Tema Nr 3 Kriminologins teorijos Antropologins teorijos Grynai

Tema Nr. 3 Kriminologinės teorijos Antropologinės teorijos: • Grynai biologinės (prigimties) teorijos: 1. Protinio atsilikimo teorijos; 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos; 3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai); • Psichologinės - psichiatrinės teorijos: 1. Psichoanalitinės teorijos; 2. Neutralizacijos teorijos; 3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos); 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija. 1

Tema Nr. 3 Kriminologinės teorijos (2) Klinikinė kriminologija. Sociologinės teorijos: 1. Socialinės dezorganizacijos teorija; 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija; 3. Anomijos teorija; 4. Kultūrų teorijos; 5. Įtampos teorijos; 6. Subkultūrų teorijos. 7. Stigmatizacijos teorijos. 2

Tema Nr. 3 Kriminologinės teorijos (3) Kitokios kriminologinės teorijos: • Neoradikalioji kriminologija; • Feministinės teorijos; • Viktimologinės teorijos; 3

1 klaus. : Antropologinės teorijos (1) Visas antropologines teorijas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: – grynai biologines (prigimties) teorijas; – psichologines - psichiatrines teorijas. Grynai biologinės (prigimties) teorijos Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų. Toks asmuo turi ypatingų savybių, jis yra pavojingoje būsenoje, jį galima atpažinti pagal specifinius požymius ir tai galima atlikti dar iki nusikaltimo padarymo. Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje. 4

1 klaus. : Antropologinės teorijos (2) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs žmogaus testavimai. JAV kriminologas H. H. Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas - apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę. Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus. Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai). Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio. Padarytos išvados: • Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo. • Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis. 5

1 klaus. : Antropologinės teorijos (3) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos 20 a. 2 -3 dešimtmečiuose prot. atsilikimo teorijos pelnė masinį pripažinimą, jų pagrindu buvo pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika – rūšies pagerinimas, atimant teisę iš nepilnaverčių visuomenės narių turėti palikuonių. Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 – 1935 metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio. Šeimų linijų nusikalstamas elgesys pradėtas aiškinti socialinio paveldimumo mechanizmu, kad neturtingų šeimų vaikai neturi 6 galimybių vystyti savo gabumus.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (4) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos. Galutinį tašką eugeniniams nusikalstamumo reguliavimo metodams ko gero padėjo tai, kad per II Pasaulinį karą vokiečiai taikė eugenikos metodus, vykdė genocidą. 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara. 1924 m. M. G. Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus - apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos. 7

1 klaus. : Antropologinės teorijos (5) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos E. Hooton’as išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenusikaltėlių. 1939 m. jis paskelbė išvadas - nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio. Sutuoktiniai Sh. ir E. Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60% nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%. Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara. Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai 8 priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (6) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos. Jų nuomone, veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti. 1959 m. Glueck’ai pasiūlė nusikalstamo elgesio prognozavimo sistemą (lentelę) sudarytą iš dviejų dalių: 1) vaiko socialinių sąlygų šeimoje nustatymo skalė, 2) vaiko psichologinių - psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė. Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas apie 90%. Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą. 7 - ame dešimtmetyje ja remiantis vaikai iš anksto, dar iki teisės pažeidimų padarymo, buvo talpinami į specialios paskirties 9 mokymo įstaigas.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (7) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 20 a. 2 -5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui - nusikaltimų geno paieška. 1) Dvynių metodas – Tyrinėjami dvyniai - lyginami monozigotinių ir parazigotinių dvynių elgesio panašumai ir skirtumai. – Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu monozigotiniai dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100%) padaro nusikaltimus nei abu parazigotiniai dvyniai (iki 36%). – Toks dėsningumas buvo laikomas nusikalstamo elgesio genetinio paveldimumo įrodymu. 10

1 klaus. : Antropologinės teorijos (8) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 1) Dvynių metodas. Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų: 1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas); 2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas dėl mažos šių tyrimų imties (būdavo ištiriama tik iki kelių dešimčių dvynių porų). Šiuose tyrimuose nebuvo tokių atvejų, kad monozigotiniai dvyniai ankstyvoje vaikystėje ar kūdikystėje būtų buvę išskirti ir augę visiškai skirtingomis sąlygomis (kad būtų kuo mažiau sukaupę socialinės patirties). Vėliau buvo surasta 130 monozigotinių dvynių, kurie nuo anktyvos vaikystės buvo išskirti ir augo skirtingose šeimose. Dvyniai gyveno nepanašų gyvenimą, tačiau nebuvo užregistruopta nė vieno nusikaltimo, kurį padarė tokie dvyniai. 11

1 klaus. : Antropologinės teorijos (9) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 2) Giminaičių tyrimai. Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai. Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažiau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai. Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas - nėra atribota biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo. 12

1 klaus. : Antropologinės teorijos (10) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos. 3) Chromosomų anomalijų tyrimai. 20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis, taip vadinamų XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų poros, nuo kurių priklauso lytis: XX - moterų, XY - vyrų. Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje nusikaltėlių identifikavimui - jos pagalba buvo atskleisti keli neeiliniai nusikaltimai (serijinės žmogžudystės). Pirmuoju kriminologiniu tyrimu buvo pateikti sensacingi duomenys - tarp nusikaltėlių yra kelis kartus daugiau asmenų su tokia genetine anomalija nei tarp ne nusikaltėlių. Vėlesniais tyrimais ši išvada buvo paneigta. Taip pat nepasitvirtino teiginys, kad būtent ši anomalija (papildoma Y chromosoma) nulemia ypač agresyvų žmogaus elgesį, nes tik apie 9 % iš 13 nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, yra nuteisti už smurtinius nusikaltimus.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (11) Grynai biologinės (prigimties) teorijos PASTABOS: Ko gero stipriausią smūgį visoms biologinėms teorijoms sudavė tai, kad kai kurių tyrimų duomenimis net 90 – 100 % apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. 91% atsakė “taip”. Kitas faktas prieš genetines nusikalstamumo teorijas - su amžiumi žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika nesikeičia. Dabar atsirado teorinė galimybė galutinai išspręsti genetinės nusikalstamumo kilmės klausimą. Nusikaltėlio klonavimas ir jo klonų augimas visiškai kitokiomis sąlygomis nei augo “genetinis šaltinis” bei atskirų klonų auginimas visiškai skirtingomis sąlygomis leistų gana vienareikšmiškai spręsti nusikalstamo 14 elgesio paveldimumo klausimą.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (12) Grynai biologinės (prigimties) teorijos. PASTABOS. Jau paskelbta, kad iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams. Tai leis žymiai tiksliau įvertinti, kiek žmogaus elgesys, asmeninės savybės yra nulemtos biologinių, genetinių faktorių. Tai galėtų tapti grynai biologinių teorijų atgimimu arba dar labiau jas nustumtų tik į istorinę kriminologinių idėjų sritį. 15

1 klaus. : Antropologinės teorijos (13) Psichologinės-psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos: Jų pagrindą sudaro idėja, kad žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės impulsai. Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas, nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų įvardijimas. Psichoanalizė - tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas, slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų. 16

1 klaus. : Antropologinės teorijos (14) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos Šios teorijos siejamos su S. Freud’o asmenybės idėjomis: Asmenybę sudaro trys dalys - Id, Ego ir Super. Ego (Tai, Aš ir Super. Aš): – Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo principu, jis negali būti vertinamas racionalumo ar moralės požiūriu; – Ego - tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo veikimo pagrindas racionalumas; – Super. Ego - tai tradicijos, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius, vertintojas. 17

1 klaus. : Antropologinės teorijos (15) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos S. Freud’o asmenybės idėjos Tarp Id ir Super. Ego dažniausiai egzistuoja įtampa, konfliktas. Asmuo elgiasi nusikalstamai, kai šiame konflikte nugali Id (žmogaus instinktai). Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį. Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija. Pagal šią teoriją žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Jei jis bus užslopintas jėga iš išorės, tai pasireikš autoagresija - savęs žalojimai, savižudybės. Todėl socialiai pageidaujamiausia forma būtų sukurti alternatyvas (socialiai pageidaujamas, neutralias ar bent mažiau žalingas), į kurias žmogus galėtų nukreipti savo agresiją, išsilieti. 18

1 klaus. : Antropologinės teorijos (16) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos. S. Freud’o asmenybės idėjos. Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio motyvaciją. PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kt. ). Freud’o psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose – stengiamasi padėti nusikaltėliui suprasti, kuo pasireiškia jo vidinis pažeidžiamumas, kad jis galėtų harmonizuoti savo asmenybę, išmokti iškęsti kraštutinai nemalonius pojūčius, iššaukiamus būsenomis, jo požiūriu, be išeities. 19

1 klaus. : Antropologinės teorijos (16) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Iš dalies remdamiesi Freud’o psichoanalitinėmis išstūmimo idėjomis ir psichologinių gynybos mechanizmų funkcionavimu 1960 m. G. Sykes ir D. Matza (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją. Pagal ją didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys, nedarantys teisės pažeidimų. Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus, savęs pateisino techniką. 20

1 klaus. : Antropologinės teorijos (17) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Žmogus yra tarp absoliučios laisvės ir absoliučių apribojimų, bet šioje erdvėje jis ne visą laiką yra vienoje vietoje. Teisiniai, moraliniai šią erdvę apibrėžiantys rėmai ne visada yra aiškiai, griežtai suformuluoti, ribos yra šiek tiek “išplaukusios”. Daugeliu atvejų nusikaltėlis išplečia pateisinamų aplinkybių ratą ne tik įstatymo numatytomis lengvinančiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu jis pateisina savo poelgį “ad hoc” (tam konkrečiam atvejui). Neutralizavimo mechanizme galima išskirti du aspektus: 1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę. 2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams. Antrasis būdas gali būti tik gerai įvaldyta technika, kuria švelninama aplinkinių reakcija savo atžvilgiu. 21

1 klaus. : Antropologinės teorijos (18) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos D. Matza ir G. Sykes išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus: 1) Atsakomybės neigimas. Nusikaltėlis save vertina, kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką, tuo jis atskiria save nuo savo veiksmų, nusikrato atsakomybės; 2) Žalos neigimas. Dažnai asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl šio elgesio kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės. Tokie nusikaltimai, kur reali tiesioginė žala yra nedidelė ar jos visai nėra, ir kur nėra aiškios tiesioginės nusikaltimo aukos, vertinami kaip nežalingas elgesys. Atsakomybė yra siejama ne tiek su pačiu elgesiu, kiek su jo sukeltomis pasekmėmis. Jei nusikaltimu kam nors buvo padaryta žala, tai dažniausiai stengiamasi ją pateikti kaip mažareikšmę ar santykinai nedidelę, arba tokia žala yra 22 pateisinama tuo, kad ji kilo tarp savų, ir joks pašalinis nenukentėjo.

1 klaus. : Antropologinės teorijos (19) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos 5 neutralizacijos mechanizmai. 3) Aukos neigimas. Jei asmuo pripažįsta savo atsakomybę ar ir padarytą žalą, jis dažnai tai vertina ne kaip nusikaltimą, nes dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai. Jo požiūriu, tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to nusipelnė. 4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo savo atsakomybės dydį stengiasi santykinai sumenkinti nurodydamas, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. Apeliuojama į teisingumą, kad asmuo neturi atsakyti tada, kai didesni nusikaltėliai išvengia atsakomybės. 5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų. Arba, kad reikalavimai kitaip pasielgti toje situacijoje, jo atžvilgiu būtų buvę neteisingi, jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą, nei padarė savo veiksmais. 23

1 klaus. : Antropologinės teorijos (20) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Kitas JAV mokslininkas J. C. Coleman pateikė kitokį neutralizacijos mechanizmų sąrašą: 1) Realybės neigimas – asmuo nesistengia objektyviai suvokti esamos realybės, nes tai galėtų sutrukdyti jo tikslų įgyvendinimui (dėl baimės, užuojautos ir kt. ); 2) Represija – negalvojimas, išstūmimas nemalonių, nenaudingų minčių iš sąmonės; 3) Slopinimas – tolimesnis jau kilusių nemalonių ar nenaudingų minčių ignoravimas, jų pakeitimas kitomis; 4) Racionalizacija – elgesio teisinimas kažkokiais svarbiais tikslais, sąlygomis; 5) Projekcija – savo negatyvių savybių, charakteristikų priskyrimas kitiems, savo elgesio pripažinimas tokiu pačiu kaip ir kitų; 24

1 klaus. : Antropologinės teorijos (21) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos J. C. Coleman neutralizacijos mechanizmų sąrašas. 6) Kompensacija – savo silpnybių, trūkumų pridengimas įsitvirtinimu kitoje srityje; 7) Perkėlimas – keršto perkėlimas nuo objekto, kuris jį sukėlė, į kitą dažniausiai ne tokį pavojingą objektą; 8) Išsikrovimas – vidinės įtampos, nerimo sumažinimas išorine labai aktyvia veikla. 25

1 klaus. : Antropologinės teorijos (21) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos. APIBENDRINIMAS. Visus neutralizacijos mechanizmus galima suskirstyti į tris grupes: 1) Negatyvaus elgesio ir jo priežasčių interpretacija; 2) Ryšių tarp negatyvaus elgesio ir jo sukeliamų pasekmių interpretacija; 3) Negatyvaus elgesio pasekmių, aukos, trečiųjų asmenų apibūdinimai. 26

1 klaus. : Antropologinės teorijos (22) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir išmokstami iš aplinkos. 1) Diferencijuotų asociacijų teorija. Ją 1939 -1947 m. paskelbė E. H. Sutherland - nusikalstamas elgesys yra išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Visuomenėje egzistuoja elgesio formų perimamumas (pamėgdžiojimas). Konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis asmuo dažniausiai bendrauja. Pav. , didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų veiksmų (susirasti bendrininkų, realizuoti vogtą turtą ir kt. ) 27

1 klaus. : Antropologinės teorijos (23) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos 1) Diferencijuotų asociacijų teorija Buvę nedideli elgesio nukrypimai žmoguje kaupiasi, didėja, tampa nusikaltimais - elgesio patirtis kaupiasi. Nusikalstamo elgesio išmokimo laipsnį, jo intensyvumą labai įtakoja egzistuojantis foninis (kitų žmonių aplinkos) tokio elgesio vertinimas. Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu. Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas (psichologija). 28

1 klaus. : Antropologinės teorijos (24) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos 1) Diferencijuotų asociacijų teorija. – Vienas iš trūkumų - ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės (iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis? ). + Ši teorija suvaidino didelį vaidmenį - buvo pradėtos kurti specialios paauglių laisvalaikio organizavimo programos, įsikūrė daug tokio pobūdžio visuomeninių organizacijų, padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių atlikimo vietose. + Ši teorija pradėjo aiškinti nusikalstamumą per žmonių pažiūrų, orientacijų, vertinimų, mokėjimų ir įpročių analizę. 29

1 klaus. : Antropologinės teorijos (25) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos. 2) Modernesnės išmokimo teorijos. Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais: 1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą; 2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino, televizijos. 30

1 klaus. : Antropologinės teorijos (26) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija E. Fromm 1973 m. išleido veikalą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”. Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė. Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka - elgesį įtakoja abu šie veiksniai. Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis: 1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį. 2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose. 31

1 klaus. : Antropologinės teorijos (27) Psichologinės – psichiatrinės teorijos. 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija. Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis visą civilizacijos egzistavimo laiką gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis – destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje. Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu (laikinai). Žmogaus normaliai savijautai reikia pakankamo kiekio ir lygio emocinių dirgiklių, o tai lengviausiai pasiekiama agresyviomis elgesio formomis. Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūlomi du keliai: 1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas); 2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią. 32

1 klaus. : Antropologinės teorijos (28) PASTABOS: 1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. Normos – tai elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė. Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu. 2) Psichiniai nukrypimai gali įtakoti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo elgesį. Kita vertus, psichinės anomalijos viso asmenybės turinio neužpildo. Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendri suvokimo mechanizmai (kurių reikalauja baudžiamoji teisė) ir galimybė valdyti savo elgesį. Todėl lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės. Tas pats pasakytina ir apie genetinį faktorių - tiesiogiai jo sieti su nusikaltimo 33 padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai.

2 klaus. : Klinikinė kriminologija (1) Ji remiasi 19 a. pabaigoje E. Ferri ir R. Garoffalo sukurta pavojingos būsenos koncepcija, pagal kurią nusikaltėlį reikia ne bausti, bet išvesti iš pavojingos būsenos, mažinti jo polinkį daryti nusikaltimus ir, kol tai nepadaryta, tokį asmenį reikia izoliuoti. Pagal šią teoriją poveikis turi būti sukoncentruotas į individualiąją prevenciją, o ne į bendrąsias socialines priežastis. Klinikinės kriminologijos atstovai praktiškai neigė bausmę, kaip prevencinę sulaikomąją priemonę. Pagal juos, pagrindinis klinikinio poveikio tikslas – nusikaltėlio resocializacija, kuri efektyviau apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų, negu bausmės. Jie bandė kriminologiją paversti antikriminogenine medicina, o kalėjimus – klinikomis. 34

2 klaus. : Klinikinė kriminologija (2) Prancūzų kriminologas J. Pinatel 7 -ame dešimtmetyje pasiūlė tokią klinikinio poveikio nusikaltėliui seką: 1) Diagnozavimas, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol. testai, apklausos, praeities analizė): - ar lengvai nusikaltimas yra suderinamas su asmens etiniais principais (ar sąžinė leis jam padaryti nusikaltimą); - ar bausmės grėsmė veikia jį kaip sulaikantis faktorius; 2) Prognozavimas, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo padarys nusikaltimą. Tai be galimos kriminogeninės situacijos nulemia: - asmens nusikalstami gabumai; - asmens sugebėjimai socialiai adaptuotis; 3) Poveikis – asmens perauklėjimas, korekcija. Tikslas – agresijos, egocentrizmo sumažinimas, nuostatų ir įpročių pakeitimas. Naudojama psichoanalizė, elektrošokas, medikamentinės ar chirurginės priemonės. Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas - reakcija”. Poveikis – radikalus, griežtas, 35 nehumaniškas.

2 klaus. : Klinikinė kriminologija (3) Medikamentinis poveikis yra siejamas su: – fiziologinių ir psichinių nukrypimų gydymu, – su asmens agresyvumo lygio slopinimu. Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams l. a. įstaigose. Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas poveikis. Chirurginis poveikis yra siejamas: – su smegenų operacijomis, siekiant paveikti psichinius procesus (dažniausiai agresijos reakcijų kilimą). Mažas efektyvumas, asmenybės sunaikinimas (pasyvus, negyvybingas); – kastracija ir sterilizacija; – su plastine chirurgija, kai yra keičiama asmens išvaizda – siekiant padėti atsikratyti psichologinių kompleksų, nutraukti senus socialinius ryšius (kai kurių tyrimų duomenimis tai sumažina recidyvą net iki 2 kartų). Šios teorijos paplitimas siejamas su neterminuotais nuosprendžiais, kai asmuo laikomas įkalintas tol, kol ekspertų (medikų-psichiatrų-psichologų) komisija 36 nuspręs, kad jis prarado pavojingą būseną. Ši praktika buvo paplitusi 8 -9 dešimt.

3 klaus. : Sociologinės teorijos (1) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės: • Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant intensyviai migracijai iš Europos, miestų pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė, miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais - “lūšnynais”. • Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas. • Tuo metu Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas. • Tuo pačiu metu formavosi ir ekologinė kriminologija. 37

3 klaus. : Sociologinės teorijos (2) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių, įprastinio etnoso) visuomenės. Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų ir institucijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir netinkamų elgesio būdų. Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu. 38

3 klaus. : Sociologinės teorijos (3) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir elgesio būdų integracija. Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais pat dariniais. 39

3 klaus. : Sociologinės teorijos (4) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo, savižudybių, prostitucijos ir kt. ) lygio miesto dalis. Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai: - Vyresnės kartos imigrantai, dažniausiai valstiečiai, net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą (individualiai ar kartu su kaimynais turėdavo nedidelį darželį prie namo arba priemiestyje, talkino vieni kitiems, bendrai praleisdavo laisvalaikį, turėjo panašius pomėgius, bendrus prisiminimus ir pan. ); - Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis (kaimiškoje aplinkoje praėjo tik jų vaikystė), turėjo nedaug kaimiškų tradicijų, o ir šios buvo silpnos. Jie taip pat nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita iš esmės ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis. 40

3 klaus. : Sociologinės teorijos (5) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Dėl šių pokyčių: – tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami tarpusavio ryšiai, – esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės poreikių, – kaip kompensacija kūrėsi kriminalinės naujos struktūros arba kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas kriminalines struktūras. Sutriko: – – visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai, šeimos kontrolė, visuomeninis valdymas ir kontrolė, veiklos efektyvumas. 41

3 klaus. : Sociologinės teorijos (6) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Trūkumai: – Dalinai tie patys asmenys vienu metu vykdė ne tik dezorganizacijos tyrimus bet ir erdvinio nusikalstamumo pasiskirstymo Čikagoje tyrimus, todėl ne visada šių tyrimų rezultatai ir išvados buvo atskiriami – nebuvo aiškiai atskirta, kiek ir kokią įtaką nusikalstamumui daro dezorganizacija, o kiek nusikalstamumą lemia miesto struktūra. – Visuomenės kitimas dažnai buvo tapatintas su jos dezorganizacija, trūko istorinio požiūrio, esminių “organizuotumo – neorganizuotumo” savybių išskyrimo, būdingas prisirišimas prie konkrečių organizacinių struktūrų. – Nebuvo aiškiai apibrėžtos sąvokos, pav. , “visuomenės neorganizuotumas”, – skirtingi autoriai tai pačiai sąvokai teikė skirtingas reikšmes (pvz. , organizuotas nusikalstamumas gali būti labiau organizuotas, nei likusi visuomenė – tik jo santykis su visa visuomene yra negatyvus, dezorganizuojančio pobūdžio). 42

3 klaus. : Sociologinės teorijos (7) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija. Nepaisant minėtų trūkumų, pamatinė teorijos idėja, kad visuomenei praradus savo homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas, nėra praradusi aktualumo ir šiandien. 43

3 klaus. : Sociologinės teorijos (8) 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija Atsirado Čikagoje. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į nusikalstamumo ir nusikaltėlių erdvinį pasiskirstymą mieste. Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt. Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos – centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai. Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose kvartaluose. 44

3 klaus. : Sociologinės teorijos (9) 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija Tyrimais nustatyta, kad konkrečioje gyvenamoje vietovėje neegzistuoja tolygus nusikalstamumo pasiskirstymas, jis koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios “savos” ir “svetimos” erdvės ribos, yra daug priėjimų, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo vietų, blogas apžvelgiamumas). Žr. pastabos. Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos, gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui. Apie 8 -9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų išplanavimą juos statant ar rekonstruojant, vykdo 45 saugaus būsto rekonstrukcijos programas.

3 klaus. : Sociologinės teorijos (10) 46

3 klaus. : Sociologinės teorijos (11) 47

3 klaus. : Sociologinės teorijos (12) 48

3 klaus. : Sociologinės teorijos (13) 49

3 klaus. : Sociologinės teorijos (10) 3. Anomijos teorija Pirmasis terminą “anomija” pavartojo 1893 m. E. Diurkheim (1858 -1917), apibūdindamas socialinių normų trūkumą. Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir kontrolė. Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų. Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją. Anomija atsiranda keičiantis visuomenės struktūrai – visuomenei vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą specializuotą formą. Paprastoje visuomenėje: – Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas yra daugmaž vienodi. – Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas. – Turi beveik tokius pačius tikslus. – Egzistuojančios visuomeninės struktūros yra visiems vienodai artimos, suprantamos, jų yra nedaug. 50

3 klaus. : Sociologinės teorijos (11) 3. Anomijos teorija. Visuomenei specializuojantis: – Įvairėja žmonių atliekami vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas. – Jie ima vykdyti skirtingas funkcijas, įgyja skirtingus tikslus. – Atsiranda labai daug naujų visuomenės struktūrų, kurios suprantamos, artimos yra tik nedidelei visuomenės daliai. – Žmonės jau nebesusiję vienas su kitu betarpiškai (susvetimėjimas), jų tarpusavio įsipareigojimai (nenusižengti bendroms normoms, nedaryti žalos artimui) tampa nuasmeninti, todėl dažniau pažeidžiami. – Buvusių normų taip pat ima nebepakakti naujam gyvenimo būdui, atsiradusiai įvairovei, jos kartais ima nebetikti naujoms sąlygoms, dėl to žmogus nebežino, kaip jam elgtis, todėl padaugėja konfliktų, tuo pačiu ir nusikaltimų. 51

3 klaus. : Sociologinės teorijos (12) 4. Įtampos teorijos JAV sociologas R. Merton toliau vystė anomijos teoriją, dažnai ji taip pat vadinama Merton’o įtampos teorija. Skirtingai nuo E. Diurkheim’o, čia reali problema kyla ne dėl visuomenės pasikeitimo, bet dėl ribotų resursų. Visuomenės socialinė struktūra nustato siektinus tikslus ir jų siekimo priemones (taisykles), bet ne visiems šios visuomenės nariams egzistuoja vienodos galimybės juos patenkinti tiek dėl asmeninių savybių, tiek dėl socialinių sąlygų. Toks neatitikimas tarp tikslų ir galimybių juos pasiekti visuomenės nustatytomis priemonėmis sukelia nenormalų elgesį, kuris tampa tos visuomenės savybe. 52

3 klaus. : Sociologinės teorijos (13) 4. Įtampos teorijos Merton’o anomijos (įtampos) teorija buvo sukurta orientuojantis į JAV vidurinę klasę, jos keliamus tikslus – ekonominį pasisekimą ir propaguojamas priemones jam pasiekti – išsilavinimas, aktyvus darbas. Tarp asmenų, kurie negali ar nesugeba pasinaudoti šiomis priemonėmis Merton’as išskyrė 5 galimas adaptacijos formas – “nenormalias” reakcijas: 1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau siekia keliamų tikslų siūlomomis priemonėmis, nors jų ir nepasiekia (prisitaik. ). Esant stabiliai situacijai, mažam nusikalstamumui ši forma nekelia didesnės grėsmės. Situacijai keičiantis ir pasiekus kritinį tašką, didelė konformistų armija gali greitai perimti kriminalinio elgesio formas, jei tik aplinka ims pritarti tokioms formoms. 53

3 klaus. : Sociologinės teorijos (14) 4. Įtampos teorijos 2) Novatorius – veikia dėl tų pačių tikslų, bet sukuria “naujas” jų pasiekimo priemones tiek pozityvias, tiek negatyvias ir tokiu būdu kartais pasiekia šių tikslų. Kriminogeniniu aspektu svarbios yra tik “naujos” negatyvios elgesio formos, nes “naujos” pozityvios formos bent jau jokios tiesioginės grėsmės nekelia, nors nusikalstamumą gali ir paskatinti. “Naujos” – čia nebūtinai reiškia iki tol visai nežinomas elgesio formas - tai tereiškia neatitikimą visuomenės siūlomoms elgesio formoms. 3) Ritualistas – atsisako tikslų, bet išlaiko įprastą gyvenimo būdą (gali demonstruoti tikslų atsisakymą, bet turėti jų išsipildymo viltį). Kriminogeniniu požiūriu šis reakcijos tipas nėra labai pavojingas, bet savo atsainia veikla dažnai sudaro labai palankias sąlygas kitų asmenų nusikalstamumui. 54

3 klaus. : Sociologinės teorijos (15) 4. Įtampos teorijos 4) Retreatistas – atmeta tiek tikslus, tiek ir propaguojamą elgesio būdą jiems pasiekti. Kriminogeniniu požiūriu, tai pasyvios elgesio formos, dažniausiai linkstama į alkoholizmą, narkomaniją, valkatavimą, savižudybes. Platus retreatistinių reakcijų išplitimas menkina visuomenės galimybes pasipriešinti nusikalstamumui. Dalis retreatistinių reakcijų įgauna religinį pobūdį, kai žmogus nuo šio pasaulio rūpesčių pasitraukia į dvasinę veiklą – nors pačios savaime tokios pasyvios formos nekelia kriminalinės grėsmės, bet jos tampa palankia dirva įvairiems kriminaliniams išnaudojimams (sukčiavimui, turto pasisavinimui ir pan. ). 55

3 klaus. : Sociologinės teorijos (16) 4. Įtampos teorijos 5) Maištininkas – atmetęs tiek tikslus tiek priemones asmuo pasirenka aktyvią poziciją, susikuria savo tikslus ir priemones, dažnai radikalias. Kriminogeniniu požiūriu, tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai, religiniai judėjimai, kartais besigriebiantys labai sunkių nusikaltimų: terorizmo, perversmų, diversijų. Rečiau toks aktyvumas būna pozityvus, skatina visuomenės pokyčius (taikios revoliucijos, išsivadavimo judėjimai), o kartais jis skatina visuomenės demokratiškumo mažėjimą. 56

3 klaus. : Sociologinės teorijos (17) 4. Įtampos teorijos 1961 m. R. Cloward atskleidė, kad visuomenė, skiepydama vaikams vertybes, mažai rūpinasi, ar šių vertybių pasiekimas yra realus daugeliui jaunų žmonių. Jaunimas, iš idealaus auklėtojų vaizduojamo pasaulio patekęs į realų gyvenimą, patiria nusivylimą ir frustracijas. Tipinė reakcija: – Vagių grupių susikūrimas. – Įtampos sumažinimas agresyviose gaujose (smurtas, vandalizmas). – Pasitraukimas iš visuomenės - būrimasis į narkomanų grupes, alkoh. vartoj. 57

3 klaus. : Sociologinės teorijos (18) 4. Įtampos teorijos. APIBENDRINIMAS: Visoms įtampos teorijoms bendri teiginiai: • Egzistuoja neatitikimas tarp skirtingų visuomenės dalių poreikių, interesų ir galimybių juos patenkinti; • Dalis visuomenės negali patenkinti savo poreikių legaliais būdais, kas skatina nepasitenkinimą, konfliktiškumą ir nusikalstamą elgesį. Įtampos teorijoje pozityvu yra tai, kad numačius keletą reakcijos tipų, galima buvo paaiškinti nemažą ir įvairią nusikalstamumo dalį, ko dažniausiai nepavykdavo padaryti universaliomis teorijomis. Merton’o įtampos teorija dominavusi 7 dešimtmetyje, nuo 8 vidurio buvo labai kritikuota, šiuo metu jos įtaka labai sumažėjusi. 58

3 klaus. : Sociologinės teorijos (19) 5. Kultūrų teorijos Atsiradusios 20 a. 2 -3 -ame dešimtmečiuose nusikalstamumą aiškino kultūrų skirtumais. Tai kas leistina ar net skatintina vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma nusikalstamu elgesiu. Reali problema iškyla tada, kai skirtingų kultūrų asmenys ima maišytis, kai į homogenišką visuomenę su viena dominuojančia kultūra atsikelia sunkiai suderinamos kultūros atstovai. Žmogus staiga negali pasikeisti, atsisakyti savo atsineštos kultūros. Dėl to neišvengiamai kyla konfliktai tarp atvykėlių ir vietinės kultūros. Tokie konfliktai ypač pastebimi, kai susiformuoja nemažos, homogeniškos atvykėlių bendruomenės, kuriose de facto laikomasi kitokių elgesio standartų, besiskiriančių nuo egzistuojančių visoje valstybėje. Naujos bendruomenės etninis, religinis ar kitoks uždarumas, siekimas išlaikyti savo identitetą gali ilgam nulemti tokius elgesio neatitikimus, nusikalstamumą dėl kultūrinių skirtumų. 59

3 klaus. : Sociologinės teorijos (20) 5. Kultūrų teorijos. Kitas veiksnys, skatinantis nusikalstamumą, yra priimančios visuomenės nepakantumas kitokiai kultūrai. Esant mažam pakantumui, net jei naujoji bendruomenė yra kriminogeniškai pasyvi, jos narių atžvilgiu gali būti pradėti vykdyti įvairūs nusikaltimai, persekiojimas dėl rasinių, religinių, etninių ar kitokių kultūrinių savybių. T. Selinas 1938 m. “Kultūrų konfliktas ir nusikalstamumas” - kultūrų skirtumai mažina žmonių tarpusavio supratimą, gali sukelti priešiškumą kitos kultūros atstovams. 60

3 klaus. : Sociologinės teorijos (21) 6. Subkultūrų teorijos A. Cohen 1955 m. “Delikventiniai vaikinai”. Subkultūra galime laikyti visuomenės dalį, besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis, gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip skirtybės nuo visumos. Subkultūros formuojasi specifinių veiksnių, sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriais didžioji visuomenės dalis iš esmės nesusiduria. Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos teorijų sintezė. Ji apjungė teiginius: – kad nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse, – kad jie negali pasinaudoti legaliomis tikslų siekimo priemonėmis. Kultūrinėse teorijose, besiskiriantys kultūriniai dariniai yra stambūs (tautos, regionai ir kt. ), subkultūrų teorijose dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes - mikrosocialines grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius. 61

3 klaus. : Sociologinės teorijos (22) 6. Subkultūrų teorijos Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo tradicinės kultūros ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Tokia subkultūros aplinka dažnai yra pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja, joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius. Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis. Subkultūra formuojasi, kai individai, patekę į analogiškas situacijas, yra suvaržomi, izoliuojami ar ignoruojami bendrojo srauto individų. Todėl tokie asmenys grupuojasi, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą, palaikymą, bendravimo aplinką. 62

3 klaus. : Sociologinės teorijos (23) 6. Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje, kai JAV dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių buvo laikomas nenormaliu. Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslais, o renkasi sau patogiausią gyvenimo būdą - mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jis bandė kompensuoti pripažinimu, statusu savo vienminčių neformaliose grupėse. Kitas veiksnys - asmens adaptacijos problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai įsisavinti naujos aplinkos kultūros. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis gali būti savimi, atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinti savo norus. 63

3 klaus. : Sociologinės teorijos (24) 6. Subkultūrų teorijos Subkultūros gali būti ir nenusikalstamos, bet tarp skirtingų subkultūrų šalininkų padaugėja progų kilti konfliktams, dalis kurių įgauna ir nusikaltimų formas. Kartais subkultūrų vertybės gali nesiskirti nuo bendrosios kultūros vertybių, išskyrus selektyvų jų pobūdį, t. y. jos taikomos tik saviems. Svetimųjų atžvilgiu normos, standartai arba iš viso nėra fiksuojami, arba yra netgi priešiško pobūdžio – tai būdinga aiškiai nusikalstamoms grupėms, taip pat kai kurioms religinėms grupėms. Atsiradusios kaip nepilnamečių nusikalstamumą aiškinančios teorijos, šiuo metu jos plačiausiai taikomos analizuojant recidyvinį ir profesionalųjį nusikalstamumą, o ypač nagrinėjant sąlygas laisvės atėmimo vietose, ten padaromus nusikaltimus, kurių pagrindine priežastimi ir laikoma ten egzistuojanti nuteistųjų subkultūra. 64

3 klaus. : Sociologinės teorijos (25) 6. Subkultūrų teorijos. Subkultūrų teorijų rūšys: • Žemiausios klasės kultūros teorija (W. Miller). Nusikalstamumas yra šios klasės vertybių sistemos šalutinis produktas. Siekimas išvengti nemalonumų; “kieto vaikino’ įvaizdis; sudebėjimas pergudrauti, apmulkinti kitus; siekimas stiprių pojūčių; pasidavimas likimui; prieštaringas nepriklausomybės įtvirtinimas. • Prievartos subkultūros teorija (F. Wolfgang). 1958 m. tyrė juodųjų ir baltųjų Amerikos gyventojų nusikalstamumą. Didelis skirtumas nužudymų atžvilgiu. Išvada: nusikalstamumo šaltinis - prievartos subkultūra, maža žmogaus gyvenimo “kaina”. • Nusikaltimų potencialo teorija (E. Banfield). Ar subkultūra paveiks asmenį daryti nusikaltimus priklauso nuo: dorovinių įsitikinimų stiprumo (priklausymas nuo aplinkinių nuomonės); sugebėjimo valdytis; gyvenimo perspektyvų. • Frustracijos dėl statuso teorija (S. Kobrin, A. Cohen). Nesugebantis prisitaikyti prie visuomenės paauglys laikomas nevykėliu, dėl nepasitenkinimo jis protestuoja. 65

3 klaus. : Sociologinės teorijos (26) 7. Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos F. Tannenbaum 1938 m. “Nusikaltimai ir visuomenė” - netinkamas visuomenės reagavimas į nusikaltimus (blogio dramatizavimas) yra vienas iš reikšmingiausių kriminogeninių faktorių. Klausimas, paskatinęs šių teorijų atsiradimą buvo “Kodėl tokie patys veiksmai, vienu atveju, buvo pripažinti nusikaltimais, o kitu atveju ne? ” Į nusikaltėlį buvo pažiūrėta ne kaip į asmenį, padariusį vienokią ar kitokią veiką, bet kaip į asmenį, kuriam teisinė sistema, visuomenė suteikė specifinę žymę, statusą. Šiuo požiūriu svarbiausia yra ne objektyvus elgesys, o jo įvertinimas. Daliai asmenų priskiriamas tam tikras vaidmuo, savybės, nepriklausomai nuo to, ar šios savybės objektyviai egzistuoja, - aplinkiniai į tokį asmenį ima reguoti, kaip į asmenį, objektyviai turintį šias savybes (stereotipas). Tokiu atveju bet koks asmens elgesys gali būti vertinamas neigiamai, nepriklausomai nuo to, ar jis daro kam nors žalą. 66

3 klaus. : Sociologinės teorijos (27) 7. Stigmatizacijos teorijos “Pažymėtasis nusikaltėlis” net gerai elgdamasis nuvilia aplinkinių lūkesčius, rodo jų neteisumą, menkina jų savęs vertinimą, kas jiems yra nemalonu. Tai didina neapykantą, išankstinį priešiškumą. Toks vertinimas grindžiamas tuo, jog laikoma, kad “pažymėtasis” tik apsimetinėja. “Pažymėtasis”, ilgą laiką būdamas tokioje psichiškai įtemtoje, priešiškoje aplinkoje, praranda bet kokį norą elgtis socialiai (paranoja) ir pasirenka psichologiškai lengvesnį kelią – elgtis taip, kaip iš jo yra tikimasi – ima daryti nusikaltimus. Kitas veiksnys, skatinantis “pažymėtąjį” elgtis nusikalstamai, yra jo atžvilgiu de facto taikomi apribojimai, suvaržymai (tiek formalūs – oficialūs, tiek ir neformalūs – neoficialūs), dėl ko asmuo praranda socialinius ryšius, galimybes patenkinti poreikius. Siekdamas kompensuoti šiuos praradimus, asmuo priverstas ieškoti alternatyvios aplinkos, dažnai “atstumtųjų”, nusikalstamų sluoksnių. Dažnai pilnavertiškam įsijungimui į šią aplinką asmuo savo nusikalstamą statusą turi patvirtinti konkrečiais veiksmais – nusikaltimais. 67

3 klaus. : Sociologinės teorijos (28) 7. Stigmatizacijos teorijos Žemesnės klasės atstovas “panašus į nusikaltėlį” (A. Cicourel). Politizuojamas teisės taikymas. Biurokratai nemėgsta problemų - kriminalinė justicija į skirtingų klasių atstovų nusižengimus reaguoja nevienodai. JAV kriminologas H. Becker pagal stigmatizacijos teoriją išskiria tokią nusikalstamos karjeros (tapsmo nusikaltėliu) periodizaciją: 1) Pirminis socialinių normų pažeidimas (dažniausiai atsitiktinis); 2) Po to pagrindiniu tokio elgesio skatinančiuoju stimulu tampa jo teikiamas malonumas ar gaunama nauda; 3) Areštas ir nuteisimas dažniausiai įtvirtina asmens, kaip nusikaltėlio statusą (oficialiai – bausmės laikotarpiui, kol išlieka teistumas, realiai – visam gyvenimui); 4) Aktyvus pasirinktojo (primestojo) vaidmens realizavimas – 68 dažniausiai nusikaltimų serijomis.

3 klaus. : Sociologinės teorijos (29) 7. Stigmatizacijos teorijos Esminiai stigmatizacijos teorijos teiginiai: 1) Neegzistuoja jokie absoliutūs požymiai, leidžiantys konkretų elgesį įvertinti kaip nusikaltimą, toks vertinimas priklauso vien tik nuo aplinkinių reakcijos; 2) Nusikaltėliai beveik niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių, o skirtumai tarp išaiškintų ir neišaiškintų nusikaltėlių yra dideli; 3) Teisėsaugos ir baudžiamosios sistemos poveikis nusikalstamumui, ko gero labiau neigiamas nei teigiamas, jos daro didesnę žalą nei duoda naudos; 4) Nereikia perdėti, sureikšminti blogio, svarbiausia ne bausmė, o priemonės kurios galėtų sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo. 69

3 klaus. : Sociologinės teorijos (30) 7. Stigmatizacijos teorijos. Praktinė stigmatizacijos teorijos įtaka labiausiai pasireiškė: 1) Išplėstos nebaudžiamojo poveikio priemonės; 2) Paieška alternatyvių bausmių, nesukeliančių stigmatizacijos (baudos, kūno bausmės, nepilno laiko įkalinimas, lygtinės priemonės); 3) Paieška būdų, kaip sumažinti stigmatizacijos efektus, kai bausmių atsisakyti negalima (resocializacijos sistemos, kūrimasis pagalbos organizacijų nuteistiesiems); 4) Kai kurių rūšių bausmių atsisakymas (trumpalaikis įkalinimas); 5) Nepilnamečių nebevadinimas nusikaltėliais, dažniausiai keičiant į delinkventus ar teisės pažeidėjus; 6) Alternatyvios nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemos kūrimas. 70

3 klaus. : Sociologinės teorijos (31) 8. Socialinės kontrolės teorijos Natūralu, kad žmonės nori daryti nusikaltimus. Juos sulaiko nusikaltimų visuomenės specialūs socialiniai mechanizmai - socialinė kontrolė. Padidėjęs nusikaltimų skaičius siejamas su tų mechanizmų gedimu ar susilpnėjimu. Šios teorijos grindžiamos principine nuostata, kad žmogus socialaus elgesio išmoksta ir jis elgiasi prosocialiai, tik esant pakankamai jo veiklos kontrolei. Prosocialaus elgesio stiprinimui reikia naudotis pačių įvairiausių socialinių institutų pagalba (šeimos, mokyklos, moralės, teisės, bendruomenių, darbo kolektyvų ir kt. ). Viena iš pagrindinių galimybių apriboti nusikalstamumą, yra asmenų įtraukimas į prosocialią veiklą, socialines programas, jų užimtumo didinimas: 1) Tai mažina laisvo laiko, kuris galėtų būti išnaudojamas nusikalstamai veiklai. 2) Tai leidžia sukurti papildomus asmens elgesio kontrolės mechanizmus. 71

3 klaus. : Sociologinės teorijos (32) 8. Socialinės kontrolės teorijos Šios teorijos gali būti nagrinėjamos dviem lygiais: 1) Makrosocialiniu – nagrinėjamos formalios valdymo, kontrolės sistemos (įstatymai, jų įgyvendinimo mechanizmai), moralė, papročiai, ekonominės ir socialinės visuomeninių ir privačių organizacijų direktyvos, veikla; 2) Mikrosocialiniu – yra nagrinėjamos neformalios valdymo, kontrolės sistemos, žmonių tarpusavio santykiai, ryšiai, padedantys užtikrinti prosocialų elgesį. Pagal kai kurias iš šių teorijų, visi yra potencialūs nusikaltėliai, tik dėl sėkmingai jų atžvilgiu funkcionuojančios valdymo ir kontrolės sistemos didžioji dalis asmenų nedaro nusikaltimų. Skirtingi autoriai lemiamą vaidmenį priskiria įvairioms kontrolės formoms: moralei, švietimui, teisei, šeimai ir t. t. 72

3 klaus. : Sociologinės teorijos (33) 8. Socialinės kontrolės teorijos Pradininkas - prancūzų sociologas E. Durkheimas: – Žmogaus fiziniai ir psichiniai (socialiniai) poreikiai reguliuojami skirtingai. – Kur nepakanka socialinės kontrolės, ten prasideda anomija (-> nusikaltimai). Amerikiečiai C. Shaw ir H. Mc. Kay (1931, 1942 m. ) atliko nusikalstamumo erdvinio pasiskirstymo mieste tyrimus. Nustatė, kad regione socialinę kontrolę silpnina žemas gyvenimo lygis, didelis gyventojų mobilumas ir jų įvairovė. W. Thomo keturių poreikių koncepcija. Socialinė aplinka vykdo socialinę kontrolę, jei patenkinami asmens 4 svarbiausi poreikiai: naujų įspūdžių, saugumo, simpatijos ir pripažinimo. F. Trasher - jaunimo grupuotės (gangai) atsiranda ten, kur šeima, mokykla, bendruomenė netenkina šių svarbiausių poreikių. Jaunimas stengiasi nepriklausyti nuo “padorios visuomenės”, nepaklusti jos socialinei kontrolei. Dėl to poreikiai tampa nevaldomi, daromi nusikaltimai. Jaunimo grupuotės ne tik išsilaisvina iš visuomenės socialinės kontrolės, bet ir pačios yra nauja soc. kontr. forma ir poreikių tenkinimo organizacija (antisocialinės grupės “įstatymai”). 73

3 klaus. : Sociologinės teorijos (34) 8. Socialinės kontrolės teorijos. W. Thomo tyrimai (prostitucijos) parodė: – kaip keičiasi socialinės kontrolės reikalavimai; – jie gali tapti veiksniais, skatinančiais žmones smerktinai elgtis. Moters elgesys priklauso nuo to, kaip suprantamas moteriškumas. Skaistumas praranda prasmę. Esant ribotoms ekonominėms galimybėms lytis panaudojama kaip būdas kitiems savo poreikiams tenkinti (saugumo, naujų įspūdžių, simpatijos). Jos siekia, ko reikalauja visuomenė, - pažeidžia vienus socialinės kontrolės reikalavimus siekdamos kitų. 74

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (1) Neoradikalioji kriminologija Nepaisant triukšmingų neoradikaliosios kriminologijos autorių pareiškimų (kritinė kriminologija), jų teorijose iš esmės nieko kardinaliai naujo, palyginus su radikaliąja kriminologija, nebuvo. Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir turtinę nelygybę. Pagrindiniai šių teorijų teiginiai: 1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose – jos baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės sąrangoje, svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame kultūriniame pavelde; 2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys; 3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti pakeista pati visuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės – siūlomas platus spektras 75 įvairių priemonių.

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (2) Neoradikalioji kriminologija R. Quinney (1975 m. ): Kriminalizacija - klasinio pobūdžio. Vokiečių mokslininkas H. Haferkamp (1974 m. ): kriminalinė justicija sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytų glaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas. Nusikalstamumas - tai produktas tokio teisės taikymo, kuris nukreiptas prieš žemesniuosius sluoksnius. Mokslininkas A. Platt (1974 m. ): visuomenė, siekdama sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, turi padaryti jų gyvenimą atitinkančiu žmogiškąjį orumą - realus teisės į normalų būstą, maitinimąsi ir savigarbą įgyvendinimas. 76

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (3) Neoradikalioji kriminologija. APIBENDRINIMAS. Siūlymai - dažnai utopiniai. Savo aktyvumu radikalieji kriminologai atkreipia visuomenės dėmesį į socialinę nelygybę, sąlygotą kapitalistinės visuomenės, į problemas, apie kurias nelinkstama kalbėti - politiniai nusikaltimai, korupcija, aplinkos tarša dėl verslininkų kaltės ir k. t. Praktinis poveikis – įstatymai prieš korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, nušalintas JAV prezidentas R. Niksonas, policijos ir teisingumo atstovų didesnis lojalumas žemesniųjų sluoksnių atstovams. Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Ji savo aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į kurias nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų kraštutinės radikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos, priimtinumo lygį. 77

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (4) Feministinės teorijos Atsirado 20 a. viduryje, o labiau paplito paskutiniais dešimtmečiais, nors oficialiajame moksle kol kas jos nėra labai pripažįstamos. Feministinių teorijų atsiradimas kriminologijoje – tarsi priekaištas iki tol buvusiems tyrinėjimams, kurių išdavoje suformuluoti teiginiai buvo grindžiami vyrų padarytų nusikaltimų analize. Sąvoka feministas paprastai yra vartojama apibudinant asmenis: – Teigiančius, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, – Siekiančius panaikinti moterų nelygybę socialinių bei teisinių pokyčių pagalba. 78

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (5) Feministinės teorijos K. Daly ir M. Chesni-Lind išskyrė 5 esminius feministinio mąstymo elementus, kurie atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų: – Skirtumai tarp lyčių - ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir kultūrinių reiškinių produktas; – Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai priimtinus veikimo būdus; – Vyriškumo ir moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos (lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu; – Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir moterų požiūrį į socialinį pasaulį; – Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre, atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo. 79

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (6) Feministinės teorijos Pagrindinis feministinių teorijų teiginys– nusikalstamumas iš esmės yra vyrų elgesio forma, moterys nusikaltimus daro žymiai rečiau. Pastaruoju metu stebimas santykinis moteriško nusikalstamumo didėjimas aiškinamas tuo, kad moterys, perimdamos vyrišką veiklą, vertybes, taip pat perima ir jų nusikalstamą elgesį. Pagrindinė socialinė nusikalstamumo priežastis – patriarchalinė visuomenės sąranga, kuri sukelia įtampą tarp lyčių, skatina nesveiką konkurenciją tarp vyrų, kuri netelpa vien į legalias konkurencijos formas ir bendrai destruktyviai veikia jaunimo auklėjimą, formavimąsi, kelia visą eilę kitų problemų. Kaip galimas nusikalstamumo sprendimo kelias siūlomas, visuomenės reformavimas į labiau feministinę, moterų kontroliuojamą visuomenę. 80

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (7) Feministinės teorijos Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys: Liberalusis feminizmas. Moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių - lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra “pririšti” prie vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Nusikaltimai labiau būdingi vyriškumo kultūrai. Tai padeda paaiškinti žemesnį moterų nusikalstamumo lygį. Moterų nusikalstamumas padidėjo atsiradus daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams. 81

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (8) Feministinės teorijos Marksistinis feminizmas. Lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Vyrų dominavimas - klasinės visuomenės įrodymas. Moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje, namuose ir seksualiniame gyvenime. Moterų nusikalstamumas – engiamų moterų padėties atspindys kapitalistinės ekonomikos sistemoje. Naudojami gamybos būdai klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą prieš moteris. 82

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (9) Feministinės teorijos Radikalusis feminizmas. Vyrų jėga ir privilegijos - pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė ir seksualinė prievarta. Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Vyro anatomija sukūrė vyro -grobiko ideologiją. Kiti autoriai nesutinka su kraštutiniu biologiniu determinizmu. Jie teigia - dėl vyrų dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali” moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Moterys nuo jauno amžiaus mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu įsibrauti į jį. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys. 83

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (10) Feministinės teorijos Socialistinis feminizmas. Klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje. Patriarchato ir kapitalizmo sąveika suformuoja nusikaltimų rūšis ir sunkumą. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir kapitalistų klasę. “Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau proporcingai jie turi ir daugiau galimybių veikti neteisėtai. Žemas moterų nusikalstamumas paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi visuomenėje – jos turi mažai teisėtų veikimo būdų, o tuo pačiu ir mažai galimybių veikti neteisėtai. Plačiau apie feministines teorijas žr. puikiame Sigutės Ramanauskaitės referate http: //www. mruni. lt/~akiskis/geriausi/feministines-teorijos. doc. 84

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (11) Viktimologinės teorijos 1941 m. JAV H. Henting (vokietis) išleido savo knygą, kurioje vienas skyrių buvo paskirtas nusikaltimo aukai. Faktiškai per 10 metų viktimologinės idėjos išsivystė į atskirą kriminologijos šaką. Tarp situacinių nusikalstamumo priežasčių teorijų atsirado ir tokios, kurios teigė, kad lemiamas vaidmuo nusikaltimo padaryme priklauso neteisingam, netinkamam nusikaltimo aukos elgesiui. Vystymosi eigoje šios teorijos pakeitė ir požiūrį į nusikaltimo auką pradžioje auka buvo laikomas tik žmogus, dabar auka be žmogaus gali būti pripažįstamos ir organizacijos, institucijos, žmonių grupės. Pagrindinį dėmesį šios teorijos skiria ne tiek teoriniam nusikalstamumo kilmės paaiškinimui, kiek praktinių problemų, kylančių dėl nusikalstamumo, sprendimui. 85

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (12) Viktimologinės teorijos Įtaka, kurią padarė viktimologinės teorijos kriminologijai, nusikaltimų prevencijai, nusikaltėlių baudimo sistemai: 1) Atsiradimas visuomenės judėjimų, iniciatyvų, nukreiptų prieš nusikalstamumą, į savo saugumo didinimą; 2) Kriminologinių idėjų taikymas architektūroje (maksimaliai saugios erdvės kūrimas); 3) Žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo, jų reabilitacijos sistemų sukūrimas; 4) Baudžiant ar taikant kitokias priemones nusikaltėliui, visų pirma pradėta atsižvelgti į nusikaltimo aukos interesus; 5) Pripažinimas baudžiamojoje teisėje abipusės kaltės koncepcijos; 6) Praktiniai žmonių mokymai, kaip apsiginti nuo nusikaltimų ar bent kaip minimizuoti galimą žalą; 7) Viktimologinių tyrimų (apklausų), kaip savarankiško informacijos apie nusikalstamumą šaltinio įsitvirtinimas; 86 8) Paskatino taikomosios kriminologijos, situacinės prevencijos raidą.

5 klaus. Teorijų klasifikavimas (1) Pateikta kriminologinių teorijų klasifikacija pagal nusikalstamumo priežastis yra sąlyginė. Europoje plačiai pripažįstamos 3 didelės kriminologinių teorijų šakos: – Klasikinės teorijos, – Antropologinės teorijos, – Sociologinės teorijos. Į atskirą grupę yra išskiriamos radikaliosios, feministinės ir kitokios neįprastos teorijos. Tarp antropologinių ir sociologinių teorijų tarpinę padėtį užima psichologinės teorijos, kurios gali būti laikomos tiek antropologinių, tiek sociologinių teorijų pošakiu. 87

5 klaus. Teorijų klasifikavimas (2) Pagal tai, koks socialinio gyvenimo aspektas laikomas pirminiu ir turinčiu didesnę įtaką, sociologinės kriminologijos teorijos gali būti skirstomos į šias grupes: 1) struktūrinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje egzistuojančioms tiek formalioms, tiek neformalioms institucijoms, organizacijoms; 2) funkcinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje vykstantiems procesams, veiklai. 88

5 klaus. Teorijų klasifikavimas (3) Pagal tai, kas vaidina lemiamą vaidmenį konkrečiame žmogaus elgesyje, išskiriamos šios teorijų grupės: 1) situacinės teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką turi konkreti situacija; 2) formuojančios (asmenybės) teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką turi jo asmenybė, o aplinka, sąlygos tik formuoja šią asmenybę. Pagal tai, kam skiriamas didžiausias dėmesys, ko siekiama, gali būti išskiriamos šios teorijų grupės: 1) aiškinamosios teorijos – kai pagrindinė jų idėja yra atskleisti nusikalstamumo kilmę, jį įtakojančius veiksnius, jo mechanizmus; 2) prevencinės teorijos – kai pagrindinis dėmesys skiriamas sukurti galimus poveikio nusikalstamumui, potencialiems nusikaltėliams mechanizmus. Pagal apimtį, vidinį vieningumą gali būti išskiriamos teorijų grupės: 1) universaliosios (bendrosios) – kai aiškinamas visas nusikalstamumas; 2) specialiosios (konkrečiosios) – kai aiškinamos tik kai kurios 89 nusikalstamumo rūšys.

6 klaus. Šiuolaikinė kriminologija (1) Šiuo metu didžiausią įtaką turinčios kriminologinės teorijos, koncepcijos: 1) neokalsicizmas (modifikuotos Bentamo ir Fojerbacho teorijos); 2) psichoanalitinės nusikalstamumo teorijos; 3) sociobiologinė destrukcijos teorija; 4) sociologinė anomijos teorija (išvystyta remiantis Diurkheimo idėjomis); 5) nusikalstamumo kontrolės koncepcijos; 6) diferencijuotų ryšių (asociacijų) teorija (modifikuota Saterlendo pasiūlyta teorija); 7) viktimologinės teorijos. 90

6 klaus. Šiuolaikinė kriminologija (2) Šiuolaikinėje kriminologijoje galima būtų išskirti tokias kriminologinių idėjų vystymosi tendencijas: 1) vyksta įvairių teorijų idėjų tarpusavio integracija, jų tobulinimas, plėtojimas, atnaujinimas, remiantis naujesniais, patikslintais tyrimais, kitų mokslų pasiekimais; 2) vyksta kriminologinių teorijų, tyrimų specializacija pagal atskiras nusikalstamumo rūšis, nes pripažįstama, kad parengti universalią visaapimančią teoriją yra neįmanoma; 3) stiprėja reikalavimas praktiniam jų pritaikomumui; 4) plinta taikomieji kriminologiniai tyrimai; 5) plinta situacinė prevencija, orientuota į svarbiausių einamųjų problemų sprendimą. 91