i dien pasaulis Mes karta kuriai netenka dalyvauti

Šių dienų pasaulis

Mes - karta, kuriai netenka dalyvauti karuose. Karta, kuriai nereikia priverstinai aukotis. Karta kuri gyvena laisvai ir nepriklausomai. Šių dienų žmonės gyvena turėdami teisę siekti savų svajonių. Deja, prieš mažiau nei šimtmetį žmonės gyveno kitaip. . .

“Prarastoji karta” Tai po Pirmojo pasaulinio karo subrendusi karta; rašytojų ir menininkų, vaizdavusių karo išblaškytų, vertybių sistemą praradusių žmonių gyvenimą, sambūris.

Įvairių kraštų jaunuoliai, tiesiai iš mokyklos suolo patekę į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Jie tikėjo, kad eina ginti tėvynės, laisvės, demokratijos, bet karas atvėrė akis. Jie suprato, karas - tai nusikaltimas. Jauni, aktyvūs žmonės jautėsi sutrikę. Nustoję tikėti senomis vertybėmis, jie nežinojo, kaip gyventi toliau.

„Prarastosios kartos” rašytojai, patyrę karo baisumus, įsitikinę jo beprasmiškumu, dangstomu melagingais pseudohumaniškais ir pseudopatriotiniais šūkiais, vaizdavo išgyventą karo tragizmą, reiškė nusivylimą jį sukėlusios visuomenės morale ir politika. „Prarastosios kartos” rašytojų herojai – vieniši, apimti pesimizmo, išeities iš savo tragizmo ieškantys draugystėje, meilėje, užsimiršimą randantys gamtoje.

Deja, šios kartos idealus sugriovė karas: • jie nusivylė visuomenės morale, • didžiąja politika, • miesčionišku visuomenės veidmainiškumu, • susirūpinimu materialine gerove.

Žymiausi “prarastosios kartos” rašytojai: E. Hemingvėjus, E. M. Remarkas, A. Camus, F. Kafka, H. Hesė, F. S. Fidžeraldas, R. Oldingtonas.

Ernestas Hemingvėjus (1899 -1961)

Vienas įdomiausių XX a. amerikiečių realistų ir romantikų, romanistas ir novelistas, trumpų istorijų rašytojas. Dauguma jo kūrinių laikomi klasikiniais amerikiečių literatūros kanone. Ištikimybė gyvenimo tiesai buvo svarbiausias Ernesto Hemingvėjaus siekis. Jis buvo reiklus menininkas ir rašė apie tai, ką pats profesionaliai išmanė: apie karą, medžioklę, žvejybą, sportą, koridą, apie tai, ką puikiai pažino – vyrą ir moterį. “ Tačiau senis visuomet galvojo apie jūrą kaip apie moterį, kuri gali būti ir maloni, ir ne, o jeigu jos poelgiai būna neapgalvoti ar negeri, - nieko nepadarysi, tokia jau jos prigimtis. ”

Visą gyvenimą aukštino žmogaus, žemės, gamtos grožį ir niekino baimę, išdavystę, nekentė fašizmo. Moralinių vertybių išaukštinimas, žmogaus dvasinės ir fizinės stiprybės bei ypatingų aplinkybių akcentavimas būdingas visai jo kūrybai. “Nesnausk, tarė jis sau. Apžiūrėk, ar neperpjauta virvutė, kuria pririštas peilis. Ir susitvarstyk ranką, nes visko dar bus. ” E. Hemingvėjus - rašytojas, kuris visuotinio pesimizmo ir nevilties amžiuje poetizavo žmogų, kurio „nugalėti neįmanoma”. Visa jo kūryba persunkta tragiško optimizmo.

Svarbiausi biografiniai faktai: • E. Hemingvėjus gimė nedideliame Ouk Parko miestelyje netoli Čikagos. Jo tėvas buvo gydytojas, motina muzikos mokytoja. • Tėvas, aistringas medžiotojas, dažnai pasiimdavo mažąjį Ernestą į mišką, mokė stebėti gamtą, žvėris, paukščius, supažindino su indėnų gyvenimu, jų buitimi.

• Hemingvėjus mokėsi vietinėje vidurinėje mokykloje, kur įgijo tvirtus gimtosios kalbos ir literatūros pagrindus. • Baigęs vidurinę mokyklą, Hemingvėjus pradėjo dirbti Kanzas Sičio laikraštyje „Star” ir per septynis mėnesius tapo gana geru žurnalistu.

• Devyniolikos metų jis įstojo savanoriu į • • Raudonojo kryžiaus sanitarinį būrį. Dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare. Buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. 1920 m. įsidarbino savaitraštyje “Toronto Star Weekly“. 1921 m. laivu atplaukė į Prancūziją ir keletą metų keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus.

• 1923 m. jį pagaliau aplankė literatūrinė sėkmė – ėmė rašyti romanus. • Už apysaką “Senis ir jūra" 1954 m. E. Hemingvėjui buvo paskirta Nobelio premija.

, , Senis ir jūra’’

Pasak E. Hemingvėjaus, „Senyje ir jūroje“ stengtasi sukurti realų senį, realų berniuką, realią jūrą, realią žuvį ir realius ryklius. Rašytojas meistriškai aprašo patį žvejojimo procesą ir su juo susijusius pavojus, įspūdingai piešia nuolat besikeičiančią, kaskart vis kitokią ir kartu tą pačią jūrą. Knyga pasakoja apie seną žvejį Santjagą. Herojus jau 84 dienas nieko nepagavo, tačiau nepraranda vilties tai padaryti kitą dieną. Seniui ištikimai padeda Berniukas, kol tėvai jam uždraudžia plaukti kartu žvejoti, kadangi jiedu nieko nepagauną. Lemtingąją dieną senis vienas nuplaukia toli į jūrą ir jam užkimba milžiniška žuvis. Prasideda Senio ir žuvies kova.

Didžioji žuvis jį nutempia toli į jūrą. Taip plaukdamas Senis mąsto apie daugelį dalykų, o žuvis jam tampa tarsi draugė. Vis dėlto jis priverstas progai pasitaikius ją nugalabyti. Seniui grįžtant namo, jį ir jo laivelį vienas po kito užpuola rykliai. Nors senis ir stengiasi iš visų likusių jėgų nuo jų atsiginti, tačiau rykliai suėda beveik visą jo milžinišką laimikį ir į krantą tenka grįžti tuščiomis. Vis dėlto jis yra laimingas, sugavęs gyvenimo žuvį, o tai jam svarbiausia.

Rašytojo meninė raiška

, , Senis ir jūra“, kaip ir kiti E. Hemingvėjaus kūriniai, pasižymi išoriniu ramumu, paprastumu. Kalba neemocionali, dalykiška, šnekamoji. Autorius apriboja būdvardžių vartojimą, vengia vaizdingų ir emocionalių veiksmažodžių. Pagrindinis dėmesys skiriamas daiktavardžiams, kurie geriausiai apibūdina daiktus ir sąvokas.

E. Hemingvėjus stengiasi kuo tiksliausiai parinkti žodžius ir taupiai juos vartoti. Tik patys reikalingiausi žodžiai - toks jo stilistinis braižas. Rašytojas yra pabrėžęs, kad visada stengėsi praleisti viską, be ko galima apsieiti.

E. Hemingvėjus nepripažino manieringo aprašinėjimo, tuščiažodžiavimo, retoriškos kalbos, vertino potekstę. Rašytojas E. Hemingvėjus savo žodžiais fotografuoja pasaulį. Dažnai kartodamas tas pačias detales, herojaus judesius, žodžius, vis grįždamas prie tų pačių įvaizdžių, autorius padeda skaitytojui iššifruoti potekstę, suprasti personažo charakterį, vidinę būseną.

Apysaka , , Senis ir jūra” gali būti suvokta tiesiogine ir perkeltine prasme. Tiesiogine prasme ilgai trukusi kova su žuvimi ir susidūrimas su rykliais vaizduoja žmogaus susirėmimą su neįveikiamomis gamtos jėgomis, bejėgiškumą prieš gamtos stichiją.

Per šį susirėmimą atsiskleidžia ir gilesnis moralinio filosofinio pobūdžio konfliktas, apskritai būdingas žmogaus situacijai: žmogų visą laiką supa priešiškos jėgos, tiek gamtos, tiek ir visuomenės gyvenimo. Jis bejėgis įveikti tas jėgas, bet susidūrimas su jomis leidžia pasireikšti taurioms žmogaus savybėms: drąsai, ištvermei, pasitikėjimui savimi.

Kūrinio vertybės: • Draugystė – Senis ir berniukas geriausi draugai. Mokytojo ir mokinio, senosios ir jaunosios kartos atstovų artimi, globėjiški santykiai. Senis neleidžia kartu su juo plaukti į jūrą, nes bijo vėl nuvilti berniuką - nesugauti žuvies. Berniukas neša maistą ir masalą seniui, juo rūpinasi kaip tikras sūnus, geriausias draugas. Senio kovos su žuvimi ir rykliais metu senis vis pagalvoja: “O, kad berniukas būtu čia“, “O ką pamanytų berniukas“. . .

• Tikėjimas – “Pasikliauk tik savo jėgomis ir, nors dabar tamsu, mėgink pasiekti paskutinį valą, perpjauti ir surišti du atsarginius ritinius. Taip jis ir padarė. ” “Jis niekada neprarasdavo nei vilties, nei tikėjimo ateitimi. ”

• Drąsa - įvykis su marlinu ir susidūrimas su rykliais vaizduoja žmogaus susirėmimą su neįveikiamomis gamtos jėgomis, bejėgiškumą prieš gamtos stichiją. Jis bejėgis įveikti tas jėgas, bet susidūrimas su jomis leidžia pasireikšti taurioms žmogaus savybėms: drąsai, ištvermei, pasitikėjimui savimi. Įtikina save, kad reikia nepasiduoti, o kovoti bet kokia kaina: „Štai dabar jie ir įveikė mane. Aš esu per senas ir nepajėgiu kuoka užmušti ryklį. Tačiau kovosiu su jais, kol turiu irklus, kuoką ir vairą. “

• Žmogaus savitumas – “Jis žvelgė į tamsią jūros gelmę, kur buvo nuleisti jo valai. Senis buvo nuleidęs juos tiesiau negu kiti žvejai, todėl jaukas masino žuvį toje srovės vietoje, kur jo buvo numatyta. Tuo tarpu kiti žvejai paleisdavo savo valus pasroviui. . . ” • Šeima – “Kažkada čia kabojo ir nuspalvinta žmonos fotografija, bet jis nukabino ją, nes tai per daug pabrėždavo jo vienatvę. ”

• Valia - Kovojimas su žuvimi ilgas ir varginantis, toli nuo kranto, keliaujant ten, kur keliauja žuvis. Į petį skausmingai įsirėžusi virvė ir kelios bemiegės naktys. Ir galiausiai sunki senio pergalė prieš žuvį. • Pagarba – “Tu turi kuo greičiau pasveikti, nes aš daug ko turiu iš tavęs išmokti <. . >”. Net ir seniui pralaimėjus kovą su žuvimi, berniukas juo tiki, laiko jį autoritetu, gerbia už išmintį ir stiprumą.

Kūrinio idėjos • Daug laiko praeina, kol užkimba vertinga žuvis (kitaip sakant, didingą svajonę ne taip lengva sukurpti). • Sunku gaudyti išsvajotąją žuvį, t. y. sulaukti svajonės išsipildymo.

• Tavo grobio tyko dar ir rykliai (arba: kelyje į sėkmę yra kliūčių). • Gyvenimo žuviai gaudyti valios nepritrūksta (arba: esi stiprus tiek, kiek nori būti).

• Didelė žuvis - sunki žuvis (arba: ne visada laimėjimas atneš žmogui naudos). • Blogiausiu atveju randai ant rankų ir žuvies skeletas lieka kaip įrodymas (arba: tavo pastangos visgi pastebimos, tampi užgrūdintu, patyrusiu žmogumi).

“Viskas jo buvo sena, išskyrus akis, o jos buvo tokios pat spalvos kaip jūra, linksmos ir drąsios. “ “Žmogus sutvertas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma. “ Net ir grįžęs iš jūros be laimikio, kurį surijo rykliai, senis iškelia klausimą: „Bet kas gi mane nugalėjo? “

Kiti E. Hemingvėjaus kūriniai • • • • „Fiesta” (romanas); „Atsisveikinimas su ginklais” (romanas); „Mirtis vidurdienį” (dok. apysaka); „Žalios Afrikos kalvos” (dok. apysaka); „Turėti ir neturėti” (romanas); „Kam skambina varpai” (romanas); „Kilimandžaro sniegynai” (apsakymai); „Salos vandenyne” (romanas); „Anapus upės, medžių ūksmėje” (romanas); „Rojaus sodas” (romanas); „Šventė, kuri visada su tavimi”; „Senis ir jūra” (apysaka); „Pavojinga vasara” (dok. apysaka).