SISTEM TEORIJA Pareng Kristina Gudaityt Sistem teorijos itakos

SISTEMŲ TEORIJA Parengė Kristina Gudaitytė

Sistemų teorijos ištakos Terminą “sistema” vadybos teorijų tyrinėtojai pradėjo naudoti jau pirmuosiuose savo darbuose (Fajolis, Rotlisbergeris). Dažniausiai šis terminas buvo naudojamas nagrinėjant stuktūrų klausimus. Organizacija, kaip visuma, sistemiškai nebuvo analizuojama.

1937 m. L. Bertalanfi suformulavo bendrosios sistemų teorijos idėją. Tyrinėdamas gyvąją gamtą, jis nustatė daug dėsningumų, kurie, jo manymu, objektyviai veikia ir kitokio pobūdžio (socialiniuose, gamybiniuose) objektuose.

1948 m. N. Vineris paskelbė darbą “Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvūnuose ir mašinoje”, kuriame buvo konstatuota, kad kibernetika, tai mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemoje.

Organizacijos, kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformulavo Č. Bernardas. Organizacija yra žmonių sistema, kurioje kiekvienas žmogus, žmonių grupės susieti tampriais ryšiais, o visų jų veikla sąmoningai koordinuojama. Šitokiu būdu pasiekiama daug geresnių rezultatų.

K. Boldingas sudarė kompleksinę sistemų klasifikaciją. Sistemos: • Statinės • Nesudėtingos dinaminės • Nesudėtingos kibernetinės • Atviros prisiderinančios • Augmenija • Gyvūnija • Žmogus • Socialinės

Sisteminė analizė ir jos esmė Taikomoji sistemų teorijos paskirtis – sisteminė analizė ir sisteminis projektavimas. Analizės ir projektavimo metodų įvairovė labai plati : empiriniai, statistiniai, grafiniai, matematiniai, etc.

Tyrinėjant vieną ar kitą objektą, sisteminės analizės ir projektavimo logika yra tokia : • Išsiaiškinti kokiai klasei ar grupei priklauso sistema; • Nustatyti, kokias funkcijas ji atlieka, kokie jos tikslai (jei sistema tikslinga); • Nustatyti sistemos struktūrą (sudėtines dalis, jų kompoziciją, tarpusavio ryšius); • Išanalizuoti kiekvieną elementą (posistemę);

Tęsinys • Išsiaiškinti sistemos ryšius su aplinka, nustatyti aplinkos charakteristikas; • Charakterizuoti sistemoje vykstančius procesus; • Išanalizuoti valdymo posistemes ir valdymo procesus;

Sistema ir elementas Sistema – objektas, kurį sudaro ne mažiau kaip du elementai (praktiškai - daugiau nei du) susieti bendro pobūdžio ryšiais. Elementas – pirminė sudėtinė grandis, iš kurių sudaryti sistema.

Elementai skirtomi: Turinio požiūriu : • Materialūs – analizuojamos sistemos yra konkretūs materialūs subjektai. • Žinios apie materialių elementų būseną – reiškiniai, problemos. Kokybės požiūriu, sistema visada yra aukštesnės kokybės objektas nei atskiras į ją įeinantis elementas.

Sistemos klasifikuojamos dviem aspektais: • Pagal sistemą sudarančių elementų ir jų ryšių turinį bei savybes (fizinės, biologinės, socialinės) • Pagal visos sistemos bendrąsias savybes (mažos-didelės; paprastos-sudėtingos; statinės -dinaminės; uždaros-atviros; nevaldomos ir t. t. )

Bendroji sistemų teorija nagrinėja didžiąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, tikslingas, valdomas sistemas. Šios sistemos turi keletą objektyvių bendrųjų savybių:

Savybės Vientisumas; Dalumas; Unikalumas; Izoliavimasis; Neapibrėžtumas; Identifikavimas; Įvairumas.

Sistemos pagrindinės charakteristikos: • Funkcinė (rodo kokias funkcijas vykdo sistema); • Morfologinė (apibūdina sistemos sandarą); • Procesualinė (apibūdina procesus vykstančius sistemoje, jei sistema dinaminė).

Organizacijų, kaip socialinių sistemų klasifikacija (pagal M. Blau ir V. Skotą): • Vieningų interesų organizacijos • Biznio organizacijos • Aptarnaujančios organizacijos • Bendrosios naudos organizacijos

Sistemos struktūrų klasės: • Hierarchinė struktūra; • Daugiaryšė struktūra; • Mišri struktūra.

Valdymo proceso organizavimo požiūriu sistemos būna: • Programinės; • Adaptyvinės; • Mišrios.

Valdymo sistemų struktūrų tipai: • Linijinė • Funkcinė • Linijinė-funkcinė (mišri)

Organizacija, kaip socialinė ekonominė sistema: • Organizacija yra grupė žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai (socialinis aspektas); • Naudojant vienokias ar kitokias technologijas organizacijoje vyksta darbo objekto poveikio procesas ir atsiranda vienoks ar kitoks produktas (ekonominis aspektas)

Skirstant organizacijas į klases ar grupes, reikėtų jas įvertinti bent penkiais aspektais: • Organizacijų funkcijų visuomenės gyvenimo požiūriu; • Nuosavybės formos požiūriu; • Teisinės organizacijos formos požiūriu; • Organizacijos dydžio požiūriu; • Gamybos (veiklos) tipo požiūriu.

Situatyvinė teorija 7 -8 dešimtmečių sandūroje organizacijų įvairovė labai išaugo, didėjo ir valdymo problemų. Klasikinę sistemų teoriją reikėjo patobulinti. T. y. Sisteminės analizės principus ir metodus naudoti konkrečių situacijų nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui. Šis požiūris įgavo situatyvinės teorijos pavadinimą.

Teorijos šalininkai akcentuoja, kad organizacijoje dažnai pasitaiko analogiškų konkrečių situacijų, todėl būtina parengti tokių situacijų tipinius sprendimus, juos skleisti ir tokiu būdu padėti organizacijoms optimaliai tvarkyti savo reikalus. Pradininkai P. Lourensas, Dž. Lotšas, R. Mokleris

P. Lourensas ir Dž. Loršas Pasak jų, nagrinėjant konkrečias problemas, būtina vadovautis dviem principais: • Organizacijos vidaus situacijos konkrečia analize • išorės aplinkos situacijos konkrečia analize

Organizacijos vidaus situacijos konkrečios analizės pagrindinis principas: Nustatyti organizacinės diferenciacijos ir integracijos lygio nustatymas

Išorės aplinkos situacijos konkrečios analizės pagrindas: Aplinkos neapibrėžtumo lygio nustatymas.

R. Mokleris. Situatyvinio nagrinėjimo loginė eiga: 1. Situacijos diagnozė, priežasčių nustatymas, tikslų suformulavimas ir jų įgyvendinimo generalinės krypties nustatymas; 2. Priežasčių analizė, įtakos turinčių veiksnių diferenciavimas 3. Veiksmų alternatyvų numatymas 4. Alternatyvų įvertinimas, sprendimo priėmimas, koregavimas. 5. Sprendimo realizavimo plano sudarymas, konkrečių veiksmų apibūdinimas, efektyvumo įvertinimas.

Apibendrinimas Situatyvinė teorija turėjo didelės įtakos organizacinių valdymo struktūrų sampratos vystymuosi, o situatyvinių sprendimų įgyvendinimui geriausia sudaryti specialius organizacinius darinius – programines tikslines struktūras.

Pabaiga