Inovatyvios gimtosios lietuvi kalbos mokytoj kvalifikacijos tobulinimo programos
Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas Doc. dr. Rita Repšienė Dr. Vytautas Rubavičius Lietuvos kultūros tyrimų institutas 1. Lietuvybė šiuolaikinėje kultūroje Lietuvybė globalizacijos, europinės integracijos ir medijų kultūros įsitvirtinimo aplinkoje
2. Kultūra ir lietuvybė • Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą su gamtos, istorinio kultūrinio paveldo ir kaimyninių tautų aplinka. Toks sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, „mes“ jausenos, taip pat „mes“ ir „kiti “ skirties tvirtinimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tas tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju – lietuvybė. Sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra. Todėl kultūra visada yra vietininkiška ir vietoviška.
3. Valstybinė nacionalinio tapatumo tvirtinimo politika • Valstybė yra aukščiausia žmonių bendruomenės – tautos – saviorganizacijos forma, tad valstybei tenka ir didžiulis uždavinys stiprinti tokį sugyvenimo su konkrečia teritorija pobūdį, kuris laiduotų deramą nacionalinio tapatumo, lietuvybės ir nacionalinės kultūros saviraidą. Nacionaliniame tapatume lietuvybė išauga iš savo tautinės formos, „pridėdama“ pilietiškumu grindžiamo valstybės kūrimo ir valstybingumo tvirtinimo patirtį.
Taip atsiranda svarbus būtinumas įsisavinti tautinių mažumų istorinį kultūrinį paveldą, kurį palaiko toms tautoms gimtoji Lietuvos žemė. Lietuva nuo seno garsėjo kaip daugiakultūrinė, taikiai sugyvenančių tautų šalis. Įsisavindama kitų tautų kūrybinį kultūrinį paveldą, lietuvybė prasiplečia, stiprindama savo kūrybines galias.
4. Tauta ir valstybė globalizacijos sąlygomis • Išsilaisvinusi iš sovietinės okupacijos Lietuva – tauta ir valstybė – pateko į globalizacijos vyksmų aplinką. Globalizacija yra kapitalizmo raidos pasekmė. Stiprus valstybinis suverenitetas, valstybių sienos ėmė trukdyti ekonomikos plėtrai ir kapitalo apytakai, tad globalizacija paskatino bendros pasaulio ekonominės ir kultūrinės rinkos kūrimąsi. Mažose valstybėse ėmė veikti tarptautinės korporacijos, kurių ekonominė, tad ir politinė galia pranoksta tų valstybių galias. Tokių valstybių politika vis labiau pajungiama ne tik tarptautinių susitarimų politikai, bet ir didžiosioms korporacijoms, o ypač finansiniam kapitalui aptarnauti.
• Bėda ta, kad nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir nacionalinės kultūros plėtros klausimai išstumiami į politinių marginalijų sritį. Politika imama suvokti vien kaip ekonomikos valdymo priemonių rinkinys. Lietuvybės tvirtinimo klausimas nėra įtraukiamas į politinę darbotvarkę. Kaip tvirtinti lietuvybę, jei valdžios institucijos neteikia jai deramos reikšmės?
5. Tauta ir valstybė europinės integracijos sąlygomis • Europos Sąjungos politikų tikslas – išgyvendinti nacionalizmą ir suartinti tautas. Todėl ir nacionalinio tapatumo tvirtinimo politika suvokiama kaip galimas nacionalizmo šaltinis. Tikimasi, kad tautos suartės pilietiškumo pagrindu. Vykdoma tam tikra išvalstybinimo politika, dalį valstybės suvereniteto perkeliant į aukštesnį – europinį – lygmenį ir nuleidžiant į žemesnį – regioninį – lygmenį. Tačiau kultūros politika priklauso nuo vietinių politinių elitų savimonės. Svarbiausia suvokti, kad ne globalioje rinkoje veikianti „betautė“ ekonomika, o nacionalinė kultūra yra vienintelis būdas nacijoms ir tautoms išgyventi ir klestėti. Kaip tik nacionalinės kultūros tampa svarbiu ekonominiu veiksniu.
6. Medijų kultūros įsitvirtinimas • Medijos suvokiamos kaip žmonių bendravimo, taip pat bendravimo patirties išlaikymo įrankiai ir tų įrankių ryšių aplinka. Senosiomis medijomis iš tradicijos laikomos naujaisiais laikais sukurtos prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo priemonės – spauda, radijas, televizija, kinas. Naujosiomis medijomis arba multimedijomis nusakomi išmaningi aparatai, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos.
• Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas funkcijas, susisaistymas su tinklu, savaiminis techninis atsinaujinimas, didžiulės įvairialypės informacijos kaupimas ir perdirbimas. Lietuvos visuomenė nepaprastai sparčiai įsitinklino: 2001 metais bent kartą savaitėje juo naudojosi vos 7 procentai 15 -74 metų amžiaus gyventojų, 2011 metais – jau 65 procentų. Dar didesnis procentas socialiniuose tinkluose besilankančių jaunesnių moksleivių. Tad jau iš mažų dienų jaunimas mokosi kitaip bendrauti, išsiugdomi kitokie socializacijos, taip pat ir tapatumo kūrimo įgūdžiai. Medijos persmelkia visą kultūrą, versdamos ją medijų kultūra.
7. Lietuvybė medijų kultūros aplinkoje • Medijų kultūra nebetenka prigimtinės „paskirties“ – laiduoti sugyvenimą su vieta, gimtine. Žmonių bendravimui virstant komunikacija, silpnėja tiesioginiai socialiniai ryšiai, vietinis bendruomeniškumas, vis labiau plinta socialinių tinklų erdvėje mezgami virtualūs bendruomeniniai ryšiai. Virtualiems socialiniams ryšiams svarbiausia yra galimybė susikalbėti, komunikuoti, juolab kad toje erdvėje galima veikti įvairiais susikurtais pavidalais. Medijos veikia kaip išvietinimo ir tikrovės virtualizavimo technologijos. Išvietinimas – įvairialypis veiksmas.
• Nuo gimtosios žemės atsisiejama silpninant gimtinės jauseną ir pertvarkant vietas pagal medijų kultūrinės terpės vertybes, taip pat socialiniams tinklams perimant artimos aplinkos socialinius ryšius. Medijos keičia kolektyvinę ir individualią atmintį, tad ir kultūrinė kūryba vis labiau vyksta medijų technologijų sąlygomis.
8. Nacionalinis tapatumas, lietuvybė šiuolaikiniame pasaulyje • Pasaulis pereina į naują politinių galių sąveikos būseną. Ekonominė globalizacija taip ir nesukūrė tvirto pagrindo atsirasti pasaulinei vyriausybei, tad šiuo metu vis labiau ryškėja valstybinių galių stiprinimo politika. Grįžtama prie karinio ginklavimosi varžybų ir geopolitinio mąstymo. Pasaulyje stiprėja Rusijos, Kinijos ir kitų didžiųjų valstybių nacionalinės jausenos, taip pat ir didžiųjų tautų nacionalizmas. Lietuva gyvena nacionalinį tapatumą stiprinančių valstybių aplinkoje – šitai ryšku ir Rusijoje, ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje. Nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir sklaidos klausimus pajėgus deramai spręsti vienintelis „subjektas“ – valstybė.
Teigiama, kad Lietuva ten, kur lietuviai, nuvertinant nacionalinei kultūrai gyvybiškai svarbią gimtinės jauseną, taip pat kultūros, vietos ir valstybės sąryšį. Globalus lietuvis jau veikia ne kaip lietuvių kultūros žmogus, o kaip lietuviškai paženklintos kultūrinės produkcijos gamintojas. Juolab kad jaunoji emigrantų karta jau bręsta kitoje kalbinėje aplinkoje.
Nepuoselėdami lietuvybės netenkame esminių egzistencinių sąryšių, socialinės ir vertybinės sanglaudos galių ir tampame gryna darbo jėga, gebančia prisitaikyti prie visokios kalbinės ir socialinės aplinkos. Ne tik gebančia, bet ir privalančia prisitaikyti. Imame nebesuvokti, kad netenkame vienintelės pasaulyje mums istoriškai skirtos gimtosios vietos.
9. Lietuvybė ir kultūra strategijoje Lietuva 2030 • Perėmęs paviršinę „globalizacinę“ mąstyseną mūsų politinis elitas greitai prisitaikė ir prie ES vyraujančios įtarumo visokių nacionalinių dalykų ir nacionalizmo apraiškų atžvilgiu nuostatos. Kadangi lietuvybė imta laikyti nacionalizmo šaltiniu, tai ir lietuvybės diskursas imtas marginalizuoti ir bandytas keisti pilietiškumo diskursu. Tačiau lietuvybę tvirtina kultūra, tad imta gręžtis ir nuo lietuvių kultūros, palaikant tuos kultūrinius meninius sumanymus, kurie siejasi su vadinamosiomis „pasaulinėmis tendencijomis“ ir padeda įveikti „kultūrinį vietininkiškumą“. Tokia politinio elito ir jį aptarnaujančių kultūrininkų nuostata ryški ir pagrindiniame strateginiame dokumente Lietuva 2030.
10. Strateginis naujo žmogaus vaizdinys • Strategija kreipiama į tris pažangos sritis – visuomenę, ekonomiką ir valdžią, tad nesiūlomas joks ideologinis, lietuvių tautą ir Lietuvos visuomenę saistantis ir vieningai veikti skatinantis tikslas. Pažymėtina, jog tarp tų sričių nėra kultūros srities. Tačiau nemažai kalbama apie kūrybingumą. Kūrybingumo ugdymas suvokiamas atsietai nuo kultūros – kaip instrumentinis tam tikrų žmogaus savybių diegimas. Pats žmogus įsivaizduojamas kaip tam tikrų savybių rinkinys. Kokias žmogaus savybes iškelia strategijos rengėjai? Jie kaip svarbiausius naujojo žmogaus bruožus iškelia nebijojimą klysti ir su juo susietą stereotipų laužymą. Labai pavojinga ideologinė švietimo ir ugdymo nuostata. Juk nenorėtume patekti į nebijančių klysti gydytojų, vairuotojų, energetikų ir kitokių specialistų rankas. Klausimas – ar apskritai galima išauklėti padorų, atsakingą žmogų, jei jam mokykloje įkalama, jog svarbiausia – nebijoti klysti? Nepaprastai pavojingas visuomenei yra ir raginamas laužyti stereotipus. Visi socialiniai santykiai, socialiniai vaidmenys, taip pat ritualai yra stereotipiniai. Suprantama, jie keičiasi, tačiau natūraliai įgauna kitokią stereotipinę formą. Stereotipas yra būtina atpažinimo ir pripažinimo prielaida. Galima numanyti, kad strategijos rengėjai turi omenyje konkretesnį tikslą -- laužyti lietuviškuosius, su lietuvybe susijusius stereotipus.
11. Lietuvybė: egzistencinės grėsmės akivaizdoje • Kultūra teikia lietuvybės tvirtinimui ir sklaidai būtiną istorinę kultūrinę atmintį, tradicijas, žiniją, vertybines orientacijas, žmogaus auklėjimo, saviauklos, sąmonėjimo, taip pat kūrybinės raiškos būdus. Esminis kultūroje yra laisvo kūrybingo žmogaus vaizdinys. Kultūroje glūdintis laisvės supratimas apima daugybę įpareigojančių veiksnių – ryšius su artimaisiais, gimtine, „meilę savo artimui“, išsilaisvinimą nuo egoizmo, dvasinio ir kūrybinio tobulėjimo tikslus. Esama ir kito lietuvybės aspekto – tai fizinė tautos reprodukcija. Didžiulė emigracijos banga, iš gimtinės išnešusi per penktadalį darbingų gyventojų, nepaprastai susilpnino gyvybines, tad ir kūrybines tautos galias. Medijų kultūra veikia kaip kultūrą išvietinantis veiksnys, sykiu teikiantis lietuvybės išsaugojimo visose diasporose iliuziją. Tą iliuziją stiprina Globalios Lietuvos ideologija.
12. Patriotizmo svarba • Per Latvijos nepriklausomybės 92 -ųjų metinių iškilmes prezidentas Valdis Zatleras retoriškai uždavė aktualų klausimą ir pats į jį atsakė: „Kas yra patriotizmas? Patriotizmas – tai mūsų jautimas, kam mes priklausome, atsakomybė ir bendradarbiavimas. Jautimas, kam priklausome – savo šeimai, miestui, tautai ir šaliai – paveldėtas iš mūsų protėvių, iš mūsų tėvynės istorijos. “Kokias šiuolaikines patriotizmo formas galime pasiūlyti mes? „Laisvės kelią“, sumūrytą iš vardinių tuštybės plytų, nors visas pasaulis jau trečią dešimtį metų sienas griauna (Pink Floyd siena išardyta 1982 m. , Berlyno siena – 1989 m. ir t. t. )? „Valdovų rūmus“, kaip vietą, tinkamą mistifikuoti istorijai ir „kurti“ utopijas? O gal pagaliau blaiviai pažvelgsime į Žalgirio mūšio realybę su kraujo upėmis, užuot manę, kad tai tiesiog dar vienas pergalingas „Žalgirio“ komandos finalas? Ką mums reiškia (reiškė? ) tūkstantmečio paminėjimas − ar tai buvo asmeninis protekcionistinis projektas, paremtas skaičių magija, ar valstybės vertybių sureikšminimas? Patriotizmo negalima išmokti iš vadovėlių, teigė Latvijos prezidentas. Kokias patriotizmo ugdymo perspektyvas galime pasiūlyti mes?
13. Patriotizmo ugdymas • • Tautinio atgimimo pradžioje įsigalėjusios Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio filosofinės pažiūros apie idealistinius tautos ir tėvynės santykius sukūrė pagrindus tapatybės formavimui. Stasiui Šalkauskiui „tauta formaliai sprendžiant yra žmonių, sujungta bendros kolektyvios arba sutelktinės, individualybės lytimi“, tautos individualybe įvardijant kalbą, papročius, istoriją, teritoriją. „Patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; […. ] dar trumpiau, patriotizmas yra tautinė savimyla“. Tauta įsivaizduojama kaip antropomorfinė būtybė, turinti jausmus ir raiškas. Iškeliamas bendrystės jausmas, kuriam neprieštarauja savumo, kaip individualumo, potyriai. „Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje“, taip Antanas Maceina siekia ideologines nuostatas įgyvendinti realybėje. Apibendrindamas S. Šalkauskis pasiūlo tokį tikro patriotizmo apibrėžimą: „tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis“.
14. Tapatybė, idealizmas ir patriotizmas • Meilė, grindžiama moralinės didybės savo tautai noru, reiškia ryžtą tobulėti dėl savo tautos. Mylėti save patį, gerbti ir mylėti kitus. Pasak Antano Maceinos, tik mylėdamas save ( sekdamas savo idealu) patriotas galės realizuoti meilę tėvynei. „Jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime ir veikime“. • Idealūs jausmai, tapatinimasis su tauta ir tėvyne šiais globalizmo, kosmopolitizmo ir susvetimėjimo laikais dvelkia desperacija ir naivumu. • Mylėti savo šalį ir būti jos patriotu yra iššūkis kiekvienam žmogui.
15. Tradicijų įtaka ir istorijos reikšmė šiandien • Šeima, jos tradicijos, šventės, istorija ir kasdienybė yra pagrindas jauniems žmonėms susiformuoti savo pasaulį ir pažiūras. Kita vertus, mokyklai tenka didelė atsakomybė. Antanas Maceina sakęs, jeigu istorijoje buvo klaidų, ugdytinis turi stengtis jų nekartoti. „Tiesos sakymo“ apibrėžtis yra pagirtinas dalykas. Daugiau kaip pusė amžiaus istorinio melo, patriotinis ugdymas skatinant „kitokias meilės formas“ buvo patekęs į aklavietę. • Tautinės praeities neužtenka tik atpažinti, reikia ją pajusti, pasak A. Maceinos. Tam jausmui yra svarbu „atgaminti“ tautinę praeitį ir ją puoselėti pasitelkus vaizduotę ir kūrybingumą. Tautos požymiai, kurie atspindėtų tautos savitumą ir vertingumą, turi didelės ir lemiamos įtakos ugdant patriotizmą. Tautinės tradicijos yra pagrindastautos kultūriniam tapatumui. Mokyti tautinės istorijos reiškia supažindinti naująją kartą su tautos praeitimi, perteikti tautines tradicijas tartum artinti prie tautos dvasios, asmeninės patirtys suteiktų patriotizmui svarbių konotacijų.
16. Paveldas ir dabartis • • UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašu, į kurį įtraukti ir Lietuvos nematerialiosios kultūros vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, lietuvių polifoninės dainos sutartinės − ir šių vertybių plėtotė nacionalinėje kultūroje skatina plačiai Europoje vykdomų nacionalinių nematerialaus kultūros paveldo viešinimo ir propagavimo sąrašų programos. Nykstančios vertybės nebevirsta medijomis, likdamos tik pačiam sau įdomaus paveldo dalimi. Istoriniai tautos paminklai, paveldas, tradicijos yra tai, ko nereikėtų pamiršti. Simbolistinio patriotizmo pavyzdžiai yra šalia mūsų, tik reikia mokėti juos atrasti ir pažinti. Stebint istorinius paminklus galima ugdyti didžiavimąsi savo tauta bei jos istorija. Kaip labai svarbius, A. Maceina pabrėžia paminklus tautos šviesuoliams. Didžių žmonių kilnūs darbai, pamokantys pavyzdžiai, kultūrinės intervencijos, istorinio palikimo saugojimas ir puoselėjimas galėtų būti tie veiksniai, kurie suteiktų naujų postūmių ugdant tautinę tapatybę. Siekiant pažinti tautinę dabartį, A. Maceina pabrėžė, kad tai yra pažinimas tautos, kokia ji dabar yra. Lemiamą vaidmenį turėtų vaidinti kraštotyra, kuri „ “yra pirmoji ir svarbiausioji priemonė pažinti tautiniai dabarčiai”. Ryšiai su tėviške galėtų tapti svarbiu saitu, siejančiu su tėvyne.
http: //www. turizmokatalogas. lt/objektas/kryziu_kalnas. html
17. Lietuvybės klausimai pasaulyje ir literatūroje • • • Didžiulio skaitytojų dėmesio susilaukė Amerikoje pasirodžiusi ir į lietuvių kalbą išversta Rutos Sepetys jaunimui skirta knyga Tarp pilkų debesų. Romanas susilaukė New York Times leidėjų dėmesio, ir knyga buvo įtraukta į leidėjų rekomenduojamų knygų sąrašą. Laikraščio portale knyga buvo siūloma ir kaip viena iš tinkamų dovanų 2011 -ųjų Kalėdoms. Knyga tapo New York Times bestseleriu bei įsimintiniausia 2011 m. knyga. Žurnalas Wall Street Journal pripažino ją geriausia 2011 metų knyga vaikams ir jaunimui, taip pat ir amerikiečių savaitraštis, skirtas leidėjams, bibliotekininkams, knygų pardavėjams ir literatūros agentams, Publishers Weekly. Knyga Tarp pilkų debesų paskelbta ir „Apple“ programos „i. Tunes“ geriausiu paauglių romanu. Praėjusių metų rudenį romanas buvo apdovanotas prestižine Prancūzijos literatūros žurnalo Lire premija kaip geriausias romanas jaunimui 2011 m. Knyga iš viso sulaukė net 14 garbingų apdovanojimų skirtingose kategorijose.
Pasakojimas apie lietuvių šeimos likimą, tremtį į Sibirą ir dviejų paauglių Linos ir Andriaus meilę sulaukė didelės sėkmės: romanas išverstas į 25 kalbas, išleistas 29 pasaulio kraštuose, tarp jų ir tolimuose Rytuose: Kinijoje, Tailande ir Japonijoje. Italijoje romanas įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą.
• Knygos istorija atsirado iš Sibiro tremtinių prisiminimų, išgirstų Lietuvoje ir Amerikoje. Detroite gyvenę tėvo draugai pasidalino savo praeitimi. Knygos herojės Linos prototipe tapo Rumšiškėse gyvenanti Irena, papasakojusi apie savo paauglystę. • Apsilankymai Lietuvoje, susitikimai su žmonėmis, išgyvenusiais tremtį, buvo nelengvi ir dažnai skausmingi, grįždami į praeitį, tremties metus, žmonės negalėdavo sulaikyti ašarų. „Tie žmonės buvo labai drąsūs ir dalijosi savo išgyvenimais su manimi. Didelė dalis tų istorijų įtrauktos į knygą. Tie žmonės man davė didžiules drąsos pamokas, papasakojo neįtikėtinas istorijas apie gyvenimo stiprybę. “ • Ne kartą ketinusi atsisakyti sumanymo, vyro Michaelo palaikoma, raginama nepasiduoti, tęsti darbą, Ruta Šepetys įgyvendino savo sumanymą, teigdama, kad šią istoriją parašiau ne aš − tai jūsų, Lietuvos istorija", taip per susitikimą su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje pabrėžė rašytoja R. Šepetys. Norėjusi pasakoti amerikiečiams, kokius kančios kelius teko nueiti Baltijos kraštams, parodyti, kas vyko kituose žemynuose ir paneigti amerikiečių kaip pasaulio įvykių centro vaizdinį. „Lietuva, maža šalis, pasauliui gali duoti didelių pamokų – drąsos ir meilės“, savo patirtis apibendrino rašytoja.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886− 1958) − literatūros tyrinėtoja, meno kritikė, rašytoja (prozininkė, poetė, dramaturgė), vertėja, pedagogė, skaučių vadovė, visuomenės ir moterų sąjūdžio veikėja ir ideologė, Lietuvos atstovė Tautų Sąjungoje, puiki oratorė. • Svarbus Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės veiklos ir raiškos baras − publicistika, programiniai straipsniai, kurie, nors ir parašyti beveik prieš šimtmetį, tebeturi išliekamąją vertę. Ji įžvalgiai analizavo opias besikuriančios Nepriklausomos Lietuvos valstybės problemas sąmoningai jas paaštrindama, svarstį ir kritikavo to meto visuomenės, ypač inteligentijos, ydas („snobizmą, menkystą“). Suvokdama, koks didelis inteligentijos vaidmuo valstybės ir tautos raidoje, nubrėžė gaires jos saviugdai, doroviniam tobulėjimui, išsilavinimo pagrindų stiprinimui. • Straipsniuose, skirtuose „širdį kniečiamoms“ visuomenės gyvenimo problemoms, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė atsiskleidė kaip tautinių, etinių, kūrybinių idealų formuotoja ir puoselėtoja.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė APIE TAUTOS AUKLĖJIMĄ • • „Žinoma, tautiškąjį auklėjimą paremia savosios kalbos, jos grožybių ir turto tyrinėjimas, tautos kūrybos, jos istorijos pažinimas, šalies geografijos mokslas. Bet visa tai einama taip, kad neštų džiaugsmo ir žadintų. Kada tai padarys? Tada, kai mokytojas visa tai turės savyje ir bus kupinas noro tą savo turtą perduoti kitiems. Idealai! Nepasiekiama! Taigi, kad šiandien labiau pasiekiama negu kada nors, nes vis dar tebegyvenamas pakelto ūpo laikas, suskubintu tempu einama, tiek nepasiekiamo pasiekta, kad dabar nėra taip sunku nepasiduoti piktumui, vienodumui ir laukti dar didesnio!” “Visi gi mokytojai kartu, jausdami atsakomybę prieš tautą, turėtų jungtis, kad tą dvasios darbą bendrai dirbtų. Aišku, kad taip pat dešiniųjų, kaip kairiųjų pažiūrų žmonės gali lygiai karštai mylėti vaikus, jaunimą, gali turėti atitinkamų gabumų ir noro padėti jaunajai kartai lavintis ir kilti. Taigi ne politinės kryptys privalo jungti mokytojus, bet bendri visiems pedagogijos klausimai, auklėjimo būdai ir vaikų meilė. Jei tas darbas bus nuoširdžiai dirbamas, jei mokykla tikra to žodžio prasme auklės ir duos kraštui žmonių, tada nebaisios mums juodžiausios perspektyvos, nebaisus joks jungas. Nes kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir nujaučiančiu tautos dvasios kelius? ” 1922 m.
Algirdas Julius Greimas (1917– 1992)
Žmogus gimsti lietuviu natūraliai, išaugi patriotu, nori savo žmonėms gero, priimti savo buvimą tautoje kaip evidenciją, jautiesi kaip žuvis, kuriai vandens buvimas nekelia jokių problemų. Ateina brendimo periodas − tai irgi kolektyvinis reiškinys, nors gal tik elitinis, pasirodęs paskutiniais prieškario metais. Atmeti kunigaikščių kultą, grožėjimąsi Lietuvos gamta ir Šimonio paveikslais. Reikalauji Lietuvos kultūrai vertybių pervertinimo, ambicijos, naujo kūrybinio projekto. Užeina karai, badai ir ugnys − lieka vienintelė problema tautai − išlikti. Algirdas Julius Greimas
- Slides: 30