4 tema Nusikaltliai Nusikalstamo elgesio mechanizmas Pareng dr

4 tema. Nusikaltėliai. Nusikalstamo elgesio mechanizmas Parengė dr. Alfredas Kiškis, MRU üNusikaltėlio asmenybės samprata üNusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės üAsmenybės tapsmas. Socializacija üNusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė üVidiniai žmogaus veiksniai üIšoriniai situacijos veiksniai üNusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika

Nusikaltėliai Didžiausią įtaką nusikalstamumui turi socialinė aplinka. Tačiau nelogiška būtų nagrinėti nusikalstamą veiką atskirai nuo jos subjekto - žmogaus. Nusikalstamas elgesys negali būti paaiškinamas vien išorinėmis sąlygomis, kurios susiklostė prieš padarant nusikalstamą veiką. Visada lieka pasirinkimo galimybė. Elgesio varianto pasirinkimas priklauso ir nuo individo gyvenimo patirties, vertybinių orientacijų ir kitų savybių. Analogiškoje situacijoje vieni žmonės padaro nusikalstamas veikas, kiti ne. Logiška manyti, kad nusikaltėliai turi kažkokių blogų asmenybės savybių (bruožų). Daugybė žmonių yra įsitikinę, kad jie gerai žino, kuo skiriasi nusikaltėliai nuo kitų žmonių, ko jie nori, ko bijo, kaip juos galima paveikti. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 2

Nusikaltėliai Nusikaltėlio asmenybės problematika yra viena iš painiausių, bene daugiausiai sukėlusi nesutarimų kriminologijoje. Kam reikia tyrinėti nusikaltėlių ypatybes? Žinodami, kokios savybės būdingos nusikaltėliams, galėtume: • prognozuoti konkrečių asmenų elgesį; • taikyti nusikaltimų prevencijos priemones – atitinkamų savybių susiformavimo stabdymas – asmenybės korekcijos priemonės – kitų prevencijos priemonių taikymas potencialiems nusikaltėliams 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 3

Nusikaltėliai Ar reikia tyrinėti nusikaltėlių asmenybes? Vienas požiūris: Toks tyrinėjimas neturi prasmės, nes pagal “Self-report” tyrimų rezultatus beveik visi žmonės daro nusikalstamas veikas. Nusikalstamas veikas darančių asmenų savybės apytiksliai yra tokios pačios kaip ir visų žmonių savybės. Čia nusikaltėlis - tai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar ši veika buvo užregistruota, ar ištirta, ar įsigaliojo apkaltinamasis teismo nuosprendis šio asmens atžvilgiu. Kitas požiūris: Nuteistų asmenų savybių (bruožų) tyrinėjimas yra prasmingas. Žinodami nuteistiems asmenims būdingas savybes galime daryti prielaidą, kad panašios savybės būdingos visiems nusikalstamas veikas darantiems asmenims. Galime taikyti prevencines priemones ne tik nuteistų, bet ir kitų asmenų, turinčių šias savybes, atžvilgiu. Čia nusikaltėlis - asmuo, kuriam įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 4

Nusikaltėlio asmenybės samprata (1) Kiekvieną nusikaltimą padaro bent vienas asmuo. Naujajame LR BK numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridiniai asmenys pripažįstami nusikalstamų veikų subjektais. Už juridinių subjektų visada egzistuoja fiziniai asmenys, kurie atlieka realius veiksmus, priima sprendimus, tegu ir juridinio asmens vardu, veikdami jo interesais. Veikiančiais asmenimis, reiškia ir nusikalstamas veikas darančiais asmenimis, yra fiziniai asmenys. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 5

Nusikaltėlio asmenybės samprata (2) Kas tai yra nusikaltėlio asmenybė? Ką reiškia “nusikaltėlis”, ką “asmenybė”? “Nusikaltėlis”. Sąvoka “nusikaltėlis” dažniausiai vartojama buitinėje kalboje. Mokslinėje kalboje - nusikalstamą veiką padaręs asmuo. “Nusikaltėlio” sąvoka patogiausia. Teisine prasmenį nusikaltėliu galime vadinti tik po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 6

Nusikaltėlio asmenybės samprata (3) Sąvoka “nusikalstamos veikos subjektas” pagal minimalų požymių kiekį leidžia atskirti asmenis, kuriems pripažįstama (gali būti taikoma) baudžiamoji atsakomybė ir kurių elgesį baudžiamosios justicijos sistema gali įvertinti kaip nusikalstamą. Ši sąvoka apibrėžia tik aiškias baudžiamosios atsakomybės ribas, bet neduoda atsakymo, kodėl asmuo padarė nusikaltimą, koks jis yra, ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų asmenų. Semantiškai sąvoka “nusikalstamos veikos subjektas” reiškia tą, kuris daro nusikalstamą veiką, kai pati nusikalstama veika nepriklauso nuo darančiojo savybių. Bet egzistuojanti baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos sudėties samprata, nusikalstamą veiką daro priklausomą nuo jį padariusiojo asmens savybių. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 7

Nusikaltėlio asmenybės samprata (4) Kriminologinė sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” apima žymiai daugiau kriminogeniškai reikšmingų asmens savybių, ji padeda atsakyti į aukščiau minėtus klausimus. Ši sąvoka dažnai vartojama, siekiant įvardinti nusikalstamą veiką padariusio asmens savybių visumą. Asmenybė - tai santykinai stabili sistema asmens socialinių bei psichologinių savybių, pasižyminti kryptingumu, konkrečiu išsivystymo, atsparumo, izoliuotumo ir individualumo laipsniu. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 8

Nusikaltėlio asmenybės samprata (5) “Nusikaltėlio asmenybė” Sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” apima, apjungia labai daug įvairiausių asmenų, kurie daro, padarė nusikalstamą veiką (grupinė sąvoka). Šiems asmenims formaliai bendras yra tik vienas juridinis požymis kad jie padarė nusikaltimą. Visi kiti bendri požymiai yra bendrosios savybės, kurios gali būti būdingos visiems žmonėms. Bendrųjų savybių paplitimas tarp nusikaltėlių gali būti dažnesnis ar retesnis. Kokie šie bendrieji požymiai – klausimas tebėra neatsakytas. Ar galima nagrinėti konkretaus nusikaltėlio asmenybę (individuali sąvoka)? 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 9

Nusikaltėlio asmenybės samprata (6) “Nusikaltėlio asmenybė”. “Nusikaltėlio asmenybės” sąvoka prasminga tada, kai asmenybės bruožų reikšmė nusikalstamos veikos genezėje gali būti objektyviai atskleidžiama. Dažnai beveik nėra jokio ryšio tarp nusikalstamą veiką padariusio asmens ypatybių ir padaryto nusikaltimo, nes išorinės (objektyvios) priežastys turi daug didesnę reikšmę, negu nusikaltusio asmens bruožai. Tik tada, kai asmens savybės nulemia nusikalstamą veiką ar turi didelės reikšmės jai formuojantis, galime kalbėti apie “nusikaltėlio asmenybę”. Tokios savybės yra: – Kaltininko elgesys prieš nusikalstamą veiką; – Aktyvus kriminogeninės situacijos kūrimas. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 10

Nusikaltėlio asmenybės samprata (7) Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas Vienų kriminologų požiūriu, nusikaltėlio asmenybės egzistavimo trukmė – nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo. Kitų požiūriu – nuo nusikalstamos veikos padarymo (net jei šis jų elgesys dar nėra, o gal ir niekada nebus įvertintas kaip nusikalstamas) iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo, ar iki patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų suėjimo. Pirmasis požiūris yra visiškai priimtinas tik baudžiamajai teisei, bet ne kriminologijai - liktų neišnagrinėta daugelis svarbių klausimų, susijusių su baudžiamąsias veikas darančiais asmenimis. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 11

Nusikaltėlio asmenybės samprata. (8) Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas. Kartais, norėdami išvengti sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ribotumo ir norėdami viena sąvoka apimti asmenis iki nusikaltimo padarymo ir asmenis po teistumo išnykimo, kriminologai ją keičia sąvokomis “kriminogeninė asmenybė”, “asmuo, vykdantis kriminalizuotą elgesį”. Čia pagrindinis dėmesys sutelkiamas į asmens polinkius, elgesio kryptingumą. Kriminologiniu (ypač praktiniu) aspektu svarbu nagrinėti ne tik asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, asmenybes, bet ir asmenybes tų asmenų, kurie dar nepadarė nusikalstamų veikų, bet turi didelį kriminogeninį potencialą ar nors ir darančių baudžiamąsias veikas, bet nesančių baudžiamosios atsakomybės subjektais. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 12

Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės (1) Asmenybė - tai įvairiausių žmogaus savybių visuma, pasižyminti labai sudėtingais vidiniais ryšiais, tarpusavio sąveika ir kilme. Teoriškai nagrinėjant žmogaus asmenybę šios savybės dažnai yra atskiriamos viena nuo kitos, išryškinami tik patys svarbiausi jos bruožai. Todėl kartais atrodo, kad žmogaus asmenybė - tai padrikas mažai susijusių savybių, bruožų rinkinys. Realiai įvairiose situacijose, skirtingais žmogaus gyvenimo etapais šios savybės turi nevienodą įtaką žmogaus elgesiui. Įvairių savybių poveikis asmenybei visada yra kompleksiškas. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 13

Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės (2) Kuriant žmogaus asmenybės modelius nereikšmingos asmens savybės atmetamos, jų tarpusavio ryšiai supaprastinami. Nusikaltėlio asmenybės struktūra: 1) socialinis-demografinis savybių kompleksas - lytis, amžius, išsilavinimas, užsiėmimo rūšis, socialinis statusas, socialinė-turtinė padėtis. Kaip pakompleksį galima išskirti asmens ryšius: giminystės, pažinčių, darbinius, laisvalaikio ir pan. ; 2) socialinis-funkcinis kompleksas (socialinių vaidmenų) šeimos vaidmenys: tėvas, motina, vaikas, brolis, sesuo, vyras, žmona ir k. t. ; hierarchiniai vaidmenys: vadovas, pavaldinys, partneris, laisvasis ekspertas; finansiniai: išlaikytinis; išlaikantysis, savarankiškas; veiklos srities: intelektualas, gamintojas, prekybininkas, socialinės gerovės vartotojas, valdininkas ir pan. ; 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 14

Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės (3) Nusikaltėlio asmenybės struktūra: 3) teisinis kompleksas - teisinio išprusimo ir sąmoningumo lygis, teisinių santykių sudėtingumas, kokybė ir apimtys, ankstesnė susidūrimų su teisės institucijomis patirtis, pasikliovimas teisiniais mechanizmais, teisės pažeidimų patirtis, ankstesnis baustumas (už ką ir kokį poveikį patyrė), specialusis subjektiškumas, turimi įgaliojimai ir pan. ; 4) psichologinis kompleksas - charakterio savybės; asmeninės patirties, asociacijų kompleksas; intelektualumo ir emocionalumo lygiai ir tarpusavio santykiai; psichinės ligos, sutrikimai, sindromai, deviacijos, psichologinės traumos; socializacijos defektai-traumos; asmens santykių, ryšių kokybė ir artumas, intymumas, atvirumas ir pan. ; pasitenkinimas esama situacija ir polinkis mobilumui; mokėjimai spręsti asmenines ir artimųjų asmenų problemas; asmens atsakingumas, autoritetingumas, priklausomybės, įtaigumas ir pasidavimas įtaigai, prietaringumas; elgesio automatizmas ar novatoriškumas; asmenybės progresavimas ar degradavimas ir t. t. ; 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 15

Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės (4) Nusikaltėlio asmenybės struktūra: 5) moralinis-vertybinis kompleksas - vertybių, poreikių sistemos turinys, išvystymas ir turtingumas; vertybinis aiškumas ir stabilumas; religingumas; moralinė asmenybės formavimosi aplinka; socializacijos defektai – amoralumo perėmimas; moralinis dezorientuotumas ir pan. Literatūroje yra daug platesnių ir siauresnių nusikaltėlio asmenybės struktūrų. Nusikaltėlio asmenybės struktūra – tai nusikaltėlio asmenybės esminių savybių sugrupavimas į grupes, kompleksus pagal asmenybės savybių požymius ar vidinius šių savybių ryšius. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 16

Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės. (5) Ką žinome apie nusikaltėlius? Socialiniai psichologiniai tyrimai rodo: • nusikaltėliai labai neigiamai vertina save, gyvenimo perspektyvas • sunkiai valdosi • ateityje labiausiai norėtų nerūpestingo gyvenimo Nusikaltėliams būdingas impulsyvumas, padidėjęs jautrumas, neprognozuojamas elgesys, socialinių normų nepriėmimas. Tačiau kai kurie nusikaltėliai nepasižymi tokiomis savybėmis, ypač padarę neatsargius nusikaltimus. Visiems be išimties nusikaltėliams yra būdinga tik viena savybė - jie yra padarę bent vieną nusikalstamą veiką. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 17

Asmenybės tapsmas. Socializacija (1) Asmenybė yra kintama, nors ir santykinai stabili asmens kaip individo ir socialinės bendruomenės nario savybių sistema. Jei apie 30 – 40 metų amžiaus asmenybę pagal savo savybių kiekį, sudėtingumą ir išsivystymą, laikyti artimu 100 proc. , tai galima būtų teigti, kad ką tik gimusio to paties asmenybė tesudarė kelis procentus, bet maždaug 5 – 6 metų ji jau siekė apie 50 – 60 proc. . Senatvėje, ypač sergant kai kuriomis ligomis, šis dydis vėl gali sumažėti iki 50 – 60 proc. ar iki mažiau. Jei asmenybės potencialių savybių visumą laikyti 100 proc. , tai, įvairių autorių nuomone, žmogus realiai teišnaudoja nuo 10 iki 50 proc. savojo potencialo. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 18

Asmenybės tapsmas. Socializacija (2) Asmenybė ypač sparčiai formuojasi žmogaus vaikystėje (ypač jos psichologiniai, moraliniai-vertybiniai savybių kompleksai). Šis procesas nenutrūksta visą gyvenimą, t. y. asmuo įgyja naujų savybių, praranda ar susilpnina jau turimas. Socializacija - tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, prisitaikymas gyventi visuomenėje. Ką tik gimusį žmogų mes iš esmės galime laikyti beveik vien tik biologine būtybe. Jis beveik visiškai neturi socialinių bruožų, nors kai kurie bruožai, vaidmenys, savybės jam yra priskiriami “avansu”, kas skatina jų susiformavimą. Asmenybės socializacijai turi įtakos ir biologinės individo savybės, anomalijos, kaip pagrindas, pirminė statybinė medžiaga, galimybių ribos, individualus biologinių polinkių stiprumas, intensyvumas. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 19

Asmenybės tapsmas. Socializacija (3) Individas, kontaktuodamas su socialine aplinka, perima iš jos socialinę patirtį, kaupia individualią patirtį savo veiklos, jos rezultatų ir aplinkos reakcijų į save bei savo elgesį. Taip susiformuoja asmenybės bruožai, sukuriamos naujos savybės, slopinamos esamos. Socializacijos procesą, jo greitį, įsisavinimo gylį ir stabilumą labai veikia visuomenės homogeniškumas. Juo visuomenė yra įvairiapusiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad individas susidurs su prieštaravimais, kad formuosis asmenybės daugiastruktūriškumas, savybių paviršutiniškumas. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 20

Asmenybės tapsmas. Socializacija (4) Jei žmogus laikosi pagrindinių socialinių normų ne todėl, kad bijo galimų sankcijų už šių normų pažeidimus, bet suvokdamas, kad jos yra teisingos ir būtinos normaliam bendram žmonių gyvenimui užtikrinti, tai toks žmogus yra socializuotas. Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai): 1) Sąmoninga elgsena – asmuo suvokia reikalavimus, juos įsisavina, vertina kaip geriausius galimus, dažnai racionaliai sugeba juos pagrįsti, argumentuotai ginti, išaiškinti kitiems; Paprastai būna nedidelė visuomenės dalis, socialiai labai pageidautina, bet turinti ir rizikos – ji racionaliu pagrindu, gali atmesti kai kuriuos, visuomenės daugumai brangius reikalavimus kaip neprotingus. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 21

Asmenybės tapsmas. Socializacija (5) Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai): 2) Įpročio (stereotipinė) elgsena – asmuo žino reikalavimus, juos priima ir vertina kaip savus, kaip savaime suprantamus, kaip vienintelius teisingus, kurie dažnai yra sudedamoji jo vertybinės sistemos dalis; Stabilioje situacijoje, esant nedidelei vidinei socialinei įtampai šią elgseną gali praktikuoti didelė visuomenės dalis. Beveik visi vaikai, augantys prosocialioje aplinkoje, išgyvena tokios elgsenos fazę. Tai yra labai pozityvi elgsenos forma, nors ir turi trūkumų – jos nesugeba laikytis dinamiški žmonės, ji netinka greitam gyvenimo tempui, ji gali žlugti, vykstant kardinaliems visuomenės pokyčiams. Asmuo, susidūręs su kitokiais elgesio variantais, esant nepalankiai asmeninei situacijai bei negatyvios elgsenos nebaudžiamumui, gali desocializuotis, patirti asmeninę vertybių krizę, arba užsidaryti, atsitraukti iš visuomenės. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 22

Asmenybės tapsmas. Socializacija (6) Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai): 3) Mėgdžiojamoji elgsena – asmuo suvokia ir žino visuomenės reikalavimus, bet jų paiso tiek ir todėl, kad aplinkiniai taip elgiasi, dėl solidarumo, be didesnių vidinių stimulų; Tai yra antra pagal paplitimą elgsena. Esant stabiliai situacijai, socialinei kontrolei ir negatyvių elgesio atvejų pakankamam baudžiamumui, ši elgsena socialiai yra naudinga. Visuomenėje plintant negatyviam elgesiui, nusikalstamo elgesio nebaudžiamumui, šios elgsenos atstovai papildo nusikalstančių asmenų gretas. Stabilizuojantis situacijai, jie grįžta prie socialaus elgesio variantų. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 23

Asmenybės tapsmas. Socializacija (7) Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai): 4) Vengimo elgsena – asmuo priima reikalavimus ir jų paiso tik tiek, kiek tai jam reikalinga išvengti negatyvios reakcijos savo atžvilgiu, negatyvių pasekmių. Gana paplitusi elgsena. Ji nesukelia didesnių problemų tik esant gerai organizuotai ir efektyviai negatyvaus elgesio socialinei kontrolei, pakankamam nusikaltimų išaiškinamumui. Įvykus kontrolės sistemos sutrikimams ar patekus į mažiau kontroliuojamas sąlygas, tokie asmenys pradeda elgtis asocialiai. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 24

Asmenybės tapsmas. Socializacija (8) Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai): 5) Nelegali elgsena – kai asmuo, nors ir suprasdamas esančių visuomeninių reikalavimų svarbą, jų nepaiso dėl didelio aplaidumo ar sąmoningo tokios elgsenos pasirinkimo. Dažnai kaip širma būna imituojama legali gyvensena. Paprastai šios elgsenos atstovai padaro didžiąją dalį recidyvinio, profesionalaus ir organizuoto nusikalstamumo, bei nemažą dalį kitų rūšių nusikalstamumo. Brandžios asmenybės sunkiai pasiduoda resocializacijai. 6) Antisociali elgsena – asmuo visiškai ignoruoja visuomenės reikalavimus, jų nežino, nesuvokia arba demonstratyviai ignoruoja, jis visuomenei nepripažįsta teisės reguliuoti jos narių gyvenseną, vertinti elgesio būdus. Dažnai tai neišsivysčiusios, nesubrendusios ar jau degradavusios asmenybės, arba asmenys, patyrę esminius socializacijos sutrikimus. Resocializuoti tokius asmenis yra labai sunku, nes jie dažnai neturi bent kiek aukštesnės poreikių, vertybių sistemos. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 25

Asmenybės tapsmas. Socializacija. (9) Šiuolaikinėje visuomenėje dėl padidėjusios įvairovės, dėl padidėjusio gyvenimo tempo, dažnai asmens socializacija tebūna paviršutinė, gana prieštaringa. Tai viena iš deviantinio elgesio spartaus plitimo priežasčių. Dėl dabartinės visuomenės subkultūriškumo, heterogeniškumo tai, kas vienos grupės požiūriu laikoma socialiu elgesiu, kitos grupės požiūriu gali būti laikoma nesocialiu, nelegaliu elgesiu. Tokioje visuomenėje dažniausiai nebeegzistuoja absoliučių standartų, autoritetų, vertybių, vertinimo monopolio. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 26

Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė (1) Sprendžiant klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, galima išdėstyti labai ilgą šį įvykį įtakojančių veiksnių grandinę, gal būt prasidėjusią kažin kelintoje protėvių kartoje, ar valstybės, visuomenės susiformavimo aušroje, veikusioje per tėvus dar iki jam gimstant, formavusioje vaikystėje šio žmogaus asmenybės pagrindus, sąlygojusioje asmeninę patirtį, ankstesnį elgesį, veikusioje prieš pat nusikaltimo padarymą ir nusikaltimo darymo metu. Padarius nusikaltimą veiksnių grandinė nenutrūksta, ji tęsiasi toliau – tai ir veiksniai, veikiantys elgesį iš kart po nusikaltimo, ir vėlesni veiksniai, lemiantys kaip buvo sureaguota į nusikaltimą, kokias pasekmes patyrė jį padaręs asmuo ir t. t. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 27

Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė (2) Žmogaus gyvenimas - tai procesas, veikiamas įvairiausių veiksnių, o žmogaus poelgiai - tai tik regimoji jo išraiška. Siekdami suprasti, kaip yra daromas nusikaltimas, kaip sumažinti nusikaltimų skaičių, ką daryti, kad neįvyktų konkretūs nusikaltimai, turime visoje žmogaus elgesį veikiančių veiksnių grandinėje išskirti svarbiausias dalis ir tas dalis, kurias dar galime paveikti. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 28

Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė (3) Spręsdami artimiausio nusikalstamumo problemas mes galime labiau veikti tik esamas konkrečias situacijas, kuriose daromi nusikaltimai. Tolimesnės ateities nusikalstamumo problemų sprendimui galime paveikti žmogaus asmenybę formuojančius veiksnius, kad ateityje būtų lengviau veikti būsimas situacijas ar kad jų būtų mažiau. Daugelis kitų veiksnių yra sunkiai paveikiami arba visiškai nepaveikiami dėl to, kad jie yra praeityje. Galime išskirti dvi labiausiai nusikaltimų darymą veikiančias sritis: – konkrečias situacijas, – nusikaltimus darančių žmonių asmenybes. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 29

Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė. (4) Kas labiau veikia konkretaus nusikaltimo padarymą – ar žmogaus vidinės savybės, ar konkrečios situacinės aplinkos (išorės) veiksniai? Logiškai samprotaujant galima padaryti šias išvadas: 1) Jei didesnę įtaką daro vidiniai veiksniai, asmenybė – tai kodėl tas pats asmuo vienose situacijose daro nusikaltimus, kitose ne? 2) Jei didesnę įtaką daro aplinka, išorės faktoriai – tai kodėl analogiškose situacijose vieni žmonės padaro nusikaltimą, o kiti ne? Abiem atvejais mes prieiname prie asmenybės ir situacijos sąveikos, prie šios sąveikos mechanizmo, struktūros, stadijų. Kaip veikia šis mechanizmas, kaip jis atsiranda? Nusikalstamo elgesio mechanizmu vadinama subjektyvių (asmeninių) ir objektyvių (situacinių) veiksnių, tiesiogiai paskatinusių padaryti nusikalstamą veiką, visuma, jų sąveika bei poveikis nusikalstamai veikai. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 30

Vidiniai žmogaus veiksniai (1) Klasikinė kriminologija konkretaus elgesio pasirinkimą iš esmės suveda į elementarią racionalaus pasirinkimo schemą, kai asmuo, įvertindamas visus už ir prieš, priima sprendimą, pagrįstą logika. Pasirinkdamas jis yra visiškai laisvas. Pagrindinė netinkamo elgesio priežastis yra nežinojimas. Net ir laikydamiesi šios schemos mes konkrečioje situacijoje susiduriame su veiksniais, veikiančiais tokį racionalų sprendimą: 1) Asmens turimos informacijos ribotumas. Asmuo niekada neturi visos informacijos apie situaciją, savo elgesio pasekmes, galimą aplinkinių elgesį, jis nežino visų būsimų pliusų ir minusų; 2) Skirtinga tų pačių dalykų interpretacija. Skirtingi asmenys tuos pačius dalykus gali suvokti nevienodai, kas vienam pliusas, kitam gali būti minusas; 3) Laiko ribotumas. Dažnai sprendimas turi būti priimtas greitai, ir asmuo nėra pajėgus įvertinti informaciją. Jis priverstas elgtis anksčiau, nei būna pasiruošęs priimti sprendimą. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 31

Vidiniai žmogaus veiksniai (2) Kai kurios psichologinės teorijos konkretaus elgesio pasirinkimą suveda į grynų refleksų schemą: stimulas – reakcija. Bihevioristinė pakraipa: žmogus, patyręs konkretų stimulą, sureaguoja pagal jo turimą sąlyginį refleksą. Jei šis refleksas (ankstesnė patirtis) yra nusikalstamo pobūdžio, tai ir naujas elgesys analogiškoje situacijoje bus nusikalstamas. Instinktyvistų pakraipa: žmogus, patyręs stimulą, sureaguoja pagal besąlyginį (įgimtą) refleksą, instinktą. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 32

Vidiniai žmogaus veiksniai (3) Sociologinės teorijos paprastai stengiasi operuoti didesnio mąsto tiriamaisiais objektais (nei individas) – tokiais, kaip visuomenė, sluoksnis, amžiaus grupė. Realūs asmenys tokiuose tyrimuose dažnai pakeičiami vidutiniais statistiniais įvairių sociumų atstovais. Kai kurios iš šių teorijų, jei ir imasi spręsti konkretaus nusikaltėlio ir konkretaus nusikaltimo problemą, tai paprastai linksta į klasikinį arba į psichologinį aiškinimą. Šiuos aiškinimus jos papildo tuo, kad konkretų mechanizmą, kaip žmogus reaguos, nulemia asmenybė, o šios susiformavimą įtakojo visuomenė, aplinka. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 33

Vidiniai žmogaus veiksniai (4) Nagrinėjant nusikalstamo elgesio mechanizmą ypatingai svarbios psichologijos žinios apie žmogaus elgesį. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad žmogaus elgesys dažnai nėra nulemtas racionalių priežasčių, sprendimų. Žmogaus elgesio priežastys bei mechanizmas yra mažai pažintas, lyginant su analogiškais gamtos mokslų pasiekimais. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 34

Vidiniai žmogaus veiksniai (5) Žmogaus vidinių savybių, bruožų grupės, darančios įtaką jo elgesiui: 1. Asociacijų kompleksas. Žmogus nuo vaikystės kaupia asmeninę pažinimo, suvokimo patirtį, formuoja individualias asociacijas bei dalinai perima egzistuojančias visuomenėje asociacijas. Asociacijų kompleksas dažnai yra pasąmonėje. Mes beveik niekada nesusimastome, kodėl vienas dalykas yra savas, o kitas svetimas, atstumiantis, kodėl vienus dalykus mes priimame tarytum savaime, o kitus suprasti mums reikia didelių pastangų, kodėl kartais negalime susikalbėti su vienu žmogumi, o kitus suprantame iš pusės žodžio, kodėl vienų tautų jumoras, pasakos mums suprantamos, o kitų ne ir t. t. Asociacijų kompleksas nulemia tai, kaip asmuo suvoks jį supančią tikrovę, kiek adekvatų jos vaizdinį jis susikurs. Tai ypač pasireiškia situacijose, pasižyminčiose laiko trūkumu, pradinėse sąlyčio su kažkuo stadijose. Nuo asociacijų priklauso, kokias prognozes žmogus kuria, ko tikisi iš konkrečios situacijos, aplinkinių ir savo poelgių. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 35

Vidiniai žmogaus veiksniai (6) 2. Racionalumo-emocionalumo kompleksas Žmogus dažniausiai laikomas protinga būtybe. Žmogus daugiau ar mažiau racionaliai vertina save, aplinką, kitus žmones, prognozuoja savo ir kitų veiklą, aplinkos įvykius, kontroliuoja savo ir kitų veiklą. Skirtingų asmenų racionali veikla skiriasi bendra apimtimi ir šios veiklos pasireiškimo sfera. Vienas asmuo racionaliai veikia beveik visą sąmoningos būsenos laiką (kai nemiega, nėra labai apsvaigęs ir pan. ). Kitas - tėra racionalus tik savo darbe ir praranda racionalumą veikloje, nesusijusioje su jo darbu. Dar kitas racionalumą praranda situacijose, kuriose dalyvauja jam emociškai artimi asmenys, kur paliečiami jų interesai, ar situacijose, kai jis patiria stresą, atsiduria visiškai nežinomoje situacijoje, išsigąsta, yra užpuolamas ar patiria netikėtą stiprų poveikį. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 36

Vidiniai žmogaus veiksniai (7) 2. Racionalumo-emocionalumo kompleksas Visą žmogaus veiklą lydi emociniai psichiniai procesai. Išgyvenama emocinė būsena gali skatinti žmogų atlikti konkrečius veiksmus: + ją pratęsti, jei yra maloni; - jos atsikratyti, jei ji yra nemaloni. Atskirą problemą sudaro psichiniai stimuliatoriai (alkoholis, narkotikai ir pan. ), nuo jų susiformavusios priklausomybės, kai konkrečios būklės siekimas ar vengimas užgožia visus kitus psichinius procesus. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 37

Vidiniai žmogaus veiksniai (8) 2. Racionalumo-emocionalumo kompleksas. “Normalaus” žmogaus elgesyje emociniai impulsai dažnai lieka nepastebėti, nes pats žmogus dažnai jų nesuvokia. Racionali veikla yra aiškiai suvokiama, nes suvokimas ir yra jos dalis. Dažnai pirminis impulsas būna emocinis, tik vėliau jis įgauna pagrindimą racionalioje sferoje, dažnai tėra tik patogus paaiškinimas aplinkiniams, o kartais ir sau. Šiuolaikiniai psichologai - emociniai impulsai yra pirminiai, svarbesni žmogui, nei jo racionalūs sprendimai. Bendras racionalumo-emocionalumo komplekso elementų stiprumas, išsivystymas pas skirtingus asmenis nėra vienodas. Jis nėra vienodas netgi to paties žmogaus skirtinguose gyvenimo etapuose, skirtingose sąlygose, esant skirtingoms būsenoms (pavargęs, pailsėjęs, susidomėjęs ar abejingas, jam kažkas nauja ar jau žinoma ir pan. ). Racionalumo-emocionalumo elementų pusiausvyra kinta. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 38

Vidiniai žmogaus veiksniai (9) 3. Patirties kompleksas. Patirties komplekse mus domina asmeniui jau žinomi, mokami, įvaldyti elgesio variantai, galimybė šios patirties pagrindu formuoti naujus elgesio variantus. Patirties kompleksas apima ir ankstesnio elgesio pasekmių patirtį. Į patirtį gali įeiti ir ne asmeninė, o aplinkinių patirtis, nes žmogus sugeba ją perimti. Sėkmingo asmens elgesio patirtis apibūdina automatizmo-inovacijų santykį, leidžia gana tiksliai įvertinti tikimybę, kaip asmuo elgsis, ypač jam tipinėje situacijoje ar situacijoje, kai riboti informacijos, laiko ištekliai. Patirtis - kai elgesio būdas buvo žinomas žmogui iki veiklos pradžios. Inovacija - kai jis buvo “atrastas” veiklos eigoje. Dažniausiai žmogus, patekęs į įprastas, tipiškas situacijas ar tik klaidingai suvokiamas kaip tipines, elgiasi psichologiškai ekonomiškiausiu būdu – renkasi tipinį, jam standartinį elgesio variantą. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 39

Vidiniai žmogaus veiksniai (10) 4. Filtrų kompleksas Jį iš esmės sudaro asmens poreikių, vertybių bei motyvų sistemos. Kriminologinėje literatūroje kartais per daug sureikšminama motyvų įtaka nusikalstamam elgesiui. Asmens poreikiai ir vertybės sudaro dvi gana savarankiškas sistemas, kurios kartais atitinka viena kitą, o kartais viena kitai prieštarauja. Poreikių sistema savo kilme yra ankstesnė, galima sakyti bazinė. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 40

Vidiniai žmogaus veiksniai (11) 4. Filtrų kompleksas Poreikiai Poreikių sistema ir jų patenkinimo lygis atsako į klausimą “Ko trūksta? ”, ko asmuo sieks savo elgesiu arba nuo ko ir dėl ko susilaikys. Poreikiai yra įtampa, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos. Asmenybės poreikiai gali būti suskirstyti į sąlyginę hierarchinę piramidės pavidalo sistemą: - Savirealizacijos poreikiai: menas, religija, mokslas, gyvenimo įprasminimas, gyvenimo tikslai. - Pripažinimo poreikiai: aplinkinių vertinimas, savigarba, lygybė. - Bendravimo poreikiai: savų turėjimas, jautimasis sociumo dalimi, galėjimas atsiverti, dalyvauti. - Saugumo poreikiai: artimiausios ateities tikrumas, perspektyvos buvimas, laisvė. - Biologiniai (įskaitant išgyvenimo) poreikiai: maistas, šiluma, seksas, poilsis, aktyvumas. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 41

Vidiniai žmogaus veiksniai (12) 4. Filtrų kompleksas Poreikiai. Poreikių sistema funkcionuoja 2 kryptimis: 1) Kad efektyviai ir stabiliai būtų tenkinamas aukštesnysis poreikis, turi būti pakankamai patenkintas žemesnysis poreikis. 2) Tuo pačiu metu kai kurie žemesnieji poreikiai gali būti aukojami aukštesniųjų vardan, atskirais atvejais žmogus net miršta, tenkindamas aukštesnįjį poreikį. Daugeliui asmenybių būdinga pirmoji kryptis, kuri yra viena iš žmonijos, atskirų tautų biologinio išgyvenimo sąlygų, įgalinančių prisitaikyti. Į poreikių sistemą gali būti įtraukiami ir ne savo, o savo bendraminčių, artimųjų, ypač vaikų, mylimųjų poreikiai. Jie pakeičia savuosius arba gali įgyti labai aukštą padėtį, būti užkelti į piramidės viršūnę. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 42

Vidiniai žmogaus veiksniai (13) 4. Filtrų kompleksas Vertybės Vertybių sistema iš esmės atsako į klausimą “Ko žmogus nedarys? ”, dėl ko jis to nedarys, koks elgesys jam yra normalus, priimtinas. PVZ. , asmuo, kuriam vertybė yra teisingumas, nepraktikuos sukčiavimo. Pateikti vertybių sistemos struktūrą yra sudėtinga, nes nėra vieningo požiūrio, kas priskirtina žmogaus vertybėms. Visuomenė paprastai propaguoja vertybių sistemą, artimą poreikių hierarchinei sistemai, tik veikimo kryptis čia nustatoma vienareikšmiškai – iš viršaus į apačią. Klasikinėse visuomenėse svarbiausiomis laikomos dvasinės, tautos laisvės, bendražmogiškosios vertybės, teikiamas prioritetas valstybei, visuomenei prieš individą. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 43

Vidiniai žmogaus veiksniai (14) 4. Filtrų kompleksas Vertybės Modernesnės tautos, sociumai paprastai prioritetą teikia asmeninėms žmogaus teisėms, po to visos visuomenės teisėms ir tik tada valstybės interesams. Modernesnės visuomenės neturi aiškių absoliučių universalių vertybių, netgi atmetama idėja apie galimybę atrasti tokias vertybes. Viena visuomenės dalis stengiasi neprimesti savo vertybių likusiajai daliai, iš pastarosios tikėdamasi to paties. Apsiribojama taikaus sambūvio mechanizmų sukūrimu, vieni kitų gerbimu ir pripažinimu teisės būti, kokiems norisi, jei tik tai tiesiogiai, realiai ir esmingai nepažeidžia kitų žmonių teisių. Valstybė dažnai tokiu atveju tampa ne konkrečių vertybių gynėju, propaguotoju, o tik sutaikytoju tarp konfliktuojančių vertybių, reguliuoja tik išorinę šių vertybių išraišką – elgesį. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 44

Vidiniai žmogaus veiksniai (15) 4. Filtrų kompleksas Vertybės Konkretaus žmogaus vertybių sistema dažnai yra latentiška, nes žmogus nelinkęs atskleisti savo vertybinio skirtingumo nuo aplinkinių, net jei vertybių tyrimas vykdomas anoniminiu būdu. Vertindami asmenis, išaiškintus padarius nusikaltimus, didelė dalis tyrėjų konstatuoja tokių asmenų vertybines deformacijas: - dažną nesugebėjimą aiškiai suformuluoti savųjų vertybių, - vertybių hierarchijos skurdumą, - hierarchijos iškraipymus, kai “didžiojoje” visuomenės dalyje pripažintoms vertybėms teikiama nedidelė reikšmė, o sureikšminamos “visuomenės požiūriu” negatyvios, destruktyvios vertybės, kai iš viso atmetamos “tikrosios” vertybės. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 45

Vidiniai žmogaus veiksniai (16) 4. Filtrų kompleksas Vertybės. Vertybinė sistema visiems asmenims funkcionuoja panašiai. Dauguma atvejų žemesniosios vertybės priklauso nuo aukštesniųjų. Elgesys, jei ir neatitinka vertybių sistemos, tai dažniausiai pažeidžia tik žemesniąsias vertybes. Kad asmuo pažeistų savo aukščiausiąsias vertybes, jis turi patirti labai stiprų vidinį ar išorinį poveikį. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 46

Vidiniai žmogaus veiksniai (17) 4. Filtrų kompleksas Motyvai (badas, kerštas, pavydas ir t. t. ) iš esmės yra baigiamasis filtrų komplekso elementas. Jie veikia kaip momentinis, situacinis pastiprinimas, kaip papildomas stimulas veikti konkrečia linkme, konkrečiu būdu. Motyvai savo kilme ir kryptingumu glaudžiai susiję su asmens poreikiais, vertybių sistema, elgesio patirtimi. Motyvai yra žymiai mobilesni, nei kiti filtrų komplekso elementai, jie labiau susiję su artimiausia asmens praeitimi, einamaisiais nepatenkintais poreikiais, nei su ilgalaikiais, tegu ir žymiai svarbesniais poreikiais. Ilgai besitęsianti poreikių nepatenkinimo būklė gali sugriauti ne tik asmens vertybių sistemą, iškreipti motyvacinę sistemą, bet gali deformuoti ir kitus asmenybės elementus. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 47

Vidiniai žmogaus veiksniai (18) 4. Filtrų kompleksas veikia, nustatydamas tikslų, reakcijų, elgesio būdų hierarchiją, iš panašaus stiprumo reakcijų atrinkdamas labiausiai pageidautinas. Jis egzistuoja ne tik reakcijų atžvilgiu, bet ir gaunamos informacijos, išorės suvokimo atžvilgiu. Asmens vertybinė orientacija, poreikių sureikšminimas, slopinimas ar ignoravimas labai veikia asmens asociacijas ir gebėjimą racionaliai, objektyviai suvokti išorės informaciją, pasirinkti adekvatų situacijai elgesį. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 48

Vidiniai žmogaus veiksniai (19) 5. Reakcijų greičio bei stiprumo kompleksas. Šį kompleksą iš esmės sudaro asmens stabilumas, impulsyvumas ir inertiškumas. Jie nulemia: 1) kaip greitai atsiranda konkreti reakcija – vienas iš galimų suvokimo, vertinimo ar elgesio variantų; 2) kaip ilgai ši reakcija išsilaiko; 3) kokio stiprumo ji yra, kiek ji kontrastuoja su bendru asmens ramybės psichologiniu aktyvumu; 4) kiek esama reakcija slopina naujų alternatyvių reakcijų atsiradimą. Šis kompleksas taip pat nulemia, kokio stiprumo poveikio (stimulo) turi susilaukti asmuo, kad jame iš viso įvyktų reakcijos, kad tos reakcijos būtų labai stiprios, kad tos reakcijos būtų afektinės. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 49

Vidiniai žmogaus veiksniai (20) 6. Valingumo kompleksas. Valingumas iš esmės nulemia, kiek kryptingai asmuo veikia, kokias kliūtis jis pasiryžęs įveikti judėdamas užsibrėžta kryptimi, t. y. kiek jis yra linkęs nepasiduoti aplinkos kliūtims, nepatogumams. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 50

Vidiniai žmogaus veiksniai (21) APIBENDRINIMAS Nagrinėjant nusikalstamo elgesio mechanizmą būtina atsižvelgti ir į atskiras individo savybes, kurios nebuvo paminėtos išnagrinėtuose kompleksuose, PVZ. , agresyvumą, tolerantiškumą, savarankiškumą ir kt. Sugretinus vidinius elgesio mechanizmo elementus su žmogaus asmenybės struktūra galime pastebėti, kad jie iš esmės atspindi psichologines ir moralines-vertybines žmogaus savybes. Kiti asmenybės elementai labiau įtakoja ne konkretų poelgį, bet charakterizuoja asmenybės kryptingumą bei jos aplinką ir formuoja žmogaus psichologines, moralines-vertybines savybes. Būtent moralinės-vertybinės asmens savybės daro didžiausią įtaką konkrečiam žmogaus elgesiui. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 51

Vidiniai žmogaus veiksniai. (22) Nagrinėjant žmogaus elgesio mechanizmo vidinę pusę negalima jos komponentų nagrinėti izoliuotai ar stengtis juos išdėstyti į vieningą nuoseklią loginę schemą – grandinę. Vidiniai veiksniai nuolat veikia vienas kitą, pasireiškia kaip sistema, kartais funkcionuojanti ne suderintai, o konfliktiškai. Vidinių žmogaus veiksnių sąveika nuolatos kinta, vystosi. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 52

Išoriniai situacijos veiksniai (1) Bet kokį elgesį lydintis veiksnys yra išorinė aplinka – konkreti situacija. „Troleibusų” dėsnis. Galima išskirti du poveikius, kuriuos situacija daro asmeniui: 1) objektyvus poveikis, sudaromos galimybės; 2) subjektyvus poveikis, subjektyvios galimybės. Subjektyvus poveikis dažnai suvaidina lemiamą įtaką žmogaus elgesiui. Situacijos, kuriose yra didelė nusikaltimo padarymo tikimybė, yra vadinamos kriminogeninėmis. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 53

Išoriniai situacijos veiksniai (3) Pagal įtaką asmens elgesiui galima išskirti tokias situacijas: 1) skatinanti situacija, kai nusikalstamas poelgis jos metu gali būti padarytas žymiai lengviau nei įprastomis, dažniausiai pasitaikančiomis sąlygomis; 2) neutrali situacija – tai dažniausiai pasitaikanti situacija, įprastos sąlygos; 3) sulaikanti situacija, kai nusikalstamą elgesį jos metu atlikti žymiai sunkiau nei įprastomis, dažniausiai pasitaikančiomis sąlygomis. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 54

Išoriniai situacijos veiksniai (4) Situacijos pagal objektyvų asmeniui daromą poveikį: 1) aktyvi situacija, kai asmuo patiria specifinį, tik į jį nukreiptą poveikį, gauna tik jam skirtą informaciją. Tai dažniausiai būna kitų asmenų poelgiai, veiksmai, žodžiai; 2) pasyvi situacija, kai bet kuris asmuo, esantis toje situacijoje, patiria panašų poveikį, gauna daugmaž tą pačią informaciją. Situacijos pagal asmens subjektyviai patiriamą poveikį: 1) aktyvi situacija, kai asmuo patiria poveikį, priima informaciją į tai specifiškai reaguodamas, nesvarbu ar objektyviai koks nors poveikis buvo ar ne; 2) pasyvi situacija, kai asmuo nepriima poveikio, informacijos nepriima ar nesuvokia, t. y. į tai nereaguoja, nesvarbu ar objektyviai koks nors poveikis buvo ar ne. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 55

Išoriniai situacijos veiksniai. (5) Pagal situacijos suvokimo klaidingumą galima išskirti: 1) adekvataus arba teisingo suvokimo situacijas; 2) neadekvataus arba klaidingo suvokimo situacijas. Pagal situacijos santykį su asmens patirtimi, asociacijomis galima išskirti: 1) įprastas; 2) naujas, netipines situacijas. Situacija nėra statiška, ji keičiasi priklausomai nuo asmens atliekamų veiksmų, nuo kitokių veiksnių, veikiančių tiek prieš konkretų poelgį, tiek jo metu, tiek po jo. Taip pat keičiasi ir situacijos suvokimas, vertinimas. Išorinė situacija dažnai turi didesnę reikšmę, negu nusikaltėlio asmenybės bruožai (PVZ, paskyrimas dirbti pardavėja). 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 56

Nusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika (1) Informacinis nusikalstamo elgesio mechanizmo modelis Jei žmogaus elgesį (poelgį) paverstume informaciniu procesu, tai aplinką galėtume laikyti įvedama (gaunama) informacija, žmogų – informacijos apdorojimo sistema su tos informacijos apdorojimo algoritmų aibe, patį poelgį – išvedama informacija. Žmogus savo mąstymu, emociniais išgyvenimais gali keisti, paveikti savo vidinį informacijos apdorojimo algoritmą beveik nepriklausomai nuo konkrečios aplinkos. Todėl netgi analogiškoje situacijoje, tas pats žmogus gali pasielgti visiškai skirtingai - tiek pozityviai, tiek negatyviai. Būtent šia žmogiška savybe yra grindžiamos bet kokios asmens auklėjimo, pataisymo bei nusikalstamumo sumažinimo idėjos. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 57

Nusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika (2) Elgesio varianto pasirinkimas Nusikaltimas yra viena iš galimų poreikio patenkinimo formų. Lemiamą vaidmenį vaidina ne tiek pats poreikis ar jo sąlygoti motyvai, bet visas pasirinkimo mechanizmas iš galimų variantų. Pasirinkimo mechanizme žymiai didesnį vaidmenį vaidina žmogaus mokami, jau žinomi ir suvokiami, konkrečiomis sąlygomis galimi elgesio variantai ir savo elgesio vertinimas. Motyvai veikia kaip filtras: esant lygiaverčiams poreikiams, nugali poreikis su stipriausiais motyvais. Susidarius poreikių hierarchijai, vyksta jų patenkinimo būdų atranka, kur motyvų vaidmuo palyginti nedidelis. Didžioji nusikaltimų dalis yra veikimo būdas (priemonė), bet ne tikslas (pats savaime). 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 58

Nusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika (3). Elgesio varianto pasirinkimas. Pagal nusikaltimų vaidmenį konkrečiam asmeniui (tikslą) daugumą nusikaltimų galima suskirstyti į grupes: 1) nusikaltimai - priemonės, naudojami kaip būdas pasiekti konkrečių tikslų, dažniausiai dėl duodamos praktinės naudos ateityje (tipiškai - vagystė, ekonominiai nusikaltimai); 2) nusikaltimai vertingi patys savaime, jau pats jų atlikimas padeda išspręsti asmens psichologines problemas, patirti malonumą, pasijusti reikšmingu (tipiškai – išžaginimas, chuliganizmas, netgi nepilnamečių grupinės vagystės). Kitas veiksnys, pasirenkant elgesio variantą, yra automatizmas. Jis nulemia įprasto, dažniausiai naudojamo elgesio būdo pasirinkimą, jei daugmaž visi elgesio būdai vertinami vienodai. 2009. 11. 26 Dr. Alfredas Kiškis, MRU 59