mog nuodija ne tai kas patenk j pro

Žmogų nuodija ne tai kas patenką į jį pro burną, o tai kas iš jo pro ją išeina, - Jėzus.

Siela su kūne esančiu protu - sąmone kalbasi labai subtiliai. Ji niekada neformuoja minties, tai daro smegenys. Siela tarsi liejasi į savo kūno protą daugiau jausmu nei mintimi. Taip ji „susikalba“ su kūnu.

Bet sielos kalbasi ir su kitų kūnų sielomis joms būdinga kalba. Kadangi sielos pagrindinis ryšys su aplinka yra fizinio kūno akys, tai visi kontaktai vyksta per akis. Turbūt ne atsitiktinai yra net toks posakis, kad akys - sielos veidrodis.

Kai sutinki žmogų, pakanka pamatyti jo akis ir gali apie jį pasakyti labai daug. O meilė iš pirmo žvilgsnio? Tai nėra tik posakis, nes suradus sau artimą sielą įvyksta momentinis kontaktas, kurio metu abi sielos supranta, jog skirtos viena kitai.

Dažnai girdime apie įvairias šmėklas, kurios klaidžioja namuose ar kapinėse. Tos būtybės yra matomos žmogaus kūno pavidalu.

Tai Dvasia , kuri slepiasi energetiniame rūbe, primenančiame žemiškąjį. Tai - kažkada žmogaus kūne buvusi siela. Ji neatsiskyrė nuo didžiojo astralinio kūno ir liko su juo žemės laike.

Nors kiekvienos sielos tikslas - pasiekti savo energetinį pasaulį, bet nutinka ir taip, kad jos lieka žemėje įkalintos savo astralinių kūnų.

Didysis astralinis kūnas kopijuoja viską, ką turi fizinis kūnas, todėl matoma tokia „šmėkla“ atrodo apsirengusi.

Jų klajonės gali užsitęsti labai ilgai. Kad sielos patektų ten, kur turi patekti, reikia saugoti jas dar esant kūnuose. . .

Stiprybės gyvenant ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu kūnais.