iuolaikins nusikalstamo elgesio teorijos Pareng dr Alfredas Kikis

Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos Parengė dr. Alfredas Kiškis, MRU Studentai: üTai buvo įdomiausia tema iš visos kriminologijos programos. üLabai įdomu, siūlyčiau neišmesti nieko. üManyčiau viena iš svarbiausių temų.

Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos (1) Antropologinės teorijos: • Grynai biologinės (prigimties) teorijos: 1. Intelekto (protinio atsilikimo) teorijos; 2. Hormoninės veiklos sutrikimų, kūno konstitucinės sandaros teorijos; 3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, įvaikinimų tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai); • Psichologinės - psichiatrinės teorijos: 1. Psichoanalitinės teorijos; 2. Neutralizacijos teorijos; 3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos); 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 2

Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos (2) Sociologinės teorijos: 1. Socialinės dezorganizacijos teorija; 2. Aplinkos teorijos (nusikalstamumo ekologija, galimybių teorijos); 3. Anomijos teorija; 4. Įtampos teorijos; 5. Kultūrų teorijos; 6. Subkultūrų teorijos; 7. Stigmatizacijos teorijos; 8. Socialinės kontrolės teorijos. Kitokios teorijos, kriminologijos kryptys: • • Klinikinė kriminologija; Neoradikalioji kriminologija; Feministinė kriminologija; Viktimologija. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 3

Antropologinės teorijos Grynai biologinės (prigimties) teorijos Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų. Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 4

Intelekto teorijos (1) JAV psichologas H. Godardas tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas - apie 70 proc. nuteistųjų yra protiškai atsilikę. Kitas tyrimas: • Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai). • Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio. Išvados: • Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo. • Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 5

Intelekto teorijos (2) 20 a. 2 -3 dešimtmečiuose intelekto teorijos pelnė masinį pripažinimą, pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika. Apie 1930 – 1935 metus paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys - nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis beveik nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio. Šeimų linijų nusikalstamas elgesys - socialinio paveldimumo rezultatas. Žmonių eugenika pasmerkta, po to kai per II Pasaulinį karą vokiečiai vykdė genocidą. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 6

Intelekto teorijos (3). • Ar protiniai sugebėjimai paveldimi? • Ką matuoja IQ testas? • Ar žemas intelektas didina nusikalstamo elgesio tikimybę? – Teisėsaugos „filtras” – Savianalizės rodo ryšį tarp intelekto ir nusikalstamo elgesio – Šis ryšys dera su ne viena sociologine teorija 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 7

Hormoninės veiklos sutrikimų teorijos. Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara. 1924 m. M. G. Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus - apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos. Testosteronas vyrų agresyvaus elgesio viena iš priežasčių. Moterų elgesio priklausomybė nuo PMS (priešmenstruacinio sindromo) ir menstruacijų metu. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 8

Kūno konstitucinės sandaros teorijos (1) E. Hutonas išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenuteistų asmenų (gaisrininkų, kariuom. , stud. ). 1939 m. paskelbė išvadas - nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio. W. Šeldonas: endomorfiniai, mezomorfiniai, ektomorfiniai. 3, 5 -4, 6 -2, 7 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 9

Kūno konstitucinės sandaros teorijos (2). Sutuoktiniai Š. ir E. Gliukai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60 proc. nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30 proc. . Jie nusikalstamo elgesio potencialą tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara. Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo sociokultūrinės aplinkos. Veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 10

Genetinės teorijos (1) 20 a. 2 -5 dešimtmečiuose - nusikaltimų geno paieška. Elgesio genetika. Genų įtakos hipotezė. 1) Dvynių metodas. Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu identiški (monozigotiniai) dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100 proc. ) padaro nusikaltimus nei abu neidentiški (dizigotiniai) dvyniai (iki 36 proc. ). Gyventojų savianalizės (Self-report) tyrimai taip pat rodė didesnį identiškų dvynių elgesio panašumą. Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų: 1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas); 2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 11

Genetinės teorijos (2) 2) Giminaičių tyrimai. Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai. Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažniau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai. Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas - nėra atribota biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo. 3) Įvaikinimų tyrimai. Tiksliau galima atspėti, kad vyras padarys sunkų nusikaltimą, žinant, kad jo vienas ar abu biologiniai tėvai buvo nusikaltėliai, negu žinant, kad tokie buvo jo vienas ar keli įtėviai. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 12

Genetinės teorijos (3). 4) Chromosomų anomalijų tyrimai. 20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis - XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų poros, nuo kurių priklauso lytis: XX - moterų, XY - vyrų. Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje. Buvo manoma, kad asmenys, turintys papildomą (vyrišką) Y chromosomą, yra agresyvesni. Atliktų tyrimų duomenimis tik apie 9 proc. iš nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, buvo nuteisti už smurtinius nusikaltimus. Naujausi tyrimai: nusikalstamas elgesys pasitaiko maždaug 5 kartus dažniau pas vyrus, turinčius XYY chromosomų anomaliją, negu pas jos neturinčius. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 13

Grynai biologinės (prigimties) teorijos. Biologinių teorijų trūkumai: • tyrimų duomenimis net 90 – 100 proc. apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. 91 proc. atsakė “taip”. • su amžiumi žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika nesikeičia. Iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 14

Antropologinės teorijos Psichologinės-psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos: Žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės impulsai. Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas, nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų įvardijimas. Psichoanalizė - tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas, slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 15

Psichoanalitinės teorijos (1) Šios teorijos siejamos su Z. Froido asmenybės idėjomis: Asmenybę sudaro trys dalys - Id, Ego ir Super. Ego (Tai, Aš ir Super. Aš): • Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo principu; • Ego - tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo veikimo pagrindas racionalumas; • Super. Ego - tai tradicijos, sąžinė, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius, vertintojas. Tarp Id ir Super. Ego egzistuoja įtampa, konfliktas. Žmogus elgiasi nusikalstamai, kai nugali Id. Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 16

Psichoanalitinės teorijos (2). Z. Froido asmenybės idėjos Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija. Žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Geriau kurti alternatyvas, į kurias žmogus galėtų nukreipti savo agresiją, išsilieti. Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio motyvaciją (pasąmonė – motyvų šaltinis). PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kita). Froido psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 17

Neutralizacijos teorijos (1) 1960 m. G. Saiksas (G. Sykes) ir D. Matca (D. Matza) (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją. Didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys, nedarantys teisės pažeidimų. Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus, savęs pateisinimo techniką. Tokiu būdu jie pateisina savo poelgį “ad hoc”. Neutralizavimo mechanizme – du aspektai: 1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę. 2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 18

Neutralizacijos teorijos (2). D. Matca ir G. Saiksas išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus: 1) Atsakomybės neigimas. Nusikaltėlis save vertina, kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką; 2) Žalos neigimas. Asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl jo kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės, yra aiški tiesioginė nusikaltimo auka. 3) Aukos neigimas. Asmuo dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai – tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to nusipelnė. 4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo teigia, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. 5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų, kad jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą, nei padarė savo veiksmais. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 19

Išmokimo teorijos (1) Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir išmokstami iš aplinkos. G. Tardo idėjos apie elgesio pamėgdžiojimą. Reikia pasiekti, kad žmogus užsinorėtų tapti “geru” žmogumi, kad jam tai būtų naudinga. 1) Diferencijuotų asociacijų teorija Ją 1939 -1947 m. paskelbė E. Saterlendas (E. Sutherland) - konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis žmogus dažniausiai bendrauja. Didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų veiksmų. Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu. Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 20

Išmokimo teorijos (2). 1) Diferencijuotų asociacijų teorija. – Vienas iš trūkumų - ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės (iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis? ). + Buvo pradėtos kurti specialios paauglių laisvalaikio organizavimo programos. + Padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių atlikimo vietose. 2) Modernesnės išmokimo teorijos. Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais: 1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą; 2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino, televizijos. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 21

Sociobiologinė destrukcijos teorija (1) Ė. Fromas 1973 m. išleido veikalą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”. Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė. Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka - elgesį įtakoja abu šie veiksniai. Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis: 1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį. 2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 22

Sociobiologinė destrukcijos teorija (2) Zoologijos sode laikomų pavianų agresija. Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis – destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje. Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu. Ne didelis gyventojų tankumas pats savaime yra žmogaus agresijos priežastis. Vudstoko festivalis. Piniginiai interesai, praradimas tikrųjų žmogiškųjų ryšių ir gyvenimiškų interesų. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 23

Sociobiologinė destrukcijos teorija (3). Žmogaus agresiją didina: – – ne tik akivaizdus pavojus; pasidavimas įtaigai; platesnė gyvybinių interesų sfera, vartojimo patologija; susilpnėjęs mechanizmas “Nežudyk!” Jei piktybinė agresija nėra įgimta, ji negali būti nepanaikinama. Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūloma: 1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas); 2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią (ne vartojimas ir priešiškumas, bet draugiškumas ir kūrybinė savirealizacija). 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 24

Antropologinės teorijos. 2013. 03. 19 PASTABOS. 1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. Normos – elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė. Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu. 2) Psichiniai nukrypimai gali veikti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo elgesį. Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendras suvokimas ir galimybė valdyti savo elgesį. Lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės. Genų įtakos tiesiogiai sieti su nusikaltimo padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai. Alfredas Kiškis, MRU 25

Sociologinės teorijos 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Pradininkas E. Diurkheimas (1858 -1917). Prancūzų kalboje „desorgonisation“ reiškia sutrikdymas, sutrikimas. Tai visuomeninės tvarkos sutrikimas. Solidarumo nebuvimas (dezorganizacija) – daugelio visuomenės blogybių priežastis. Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės: • Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant migracijai iš Europos, miestų pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė, miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais - “lūšnynais”. • Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas. • Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 26

Socialinės dezorganizacijos teorija (2) Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių, įprastinio etnoso) visuomenės. Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų ir institucijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir netinkamų elgesio būdų. Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 27

Socialinės dezorganizacijos teorija (3) Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir elgesio būdų integracija. Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais pat dariniais. Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo, savižudybių, prostitucijos ir kt. ) lygio miesto dalis. Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai: - Vyresnės kartos imigrantai net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą; - Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis, nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 28

Socialinės dezorganizacijos teorija (4). Dėl šių pokyčių: • tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami tarpusavio ryšiai, • esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės poreikių, • kaip kompensacija kūrėsi nusikalstamos struktūros arba kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas nusikalstamas struktūras. Sutriko: • visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai, • šeimos kontrolė, • visuomeninis valdymas ir kontrolė, • veiklos efektyvumas. Pamatinė teorijos idėja, kad visuomenei praradus savo homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas, nėra praradusi aktualumo ir šiandien. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 29

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (1) Ekologinė kriminologija atsirado Čikagoje. Nagrinėjamas nusikalstamumo ir nusikaltėlių erdvinis pasiskirstymas mieste. Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt. Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos – centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai. Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose kvartaluose. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 30

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (2) Koncentrinių zonų modelis Čikagoje: O Vilniuje? 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 31

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (3) Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos, gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui. Dauguma nusikaltėlių daro nusikaltimus netoli savo gyvenamosios vietos. Apie 8 -9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų išplanavimą juos statant ar rekonstuojant. Konkrečioje gyvenamoje vietovėje nusikalstamumas koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios ribos “savos” ir “svetimos” erdvės, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo vietų, blogas apžvelgiamumas). Teritorialumas (tvoros, suolai, žaid. aikšt. ), matomumas (apšvietimas, krūmai, tuneliai, autobusų stotelės – prie taksi stovėjimo vietų. . . ). . . 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 32

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (4) 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 33

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (5) 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 34

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (6) 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 35

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (7) 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 36

Aplinkos teorijos (ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (8). Nusikalstamumo žemėlapiai. L. Koeno (L. Cohen) ir M. Felsono (M. Felson) (1979) nusikaltimo galimybių modelis (teorija) – nusikaltimo galimybė yra, kai erdvėje ir laike susijungia visos 3 sąlygos: – motyvuotas nusikaltėlis, – tinkamas objektas, – gebančio sergėtojo nebuvimas. Nusikalstamumas didesnis šiose aplinkose: – – 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU stotis, mokyklos, prekybos rajonai, barai. 37

Anomijos teorija (1) Autorius E. Diurkheimas (1858 -1917). Jis vartojo terminą “anomija” apibūdindamas visuotinai pripažintų socialinių normų trūkumą. Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir kontrolė. Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų. Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją. Žmogaus fiziniai ir psichiniai poreikiai reguliuojami skirtingai. Anomija atsiranda visuomenei vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą specializuotą formą. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 38

Anomijos teorija (2) Paprastoje visuomenėje: • • Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas yra daugmaž vienodi. Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas. Turi beveik tokius pačius tikslus. Egzistuojančios visuomeninės struktūros yra visiems vienodai artimos, suprantamos, jų yra nedaug. • Visuomeninė tvarka remiasi nusistovėjusia socialinių vertybių hierarchija, religingumu ir jo įtakojamu atitinkamu elgesiu, šeimos ryšiais, tradicijomis, įpročiais ir autoritetais. Šie veiksniai formuoja visuomenės vidinį vientisumą. Visuomenės narių solidarumas sąlygoja daugelį socialinių procesų pobūdį. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 39

Anomijos teorija (3). Visuomenei specializuojantis: • Įvairėja žmonių atliekami vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas. • Jie vykdo skirtingas funkcijas, įgyja skirtingus tikslus. • Žmonės jau nebesusiję vienas su kitu betarpiškai (susvetimėjimas), jų tarpusavio įsipareigojimai (nenusižengti bendroms normoms, nedaryti žalos artimui) tampa nuasmeninti, todėl dažniau pažeidžiami. • Buvusių normų nebepakanka naujam gyvenimo būdui, atsiradusiai įvairovei, dėl to žmogus nebežino, kaip jam elgtis, todėl padaugėja konfliktų, tuo pačiu ir nusikaltimų. • Visuomenės nuomonė savo autoritetu nepajėgi sulaikyti individų apetito. Nebuvimas pagarbos senyvo amžiaus žmogui – anomijos požymis. Pramoninėje visuomenėje anomijos būsena nuolatinė. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 40

Įtampos teorijos (1) JAV sociologas R. Mertonas (Robert Merton) toliau vystė anomijos teoriją, dažnai ji taip pat vadinama R. Mertono įtampos teorija. Skirtingai nuo E. Diurkheimo, R. Mertono teorijoje reali problema kyla ne dėl visuomenės pasikeitimo, bet dėl ribotų išteklių. Visuomenė formuoja siektinus tikslus (norus) ir jų siekimo priemones (taisykles), bet ne visiems šios visuomenės nariams egzistuoja vienodos galimybės juos patenkinti tiek dėl asmeninių savybių, tiek dėl socialinių sąlygų. Toks neatitikimas tarp tikslų ir galimybių juos pasiekti visuomenės nustatytomis priemonėmis sukelia įtampą ir nenormalų elgesį. Amerikietiškoji svajonė. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 41

Įtampos teorijos (2) R. Mertono anomijos (įtampos) teorija buvo sukurta orientuojantis į JAV vidurinę klasę, jos keliamus tikslus – ekonominį pasisekimą ir propaguojamas priemones – išsilavinimas, aktyvus darbas. Tarp asmenų, kurie negali ar nesugeba pasinaudoti šiomis priemonėmis Mertonas išskyrė 5 galimas adaptacijos formas – “nenormalias” reakcijas: 1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau siekia keliamų tikslų siūlomomis priemonėmis, nors jų ir nepasiekia (prisitaikymas). Kritinėse situacijose didelė konformistų armija gali perimti nusikalstamo elgesio formas, jei tik aplinka pritaria tokioms formoms. 2) Novatorius – veikia dėl tų pačių tikslų, bet sukuria “naujas” jų pasiekimo priemones ir tokiu būdu kartais pasiekia šių tikslų. Gerai paaiškina ekonominio nusikalstamumo kilmę. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 42

Įtampos teorijos (3) 3) Ritualistas – atsisako tikslų, bet išlaiko įprastą gyvenimo būdą (gali demonstruoti tikslų atsisakymą, bet turėti jų išsipildymo viltį). Pvz. valstybės tarnautojas, smulkus verslininkas. 4) Retritistas – atmeta tiek tikslus, tiek ir propaguojamą elgesio būdą jiems pasiekti. Kriminogeniniu aspektu – tai pasyvios elgesio formos, dažniausiai linkstama į alkoholizmą, narkomaniją, valkatavimą, savižudybes. Platus retritistinių reakcijų išplitimas menkina visuomenės galimybes pasipriešinti nusikalstamumui. 5) Maištininkas, sukilėlis – atmetęs tiek tikslus tiek priemones asmuo pasirenka aktyvią poziciją, susikuria savo tikslus ir priemones, dažnai radikalias. Kriminogeniniu aspektu – tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai, religiniai judėjimai, kartais besigriebiantys labai sunkių nusikaltimų: terorizmo, perversmų, diversijų. Rečiau toks aktyvumas būna pozityvus, skatina visuomenės pokyčius (taikios revoliucijos, išsivadavimo judėjimai), o kartais jis skatina visuomenės demokratiškumo mažėjimą. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 43

Įtampos teorijos (4). 1961 m. R. Klauedas (R. Cloward) ir L. Olinas (L. Ohlin) - nuo ko priklauso elgesio varianto pasirinkimas? Jei individas nesugeba pasiekti tikslų legaliais būdais, ar jam pasiekiami nelegalūs būdai? Visuomenė, skiepydama vaikams vertybes, mažai rūpinasi, ar šių vertybių pasiekimas yra realus daugeliui jaunų žmonių. Jaunimas, iš auklėtojų vaizduojamo idealaus pasaulio patekęs į realų gyvenimą, patiria nusivylimą ir frustracijas. Tipinė reakcija: – Vagių grupių susikūrimas. – Įtampos sumažinimas agresyviose gaujose (smurtas, vandalizmas). – Pasitraukimas iš visuomenės - būrimasis į narkomanų grupes, alkoholio vartojimas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 44

Kultūrų teorijos (1) Atsiradusios 20 a. 2 -3 -ame dešimtmečiuose nusikalstamumą aiškino kultūrų skirtumais. Tai, kas leistina ar net skatintina vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma nusikalstamu elgesiu. Požiūrio į gyvenimą, vertybių, įpročių, mąstymo ir elgesio skirtumai trukdo savitarpio supratimą tarp žmonių, gali sukelti priešiškumą kitoms kultūroms. Visuomenėje dominuojančios normos gali būti vertinamos kaip naudingos konkrečiai grupei. Problema iškyla, kai skirtingų kultūrų asmenys ima maišytis, kai į homogenišką visuomenę su viena dominuojančia kultūra atsikelia sunkiai suderinamos kultūros atstovai. Žmogus staiga negali pasikeisti, atsisakyti savo atsineštos kultūros. Dėl to neišvengiamai kyla konfliktai tarp atvykėlių ir vietinės kultūros. Tokie konfliktai ypač pastebimi, kai susiformuoja nemažos, homogeniškos atvykėlių bendruomenės, kuriose laikomasi kitokių elgesio standartų. Naujos bendruomenės etninis, religinis ar kitoks uždarumas, siekimas išlaikyti savo identitetą gali ilgam nulemti tokius elgesio neatitikimus, nusikalstamumą dėl kultūrinių skirtumų. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 45

Kultūrų teorijos (2). Kitas veiksnys, skatinantis nusikalstamumą, yra priimančios visuomenės nepakantumas kitokiai kultūrai. Esant mažam pakantumui, net jei naujoji bendruomenė yra kriminogeniškai pasyvi, jos narių atžvilgiu gali būti pradėti vykdyti įvairūs nusikaltimai, persekiojimas dėl rasinių, religinių, etninių ar kitokių kultūrinių savybių. T. Selinas 1938 m. “Kultūrų konfliktas ir nusikalstamumas” - kultūrų skirtumai mažina žmonių tarpusavio supratimą, gali sukelti priešiškumą kitos kultūros atstovams. Ką daryti? 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 46

Subkultūrų teorijos (1) Žmogus gali daryti nusikaltimus būtent dėl to, kad pripažįsta tam tikras vertybes ir jų paiso. A. Koenas (A. Cohen) 1955 m. “Delinkventiniai vaikinai”. Subkultūra – visuomenės dalis, besiskirianti nuo dominuojančios daugumos savo vertybėmis, įpročiais, gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip skirtybės nuo visumos. Subkultūrų teorijos atsirado kaip įtampos teorijų ir kultūrų teorijų sintezė: – asmenys negali pasinaudoti legaliomis tikslų siekimo priemonėmis, – nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse. Kultūrinėse teorijose, besiskiriantys kultūriniai dariniai yra stambūs (tautos, regionai ir kt. ), subkultūrų teorijose dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes - mikrosocialines grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 47

Subkultūrų teorijos (2) Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo tradicinės kultūros ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Tokia subkultūros aplinka dažnai yra pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja, joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius. Subkultūra formuojasi, kai individai analogiškose situacijose yra suvaržomi, izoliuojami ar ignoruojami bendrojo srauto individų. Todėl tokie asmenys grupuojasi, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą, bendravimo aplinką. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis gali būti savimi, atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinti savo norus. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 48

Subkultūrų teorijos (3) Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje, kai JAV dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių buvo laikomas nenormaliu. Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslais, o renkasi sau patogiausią gyvenimo būdą - mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jis bandė kompensuoti pripažinimu, statusu savo vienminčių neformaliose grupėse. Kitas veiksnys - asmens adaptacijos problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai įsisavinti naujos aplinkos kultūros. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 49

Subkultūrų teorijos (4) Subkultūros gali būti ir nenusikalstamos, bet tarp skirtingų subkultūrų šalininkų padaugėja progų kilti konfliktams. Subkultūrų vertybės gali nesiskirti nuo bendrosios kultūros vertybių, išskyrus atrankinį jų pobūdį, t. y. jos taikomos tik saviems. Svetimųjų atžvilgiu normos, standartai arba iš viso nėra fiksuojami, arba yra netgi priešiško pobūdžio – tai būdinga aiškiai nusikalstamoms grupėms, taip pat kai kurioms religinėms grupėms. Artimiau susipažinus su kiekvienu grupės nariu paaiškėja, kad jie iš esmės yra visai neblogi paaugliai, tačiau susibūrę į grupę jie padaro labai ciniškų ir žiaurių nusikaltimų. Atsiradusios kaip nepilnamečių nusikalstamumą aiškinančios teorijos, šiuo metu jos plačiausiai taikomos analizuojant recidyvinį ir profesionalųjį nusikalstamumą, o ypač nagrinėjant sąlygas laisvės atėmimo vietose, ten padaromus nusikaltimus, kurių pagrindine priežastimi ir laikoma ten egzistuojanti nuteistųjų subkultūra. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 50

Subkultūrų teorijos (5). Subkultūrų teorijų rūšys: • Žemiausios klasės kultūros teorija – V. Mileris (W. Miller). Nusikalstamumas yra šios klasės vertybių sistemos šalutinis produktas. Siekimas išvengti nemalonumų; “kieto vaikino” įvaizdis; sugebėjimas pergudrauti, apmulkinti kitus; siekimas stiprių pojūčių; pasidavimas likimui; prieštaringas nepriklausomybės įtvirtinimas. • Prievartos subkultūros teorija – F. Vulfgengas (F. Wolfgang). 1958 m. tyrė juodųjų ir baltųjų Amerikos gyventojų nusikalstamumą. Didelis skirtumas nužudymų atžvilgiu. Išvada: nusikalstamumo šaltinis - prievartos subkultūra, maža žmogaus gyvenimo “kaina”. • Nusikaltimų potencialo teorija – E. Benfildas (E. Banfield). Ar subkultūra paveiks asmenį daryti nusikaltimus priklauso nuo: dorovinių įsitikinimų stiprumo (priklausymas nuo aplinkinių nuomonės); sugebėjimo valdytis; gyvenimo perspektyvų. • Frustracijos dėl statuso teorija – S. Kobrinas, A. Koenas (S. Kobrin, A. Cohen). Nesugebantis prisitaikyti prie visuomenės paauglys laikomas nevykėliu, dėl nepasitenkinimo jis protestuoja. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 51

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (1) F. Tanenbaumas (F. Tannenbaum) 1938 m. knygoje “Nusikalstamumas ir bendruomenė” - netinkamas visuomenės reagavimas į nusikaltimus (blogio dramatizavimas) yra vienas iš reikšmingiausių kriminogeninių faktorių. Nusikaltėlis - asmuo, kuriam teisinė sistema, visuomenė suteikė specifinę žymę, statusą. Daliai asmenų priskiriamas vaidmuo, savybės, nepriklausomai nuo to, ar šios savybės objektyviai egzistuoja, - aplinkiniai į tokį asmenį reaguoja, kaip į objektyviai turintį šias savybes (stereotipas). Bet koks tokio asmens elgesys gali būti vertinamas neigiamai, nepriklausomai nuo to, ar jis daro kam nors žalą. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 52

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (2) “Pažymėtasis nusikaltėlis” net gerai elgdamasis nuvilia aplinkinių lūkesčius, rodo jų neteisumą, menkina jų savęs vertinimą, kas jiems yra nemalonu. Laikoma, kad “pažymėtasis” apsimetinėja. “Pažymėtasis”, ilgą laiką būdamas tokioje psichiškai įtemtoje, priešiškoje aplinkoje, praranda bet kokį norą elgtis socialiai (paranoja) ir pasirenka psichologiškai lengvesnį kelią – elgtis taip, kaip iš jo yra tikimasi – ima daryti nusikaltimus. Kitas veiksnys, skatinantis “pažymėtąjį” elgtis nusikalstamai, yra jo atžvilgiu de facto taikomi apribojimai, suvaržymai, dėl ko asmuo praranda socialinius ryšius, galimybes patenkinti poreikius. Siekdamas kompensuoti šiuos praradimus, asmuo priverstas ieškoti alternatyvios aplinkos, dažnai “atstumtųjų”, nusikalstamų sluoksnių. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 53

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (3) E. Lemerto (E. Lemert) antrinės deviacijos teorija – susitaikymas su nusikaltėlio vaidmeniu dėl visuomenės reakcijos į pirminę deviaciją. H. Bekeris (H. Becker) išskiria tokią nusikalstamos karjeros (tapsmo nusikaltėliu) periodizaciją: 1) Pirminis socialinių normų pažeidimas (dažniausiai atsitiktinis); 2) Toks elgesys skatinamas malonumo, naudos; 3) Areštas ir nuteisimas dažniausiai įtvirtina asmens, kaip nusikaltėlio statusą (oficialiai – bausmės laikotarpiui, kol išlieka teistumas, realiai – visam gyvenimui); 4) Aktyvus pasirinktojo (primestojo) vaidmens realizavimas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 54

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (4) Jei visuomenė susilaikytų nuo deviantinio elgesio jaunuolių stigmatizacijos, tai turėtų teigiamų pasekmių - H. Bekeris. “Baltųjų apykaklių” nusikalstamumas, jo žala ir nebaudžiamumas E. Saterlendas. Siūlė riboti bausmių taikymą žemiausiojo sluoksnio atstovams, nes jos neefektyvios, neteisingos ir dėl stigmatizacijos pasmerkia žmogų nusikaltėlio karjerai. Žemesnės klasės atstovas “panašus į nusikaltėlį” - A. Sikurelas (A. Cicourel). Politizuojamas teisės taikymas. Biurokratai nemėgsta problemų – baudžiamojo teisingumo sistema į skirtingų klasių atstovų nusižengimus reaguoja nevienodai – V. Čamblis, R. Seidmanas (W. Chambliss, R. Seidman). 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 55

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (5) Esminiai stigmatizacijos teorijos teiginiai: 1) Nusikaltėliai beveik niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių, o skirtumai tarp išaiškintų ir neišaiškintų nusikaltėlių yra dideli; 2) Teisėsaugos ir baudžiamosios sistemos poveikis nusikalstamumui, ko gero labiau neigiamas nei teigiamas, jos daro didesnę žalą nei duoda naudos; 3) Nereikia perdėti, sureikšminti blogio, svarbiausia ne bausmė, o priemonės kurios galėtų sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 56

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos (6). Praktinė stigmatizacijos teorijos įtaka: 1) Alternatyvios bausmės, nesukeliančios stigmatizacijos (baudos, nepilno laiko įkalinimas, lygtinės priemonės); 2) Paieška būdų, kaip sumažinti stigmatizacijos efektus (resocializacijos sistemos, pagalbos organizacijos nuteistiesiems); 3) Atsisakymas trumpalaikio įkalinimo bausmės; 4) Nepilnamečių nebevadinimas nusikaltėliais, keičiant į delinkventus ar teisės pažeidėjus; 5) Alternatyvios nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemos kūrimas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 57

Socialinės kontrolės teorijos (1) Natūralu, kad žmonės nori daryti nusikaltimus. Juos sulaiko nusikaltimų visuomenės socialinė kontrolė. Padidėjęs nusikaltimų skaičius siejamas su jos silpnėjimu. Pagal šią teoriją žmogus socialaus elgesio išmoksta ir jis elgiasi prosocialiai, tik esant pakankamai jo veiklos kontrolei. Prosocialaus elgesio stiprinimui reikia naudotis pačių įvairiausių socialinių institutų pagalba (šeimos, mokyklos, moralės, teisės, bendruomenių, darbo kolektyvų ir kt. ). Viena iš pagrindinių galimybių apriboti nusikalstamumą, yra asmenų įtraukimas į prosocialią veiklą, socialines programas, jų užimtumo didinimas: 1) tai mažina laisvo laiko; 2) tai leidžia sukurti papildomus elgesio kontrolės mechanizmus. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 58

Socialinės kontrolės teorijos (2) Visi yra potencialūs nusikaltėliai, tik dėl sėkmingai jų atžvilgiu funkcionuojančios kontrolės sistemos dauguma jų nedaro nusikaltimų. Skirtingi autoriai lemiamą vaidmenį priskiria įvairioms kontrolės formoms: moralei, švietimui, teisei, šeimai ir t. t. Pradininkas - prancūzų sociologas E. Diurkheimas: – Žmogaus fiziniai ir psichiniai (socialiniai) poreikiai reguliuojami skirtingai. – Kur nepakanka socialinės kontrolės, ten prasideda anomija (-> nusikaltimai). Vartojimo patologija – viena iš svarbiausių nusikalstamumo priežasčių. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 59

Socialinės kontrolės teorijos (3) Amerikiečiai K. Šo (C. Shaw) ir H. Mak. Kėjus (H. Mc. Kay) (1931, 1942 m. ) ištyrę nusikalstamumo erdvinį pasiskirstymą mieste nustatė, kad regione socialinę kontrolę silpnina žemas pragyvenimo lygis, didelė gyventojų kaita ir jų įvairovė. V. Tomo (W. Thomas) keturių poreikių koncepcija. Socialinė aplinka vykdo socialinę kontrolę, jei patenkinami asmens 4 svarbiausi poreikiai: naujų įspūdžių, saugumo, simpatijos ir pripažinimo. F. Trešeris (F. Thrasher) - jaunimo grupuotės (gangai) atsiranda ten, kur šeima, mokykla, bendruomenė netenkina šių svarbiausių poreikių. – Jaunimas stengiasi nepriklausyti nuo “padorios visuomenės”, nepaklusti jos kontrolei. – Dėl to poreikiai tampa nevaldomi, daromi nusikaltimai. – Jaunimo grupuotės ne tik išsilaisvina iš visuomenės socialinės kontrolės, bet ir pačios yra nauja soc. kontrolės forma ir poreikių tenkinimo organizacija (grupės “įstatymai”). 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 60

Socialinės kontrolės teorijos (4). V. Tomo (W. Thomas) tyrimai (prostitucijos) parodė, kad socialinės kontrolės reikalavimai gali tapti veiksniais, skatinančiais žmones smerktinai elgtis. Moters elgesys priklauso nuo to, kaip suprantamas moteriškumas. Skaistumas praranda prasmę. Esant ribotoms ekonominėms galimybėms lytis panaudojama kaip būdas kitiems savo poreikiams tenkinti. T. Hirši (T. Hirshi) – žmogus paklūsta socialinei kontrolei dėl (ne bausmės baimės): – Prisirišimo prie žmonių, kurie mums svarbūs (nenoras juos skaudinti, nuvilti); – Dalyvavimo (turtas, reputacija – nenorima jų prarasti); – Užimtumo (nusikaltimams nėra laiko); – Atyvaus tikėjimo visuomenės vertybėmis (jei aktyviai prisideda prie jų įtvirtinimo). 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 61

Kitokios teorijos, kriminologijos kryptys Klinikinė kriminologija Ji remiasi 19 a. pabaigoje E. Ferio ir R. Garofalo sukurta pavojingos būsenos koncepcija, pagal kurią nusikaltėlį reikia ne bausti, bet išvesti iš pavojingos būsenos, mažinti jo polinkį daryti nusikaltimus ir, kol tai nepadaryta, tokį asmenį reikia izoliuoti. Poveikis turi būti sukoncentruotas į individualiąją prevenciją, o ne į bendrąsias socialines priežastis. Klinikinės kriminologijos atstovai neigė bausmę, kaip prevencinę sulaikomąją priemonę. Pagrindinis klinikinio poveikio tikslas – nusikaltėlio resocializacija, kuri efektyviau apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų, negu bausmės. Jie bandė kriminologiją paversti antikriminogenine medicina, o kalėjimus – klinikomis. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 62

Klinikinė kriminologija (2) Prancūzų kriminologas Ž. Pinatelis (J. Pinatel) XX a. 7 -ame dešimtmetyje pasiūlė tokią klinikinio poveikio nusikaltėliui seką: 1) Diagnozavimas, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol. testai, apklausos, praeities analizė): - ar lengvai nusikaltimas yra suderinamas su asmens etiniais principais (ar sąžinė leis jam padaryti nusikaltimą); - ar bausmės grėsmė veikia jį kaip sulaikantis faktorius; 2) Prognozavimas, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo padarys nusikaltimą. Tai be galimos kriminogeninės situacijos nulemia: - asmens nusikalstami gabumai; - asmens sugebėjimai socialiai adaptuotis; 3) Poveikis – asmens perauklėjimas, korekcija. Tikslas – agresijos, egocentrizmo sumažinimas, nuostatų ir įpročių pakeitimas. Naudojama psichoanalizė, elektrošokas, medikamentinės ar chirurginės priemonės. Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas - reakcija” – radikalus, griežtas, nehumaniškas. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 63

Klinikinė kriminologija (3). Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams laisvės atėmimo įstaigose. Medikamentinis poveikis: • fiziologinių ir psichinių nukrypimų gydymas, • su asmens agresyvumo lygio slopinimas. Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas poveikis. Chirurginis poveikis: – smegenų operacijos, siekiant paveikti psichinius procesus (dažniausiai agresiją). Mažas efektyvumas, asmenybės sunaikinimas (pasyvus, negyvyb. ) – kastracija ir sterilizacija; – plastinė chirurgija, kai yra keičiama asmens išvaizda – siekiant padėti atsikratyti psichologinių kompleksų, nutraukti senus socialinius ryšius (kai kurių tyrimų duomenimis tai sumažina recidyvą net iki 2 kartų). Neterminuoti nuosprendžiai, kai asmuo laikomas įkalintas tol, kol ekspertų (medikų -psichiatrų-psichologų) komisija nuspręs, kad jis prarado pavojingą būseną. Ši praktika buvo paplitusi 20 a. 8 -9 dešimtmečiuose. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 64

Neoradikalioji kriminologija (1) Atsirado 20 a. 2 -oje pusėje Vakaruose. „Naujųjų kairiųjų“ judėjimas. Nevienalytė. Dalis neoradikaliųjų teorijų privatinę nuosavybę ir turtinę nelygybę nebelaikė pagrindinėmis nusikalstamumo priežastimis. Pagrindiniai šių teorijų teiginiai: 1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose – jos funkcionavimo principuose, struktūroje, vertybėse, kultūriniame pavelde; 2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys; 3) Norint įveikti nusikalstamumą iš esmės turi būti pakeista pati visuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 65

Neoradikalioji kriminologija (2) R. Kvini (R. Quinney, 1975 m. ): kriminalizacija - klasinio pobūdžio. Kapitalizmas, yra destruktyvus socialinės harmonijos atžvilgiu. Vokiečių mokslininkas H. Haferkampas (H. Haferkamp, 1974 m. ): • Baudžiamasis teisingumas sukurtas ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas. • Nusikalstamumas - tai produktas tokio teisės taikymo, kuris nukreiptas prieš žemesniuosius sluoksnius. Mokslininkas A. Platas (A. Platt, 1974 m. ): visuomenė, siekdama sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, turi padaryti jų gyvenimą atitinkančiu žmogiškąjį orumą. R. Klarkas (R. Clark): prievarta nesprendžia nus. - dauguma sunkiai nusikaltusių žmonių gyveno labai blogose sąlygose (neturtas). Naujoji, kritinė kriminologija. Revoliucinis darbininkas -> autsaideris. Teisė ir bausmės už jos pažeidimus yra glaudžiai susiję su socialinės nelygybės sistema ir yra įrankiai šiai nelygybei saugoti. Baudžiamojo teisingumo sistema – disfunkcinė. Galia, nusikaltimas, nubaudimas, profesionalai, statistika. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 66

Neoradikalioji kriminologija (3). Esminiai dalykai, galvoti rimtai – radikaliai, tolti nuo konformistinės kriminologijos. Radikalieji kriminologai atkreipia visuomenės dėmesį į socialinę nelygybę, į problemas, apie kurias nelinkstama kalbėti - politiniai nusikaltimai, korupcija, aplinkos tarša dėl verslininkų kaltės ir kita. Praktinis poveikis: – įstatymai prieš korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, aplinkos taršą, – nušalintas JAV prezidentas R. Niksonas, – policijos didesnis lojalumas žemesniųjų sluoksnių atstovams. Neoradikaliosios kriminologijos trūkumai: • „Nusikalstamumo nėra. Tai socialinis konstruktas. “ Tai sakoma nusikaltimų aukoms. • Neigia nus. statistiką, tačiau ją naudoja įrodymams (nebuvimui ryšio tarp įkalinimo lygio ir nusikalstamumo lygio). • Neigiamai paveikė nus. prevenciją ir kontrolę • Neracionalus požiūris į nus. netiesiogiai paskatino iškilimą kraštutinai dešiniųjų partijų, žadančių paprastus nusikalstamumo problemos sprendimus. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 67

Feministinė kriminologija (1) Atsirado 20 a. viduryje, o labiau paplito paskutiniais dešimtmečiais, nors moksle kol kas jos nėra labai pripažįstamos. Feministinių teorijų atsiradimas kriminologijoje – tarsi priekaištas iki tol buvusiems tyrinėjimams, kurių išdavoje suformuluoti teiginiai buvo grindžiami vyrų padarytų nusikaltimų analize. Sąvoka feministas paprastai yra vartojama apibudinant asmenis: – Teigiančius, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, – Siekiančius panaikinti moterų nelygybę socialinių bei teisinių pokyčių pagalba. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 68

Feministinė kriminologija (2) K. Deili (K. Daly) ir M. Česni-Linda (M. Chesney-Lind) išskyrė 5 esminius feministinio mąstymo elementus, kurie atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų: – Skirtumai tarp lyčių - ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir kultūrinių reiškinių produktas; – Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai priimtinus veikimo būdus; – Vyriškumo ir moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos (lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu; – Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir moterų požiūrį į socialinį pasaulį; – Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre, atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 69

Feministinė kriminologija (3) Pagrindinis feministinių teorijų teiginys – nusikalstamumas iš esmės yra vyrų elgesio forma, moterys nusikaltimus daro žymiai rečiau. Moteriškas nusikalstamumas didėja, nes moterys, perimdamos vyrišką veiklą, vertybes, perima ir jų nusikalstamą elgesį. Pagrindinė socialinė nusikalstamumo priežastis – patriarchalinė visuomenės sąranga, kuri sukelia įtampą tarp lyčių, skatina nesveiką konkurenciją tarp vyrų, ir destruktyviai veikia jaunimo auklėjimą, formavimąsi, kelia eilę kitų problemų. Siūloma visuomenę reformuoti į moterų kontroliuojamą visuomenę. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 70

Feministinė kriminologija (4) Dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys: Liberalusis feminizmas. Moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių - lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Patriarchalinė ir lygių galimybių šeima. Vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra “pririšti” prie vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Nusikaltimai labiau būdingi vyriškumo kultūrai. Moterų nusikalstamumas padidėjo atsiradus daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 71

Feministinė kriminologija (5) Marksistinis feminizmas. Lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Vyrų dominavimas - klasinės visuomenės įrodymas. Moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje, namuose ir seksualiniame gyvenime. Toks darbo pasiskirstymas didina vyrų autoritetą ir menkina moterų socialinę padėtį, didina vyrų smurtą prieš moteris. Smurtinis moterų nusikalstamumas – engiamų moterų padėties atspindys kapitalistinės ekonomikos sistemoje (pasikėsinimo objektas, įrankiai). Naudojami gamybos būdai klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą prieš moteris. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 72

Feministinė kriminologija (6) Radikalusis feminizmas. Vyrų jėga ir privilegijos - pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė ir seksualinė prievarta. Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Vyro anatomija sukūrė vyro-grobiko ideologiją. Kiti autoriai nesutinka su kraštutiniu biologiniu determinizmu. Jie teigia - dėl vyrų dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali” moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Moterys nuo jauno amžiaus mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu įsibrauti į jį. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 73

Feministinė kriminologija (7). Socialistinis feminizmas. Klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir kapitalistų klasę. “Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau proporcingai jie turi ir daugiau galimybių veikti neteisėtai. Žemas moterų nusikalstamumas paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi visuomenėje. Č. Lombrozo moteris nusikaltėlė. Kritika: A. Koenas (A. Cohen): vyrai varžosi su kitais vyrais dėl ekonominės sėkmės, jų vaidmuo visuomenėje pasireiškia racionaliu bei agresyviu tikslo siekimu. Tuo tarpu moterų pagrindinis susidomėjimas - santykių su vyrais plėtojimas. Aiškinant moterų nusikalstamumo priežastis vyro ir moters santykis pakeičiamas tradicinės ir netradicinės moters santykiu. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 74

Viktimologija (1) 1948 m. JAV H. Hentigas (H. Hentig) išleido monografiją “Nusikaltėlis ir jo auka”, kurioje vienas skyrių buvo paskirtas nusikaltimo aukai. Per eilę metų viktimologinės idėjos išsivystė į atskirą kriminologijos šaką - viktimologiją. Auka - subjektas, kuris patyrė žalą, neteisybę, sunkų išmėginimą. Netiesioginės aukos. Viktimologija plačiąja ir siaurąja prasme. Tyrinėja: auka-skriaudėjas-visuomenė interakciją, konflikto sprendimą, viktimizacijos priežastis, kaip netapti auka, žalą, paramą aukoms, požiūrį į auką, teisinį aukos padėties reguliavimą. Lemiamas vaidmuo nusikaltimo padaryme priklauso neteisingam, netinkamam nusikaltimo aukos elgesiui. Auka be žmogaus gali būti pripažįstamos ir organizacijos, institucijos, žmonių grupės. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne teoriniam nusikalstamumo kilmės aiškinimui, bet praktinių problemų, kylančių dėl nusikalstamumo, sprendimui. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 75

Viktimologija (2) • Pozityvioji (atskleidimas veiksnių, BT sistema pakankama atkurti teisingumą); • Radikalioji (jėgos prievartos naudojimas BT sistemoje, žmogaus teisės). Nusikaltėlio ir aukos tarpusavio santykiai (nužudymai, seksualiniai nusikaltimai). Kokie asmenys dažniau nukenčia. Rekomendacijos viktimologinei prevencijai: – nežinomame mieste – užpuolimo atveju. . . 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 76

Viktimologija (3). Įtaka, kurią padarė viktimologinės teorijos kriminologijai, nusikaltimų prevencijai, nusikaltėlių baudimo sistemai: 1) Atsirado visuomenės judėjimai, iniciatyvos, nukreiptos prieš nusikalstamumą, į savo saugumo didinimą; 2) Kriminologinės idėjos taikomos architektūroje; 3) Žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo, jų reabilitacijos sistemų sukūrimas; 4) Baudžiant nusikaltėlį pradėta atsižvelgti į nusikaltimo aukos interesus; 5) Pripažinimas baudžiamojoje teisėje abipusės kaltės koncepcijos; 6) Praktiniai žmonių mokymai, kaip apssaugoti nuo nusikaltimų; 7) Viktimologinių tyrimų (apklausų), kaip savarankiško informacijos apie nusikalstamumą šaltinio, įsitvirtinimas; 8) Paskatino taikomosios kriminologijos, situacinės prevencijos raidą. 2013. 03. 19 Alfredas Kiškis, MRU 77