Valiutos kursas tai vienos alies piniginio vieneto iraika

Valiutos kursas - tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t. y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kurį apsprendžia pasiūlos ir paklausos santykis. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kurį lemia tų valiutų perkamoji galia ir jų santykis su kitais pinigais. Valiutos kursas yra jos kaina kita valiuta. Jis atsiranda tada, kai viena valiuta yra keičiama į kitą. Paprastai jis yra išreiškiamas kaip “mūsų” valiutos kaina kitos šalies valiuta, pvz. , 1 lt. lygus 0, 29 euro, o ne atvirkščiai, 1 euras lygu 3. 45 lt. Nacionalinės valiutos kursas – tai ypatinga kaina, nes susieja visas vidaus kainas su kainomis užsienyje. Valiutos kurso kitimas reiškia ir prekių vertės kitimą, pvz. , jei lito kursas pakilo USD atžvilgiu, reiškia JAV prekės Lietuvos gyventojams atpigo, o Lietuvos prekės amerikiečiams pabrango. Taigi, valiutos kurso kitimas keičia šalies prekybos sąlygas. Valiutos kursas yra: • Ekonominės gerovės rodiklis • Įtakoja prekybos lygį • Lemia investicijų grąžą.

Valiutos kursas svyruoja veikiant valiutos pasiūlai ir paklausai. • Paklausa užsienio valiutai atsiranda dėl to, kad vietos gyventojai nori pirkti importines prekes, o užsienio valiutos pasiūla atsiranda todėl, kad užsieniečiai nori pirkti mūsų šalies prekes. Paklausa užsienio prekėms ir paslaugoms (o kartu ir valiutai) priklauso nuo šalies skonio, pajamų lygio, santykinio kainų lygio, prekybos apribojimų. Kai Lietuvos gyventojų pajamos išauga, jų paklausa išauga tiek vidaus gamybos, tiek importinėms prekėms. Jeigu santykinės kainos užsienyje yra žemesnės ar krenta labiau, tai paklausa importo prekėms išaugs daugiau nei vietinėms, ir atv. , jei šalyje didelė infliacija, tai paklausa importo prekėms išaugs. Užsienio valiutos pasiūla – tai užsienio valiutos kiekis, pateiktas šalies užsienio valiutos rinkoje. Jis priklauso nuo užsieniečių noro pirkti mūsų prekes ir paslaugas. Kuo mūsų valiutos kursas žemesnis, tuo daugiau prekių ir paslaugų užsieniečiai gali įsigyti mūsų šalyje. Pasiūlos dydį mūsų valiutai apsprendžia pajamų lygio išaugimas užsienio šalyse bei kainų santykio pasikeitimas.

Valiutos kursas Veikiant valiutos pasiūlai ir paklausai susidaro pusiausvyros kursas, kai valiutos paklausa yra lygi valiutos pasiūlai, tačiau šis kursas yra labai trumpalaikis, nes ekonominės sąlygos ir lūkesčiai labai keičiasi. Valiutos kursai keičiasi pastoviai, o tai sudaro rimtą valiutos pasikeitimo riziką ir didina tarptautinės prekybos bei investicijų riziką. Bet svarbiausia, kad valiutų kursus yra labai sunku prognozuoti, o tai dar labiau padidina netikrumą. Taip yra todėl, kad visų veiksnių, veikiančių valiutos kursą, neįmanoma net išvardinti.

Valiutos kursas gali būti nominalusis ir realusis. • Nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitos valiutos atžvilgiu (pvz. 1 euras – 3. 45 litai). Nominalusis kursas gali pasikeisti, jei yra infliacija. • Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus, arba, tai santykinė dviejų valiutų kaina, pakoreguota kainų pasikeitimo kiekvienoje iš šių šalių dydžiu. Prekės, tame tarpe ir valiutos, nominalinė kaina – tai jos kaina rinkoje. Jos reali kaina yra nominalinė kaina, pakoreguota atsižvelgiant į bendrą kainų pasikeitimą, t. y. pakoreguota infliacijos dydžiu. Jei prekės x kaina per metus pakilo 10%, tačiau bendras infliacijos lygis šalyje sudarė 3%, tai reali prekės x kaina išaugo tik 7%. Nominalinis valiutos kursas yra matomas valiutų rinkoje, tuo tarpu kai realusis – ne. Litas yra pririštas prie euro, reiškia nominalusis kursas nesikeičia, tačiau jei infliacija yra žemesnė nei euro zonos šalyse, tai lito realusis kursas kasmet pakyla. Lietuvos bankas skaičiuoja ir efektyvųjį lito kurso indeksą (tiek nominaliojo, tiek realiojo), parodantį vidutinį kurso kitimą kitų valiutų atžvilgiu. Mat valiutos kursas vienų valiutų atžvilgiu kyla, o kitų krenta, todėl yra nelengva pasakyti, ar iš tikrųjų valiuta brangsta, ar pinga. Nominalaus efektyviojo lito kurso indeksas yra dvišalių nominaliųjų lito ir pagrindinių užsienio prekybos partnerių valiutų santykių pokyčių už tam tikrą laikotarpį geometrinis svertinis vidurkis.

Valiutos kursas Tarptautinės valiutinės sistemos istorinė raida: 1. Aukso standartas (1875 {1880}-1914 metais); 2. Aukso-valiutos standartas (tarpukaryje); 3. Bretton Woods sistema (po II pasaulinio karo iki 1973); 4. Post Bretton Woods sistema – nuo 1973 iki dabar.

Valiutos kursas Aukso standarto sistema: Esant šiai sistemai nacionalinė valiuta atstovauja įstatymu apibrėžtą aukso kiekį, į kurį ji visada galėjo būti iškeista. Šalis įsipareigodavo, kad jos bankai bei kitos finansų institucijos išpirks savo valiutą, mokant auksu pagal fiksuotą valiutos kursą. Visų valiutų kursai buvo fiksuoti aukso atžvilgiu, pvz. , 1 uncija aukso buvo lygi 20, 67 USD. Pagrindinis rezervinis aktyvas - auksas ir tik nedidelę dalį sudarė kitų šalių valiutos. CB palaikydavo griežtą aukso atsargų ir pinigų pasiūlos santykį. Auksas atliko ir kitas funkcijas – kaupimo, mokėjimo, mainų. Mokėjimų balanso deficitas turėjo būti padengiamas išvežant auksą, nors praktikoje auksas būdavo vežamas į užsienį labai retai grynai dėl ekonominių priežasčių – didelių transportavimo, apsaugos ir draudimo išlaidų. Laikui bėgant siekiant palengvinti atsiskaitymą tarp šalių atsirado vekseliai – čekiai su nurodyta atsiskaitymo data. Juos išrašydavo importuotojai įsipareigodami, tarkim, per 90 dienų sumokėti vekselyje nurodytą užsienio valiutos kiekį. Vekseliai buvo patogu naudoti, nes juos bet kada buvo galima iškeisti į pinigus, todėl jie buvo vežami į užsienį. Svarbus to meto bruožas buvo kainų stabilumas, kurį garantavo aukso standartas. Kainų lygis svyravo priklausomai nuo aukso gavybos kitimo bei aukso atsargų santykio su prekių kiekiu, tačiau visose šalyse kainos kisdavo daugmaž vienodai. Dėl to atskirų nacionalinių valiutų kursai beveik nesikeitė.

Valiutos kursas Aukso standarto sistema - tai fiksuotų valiutų kursų sistema (skirtingų šalių valiutos turėdavo fiksuotą tarpusavio santykį pagal kiekvienos valiutos aukso turinį), kuri turėjo savo privalumų ir trūkumų. • Privalumas buvo tai, kad stabilūs šalių valiutų kursai mažino riziką ir tuo būdu skatino tarptautinę prekybą, kuri buvo beveik laisva, taipogi aukso standartas išlygindavo mokėjimų balanso deficitus. • Trūkumas buvo tame, kad ši sistema neapsaugodavo valstybių nuo ilgų ir gilių recesijos periodų, kurių metu didėdavo bedarbystė, kildavo infliacija ir kt. gamybos smukimo padariniai. Šalies pinigų politika būdavo priklausoma nuo užsienio valiutos pasiūlos ir paklausos kitimo, o jei šalis išeikvodavo savo aukso atsargas, tuomet ji privalėdavo devalvuoti savo valiutą. • Devalvacija - tai nustatytos valiutos vertės sumažinimas kitų valiutų atžvilgiu. Įvairios šalys, kurios laikėsi aukso standarto, bandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu tam, kad didėtų jų eksportas.

Aukso-valiutos standartas Valiutos kursas Ši sistema veikė tarp I ir II karo. Tai buvo tik modifikuota aukso standarto sistema, nes išliko valiutos susiejimas su auksu, tačiau jau nebuvo leidžiamos auksinės monetos. Šalia aukso kaip rezervinis aktyvas vis plačiau buvo naudojamos kitų šalių valiutos, susietos su auksu, nes aukso pasiūla beveik nepadidėjo, o poreikis auksui kaip rezerviniams aktyvams susikūrus naujoms valstybėms labai išaugo. Piniginis auksas nustojo būti naudojamas privatiems tarptautiniams atsiskaitymams ir sutelktas vien centriniuose bankuose kaip rezervinis aktyvas. Kaip rezervinius aktyvus pradėta taikyti ir kitų šalių valiutas. Tos šalys, kurių valiutos pradėtos naudoti kaip rezervinis aktyvas, galėjo mažiau rūpintis savo MB, kurių deficitus jos visada galėjo padengti savo valiutos emisija. Tokia galimybė leido joms piktnaudžiauti, dėl ko padidėjo tarptautinių valiutinių santykių nestabilumas bei ekonominės krizės. Šalys ne kartą keitė savo fiksuotus valiutų kursus, be to, dažnai griebdavosi.

Valiutos kursas Bretton Woods sistema 1944. 07. 01 – 22 Jungtinės Tautos JAV ir Didžiosios Britanijos iniciatyva suorganizavo Bretton Woods konferenciją, kurioje dalyvavo 44 valstybės. Jos metu susitarta dėl naujos pinigų sistemos. Susitarimo siekiai: • Pakelti ekonomiką, nukentėjusią dėl Didžiosios Depresijos ir karo • Užtikrinti stabilumą • Užtikrinti ekonomikos augimą • Pasiekti visišką užimtumą Pasaulinė ekonominė sistema pokario metais buvo paremta trimis tarptautinėmis organizacijomis – Pasaulio banku, Tarptautine prekybos organizacija ir Tarptautiniu valiutos fondu. TVF tikslas buvo sustiprinti tarptautinių mokėjimų stabilumą, padėti šalims subalansuoti mokėjimų balansus, sušvelninti valiutų kursų svyravimus. TVF padedavo paskolomis ir konsultacijomis.

Valiutos kursas Bretton Woods sistemai buvo būdingas dvipakopis valiutos pririšimas. Kiekvienas TVF narys apibrėžė savo valiutos paritetą JAV dolerio atžvilgiu, o pastarasis buvo susietas su auksu: 1 uncija aukso buvo prilyginta 35 JAV doleriams. Taigi, JAV įsipareigojo supirkti dolerius po 35 dolerius už unciją, jeigu toks pareikalavimas būtų pateiktas. Doleris tapo pripažintas tarptautiniu mastu dėl to, kad po IIojo pas. karo JAV turėjo stipresnę ekonomiką nei kitos valstybės. Karo metais JAV uždirbo 300 mlrd. USD, teikdama sąjungininkėms karinę produkciją, antra, visos sąjungininkės išvežė savo aukso atsargas į JAV. Todėl 1944 metais JAV buvo sutelkta 84% pasaulio aukso atsargų (be SS). JAV buvo sukaupę didelius kiekius aukso dėl tarptautiniu mastu vykdytos aukso supirkimo ir pardavimo akcijos.

Valiutos kursas BW trūkumai: Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto buvo tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo jokio ryšio su dolerių atsargomis, kurios buvo laikomos CB, todėl šalys galėjo prisispausdinti tiek pinigų, kiek jų reikėjo biudžeto išlaidoms finansuoti. Taip vyriausybės laikinai pagerindavo savo šalių padėtį, tačiau ilgainiui jau neveikdavo kainų reguliavimo ir pinigų kiekio mažinimo mechanizmas. Papildoma pinigų emisija nepanaikindavo mokėjimų balanso deficito ir versdavo šalis vis daugiau naudoti užsienio valiutų rezervus, kol galų gale šie baigdavosi ir valstybės būdavo priverstos devalvuoti savo valiutas. Šioje dolerio standarto sistemoje valiutų kursai buvo fiksuoti, todėl pastoviai vykdomi valiutos kurso koregavimai prieštaravo veikiančios sistemos tikslams. Dar vienas BW trūkumas buvo tas, kad JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies MB deficitą doleriais (jis pasiekė net 40 mlrd. USD). JAV negalėjo devalvuoti savo valiutos, nes prie jos buvo pririštos kitos valiutos. Šalys neturėjo teisės keisti savo valiutos pariteto daugiau kaip 15% be TVF leidimo. Kiekvieną kart, kai šalis turėdavo mokėjimų balanso deficitą ji galėdavo gauti TVF paskolą. Tuo būdu valstybės buvo skatinamos netaikyti prekybos apribojimų, jei turi problemų su MB bei valiutos kurso išsaugojimu.

Valiutos kursas TVF skatino šalis paversti savo valiutas konvertabiliomis prisiimant įsipareigojimus nedaryti kliūčių išsikeisti valiutą, būtiną einamosios sąskaitos operacijoms (t. y. užsienio prekybai) atlikti. 7 deš. Pab. TVF išleido savo valiutą (SDR), kurios pagrindinė paskirtis – atlikti rezervinių aktyvų funkciją. Susikūrus naujoms valstybėms padidėjo paklausa konvertuojamoms valiutoms. Nuo 1963 m. TVF ne tik skolina, bet ir pats gali skolintis, jei įnašų nepakanka. 7 deš. dėl silpnos JAV ekonomikos ir pastovaus MB deficito pasitikėjimas USD pradėjo mažėti. Jo vertė buvo per daug išpūsta, JAV norėdamos pagerinti prekybos ir mokėjimų padėtį neturėjo teisės devalvuoti dolerio. Išaugo JAV MB deficitas, kilo infliacija, šalys nustojo pasitikėti JAV hegemonija pasaulyje. 1971 m. JAV nustojo keisti auksą į dolerius, įvedė muitus bei atlyginimų ir kainų kontrolę, nuvertino dolerį. Po keleto krizinių metų 1973 m. BW sistema galutinai sužlugo. 1976 metais Jamaikos susitarimas oficialiai įteisino atsisakymą nuo aukso standarto, taigi, neliko jokio ryšio su auksu, auksas nustojo būti pinigais. 1978 m. TVF statute padarytos pataisos, leidžiančios valstybėms laisvai nustatinėti savo valiutų kursus kitos valiutos ar krepšelio atžvilgiu arba visiškai jo nenustatinėti.

Valiutos kursas Post Bretton Woods sistema Žlugus BW sistemai, kuri priklausė nuo vienos šalies ekonomikos, daugelis valiutų tapo plaukiojančiomis. Kai kurių šalių valiutų paritetas buvo nustatomas SDR, euro ar dolerio pagrindu. Nauju reiškiniu tapo paritetų nustatymas valiutos krepšelio pagrindu. Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys (TVF duomenimis - 9): 1. Nepriklausomas plaukiojimas (taiko arti 50 šalių), 2. Valdomas plaukiojimas (apie 55 valstybes), 3. Netiesioginis (as the sole legal tender) susiejimas su kita valiuta, pvz. , Ekvadoras 4. Valiutų valdyba 5. Įvairūs kiti pririšimo būdai ( “čiuožiančio pariteto” ir pan) • Pirmajai valiutos kurso sistemai priskiriami tokie valiutos kursai, kurie susidaro priklausomai nuo valiutų pasiūlos ir paklausos rinkoje (JAV doleris, Šveicarijos frankas). • Valdomas plaukiojimas reiškia, kad šiuos kursus gali reguliuoti šalių centriniai bankai. • Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai pasižymi tuo, kad yra griežtai nustatytas dydis vienos iš vadovaujančių šalies valiutos atžvilgiu. Tai daugiausiai TVF narių naudojamas valiutos kursas, kuris yra laikomas vienu labiausiai priklausomų valiutos kursų. • Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą pasižymi tuo, kad valiutos kursas tvirtai nustatomas su atskiromis valiutomis, tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos ne automatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules.

Valiutos kursas Plaukiojantis ir/ar fiksuotas valiutos kursas Valiutos kurso - laisvai plaukiojančio ar fiksuoto, susieto su kokia nors užsienio valiuta ar valiutų krepšeliu, pasirinkimas tam tikroje valstybėje priklauso nuo vyraujančios politinėsekonominės padėties šalyje. Valiutos kursai nėra duoti vieną kartą ir visam laikui, o svyruoja. Svyravimams įtakos turi ekonominiai procesai, vykstantys šalies gamybos ir cirkuliacijos sferose: darbo produktyvumo kitimai, infliacija, mokėjimo balansas, taip pat užsienio ekonominių ryšių struktūra, konkreti mokėjimo balanso padėtis su šalimis, kurios turi pagrindines valiutas. Valiutos kursą veikia antriniai veiksniai tarptautinėje sferoje tokie kaip spekuliacija valiutų rinkose, valiutos kursų svyravimai, susiję su šalių ir centrinių bankų ekonominės politikos nekoordinavimu ir t. t.

Valiutos kursas Plaukiojantis (lankstus) valiutos kursas Tai valiutos kursas, kuris kinta priklausomai nuo valiutos pasiūlos ir paklausos valiutų rinkoje. Lankstų valiutos kursą pasirenka ekonomiškai stiprios šalys. Nacionalinių valiutų pasiūla ir paklausa rinkoje priklauso nuo • kapitalo judėjimo iš vienos šalies į kitą, • nuo vartotojų skonio kitimo, • santykinio pajamų kitimo, • santykinio kainų kitimo, • santykinės palūkanų normos kitimo, • spekuliacijos. Kai plaukiojančio kurso valiutos kaina krenta kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, jog ši valiuta nuvertėja (pvz. , jei euras pabrangtų nuo 3. 45 iki 4 litų, tuomet sakytume, kad litas nuvertėjo euro atžvilgiu). Kai valiutos vertė kitų valiutų atžvilgiu didėja, tai sakoma, kad plaukiojančio kurso valiutos vertė kyla (pvz. , jei euras atpigtų nuo 3. 45 iki 3 litų, tuomet sakytume, kad lito vertė euro atžvilgiu pakilo). Valiutų laisvojo plaukiojimo mechanizmas remiasi neomonetaristų idėja, kad rinka pati gali rasti optimalų valiutų kursą. Šio valiutos kurso šalininkai teigia, kad jei valiutų kursui leidžiama laisvai svyruoti, tai šaliai nereikia ginti esamo valiutos kurso taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką.

Valiutos kursas Lanksčiojo kurso privalumai: • nereikalauja didelių valiutos rezervų • suteikia valstybėms monetarinę nepriklausomybę • nesukelia rinkos asimetriškumo • šis kursas automatiškai reaguoja į rinkos pasikeitimus, t. y. nėra galimų neteisingų įvertinimų (misalignments) • automatiškai koreguojamas MB • rinka pati randa optimalų valiutų kursą • vyriausybė gali daugiau dėmesio skirti kitoms sritims, pvz. , įgyvendinti visuminės paklausos politiką, siekti pakelti užimtumą Trūkumai: • Galimi dideli svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą • Gali sukelti didelių vidaus problemų • Gali sukelti krizes • Galima spekuliacija

Valiutos kursas Plaukiojančio valiutos kurso taikymo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos: • Valiutos kurso nuvertėjimas atpigina prekes užsienio valiutų atžvilgiu ir skatina prekių bei paslaugų eksportą. Tuo pačiu nuvertėjimas stabdo importą iš užsienio, nes importinės prekės pabrangsta, ir taip pagerina šalies MB. • Tačiau valiutos nuvertėjimo atveju mažėja prekių mainų efektyvumas, pelningumas, kapitalo įplaukos, krenta palūkanų norma, gali pakilti infliacija. • Taikant plaukiojantį valiutos kursą padidėja užsienio prekybos rizika, o tai gali paskatinti verslą orientuotis į vidaus rinką. • Staigūs valiutos kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinę prekybos ir investicijų sistemą. Išeitis - valdomas plaukiojimas - tai yra plaukiojančio ir fiksuoto kurso derinys, kuriame CB yra pagrindinis užsienio valiutų rinkos dalyvis. CB atlieka intervencijas, kad palaikytų valiutos kurso svyravimus tikrose ribose. Tam CB turi būti sukaupęs pakankamą užsienio valiutų rezervą.

Valiutos kursas Fiksuotas valiutos kursas - alternatyva plaukiojančiam valiutos. Tai valiutos kursas, kai jis yra pririštas arba jam leidžiama svyruoti siaurame diapazone (valiutų “žaltys”). Jį reguliuoja ir jo pastovumą užtikrina valstybės monetarinės institucijos, paprastai CB. Fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas (pvz. , už eurą – 3. 45 lito), nes šį valiutos kursą irgi veikia valiutos paklausa ir pasiūla. Todėl CB, norėdamas išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, gali būti priverstas įsikišti į valiutų rinką (intervencijos) a) pakeldamas diskonto normą, b) parduodamas vertybinius popierius atviroje rinkoje, c) padidindamas rezervų normą komerciniams bankams.

Valiutos kursas Kiti būdai išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą: 1) Panaudoti užsienio valiutų rezervus. 2) Prekybos reguliavimo politika (importo ribojimas, eksporto skatinimas) 3) Valiutos keitimo kontrolė. Tokia politika, kaip ir griežto prekybos ribojimo taikymo politika, susilaukia kritikos ir prieštarauja PPO bei TVF sutartims. 4) Griežta fiskalinė ir monetarinė politika. Ji sukelia kainų kritimą, dėl to importuojamos prekės tampa per brangios ir labiau perkamos vietinės gamybos prekės. Tuo pačiu padidėja palūkanos už indėlius, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšų investuoja savo šalyje. Be to, pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normos skatina eksportą bei investicijas į šalį. Išvardintos priemonės palaikyti pastovų fiksuotos valiutos kursą turi nemažai trūkumų: • tai ir didėjantis nedarbas, • žemas kainų lygis (defliacija), • mažėjanti gamyba.

Valiutos kursas Fiksuotas valiutos kursas ilgai lieka nepakitęs ir skatina užsienio prekybą bei TUI. Tačiau jei jis nukrypsta nuo realaus kurso, gali sukelti nuolatinį šalies MB deficitą. Tada valiutos kursas gali būti nuvertinamas (devalvacija), nustatant mažesnę valiutos vertę, dėl ko pabrangsta importas ir atpinga eksportas. Valiutos kursą galima ir pakelti (revalvacija), kas atpigins importą ir pabrangins eksportą. Fiksuoto valiutos kurso privalumai: • tarptautinei prekybai suteikia stabilumo • neleidžia valstybėms vykdyti ekspansinės pinigų politikos • riboja infliacijos augimą, todėl gali padėti išlaikyti kainų stabilumą • galima sudaryti ilgalaikius prekybinius ir finansinius sandorius pagal žinomą valiutų kursą • sumažėja galimybė valiutų spekuliacijoms Bet turi ir trūkumų: • Reikalauja itin didelių valiutos rezervų • Stabdo ekonomikos susireguliavimą krizių metų Fiksuotą kursą renkasi mažos šalys, kurios tikisi, kad valiutą susiejus su stipria ir patikima valiuta jos kursas kitų valiutų atžvilgiu liks daugmaž pastovus. Kuris režimas – plaukiojantis ar fiksuotas- kursas geresnis? • NO SINGLE CURRENCY REGIME IS RIGHT FOR ALL COUNTRIES OR AT ALL TIMES (Jeffrey A. Frankel, Harward University)

Valiutos kursas Valiutos kurso veiksniai Pirmiausia valiutos kursą lemia veiksniai, esantys šalies viduje. Natūralu, kad pinigų kiekis priklauso nuo realizuojamų prekių ir paslaugų kiekio bei jų kainų, t. y. nuo nominaliojo BNP dydžio. Nepriklausomai nuo to, ar mūsų BNP perka vietiniai vartotojai, ar užsieniečiai, vis tiek mūsų BNP yra perkamas už mūsų valiutą. Kitas veiksnys - tai valiutos perkamoji galia. Kuo daugiau prekių ir paslaugų galima nusipirkti už valiutą, tuo aukštesnis jos kursas. Literatūroje perkamajai galiai apibrėžti naudojama perkamosios galios pariteto (absoliutaus ir santykinio) hipotezė. Pagal ją nacionalinių valiutų kursai priklauso nuo šalies kainų lygio, t. y. valiutos kursas = krepšelio kaina šalyje : krepšelio kaina užsienyje. Tarkim, kad jei už 1000 USD galima nusipirkti tų pačių prekių ir paslaugų kiekį, kiek ir už 4000 LT, tai tada lito kursas USD atžvilgiu turėtų būti 4: 1 (4000 : 1000). Ši hipotezė, ypač absoliutaus pariteto, remiasi vienos kainos dėsniu, kuris teigia, kad jei prekyba tarp šalių būtų nevaržoma, tai kainos įvairiose šalyse toms pačios prekėms turėtų išsilyginti. Skaičiuojant santykinį paritetą atsižvelgiama ir į infliaciją. Jei valiutų kursai yra pusiausvyroje, tai per ilgą laiką infliacijos skirtumai tarp šalių nulems valiutų kursų pokyčius. Jei infliacija šalyje yra didesnė nei užsienyje ir jei valiutos kursas tarp dviejų šalių nesikeičia, tai • didėjančios kainos lemia, jog namų šalies prekės tampa brangesnės užsienio rinkoje, o užsienio šalies prekės tampa pigesnės vidaus rinkoje • išauga importas ir krenta eksportas, išauga užsienio valiutos paklausa ir vidaus valiutos pasiūla, atsiranda ES deficitas ir • valiuta palaipsniui nuvertėja.

Valiutos kursas Nuolat veikia daug veiksnių, dėl kurių nacionalinių valiutų nukrypsta nuo šalių kainų lygio skirtumų. Todėl jei pabandytume kurios nors šalies nacionalinį produktą apskaičiuoti, jo dydį išreiškiant kokia nors kita populiaria konvertuojama valiuta, tai visada gausime iškreiptą vaizdą, pvz. , jei JAV BVP skaičiuosime doleriais, tai tas pats BVP, imant kaip pvz. 1987 -89 m. vidurkį, sudarė 26. 07 % pasaulio BVP, o jei skaičiuotume jį pagal PGP, tai JAV dalis sudaryte tik 22, 47 %. Visų industrinių šalių BVP dalis pasaulyje, apskaičiavus doleriais pagal tų šalių valiutų kursą, sudarė 73, 21 % pasaulio BVP, o apskaičiavus pagal PGP, lyginamasis svoris nukrito iki 54, 42 %. Tai reiškia, kad išvystytų šalių valiuta turi didesnę paklausą nei būtų tuo atveju, kai paklausa jų valiutai priklausytų vien nuo prekių ir paslaugų kiekio. Greta tradicinių išvystytų šalių valiutų paklausos veiksnių veikia dar ir “specialieji” – paklausa tokiai valiutai ne kaip priemonei prekėms pirkti, bet kaip aktyvui (turto kaupimo ir laikymo priemonei). Besivystančių šalių valiutų kursai nukrypsta į šalį nuo atitinkamos valiutos perkamosios galios pajėgumo į kitą pusę – visada yra mažesni už jų perkamąją galią. Taip yra dėl to, kad tose šalyse yra santykinai didelis tarptautiniuose mainuose nedalyvaujantis sektorius, kuriame darbo našumas ir kainų lygis skaičiuojant užsienio valiuta žemas. Tai iškraipo vaizdą apie gyventojų pajamas, gyvenimo lygį ir šalies nacionalinio produkto dydį - jie dirbtinai sumažinami. Tas pasakytina ir apie Lietuvos nacionalinio produkto (bei kitas pajamas, įskaitant ir darbo užmokestį) dydį.

Valiutos kursas Ar veikia PGP hipotezė? PGP hipotezė geriau tinka ilgiems laikotarpiams – kai keičiantis tarptautinės prekybos struktūrai kainų šuoliai ilgainiui ištaisomi. Jei šalyje infliacija spartesnė nei kitose šalyse, tai šalies valiutos kursas kris maždaug tiek, kiek infliacija joje yra spartesnė už infliaciją pas jos prekybinius partnerius. Trumpiems laikotarpiams tokio ryškaus priklausomumo nėra. Tarkime, nebūtinai Lietuvoje lito kursas kris, jei infliacija Lietuvoje spartesnė už infliaciją ES 10 procentinių punktų (t. y. Lietuvoje ji lygi 10 %, o ES – 0 %). Išeitų (pagal PGP hipotezę), kad dabar už 1 eurą reikėtų mokėti ne 3. 45 Lt , bet 3, 795 Lt. Toks valiutų kursų nukrypimas yra todėl, kad valiutos paklausą apsprendžia ne tik jos paklausa prekių mainams aptarnauti, bet ir paklausa jai kaip kaupimo priemonei ir visų pirma CB rezervų sudarymui, o taip pat kiti veiksniai.

Valiutos kursas Šalies valiutos kursą veikia ir kiti veiksniai: 1. Valiutos kursas priklauso nuo šalies ekonominės būklės. Valiutos kurso kitimas tiesiog proporcingas darbo našumui ir atvirkščiai proporcingai santykinei infliacijai. Aukšta infliacija mažina valiutos vertę, žema - didina. PGP teorija teigia, kad valiutos perkamosios galios santykinis sumažėjimas ilgainiui tampa tolygus valiutos vertės sumažėjimui. Jeigu šalis, siekdama pažaboti infliaciją, stengiasi palaikyti aukštą palūkanų normą, tai valiutos kursas turėtų pakilti. Aišku, jei šalis užsieniečiams neatrodys per daug rizikinga, jei išaugusios palūkanos nesumažins eksporto. Kylant ūkiui padidėja importo apimtys, o tai neigiamai veikia MB ir atsiranda spaudimas valiutai, tačiau neigiamą poveikį gali pašalinti kapitalo įplaukos. 2. Šalies valiutos kursas priklauso nuo MB. Deficitas valiutą silpnina. Ją taip pat veikia prekybos sąlygos, užsienio ekonominių ryšių struktūra, konkreti MB padėtis su šalimis, kurios turi pagrindines valiutas. 3. Nemažą įtaką valiutos kursui daro šalies biudžetas. Biudžeto ir fiskalinis deficitas silpnina valiutą, o perviršis stiprina. Jei užsienio skola pakyla virš normalaus lygmens, valiuta silpnėja. 4. Valiutos kursą veikia išoriniai veiksniai tarptautinėje sferoje: spekuliacija valiutų rinkose, valiutos kursų svyravimai, susiję su šalių ir CB ekonominės politikos nekoordinavimu. 5. Užsienio valiutos kurso svyravimą gali sukelti ir psichologiniai veiksniai, nes: • Valiuta yra ne tik mainų, bet ir turto kaupimo priemonė. • Net jei mums užsienio valiutos niekad nereikės, vis tiek būsime suinteresuoti savo valiutos kursu, nes daug prekių yra importuojama, o jų kainos priklauso nuo mūsų valiutos kurso.

Valiutos kursas Apibendrintai galima pasakyti, kad mūsų valiutos kursas bus tuo aukštesnis, kuo: • kuo aukštesnė jam bus paklausa, t. y. kuo pasaulis labiau norės ją įsigyti investicijoms į mūsų šalį, rezervams ar prekių iš mūsų šalies importui; • sparčiau augs mūsų realusis BNP ir šalies gyventojų realiosios pajamos; • kuo šalyje santykinai aukštesnė bus palūkanų norma; • kuo žemesnė bus infliacija; • kuo mažesnis bus prekybos ir einamosios sąskaitos balansų deficitas; • mūsų šalies gyventojai labiau pasitikės savo valiuta. Jei ekonomikos augimas šalyje subalansuotas ir šalies BNP augimo tempai artimi tempams pagrindinėse prekybos partnerėse, tai valiutos kursas neturėtų keistis. Kursas gali keistis, jei ekonomika auga per lėtai ar yra perkaitusi. Jei manome, kad kurios nors valiutos kursas mūsų valiutos atžvilgiu kils, tai mums būtų naudingiau santaupas laikyti ta valiuta. Tačiau, kaip nustatyti, kurios valiutos kursas kils? To praktiškai neįmanoma padaryti. Tačiau yra tam tikri veiksniai, kurie daro įtaką žmonių lūkesčiams dėl valiutos kursų ir kuriuos gali būti naudinga žinoti: • ar vyriausybė nežada padidinti valiutos pasiūlos išleisdama daugiau pinigų ar padidindama savo išlaidas (pvz. , kompensuodama indėlius); • ar vyriausybė nežada keisti politikos privačių aktyvų atžvilgiu, padidindama mokesčius, suvaržydama valiutos keitimą; • ar vyriausybė ar CB nežada įsikišti į valiutų rinką.

Valiutos kursas Europos pinigų sąjunga Prototipai: 1865 įkurta Lotynų valiutų sąjunga, 1857 - Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, Skandinavijos pinigų sąjunga (1872 – 1931). Pirmas žingsnis - 1969 m. Hagoje Ekonominės ir pinigų sąjungos planas, patvirtintas 1971 metais. Jame numatyta EPS įkurti per 10 m. . 1979 m. diegta Europos monetarinė (pinigų) sistema. EMS sudarė valiutų keitimo mechanizmas (VKM), Europos piniginis vienetas (ECU), Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas (nuo 1994 - Europos pinigų institutas). • VKM yra susitarimas dėl abipusių valiutų kursų – numatytos jų svyravimo viena kitos atžvilgiu ribos, iš pradžių +, - 2, 25, vėliau daugiau – net iki 15%. • ECU atsirado iš EEB apskaitos vieneto, patvirtinto dar Romos sutartyje. ECU buvo taikytas kaip visų EEB šalių valiutų krepšelis. ECU – ne pinigai kaip mokėjimo priemonė, o valiutų keitimo priemonė, intervencijos priemonė, valiutų kurso nukrypimo indikatoriaus, EMS CB tarpusavio atsiskaitymo priemonė. ECU buvo naudojamas ir EEB biudžetui formuoti. • EVBF paskirtis – kredituoti valiutų kursų koregavimo operacijas. Jis teikė trumpalaikes paskolas CB intervencijoms valiutų rinkose. EMS buvo svarbi Europos pinigų sąjungos (EPS) įvedimo pakopa. EPS įkūrimui didelį vaidmenį suvaidino Vieningos Europos Aktas (1986), jame numatyta iki 1992 sukurti vieningą rinką. 1989 Deloro ataskaitoje pasiūlytas EPS sukūrimo trijų etapų planas. 1991 metų pasirašytoje Mastrichto sutartyje jau buvo numatyta konkreti trijų pakopų veiksmų programa Europos Ekonominei ir Pinigų Sąjungai sukurti.

Valiutos kursas

Valiutos kursas Lietuva yra Ekonominės ir pinigų sąjungos narė, bet nėra Europos pinigų sąjungos narė. Pinigų sąjungos narystės nauda: • Kainų stabilumas ir maža infliacija • Valiutos keitimo kaštų panaikinimas • Valiutos euro stiprumas • Nelieka valiutos kurso rizikos • Integracija skatina TUI • EPS ir euras sumažintų skolinimosi kaštus • Stipresnė ir atsparesnė sukrėtimams finansinė sistema • Paprastesni, greitesni ir pigesni atsiskaitymai su euro zonos šalimis

Valiutos kursas I Europos pinigų sąjungos etapas (iki 1993. 12. 31) – susietos valiutos, panaikinti apribojimus kapitalo judėjimui, užbaigta kurti vieningą rinką bei įdiegti konvergencijos kriterijai: • infliacija ne didesnė kaip 1. 5 % punkto palyginus su trijų mažiausią infliaciją turinčių valstybių vidurkiu • ilgalaikių palūkanų normų skirtumas ne didesnis kaip 2 % punktai palyginus su trijų mažiausią palūkanų normą turinčių valstybių vidurkiu • žemas biudžeto deficitas (ne daugiau 3%) • maža valstybės skola (ne daugiau 60 % BVP) • valiutos kurso stabilumas (2 metai VKMII) II etapas (iki 1998. 12. 31) – pasirengimo EPS etapas: įkurtas Europos valiutos institutas, vėliau transformuotas į ECB, suderinti konvergencijos kriterijai, parengtas valstybių įsijungimo į EPS grafikas. III etapas (nuo 1999) – EPS veiklos pradžia: įkurta Europos centrinių bankų sistema, įvestas euras, sustiprinta biudžeto deficito kontrolės sistema, rezervų valdymas perduotas ECB. CB buvo uždrausta teikti kreditus vyriausybei pirkti VVP. Tuo būdu buvo siekiama garantuoti CB nepriklausomybę. 1999. 1. 1 įkurtos EPS tapo 11 valstybių, dabar jų 17, atsirado euras. .

Valiutos kursas EPS kuriama remiantis R. Mundel optimalios valiutų zonos teorija (1961 m). Jo mintis išplėtojo J. M. Flemingas, iš čia Mundello–Flemingo modelis. Ši teorija aiškina, kad optimali pinigų sąjunga galima tik esant tam tikroms sąlygoms. Jų yra keturios: • didelė šalių – pinigų sąjungos narių - tarpusavio prekyba, • atvira ekonomika, • atlyginimų ir kainų lankstumas, • darbo jėgos mobilumas. Teorija pabrėžia, kad pagrindinė grėsmė valstybių pinigų sąjungai yra vadinamieji asimetriniai šokai. Jei visų šalių ekonomika rutuliojasi tolygiai ir subalansuotai, jokių problemų dėl vieningos valiutos neturėtų atsirasti, o būtų gauta grynoji nauda. Tačiau, pvz. , jei dėl tam tikrų priežasčių vartotojai ima teikti didesnę pirmenybę A šalies prekėms, o ne B, tai yra du mechanizmai, kurie automatiškai atstatys pusiausvyrą abiejose šalyse: • darbo užmokesčio (d. u. ) lankstumas • darbo jėgos mobilumas B šalies darbuotojai taps bedarbiais ir d. u. sumažės, o dėl to atpigs B šalies prekės ir pakils jų paklausa. A šalyje atvirkščiai, d. u. kils ir į šią šalys plūs darbo jėga iš B šalies, dėl ko sumažės darbo jėgos pasiūla ir t. t. Koregavimo problema A ir B šalims išnyks, jei d. u. yra lankstus, ir/ar jei darbo mobilumas tarp šalių yra didelis. Jei ne, tai koregavimo problema išlieka. Kadangi jos negalima išspręsti pakeitus valiutos kursą, tai A šalyje kils infliacija. Atsiras asimetrinis šokas, kurį sušvelninti galėtų tik galimybė pervesti pinigus iš A į B šalį.