Inovatyvios lietuvi gimtosios kalbos mokytoj kvalifikacijos tobulinimo programos
Inovatyvios lietuvių gimtosios kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas (projekto kodas: VP 1 -2. 2 -ŠMM-05 -K-02 -007) Nauji lietuvių vardyno tyrimai doc. dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė Lietuvių kalbos institutas Vardyno skyrius
NAUJI LIETUVIŲ VARDYNO TYRIMAI Pranešimo medžiaga skiriama mokytojams, dirbantiems su 5– 6 ir 7– 8 klasių mokiniais pagal pagrindinio ugdymo bendrąsias programas. Pranešimo tikslas – supažindinti pedagogus su naujais lietuvių vardyno tyrimais ir suteikti žinių, kaip galima pasinaudoti jais nagrinėjant kalbinio ugdymo temą Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys. Pranešimo turinys: nauji vietovardžių tyrimai; nauji asmenvardžių tyrimai.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS 2008 m. išleistas pirmasis daugiatomio Lietuvos vietovardžių žodyno tomas. Pastarasis leidinys – naujo kapitalinio darbo pradžia, mat planuojama išleisti apie 10– 12 tomų šio žodyno, į kurį pateks visi iš gyvosios kalbos užrašyti lietuvių vietovardžiai – vandenvardžiai, gyvenamųjų vietų vardai ir įvairių kitokių žemės paviršiaus objektų (aukštumų, balų, kalnų, pievų ir t. t. ) pavadinimai. Tai norminamasis ir mokslinis darbas, kurio svarbiausias tikslas – pateikti mokslinį vietų vardų kilmės ir darybos vertinimą.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Lietuvos vietovardžių žodyno pagrindas – lietuvių vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka, esanti Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Kartoteką sudaro apie 600 000 kortelių, kuriose užrašyti įvairiu metu iš gyvosios kalbos rinkti lietuvių vietovardžiai.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Gausi lietuvių vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka kaupta kone visą dvidešimtąjį amžių. Galima išskirti keturis svarbiausius vietovardžių rinkimo etapus: 1) K. Būgos ir jo talkininkų vardyno duomenų rinkimas XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Tuomet buvo surinkta apie 16 700 vietovardžių; 2 ) Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykęs vietovardžių rinkimas. Per kelerius metus (ypač intensyviai buvo renkama 1935– 1937) iš gyvosios kalbos visos Lietuvos pradinių mokyklų mokytojai bei girininkai užrašė apie 200 tūkstančių vietovardžių; 3) 1959– 1975 m. vykęs Lietuvių kalbos ir literatūros institute įsteigtos Toponimikos grupės darbuotojų vietų vardų rinkimas iš vadinamojo Klaipėdos krašto ir buvusios lenkų okupuotos Pietryčių Lietuvos dalies; 4) 1976– 1986 m. Lietuvių kalbos institutas kartu su Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija surengė 11 kompleksinių kalbos duomenų rinkimo ekspedicijų, kurių metu buvo renkami ir vietovardžiai. Vietovardžių iš gyvosios kalbos rinkimu rūpinosi ne tik kalbininkai. Po karo į šį darbą įsitraukė studentai, mokytojai, kraštotyrininkai bei kiti entuziastai.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Kiekvienoje lietuvių vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartotekos kortelėje pateikiami tokie svarbiausi duomenys: vietovardis, juo įvardijamo objekto nuoroda (bala, ežeras, kalnas, pieva ir t. t. ), kur yra objektas, t. y. lokalizacija (apskritis, valsčius, kaimas arba – rajonas, apylinkė, kaimas), kada užrašytas vietovardis, kas jį užrašė, ir kita, kalbininkams svarbi informacija.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Lietuvos vietovardžių žodynas, kurio pobūdį visų pirma lemia pagrindinis vietovardžių šaltinis – gyvoji kalba, t. y. iš gyvosios kalbos užrašytų vietovardžių kartoteka, yra lietuvių vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, žodynas. Sąlygiškai šis veikalas dar vadintinas dabartinių lietuvių vietovardžių žodynu dėl dviejų priežasčių. Pirma, nepaisant skirtingo vietovardžių užrašymo laiko, žodyne pateikiami vietų vardai – gyvasis mūsų laikų vardynas. Antra, šį žodyną laikant dabartinių lietuvių vietovardžių žodynu lyg ir nubrėžiama riba tarp šio darbo ir potencialių kitokio tipo lietuvių toponimikos darbų – istorinių vietovardžių žodynų. Vadinasi, šį darbą glaustai galėtume apibūdinti taip: iš gyvosios kalbos užrašytų dabartinių vietovardžių žodynas.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Lietuvos vietovardžių žodynas taip pat yra svarbus norminamasis veikalas, nes jame visi vietovardžiai pateikiami sunorminti. Tai darant laikomasi seniai nusistovėjusių lietuvių vietovardžių norminimo principų bei kriterijų, t. y. norminamos vietovardžiuose užfiksuotos dėsningos fonetinės tarmybės, bet paliekami tarmių morfologiniai savitumai (priešdėliai ir priesagos); laikantis nuostatos, kad bendrinėje kalboje vietovardžiai turi būti kirčiuojami taip, kaip juos kirčiuoja vietos, kur vardas vartojamas, žmonės, bendrinės kalbos vartosenai teikiami visi to paties vietovardžio kirčiavimo variantai, o norminamas tik dėsningo kirčio atitraukimo vietų vietovardžių kirčiavimas.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Kalbant apie Lietuvos vietovardžių žodyno pobūdį būtina akcentuoti, kad tai etimologinis žodynas. Jame aiškinama visų vietovardžių kilmė. Aiškinant toponimo kilmę, laikomasi lietuvių toponimikų darbuose suformuotos vietų vardų kilmės aiškinimo tradicijos, t. y. nesistengiama gilintis į genetinę vietovardžio šaknies kilmę; jo etimologija daugiau siejama su vietų vardų atsiradimo (susidarymo) šaltiniais. Vietovardžiai yra kildinami iš bendrinių ir tikrinių lietuvių bei kitų kalbų žodžių.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Aiškinant vietovardžių kilmę neįmanoma atsiriboti nuo jų darybos vertinimo. Taigi Lietuvos vietovardžių žodyne nustatomas ir vietų vardų darybos tipas (būdas). Tai darant yra laikomasi A. Vanago vandenvardžių darybos tyrimui pasirinktos struktūrinės-gramatinės klasifikacijos, kuri nesunkiai pritaikoma ir kitoms vietovardžių klasėms. Pagal ją vietų vardai yra skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai toliau skiriami į daiktavardinius (iš bendrinių ir tikrinių žodžių) ir būdvardinius. Antriniai į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Vediniai gali būti trejopi – galūnių, priesagų ir priešdėlių.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Sandaros požiūriu Lietuvos vietovardžių žodyną galima apibūdinti kaip lizdinį abėcėlinį. Jame vietų vardai pateikiami lizdais, o pastarieji išdėstomi abėcėlės tvarka pagal lizdo pirmąjį vietovardį. Lizdai sudaromi vietovardžių kilmės pagrindu, t. y. visi tos pačios kilmės vietų vardai yra jungiami į vieną lizdą, kuris susideda iš vietovardžių ir jų kilmės aiškinimo. Ąžuolýtės upẽlis grv. Pbs. Iš miško vardo Ąžuolýtė Pbs (žr. ). Ąžuolýtės žẽmės drb. ž. , l. Slč. Iš viensėdžio vardo Ąžuolýtė (žr. ). Ąžuolýt-ravis rv. Knr. Iš liet. ąžuolýtė ʻjaunų ąžuolų miškas, ąžuolynėlisʼ (LKŽ I 535). Ąžuoliùko kálnas kln. Lln, Pkln; Ąžuoliùko rãvas grv. Šlv; Ąžuoliùkų kálnas kln. Tl; Ąžuoliùkų p� eva pv. Dgč. Sudėtiniai vv. Pirmieji dėmenys iš liet. ąžuoliùkas, plg. � žuolas ʻlabai kietos medienos lapuotas medis (Qurecus)ʼ (LKŽ I 534); antrasis dėmuo rãvas iš liet. rãvas ʻgriovysʼ (LKŽ XI 333).
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Į tos pačios kilmės pagrindu sudarytus lizdus patenka darybos požiūriu skirtingi vietovardžiai. Jų vietą lizde lemia darybos tipas (būdas). Pirmiausia pagal abėcėlę pateikiami pirminiai ir daugiskaitiniai vietovardžiai (manant, kad pastarieji vietų vardai nėra savarankiško darybos būdo rezultatas). Po jų irgi pagal abėcėlę rašomi galūnių vediniai, o toliau – priesagų vediniai, kurie išdėstomi abėcėliškai pagal priesagas (priesagos nuo šaknies neatskiriamos). Po vedinių pateikiami kiti antriniai vietovardžiai – pirmiau sudurtiniai, po jų sudėtiniai. A� riai pv. Pbr; A� rė up. Šlv; Airės gn. Pgj; A� rinė d. Sml. B; plk. Krs; Air� nė d. Pbr, Sdl; pv. Pbs, Vb; Airinė b. Brž; Airỹnė ar. Vb; b. Alz, Km, Ppl, Ps, Sdl, Stč, 2 b. Vb; d. Alz, Brž, Mdk, 4 d. Pbr; drb. ž. Sml. B; kdr. Kp, Plm; lk. Sml. B; pb. Pbr; plk. Všk; pv. Antš, 2 pv. Aukšt, pv. Kp, Pmp, Ps, Slč, 3 pv. Vb; sln. Ps; tv. Ppl, 3 tv. Všk; up. Kp; Airỹnė ‖ Airýtė ‖ Prūdas b. Pbr; Airỹnės d. Krč; Airýtė b. Kvr; Air-ùpė up. Mšg; Air-upė up. Vg; Airų prūdas d. Všk. Iš liet. a� ris, a� ras, airỹs ʻbalų augalas ilgais, stipriai kvepiančiais lapais (Acorus calamus)ʼ (LKŽ I 40, 49); dėl upėvardžių kilmės dar žr. Vanagas,
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Į vietovardžių kilmės pagrindu formuojamus Lietuvos vietovardžių žodyno lizdus nepatenka dvejopi vietų vardai – priešdėlių vediniai ir prielinksniniai vietovardžiai. Šie vietų vardai pateikiami atskiruose lizduose, kurie abėcėliškai išdėstomi pagal vietovardžių priešdėlius ir prielinksnius. Toks šių vietų vardų pateikimas palengvina jų paiešką žodyne. Ažùbenis k. Trgl. Iš viensėdžio vardo Benà (žr. ). Ažù beržyn� lio dr. Pškn. Iš liet. beržyn� lis, plg. beržýnas ʻberžų miškasʼ (LKŽ I 776). Ažùberžis rst. Skm. Iš liet. béržas ʻlapuotas medis balta tošimi (Betula)ʼ (LKŽ I 775). Ažùbiržė upl. Pknš. Kilmė ne visai aiški: greičiausiai iš liet. b� ržė ʻberžų miškelis, beržynas, beržynėlisʼ (LKŽ I 850); kita vertus, gali būti iš liet. *ažubiržė, plg. ùžbiržė ʻdu kartus užsėta vieta (nebiržijant)ʼ (LKŽ XVII 593).
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Prie visų lizduose esančių vietovardžių yra pateikiamos jais įvardijamų objektų (sudarytas apie 110 jų sutrumpinimų sąrašas) ir jų lokalizacijos (sudarytas apie 800 jų sutrumpinimų sąrašas) nuorodos.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Pateikus vietovardžius toliau lizde aiškinama jų kilmė. Tai daroma norint apibendrinti visus iki šiol buvusius lietuvių vietovardžių kilmės aiškinimus ir pateikti šiuo požiūriu dar netirtų vietų vardų etimologijas. Kilmės vertinimo požiūriu žodyne pateikiamus vietovardžius galima skirti į tris grupes: aiškios kilmės vietų vardai, vietovardžiai, kurių kilmė ne visai aiški, neaiškios kilmės vietų vardai.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Aiškios ir ne visai aiškios kilmės vietovardžiai skirstytini į indoeuropietiškos, bendrabaltiškos ir lietuviškos kilmės vietų vardus. Av� rė of. ‖ Av� ernyčia ‖ Avirnyčia up. Lp; Av� ris ež. Lp. Kalbant apie vv. Av� rė, Av� ris spėjama, kad tai labai archaiški hidronimai, sietini su ide. *a� er-: sen. isl. aurr ʻvanduoʼ, angls. � ar ʻvilnis; jūraʼ ir pan. (Vanagas, 1981, 54); dėl ežero vardo dar žr. Savukynas, 1960, 299. Kitos lytys, matyt, suslavintos iš Av� rė. Baidỹklė pv. Blnk; Baidỹklės vt. miške Akm; Baidykl� nė pv. Pj; Baidyk-laukis ar. Rt. Iš liet. baidỹklė ʻžmogaus pavidalo iškamša baidyti paukščiams, darantiems laukuose ar soduose žalą; baisus padaras, šmėkla; kas ko bijosi, baikštusʼ (LKŽ I 556); vv. su priesaga -ykl- galėtų būti siejami ir su liet. baidýti – žr.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Neaiškių kilmės požiūriu vietovardžių nėra daug. Pateikiant juos apsiribojama autentiškos lyties nustatymu, objektų ir paplitimo nuorodų pateikimu, o kilmės aiškinimo dalyje konstatuojama, kad vietos vardo kilmė yra neaiški. Ab-ã-salis pv. Rim. Kilmė neaiški. Agaud-kalnis ‖ Agaudų kalnas kln. Pkšt. Kilmė neaiški. Beiñdupis up. Als. Kilmė neaiški (Vanagas, 1981, 61).
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNAS Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos vietovardžių žodynas pasitaranaus ir visuomenei, ir mokslui, ypač mokslui – lituanistikai, baltistikai, apskritai indoeuropeistikai. Tokią jo paskirtį lemia ypatinga vietovardžių padėtis lietuvių kalbos sistemoje, nes jie sudaro labai senovišką žodyno klodą, išlaikiusį daug įvairių ypatybių, kurių gyvoji kalba neretai iš viso nebeturi.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus archyve saugomi unikalūs ir ypač vertingi tarpukariu surinkti vietų vardai, atspindintys natūralią, kolektyvizacijos, rusinimo, melioracijos dar nepaliestą lietuvių toponimijos būklę, teikiančią daug žinių kalbotyrai, geografijai, kultūrai. 2007 m. pradėtas šių duomenų skaitmeninimas ir skaida, t. y. pradėta kurti internetinė Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, kurios adresas – htpp: //lvvgdb. lki. lt. Nuorodą į ją galima rasti ir Lietuvių kalbos instituto interneto svetainėje http: //www. lki. lt.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Vietovardžių bazė kuriama siekiant kelių tikslų: 1) plėsti lietuvių kalbos (vietovardžių) mokslo ir taikomuosius tyrimus mokslo ir plačiajai visuomenei lengvai prieinamoje informacinėje erdvėje (internete); 2) atskleisti vietovardžių ir jais įvardijamų geoobjektų ryšių nustatymo svarbą tiriant toponimų darybą ir kilmę; 3) įtraukti į lituanistikos ir baltistikos tyrimų kontekstą dar nepublikuotą autentišką tarpukariu ir pokariu iš gyvosios kalbos surinktą toponimiją; 4) sudaryti galimybę gilinti lietuvių vietovardžių darybos, kilmės ir regioninius tyrimus; 5) mokyti ir skatinti vartoti autentiškus, taisyklingus Lietuvos vietovardžius.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė – pirmoji visos Lietuvos vietovardžius apimsianti elektroninių išteklių sankaupa, kurioje kartu pateikiama išsami informacija apie lingvistinius vienetus – vietovardžius – ir geografinius vienetus – objektus. Be to, tai pirmoji Lietuvos vietovardžių duomenų bazė, apimanti ne tik dabar egzistuojančių gyvenviečių, upių, ežerų pavadinimus, bet ir jau išnykusius šių klasių onimus, taip pat žemėvardžius, kurie buvo iš vietinių gyventojų užrašyti tarpukariu, 1935– 1940 m. , ir pokariu.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Vietų vardai bazėje pateikiami administraciniu teritoriniu principu. Jau sukurtos Lietuvos miestų, miestelių, seniūnijų centrų vardų ir Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Pagėgių, Druskininkų savivaldybių bei Švenčionių r. savivaldybės teritorijų vietovardžių lingvistinės geografinės duomenų bazės. Kuriamos Ignalinos r. savivaldybės, Birštono ir Rietavo savivaldybių teritorijų vietovardžių lingvistinės geografinės duomenų bazės.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Teikiant dabartinius gyvenamųjų vietų vardus su jais įvardijamųjų objektų (miestų, miestelių, kaimų) ribomis, naudojamasi Lietuvos Respublikos adresų registro grafiniais duomenimis, apimančiais gyvenamųjų vietovių sąlygines ribas, apskričių, savivaldybių, seniūnijų ribas valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje („© Lietuvos Respublikos adresų registras“). Daugelis upių, ežerų, miškų su vardais perkeliami iš Kosminio vaizdo žemėlapio M 1: 50000 vektorinių duomenų bazės („LTDBK 50000 © Nacionalinė žemės tarnyba, 1996– 2010 m. “) ir Lietuvos teritorijos M 1: 10000 georeferencinio pagrindo duomenų bazės („Lietuvos teritorijos georeferencinis pagrindas © Nacionalinė žemės tarnyba, 2003– 2010 m. “). Kultūrinę vertę turintys objektai bei jų pavadinimai imami iš Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registro (© Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos). Kitų tipų geografinių objektų (pvz. , pelkių, laukų, balų, pievų) minėtose duomenų bazėse nėra, todėl šiais atvejais remiamasi Lietuvos žemės vardyno anketomis (1935 -37 m. ), Pavardžių ir vietovardžių komisijos vietovardžių kartotekos ir gyvenamųjų vietų vardų bylomis (1935– 38 m. ), Vilniaus srities gyvenamųjų vietų vardų sąrašais (1940– 45 m. ), Pokario vietovardžių anketomis. Kuriant bazę taip pat naudojamasi ir vėlesniais vietovardžių rinkėjų sudarytas sąrašais, žemėlapiais ir pan.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Objektai bazėje pateikiami suskirsčius juos į grupes: gyvenvietės, hidrografija, reljefas, žemės danga, kultūros paveldas. Kiekvienos grupės nariai skirstomi į tipus, pvz. , gyvenvietės – į miestus, miestelius ir t. t. Paieška galimà pagal kiekvieną objektų tipą. Visi geografiniai objektai klasifikuojami statuso požiūriu, t. y. pažymima, ar jis esantis, ar išnykęs. Paieška taip pat galimà pagal visus tris statuso požymius. Nurodoma visų geoobjektų administracinė teritorinė priklausomybė – tiek dabartinė, tiek tarpukario. Bazėje pateikiami geografinių objektų dydžiai: gyventojų skaičius, plotas, ilgis, aukštis, amžius (medžių), apimtis, svoris (akmenų), skersmuo, perimetras. Stengiamasi įdėti ir gyvenviečių, ežerų, upių, kalnų, retais atvejais ir kitų vietų nuotraukų. Visi geografiniai objektai vaizduojami bazės žemėlapyje.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Bazėje pateikiami visų geografinių objektų vardai (vietovardžiai). Jie analizuojami įvairiais kalbiniais požiūriais: pateikiama sukirčiuota forma, nurodoma giminė, skaičius, kirčiuotė, sukirčiuoti visi linksniai, kilmė (pagal vietovardžiui pradžią davusių žodžių priklausomybę kalbai: indoeuropietiška, baltiška, lietuviška, latviška, prūsiška, sėliška, kuršiška, žiemgališka, jotvingiška, finų, slaviška, germaniška, graikiška, lotyniška), kilmė pagal leksinį šaltinį (apeliatyvinė, asmenvardinė, vietovardinė), kilmės aiškinimas, daryba (pirminis, galūnės vedinys, priesagos vedinys, priešdėlio vedinys, sudurtinis, sudėtinis), darybos aiškinimas. Galimà vietovardžių paieška pagal giminę, skaičių, kirčiuotę, kilmės šaltinį, darybą.
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ
LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ GEOINFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Apibendrinant galima teigti, kad tai – pirmoji didelės apimties mokslinė lietuvių vietovardžių duomenų bazė internete.
LIETUVIŲ HELONIMŲ DARYBA 2008 m. pasirodė L. Bilkio monografija, kurioje darybos požiūriu vertinami vienos vietovardžių klasės – pelkėtų vietų vardai. Pagrindinę monografijos dalį sudaro priesaginių ir priesagėtųjų pelkėtų vietų vardų, arba helonimų, analizė, paremta priesagų kilmės ir vedinių darybos reikšmės tyrimais.
LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI 2008 m. išleista Zigmo Zinkevičiaus monografija Lietuvių asmenvardžiai, kurioje, kaip pats autorius teigia: „Nesistengta išaiškinti kiekvienos Lietuvoje gyvenančio žmogaus pavardės, visų dabar vartojamų vardų. Apsiribota lietuvių kilmės asmenvardžiais ir tais, kurie tebeturi išlaikę lietuvių kalbos elementų; be to, vengta visai neaiškių asmenvardžių, kurių kilmei išryškinti šiandien dar neturime duomenų“.
LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI Monografijoje lietuvių asmenvardžiai kilmės požiūriu skirstomi į: tautinį vardyną, krikščioniškąjį vardyną ir pravardyną. Kiekvieno iš šių sluoksnių detaliam aptarimui, t. y. kilmės ir raidos analizei, autorius skiria po vieną veikalo dalį. Pirmoji dalis skiriama tautinio vardyno analizei, antroji – krikščioniškajam vardynui, trečioji – pravardynui.
LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI Tai neabejotinai svarbus antroponimikos darbas tiek visuomenei, tiek mokslui, nes kalbininko teigimu: „Neištyrus asmenvardžių neįmanoma nušviesti Lietuvos vietovardžių, ypač gyvenviečių pavadinimų, kilmės, nes didžiajai šių pavadinimų daliai pradžią davė asmenvardžiai. Pagaliau dabartiniuose asmenvardžiuose tarsi veidrodyje atsispindi pačios lietuvių tautos praeitis“.
VIETOVARDINIŲ ASMENŲ PAVADINIMŲ (KATOIKONIMŲ) ŽODYNAS 2011 m. išleistas M. Norkaitienės parengtas Vietovardinių asmenų pavadinimų (katoikonimų) žodynas. Jame pateikiami toponiminiai asmenų pavadinimai pagal jų kilmės bei gyvenamąją vietą. Tai vienas seniausių leksikos sluoksnių, žyminčių asmens ryšį su gimtąja ar gyvenama vieta.
VIETOVARDINIŲ ASMENŲ PAVADINIMŲ (KATOIKONIMŲ) ŽODYNAS Žodyne pateikiami iš 1845 vietų vardų (ne tik Lietuvos) padaryti 2365 katoikonimai. Jie rinkti iš Lietuvių kalbos žodyno I–XX tomų bei jo kartotekos, iš tarmių leksikai skirtų ir įvairių kitų žodynų, iš Lietuvių kalbos atlaso III tomo bei jo kartotekos, iš Lietuvių kalbos gramatikos I tomo ir kitų šaltinių bei šnekamosios kalbos. Žodyno tikslas – parodyti darybos požiūriu atviros katoikonimų sistemos įvairovę ir dinamiką. Žodynas skirtas kalbos mokslo specialistams, žurnalistams, tautotyrininkams ir visiems, kuriems prieraišumas gimtajai vietai yra vertybė.
LIETUVIŲ PAVARDŽIŲ ŽODYNAS Lietuvių pavardžių žodynas – vienas iš svarbiausių antroponimikos veikalų, kuriame pateikiamos visos dabartinės lietuvių pavardės nuo A iki Ž, užrašytos iš gyvosios kalbos. Jos pateikiamos abėcėlės tvarka, nurodant kiekvienos pavardės dažnumą bei paplitimą. Prie daugumos pavardžių pateikiama pastabų apie jų kilmę. Žodynas skirtas ne tik mokslo reikalams, bet ir plačiajai visuomenei. Suprantant šio žodyno svarbą ir jaučiant jame pateiktų duomenų skaitmeninimo poreikį ir sklaidos būtinybę pradėta kurti internetinė pavardžių duomenų bazė.
NAUJI LIETUVIŲ VARDYNO TYRIMAI Vietų vardais į mus kalba pati žemė <. . . > reikia tik mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti. K. Būga
- Slides: 37