Ferdinand de Saussure 2014 Bendrosios kalbotyros kursas Vilniaus

Ferdinand de Saussure, 2014, Bendrosios kalbotyros kursas, Vilniaus universiteto leidykla.

Fonologijos ir fonetikos santykis Fonologija tiria kalbos sistemos išraiškos planą, o ne visus kalbos garsus apskritai Fonologija tiria garsų santykius Fonetika tiria visas kalbėjimo aktuose pasitaikančių garsų savybes

Fonologijos ir fonetikos santykis Fonologijos objektą sudaro tik fonologiškai reikšmingi (relevantiniai) garsų požymiai ir skirtumai Relevantiškumas priklauso nuo konkrečios kalbos ar tarmės Informantų vaidmuo

Kalbos garsų funkcijos Garsas, garsų kompleksas ar atskiras požymis atlieka šias funkcijas: a) arba reprezentacinę, b) arba ekspresyvinę (emotyvinę ar apeliatyvinę), c) arba abiejų kombinaciją.

Kalbos garsų funkcijos Fonologijos tyrimų objektą sudaro garsiniai reiškiniai, atliekantys reprezentacinę funkciją – tai fonologiniai elementai a) distinktyviniai – skiria dalykines reikšmes (atlieka distinktyvinę funkciją) (svarbu – fonologiniai elementai tiesiogiai diferencijuoja tik kalbos ženklų išraišką, ne jų turinį) b) kulminatyviniai – rodo reikšminių elementų skaičių (atlieka kulminatyvinę funkciją) c) delimitatyviniai – rodo reikšminių elementų ribas (atlieka delimitatyvinę funkciją)

Fonologinių elementų tipai Fonologinis elementas: kiekviena kalbėjimo srauto atkarpa, iš kurios pašalintos ypatybės, nereprezentuojančios dalykinio turinio. Dalykinis turinys

Fonologinių elementų tipai Pasakymas Fonologinis sakinys Fonologinis žodis Skiemuo Fonema žodis + intonacija skiemuo + kirtis fonemos + priegaidės, tonai diferenciniai (distinktyviniai) požymiai

Fonologinių elementų tipai Žodžiai gali skirtis: a). . . b). . . c). . . Skiemenys gali skirtis: a). . . b). . . c). . . Girdenis A. , 2003, Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Vilnius, p. 49.

Fonologinių elementų tipai Sakinai, žodžiai, frazės intonacija – dviplaniai kalbos sistemos elementai (ženklai) Skiemenys, fonemos, diferenciniai požymiai, kirčiavimas, priegaidės, tonai – vienplaniai kalbos sistemos elementai (neženklai)

Fonologinių elementų tipai Linijiniai (segmentiniai) fonologiniai elementai: jų tvarka gali skirti stambesnius elementus ir atlikti distinktyvinę funkciją Simultaniniai (nelinijiniai) elementai: jų tvarka neatlieka distinktyvinės funkcijos Supersegmentiniai (prozodiniai) elementai

Fonologinių elementų tipai Fonema: mažiausias linijinis kalbos sistemos išraiškos plano elementas Diferenciniai požymiai nėra linijiniai elementai, nes jų tvarka neatlieka distinktyvinės funkcijos

Fonologinių elementų tipai Atvirosios ir uždarosios sandūros Atvirosios sandūros – pozicijose, kur gretimos fonemos elgiasi taip, tartum jos nebūtų greta (atvirosios sandūros visada sutampa su kokiomis nors morfologinėmis ribomis) Uždarosios sandūros – normalus fonemų junginių vartojimas panašiomis sąlygomis

FONEMŲ NUSTATYMO METODIKA PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Tikslas – išsiaiškinti, kurie garsai reprezentuoja skirtingas fonemas, o kurie iš jų yra tų pačių fonemų variantai; nustatyti fonemų inventorių SINTAGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Tikslas – nustatyti, kuriais atvejais tam tikri įtariami garsai ar jų kompleksai laikytini atskiromis savarankiškomis fonemomis ir kuriais atvejais – fonemų junginiais

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA SUBSTITUCIJŲ TESTAS Būtini substitucijų testo elementai: a) tas pats garsinis tiriamų elementų kontekstas b) tinkamas pavyzdžių skaičius c) tiriamos kalbos informantai Kiti substitucijų testo elementai: a) substitucija ir komutacija b) minimaliosios poros (kvazihomonimai)

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Minimaliųjų porų metodas yra akivaizdžiausias būdas skirtingiems fonologiniams elementams įrodyti Probleminiai atvejai: a) sudėtingesnės skiemens ir morfemų struktūros kalbos b) reti fonetiniai elementai c) tam tikros retos pozicijos d) trinarės struktūros

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Substitucijos tipai: a) paprastoji substitucija: substitucija, keičianti lyginamų elementų išraišką b) komutacija: substitucija, keičianti lyginamų elementų ir išraišką, ir turinį c) eksperimentinė komutacija: fonologinis audicinis eksperimentas

Paradigminė fonemų identifikacija Audicinio eksperimento pavyzdžius žr. : http: //www. biblioteka. vpu. lt/zmogusirzodis/PD F/didaktinelingvistika/2008/bacevrink 78 -83. pdf http: //www. leidykla. vu. lt/fileadmin/Baltistika/4 3 -2/229 -237. pdf http: //www. minfolit. lt/arch/4001/4500. pdf http: //www. biblioteka. vpu. lt/zmogusirzodis/PD F/didaktinelingvistika/2006/baclesk. pdf

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Klasikinis paradigminės identifikacijos modelis: 1) Substitucijų testas ir eksperimentinė komutacija 2) Fakultatyvinių variantų eliminavimas 3) Distribucijos nustatymas 4) Fonemų ir alofonų identifikavimas

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Kaip tai daroma praktiškai? 1) Tiriamų garsų fonetinis inventorius inventoriaus analizė pradedama nuo fonologinio žodžio 2) Distribucija: visos pozicijos, kurias užima garsas ar fonologinis elementas a) pozicijų atranka (relevantinės ir nerelevantinės pozicijos) b) distribucijos lentelės c) distribucijos tipų nustatymas d) fonemų, alofonų ir fakultatyvinių elementų identifikacija e) fonologinis audicinis eksperimentas 3) Fonemų ir alofonų identifikacija

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Distribucijos tipai: 1) Kontrastinė (opozicinė) distribucija (kontrastas, opozicija) santykis tarp elementų, kurie vartojami toje pačioje pozicijoje ir atlieka distinktyvinę funkciją 2) Papildomoji (komplementinė) distribucija santykis tarp elementų, kurie vartojami tik skirtingose pozicijose ir negali atlikti distinktyvinės funkcijos 3) Kryžminė distribucija santykis tarp elementų, kurie vienais atvejais vartojami tose pačiose, kitais atvejais – tik skirtingose pozicijose

PARADIGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Fonemos nustatomos remiantis: a) distribucija (kontrastinė) b) distinktyvine funkcija c) fonetinėmis ypatybėmis d) gramatinio tikslingumo kriterijumi Garsai, susiję papildomosios distribucijos santykiu, skirtingomis fonemomis laikytini tada, jei neturi bendrų garsinių požymių

Paradigminė fonemų identifikacija Fonema: mažiausias linijinis kalbos sistemos išraiškos plano elementas Du ar keli garsai laikytini skirtingomis fonemomis tada, jeigu jie yra susiję kontrastinės distribucijos santykiu (vartojami tose pačiose pozicijose) ir atlieka distinktyvinę funkciją

Paradigminė fonemų identifikacija Alofonas (kombinacinis variantas): akustiškai panašūs garsai, susiję papildomosios distribucijos santykiu (vartojami skirtingose pozicijose) ir neatliekantys distinktyvinės funkcijos Fakultatyviniai (laisvieji) variantai: garsai, nesusiję nei kontrastinės, nei papildomosios distribucijos santykiu ir laisvai keičiantys vienas kitą visose pozicijose (neatlieka distinktyvinės funkcijos)

FONEMŲ IR JŲ VARIANTŲ VAIDMUO Fonemos ir alofonai Fonemą sudaro garsų požymiai, bendri visiems jos alofonams Alofoną sudaro garsų požymiai, bendri visiems jo fakultatyvinams variantams Fonemos yra invariantai, kurie slypi konkrečiuose variantuose Fakultatyvinis variantas – visiškai individualus tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku tam tikro žmogaus ištartas garsas

Fakultatyviniai variantai (konkretu) ↓ Alofonai, arba poziciniai variantai (konkretu / abstraktu) ↓ Fonemos (abstraktu) variantas - invariantas

FONEMŲ IR JŲ VARIANTŲ VAIDMUO Alofonai Alofonų įvairovė (žr. Girdenis 2003, 79) Alofonų skaičius: alofonų kalboje gali būti tiek, kiek susidaro skirtingų pozicijų Fonemos egzistuoja tik alofonuose – jos yra tik tam tikriems alofonams bendrų požymių kompleksai. Alofonais neįkūnytų fonemų nebūna

FONEMŲ IR JŲ VARIANTŲ VAIDMUO Alofonai tiesiogiai neatlieka nei distinktyvinės, nei ekspresyvinės funkcijos Delimitatyvinė funkcija: tam tikrais atvejais rodo reikšminio elemento ribas Pagalbinė distinktyvinė funkcija Alofonai didina kalbos perteklių – daro ją atsparesnę triukšmui ir įvairiems psichologinio pobūdžio trukdžiams Vaidmuo diachroniniuose procesuose

FONEMŲ IR JŲ VARIANTŲ VAIDMUO Fakultatyvinių variantų klasifikacija 1) Pagal santykį su kalbos norma a) visuotiniai b) individualieji http: //www. youtube. com/watch? v=qi 6 k. Xsyb. Yf 8&f eature=related http: //www. youtube. com/watch? v=SMWWjf. Ha 8 VI http: //www. youtube. com/watch? v=i 5 Dg. Uu. CIHc 0

FONEMŲ IR JŲ VARIANTŲ VAIDMUO Fakultatyvinių variantų klasifikacija 1) Pagal funkciją a) stilistiškai relevantiški b) stilistiškai nerelevantiški

Fonemų ir jų variantų vaidmuo Stilistiškai relevantiški fakultatyviniai variantai: a) ekspresyvinė funkcija b) sociolingvistinių kintamųjų vaidmuo c) ekstralingvistiniai signalai Stilistiškai nerelevantiški fakultatyviniai variantai: jokių funkcijų neatlieka

Fonemų ir jų variantų vaidmuo Stilistiškai nerelevantiškų fakultatyvinių variantų tipai: a) stabilieji b) dinamiškieji Konkuruojantys variantai

Sintagminė fonemų identifikacija SINTAGMINĖ FONEMŲ IDENTIFIKACIJA Tikslas – nustatyti, kuriais atvejais tam tikri įtariami garsai ar jų kompleksai laikytini atskiromis savarankiškomis fonemomis ir kuriais atvejais – fonemų junginiais Paradigminės analizės metu nekeliamas garsų ribų klausimas, sintagminės – keliamas; sintagminė identifikacija yra teksto segmentavimas (jo skaidymas į atskirus garsus).

Sintagminė fonemų identifikacija Paradigminės fonemų identifikacijos rezultatas (lietuvių kalbos pavyzdys): Spėjamų balsinių fonemų inventorius: i, u, e, a � , ū, � , ē, ā / ie, uo ? Spėjamų priebalsinių fonemų inventorius: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž

Sintagminė fonemų identifikacija Terminai: heterosilabinis elementas (priklausantis ne vienam skiemeniui, t. y. dviems skirtingiems skiemenims). tautosilabinis elementas (priklausantis vienam skiemeniui). Pvz. : žodyje naujas priebalsis j yra heterosilabinis skiemens nau atžvilgiu; sau : savo; gauti : gavo, tau : tave; fonema: mažiausias linijinis kalbos sistemos išraiškos plano elementas; fonemų junginys: paprastai garsų kompleksas (mažiausiai du garsai) – x+y = xy; gali būti ir vienas garsas.

Sintagminė fonemų identifikacija a) „kalbos jausmas“ (kalbinė nuojauta): atvejai, kurių interpretacija didesnių problemų nekelia ir kuriuos iš analizės galima eliminuoti b) tipologiniai stebėjimai: atvejai, kur iš principo galima dvejopa sintagminė interpretacija. Ji remiasi tipologiniais stebėjimais, skirtingų kalbų gretinimu

Sintagminė fonemų identifikacija a) neįprastai didelė segmento tarimo trukmė, ryškiai viršijanti neabejojamų vienafonemių segmentų trukmę b) nevientisa artikuliacija c) atskirų segmento dalių priklausymas ne vienam skiemeniui (heterosilabinė artikuliacija), t. y. vienos fonemos dalys negali priklausyti skirtingiems skiemenims HETEROSILABINĖS POZICIJOS TAISYKLĖ

Sintagminė fonemų identifikacija 1 IDENTIFIKACIJOS TAISYKLĖ – SKAIDYMO TAISYKLĖ: įtariamus segmentus laikome fonemų junginiais, kada tik įmanoma 2 IDENTIFIKACIJOS TAISYKLĖ – NESKAIDYMO TAISYKLĖ: yra atitinkamas segmentų sąrašas, kurių iš principo negalima skaidyti: a) fonologinės opozicijos taisyklė b) alofono taisyklė c) neegzistuojančio elemento taisyklė

Sintagminė fonemų identifikacija 3 IDENTIFIKACIJOS TAISYKLĖ: diferencinės funkcijos taisyklė. Įtariamas segmentas fonemų junginio realizacija turėtų būti laikomas tik tada, kai keisdami atskiras jo dalis kitais garsais ar visai jas pašalindami gauname kitos reikšmės žodžius 4 IDENTIFIKACIJOS TAISYKLĖ: distribucijos taisyklė. Įtariamus segmentus visada reikia laikyti fonemų junginiais tais atvejais, kai skaidymas padeda išvengti labai siauros ir nenuoseklios distribucijos fonemų.

Fonemų santykiai I) Fonemų inventoriaus nustatymas II) Fonemų santykių tyrimas: a) b) c) ištirti fonemų tarpusavio santykius nustatyti fonemų klases nustatyti diferencinius požymius

Fonemų santykiai Paradigminiai santykiai: tarp tų elementų, kurie gali užimti tą pačią vietą sudėtingesniame junginyje ir dėl to diferencijuoja jo turinį tokie elementai sudaro tam tikras klases (paradigmas) visi vienos paradigmos nariai junginyje atlieka tą pačią funkciją ir turi tam tikrų bendrų savybių paradigminiai santykiai būna tik tarp vienos klasės narių paradigminiai santykiai yra abstraktūs, ne konkretūs

Fonemų santykiai Sintagminiai santykiai: tarp tų elementų, kurie gali jungtis vieni su kitais ir sudaryti stambesnius vienetus sintagminių santykių objektai realizuojami tame pačiame kalbėjimo akte sintagminiai santykiai būna tarp visų stambesnio junginio paradigmos narių sintagminiai santykiai yra konkretūs, ne abstraktūs sintagminiai santykiai būna ne tik linijiniai, bet ir simultaniniai

Fonemų santykiai Paradigminių ir sintagminių santykių analizė yra fonemų klasifikacijos pagrindas Ši analizė leidžia nustatyti pačius mažiausius fonologinius elementus – diferencinius požymius

Fonemų santykiai 1) kalbėjimo aktuose matyti tik sintagminiai santykiai 2) fonemų opozicijas nulemia ir parodo sintagminiai santykiai 3) duoda paprastesnę ir funkcionalesnę fonemų klasifikaciją

Sintagminė (funkcinė) fonemų klasifikacija Sintagminės priebalsių klasės? b, c, ch, č, d, dz, dž, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž Sintagminės balsių klasės? a, e, i, u, ā, ē, ī, ū, � , ie, uo

Sintagminė (funkcinė) fonemų klasifikacija Skirtingose kalbose fonemų kombinacijos labai įvairios Fonemų junginiai būna sudaryti pagal tam tikras taisykles: jiems visada būdinga vienokia ar kitokia struktūra, vadinamoji fonotaktika

Sintagminė (funkcinė) fonemų klasifikacija Pagrindinės sintagminės fonemų klasės: 1) balsiai (V) 2) priebalsiai (C) Pvz. : krūmų – ūmų; slopus – opus; trakti – akti; *krmų, *slpus, *trkti

Sintagminės priebalsių klasės Eksplozinės ir implozinės grupės kù-tas : kùr-tas, pìk-tas : pi� ktas, sùk-tis : suñk –tis, vès-ti : ve� s-ti àk-si : ràk-si : tràk-si : stràk-si, àk-ti : làk-ti : plàk-ti Skiemens struktūros formulė: ((Ce ))V (Ci)

Išplėtotos struktūros skiemenų schemos Σ (sigma) – skiemuo, Ce - eksplozinė grupė; VCi – implozinė grupė, sujungta su centru į vieną vienetą

Išplėtotos struktūros skiemenų schemos Σ (sigma) – skiemuo, S – satellite ‚palydovas‘, N – nucleus ‚branduolys‘, O – onset ‚pertaras‘, P – peak ‚viršūnė‘, C – coda ‚ištaras‘ (pagal Hockett). N vėliau pavadintas R – rhyme ‚rimas‘

Išplėtotos struktūros skiemenų schemos

Sintagminės priebalsių klasės Eksplozinių grupių struktūra 1 grupė: priebalsiai, galintys eiti tik tiesiai prieš balsį: /j/ (bj, pj), /l/ (bl, gl, kl, pl, sl, šl, zl, žl), /m/ (km, sm, šm, zm, žm), /n/ (gn, kn, sn, šn, žn), /r/ (br, dr, gr, kr, pr, sr, šr), /v/ (dv, gv, kv, sv, šv, tv, zv, žv) 2 grupė: priebalsiai, galintys eiti ne tik tiesiai prieš balsį a) galintys eiti tik tiesiai po pauzės, kitaip tariant, tik pačiais pirmaisiais junginių nariais: /s š z ž/ (sk, sl, sm, sn, sp, sr, st, sv, šk, šl, šm, šn, šp, šr, št, šv, zb, zd, zg, zl, zm, zv, žl, žm, žn, žv) b) gali užimti ir pirmąją, ir antrąją poziciją /b d g k p t/ (bj, bl, br ir zb; dr, dv ir zd; gl, gn, gr, gv ir zg; kl, km, kn, kr, kv ir sk, šk; pj, pl, per ir sp, šp; tr, tv ir st, št)

Sintagminės priebalsių klasės Eksplozinių grupių struktūra R klasė /j l m n r v/, einanti tik prieš balsį C klasė /b d g k p s š t z ž/, einanti ne tik prieš balsį S poklasis /s š z ž/ eina tik pačioje žodžio pradžioje T poklasis /b d g k p t/ gali užimti ir pirmąją, ir antrąją poziciją Junginiai, susidedantys tik iš C klasės narių, visada būna ST tipo

Sintagminės priebalsių klasės

Sintagminės priebalsių klasės Eksplozinių grupių struktūra Trinariai junginiai gali būti tik STR tipo Jemslevo taisyklė: trijų priebalsių grupė gali egzistuoti tik tada, kai egzistuoja atitinkami dvinariai junginiai: STR – ST – TR Vidurinis trinario junginio narys gali būti tik C klasės: pvz. , mokslas, kremzlė, nevėkšla, pūgžlys, tamprus, kamblys, antras, gandras, žirklės, anglis

Sintagminės priebalsių klasės T klasės klasifikacija: a) tik /p b/ neina prieš /v/ b) tik /t d/ žodžio pradžioje neina prieš /l/

Sintagminės priebalsių klasės R klasės klasifikacija: a) išsiskiria /m n/, nevartojami trijų priebalsių grupėse (išskyrus sknarus ‚šykštus‘), ir dviejų priebalsių grupėse nepasitaiko po /p b/ ir /t d/ b) /j v/ poklasis nevartojamas implozinėse grupėse

Sintagminės priebalsių klasės Implozinių grupių struktūra Jose išlieka tie patys santykiai kaip eksplozinėse grupėse, tik fonemos būna išsidėsčiusios diametraliai priešinga tvarka: STR (V) RTS SR (V) RS TR (V) RT ST (V) TS

Sintagminės priebalsių klasės Implozinių grupių struktūra Jose išlieka tie patys santykiai kaip eksplozinėse grupėse, tik fonemos būna išsidėsčiusios diametraliai priešinga tvarka: STR (V) RTS SR (V) RS TR (V) RT ST (V) TS Implozinių grupių formulė: V & (0 ˯ (R ˯ T ˯ S)) & (0 ˯ (k ˯˯ t))

Sintagminės priebalsių klasės

Sintagminės priebalsių klasės

Izomorfizmas Centrinę ir periferinę dalį turi ne tik skiemenys, bet ir kiti sudėtiniai kalbos elementai Izomorfizmas – didelis struktūros panašumas Ryškiausia izomorfizmo raiška – centro ir periferijos kontrastas Izomorfizmo reikšmė: fonologinių tyrimų patirtis perkeliama į kitų kalbos lygmenų tyrimus

Sintagminė (funkcinė) fonemų klasifikacija Karosienė V. , Girdenis A. , 1994, Lietuvių bendrinės kalbos skiemens tipų dažnumai, – Kalbotyra, 43(1), 34– 42. http: //www. baltistica. lt/index. php/baltistica/article/view. File/615/569 http: //www. kalbos. lt/zurnalai/11_numeris/05. pdf http: //www. biblioteka. vpu. lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistik a/2010/kazl 35 -41. pdf (foneminė struktūra) http: //www. biblioteka. vpu. lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistik a/2008/kazlauskrask 24 -31. pdf (dažnumas) http: //donelaitis. vdu. lt/publikacijos/L-74. pdf http: //www. leidykla. vu. lt/inetleid/kalbot 1/51_1/str 8. pdf http: //www. leidykla. vu. lt/inetleid/kalbot 1/51_1/str 14. pdf

Neutralizacija Sistemos spragos, arba tuštieji langeliai Reguliarūs distribucijos apribojimai Neutralizacija – reguliarus fonemų ar ištisų jų klasių neskyrimas tam tikrose griežtai apibrėžtose pozicijose Relevantinės (stipriosios) pozicijos Neutralizacijos (silpnosios) pozicijos

Neutralizacija – viena kertinių visos fonologinės analizės atramų (N. Trubeckojus) Neutralizacija – reguliarus fonemų ar ištisų jų klasių neskyrimas tam tikrose griežtai apibrėžtose pozicijose Neutralizacijos reikšmė: a) objektyviau apibūdina realius fonemų santykius, b) apibrėžia fonologines opozicijas, c) nustato diferencinių požymių sistemas d) neutralizacijos svarba diachroniniams procesams

Neutralizacijos formulės V. Žuravliovo neutralizacijos formulė: Pr + (a : b) → Pn + Ø : c Modifikuota neutralizacijos formulė: Pr = [ X– /a : b/ ] → Pn = [ Y– C ] a) Pr – relevantinė pozicija X, kur galima fonemų /a/ : /b/ opozicija b) Pn – neutralizacijos pozicija Y, į kurią patekusių fonemų /a/ : / b/ opozicija panaikinama c) vietoj dviejų fonemų čia atsiranda trečias fonologinis elementas C, atstovaujantis neutralizuotos opozicijos narių archifonemai

Neutralizacijos tipai skiriami pagal šiuos svarbiausius požymius: 1) pagal neutralizuojamų opozicijų pobūdį; 2) pagal archifonemos atstovą; 3) pagal neutralizaciją lemiančią poziciją; 4) pagal neutralizacijos laipsnį; 5) pagal pačios neutralizacijos pobūdį.

Neutralizacijos tipai 1) Struktūrinė neutralizacija 2) Kontekstinė neutralizacija 3) Struktūrinė-kontekstinė, t. y. mišraus tipo neutralizacija

Neutralizacija

Neutralizacija

Neutralizacija Fonologiniai elementai, skiriami nuo relevantinėse pozicijose vartojamų fonemų, vadinami archifonemomis Archifonemas sudaro požymiai, bendri visiems neutralizuojamos opozicijos nariams Konkretūs garsai, vartojami kaip archifonemų “alofonai”, vadinami archifonemos atstovais

Neutralizacija

Neutralizacija Fonema, panaši į garsą, vartojamą struktūrinės neutralizacijos pozicijoje, yra nežymėtasis opozicijos narys Fonema, nevartojama struktūrinės neutralizacijos pozicijoje, yra žymėtasis opozicijos narys Turinio elementų neutralizacija

Neutralizacijos tipai Struktūrinė neutralizacija vyksta pozicijose, kurias mažiausiai veikia kiti fonologiniai elementai: a) žodžio pradžia b) žodžio pabaiga c) nekirčiuoti skiemenys Kontekstinę neutralizaciją lemia greta esantys fonologiniai elementai

Neutralizacija Konkretūs pavyzdžiai. Struktūrinė neutralizacija: 1. rusų kalbos o : a opozicijos neutralizacija NP; 2. e : a tipo opozicijų neutralizacija absoliučioje žodžio pradžioje lietuvių tarmėse 3. opozicijų ie∙, uɔ∙ neutralizacija absoliučioje žodžio pradžioje lietuvių tarmėse 4. opozicijų ie∙ : ẹ∙ ir uɔ∙ : ɔ∙ neutralizacija NP rytų aukštaičių uteniškių patarmėje

Neutralizacija Konkretūs pavyzdžiai. Kontekstinė neutralizacija: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. priebalsių skardumo : duslumo opozicijos neutralizacija lietuvių kalboje priebalsių kietumo : minkštumo opozicijos neutralizacija lietuvių kalboje sinharmonizmas regresyvinė šiaurės žemaičių telšiškių balsių asimiliacija Opozicijų a∙ : e∙, a. : e. , a : e neutralizacija po minkštųjų priebalsių lietuvių tarmėse Opozicijų ie∙ ir ẹ∙ neutralizacija po priebalsių c, dz, č, dž, d, g, k, n, š, t, ž vilniškių patarmėje Opozicijų /e∙ : a∙/, /e. : a. /, /e : a/ ir /ẹ∙ : å∙/, /ẹ. : å. /, /ẹ∙ : ɔ∙/, /ẹ. : ɔ. / neutralizacija po priebalsių l, r, s lietuvių tarmėse

Neutralizacija Konkretūs pavyzdžiai. Kontekstinė neutralizacija Sinharmonizmas turkų kalboje a, ı, o, u -lar, pvz. , ev – evler (namas : namai) e, i, ö, ü -ler, pvz. , kitap – kitaplar (knyga : knygos) Totorių kalboje: bala-lar - vaikai, äti-lär - motinos; bala-sı – jo vaikasd, äti-se – jo motina; bala-sız-lı - bevaikis, äti-sez-le – našlaitis (be motinos) Gikuju kalboje: hing-ura – uždaryti; oh-ora - atrišti Sinharmonizmas: tiurkų, fino-ugrų, mongolų, tungusų-mandžiūrų, kai kurios bantų kalbos (Nigerio-Kongo kalbų šeima)

Neutralizacija

Neutralizacija Struktūrinė-kontekstinė, t. y. mišraus tipo neutralizacija: a) kupiškėnų “dadininkavimas”

Istorinės fonologijos principai Jakobson, Roman: Prinzipien der historischen Phonologie. In: Travaux de Cercle linguistique de Prague 4 (1931), 247 -276 1) NEFONOLOGINIAI (NESISTEMINIAI) KITIMAI 2) FONOLOGINĖ MUTACIJA 3) DEFONOLOGIZACIJA 4) FONOLOGIZACIJA 5) FONOLOGINĖ PERTVARKA (REORGANIZACIJA) 6) FONEMŲ JUNGINIŲ MUTACIJA 7) FONEMŲ JUNGINIŲ SKAIČIAUS KITIMAS

Supersegmentiniai elementai Diferenciniai požymiai – sintagminių ir paradigminių santykių analizės rezultatas; mažiausi simultaniniai elementai, atliekantys diferencinę funkciją Fonema – diferencinių požymių derinys Skiemuo – linijinis fonemų junginys Žodis – skiemenų junginys Sakinio ar pasakymo identifikacija

Supersegmentiniai elementai Kiekvienas pasakymas ar sakinys turi papildomų simultaninių elementų, kurie diferencijuoja už fonemą stambesnius elementus ar jų junginius Supersegmentiniai fonolginiai elementai Žodžiai ir sakiniai negali egzistuoti be supersegmentinių elementų Kiekvienas stambesnis fonologinis elementas yra linijinių ir supersegmentinių elementų derinys

Supersegmentiniai elementai Neprozodiniai supersegmentiniai elementai a) priebalsių minkštumas-kietumas b) priebalsių skardumas-duslumas c) balsių kiekybė d) balsių priešakėjimas Prozodiniai supersegmentiniai elementai a) kirtis b) priegaidės ir tonai