Judita Vaiinait 19372001 moderni miesto ir jo kultros

Judita Vaičiūnaitė (19372001) – moderni miesto ir jo kultūros poetė, elegantiško žodžio meistrė. GIMĖ KAUNE, ŽYMAUS GYDYTOJO ŠEIMOJE, BUVO SUPAMA KULTŪROS, KAIP PATI YRA SAKIUSI, „UNIVERSITETO PROFESORIAUS, GYDYTOJO PSICHIATRO, DIDELIO HUMANISTO IR IDEALISTO ŠEIMOJ, KUR BUVAU MOKOMA ATIDUOTI ŽAISLUS TĖVO GLOBOJAMIEMS PSICHIŠKAI NESVEIKIEMS VAIKAMS, KUR IŠ TOLI ATVYKSTANTYS LIGONIAI NERETAI BŪDAVO GYDOMI VELTUI […] VISADA PASĄMONĖJ REGIU SAVO TĖVUS BALTAIS CHALATAIS“.

Poetė nuolat stebėjo aplinką — kartais ją sudomindavo koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, žmogaus eisena ar išgirstas muzikos akordas, ji gebėdavo fiksuoti tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas — ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. Dažnai tokie pojūčiai ir virsdavo eilėmis. Poetinį J. Vaičiūnaitės braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Vaikystėje būsimoji poetė lankė muzikos mokyklą, vaizduotę žadindavo įvairūs koncertai. Darė įtaką filmai, atskiri kadrai (kino seansai pas poną Mikalauską vaikystėje), teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūrinio formos išbaigtumas, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu.

Lyrikė yra sakiusi, jog „Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau artima“.

Eilėraščių laikas Daugelio J. Vaičiūnaitės eilėraščių apie Kauną laikas - prisiminimų. Kaunas gimtasis miestas - apgaubtas vaikystės spindesio, apšviestas „negrįžimo” saulės. Prisiminimuose atgyja praeitis: skardžiu kylantis vaikystės funikulierius, išnyrantis iš sapno; pro miglą skamba sesers pianinas. Atsiminimai visada susiję su šviesa - visa yra nušviesta prisiminimų saulės. Laiko reginiai matomi lyg pro ūkanas, miglą, buvę ir jau nesantys. Tai vizijos. Kai kalbama apie senąjį Vilnių arba kitus Lietuvos istorijos puslapius, tada sukuriamas vaizdas, lyg praeitis susitiktų su dabartimi. Numirę skulptoriai, auksakaliai ir mūrininkai pristabdo šimtmečius, senamiesčio gatvėje sutirpsta miestiečių balsas, prievartėj girdėti kiemsargiai ir arkliai, kurių jau seniai nėra. . .

Eilėraščių erdvė Pirmuosiuose eilėraščiuose atsiveria plačios erdvės. Vėliau vis dažnesnė retrospekcija, o paskutiniuose eilėraščiuose erdvė gerokai siauresnė - kambarys, miesto aikštė, bet erdvės įspūdis vis tiek išlieka stiprus. Erdvė dažnai modeliuojama geometrinėmis figūromis: itin dažni ratas, rutulys, kreivė, taškas, kampas, kontūras, tiesė, kubas, ratilas, skritulys. Kai kurie sudaro atskiras semantines grandis: matyt, nuo saulės, vienos svarbiausių J. Vaičiūnaitės metaforų, yra kilę nimbo, aureolės, rato, apskritimo vaizdiniai. Tapybos nulemti yra erdvės modeliavimai. Ji mėgsta suskaldytą, sudvigubintą erdvę – kartoja veidrodžio, peizažo, fono motyvus. Erdvė dažnai yra šviesi: krinta saulės, žvaigždynų, prožektorių šviesa. Gali švytėti sekmadienio sienos, veidrodžio gelmės, saulė atsispindi vaikystės veidrody. Šie įvairaus intensyvumo šviesos efektai kartais primena impresionizmo, kartais ekspresionizmo poetiką.

Eilėraščių temos Ø Miestas. Vilnius ir Kaunas poetei yra pirmiausia meno kūriniai, žavūs miestai. ( Prisiminkime, kad A. Škėmai Amerikos miestai yra siaubą keliantys savo architektūra. ) J. Vaičiūnaitė kuria Vilniaus miesto epą - atgaivina senąją ir vaizduoja naują buitį, senus namus, prekių stotis, aikštes, turgavietes, miesto cirką, balaganus, skverus, egzotiškus miesto gyventojus, jų papročius ir psichologiją. Ø Muzika, tapyba. J. Vaičiūnaitė yra parašiusi ciklų pagal Čiurlionį, Botičelį ir Vinčį, jos amžininką A. Stasiulevičių, apie Šopeną. Mėgsta iš renesanso atėjusį perspektyvos dėsnį ir todėl jos daiktai ir žmogus visada yra matomi aplinkoje. Muzikinės asociacijos padeda kurti eilėraščių foną, dvasinę atmosferą. Iš praeities ataidi įvairių muzikos instrumentų garsai, minimi muzikos terminai. Ø Gamta. Nuolat minimi žydintys lauko ir kambariniai augalai. Grynai gamtinės lyrikos nėra daug.

Eilėraščių temos Ø Istorija. Eilėraščiai-vizijos atgaivina istoriją, mitą, kultūrą. Kuriamas bebalsis dialogas arba kaip istorinės ar mitologinės kaukės (veikėjo) monologas, jis dažnai siužetiškas. Raiškiai ir įtaigiai praveriami istorijos toliai: žydi alyvmedžiai Gardine, kvepia medum ir vaisiais kunigaikščių menės, prisimenami 9 Kęstučio vaikų likimai, Barboros Radvilaitės gyvenimas. Istorija apie šią moterį yra tapusi neatskiriama Vilniaus kultūros dalimi, Renesanso atspindžiu Lietuvoje, talpia moteriškumo, grožio, meilės metafora. Apskritai moters paveikslai J. Vaičiūnaitės lyrikoje ryškėja iš lietuvių tapybos asociacijų, iškyla įvairiomis metamorfozėmis iš mito ir tautosakos parafrazių: istorijos mūza Klio - maža pajūryje žaidžianti mergaitė, prie gaublio budinti Uranija (astronomijos ir, apskritai, mokslo deivė), naktyje šokanti Terpsichorė (šokio deivė). Ø Meilė jai aistra, pilna grožio, nerimo ir pražūties, bet ji gali būti ir nuodėminga, ir draustas džiaugsmas, ir viską nuplaunanti liepsna bei praradimo skausmas, vienatvė, tyla. Ir begalinė ištikimybė, laukimas, vaikiškas patiklumas, graudulys, švelnumas. Kai kurie meilės eilėraščiai - savotiškos lyrinės novelės („Kanonas Barborai Radvilaitei ”).

Poetikos savitumas J. Vaičiūnaitės poetinio žodyno savitumą lemia žodžiai, susiję su senąja architektūra (arkados, galerijos, skliautai), su didžiausiais meno stiliais (renesansas, barokas), su sakralumu (bažnyčia, varpinė, angelas), su specifine miesto augalija (geltonos rožės, vilkdalgiai, vijokliai).

Eilėraščio „Saulėgrąža“ analizė

Eilėraštis pradedamas erdvės ir laiko nusakymu. Vilnius, statybvietė tampa išeities tašku. Ši erdvė dviprasmiška – tai ir senas, turtingą istoriją turintis miestas, ir modernus didmiestis, dar tik kuriantis savo palikimą. Šioje erdvėje išaugusi saulėgrąža – neįprastas vaizdas. Gėlė tarsi tampa grandimi, jungiančia praeitį ir dabartį. Ji – ir harmoninga visumos dalis, ir ypatinga detalė (, , žalio indėniško kraujo“). Tai atskleidžia laikmečio dvasią (praeitis kupina malonių prisiminimų, jaunystės siautulio) ir jos reikšmę dabarčiai. Anaforiškai kartojamas žodis , , dar“ pabrėžia amžiną grįžimą į svajonėmis apipintą laiką. Grįžtama ne vien mintimis, bet ir visu kūnu, visa siela, prisiminimai tarsi atgyja (, , jos šnaresio vėjy klausau“). Saulėgrąžos žiedo vaizdas toks ryškus, kad galima jį laikyti saulės atspindžiu žemėje. Šitaip realus vaizdas perkeliamas į naują, aukštesnę suvokimo plotmę. Anafora – stilistinė figūra, to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pradžioje.

Saulėgrąža – tai lyg lyrinio subjekto persikūnijimas. Šiuo įvaizdžiu lyrinis , , aš“ metaforiškai įprasmina savo būtį. Žalias gėlės kraujas – aliuzija į laukinės gamtos ir sukultūrintos erdvės darną. Neprijaukinama siela , , lyg išdygus iš Vilniaus baroko“ – jos šaknys yra istorija, sudaranti žmogaus pasaulėvokos pamatus. Išmėtytų plytų, nuolaužų motyvai sukuria nesibaigiančio laiko rato įspūdį. Anaforiškas žodžio , , virš“ kartojimas šį įspūdį sustiprina. Prisiliečiama ir prie bendrosios praeities (kultūrinis lygmuo), ir prie asmeninės patirties (individualios asmenybės lygmuo). Juos abu jungia kasdienybė. J. Vaičiūnaitės kūryboje ji ypatinga, poetizuojama, gražių dalykų ieškoma paprastume. Šiame eilėraštyje proziška kasdienybė įprasminama karališko vasaros parko metafora. Tai yra nuoroda į puošnųjį baroką ir jo palikimą.

Žmogaus būties trapumą nesustojančio laiko tėkmės akivaizdoje išreiškia dūžtančio stiklo metafora. Paradoksalu, bet laikinumas užtikrina nepakartojamą akimirkos žavesį. Lyrinis subjektas suvokia trapią egzistenciją ir stengiasi ją įprasminti. Kreipimasis į vėją (, , pagrok, / vėjau virš gelžgalių dar madrigalą“) – tai žodžiai, skirti ir gaivališkai gamtos jėgai, nutrūktgalviškai ir neapčiuopiamai, ir savo paties sielai, virpančiai kartais šaltame pasaulyje (geležies įvaizdis). Šaltis kontrastuoja su dykvietės karščiu – atsiranda daugiaprasmiškumo, nepastovumo motyvai, sukuriama praeities (baroko puošnumo, karališko spindesio) ir dabarties prieša. Tačiau kontrastas nesugriauna dermės – , , saulės gėlė“ taip pat permainingai gręžia , , nuauksintą veidą pro dulkių debesis“. Eilėraščio pabaigoje atsiskleidžia ne tik tęstinumo, bet ir kintančio pasaulio idėja.

J. Vaičiūnaitės eilėraštyje , , Saulėgrąža“ ryškios svarbiausios poetės kūrybos temos: nuolatinis istorijos pasikartojimas, ypatingas žmogaus ir kultūros ryšys, santykis su vaikystės pasauliu. Jos plėtojamos remiantis istoriniais kontekstais, tačiau žvelgiama iš dabarties perspektyvos. Eilėraštį sudaro vienas sakinys – taip struktūriškai įprasminamas nepaliaujamas kartojimasis, būties amžinumas ir užbaigtumas. Suvokiama, jog žmogus egzistencija trumpa, tačiau ji nuolat pasikartoja, tik jau kitu metu, kitomis formomis.

Marcelijus Martinaitis (1936 -2013) Gimė Paserbentyje, Raseinių rajone). Tai vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, eseistų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Kūrybos temos: Ø Žemdirbių kultūra ir pasaulis. ØTautinės vertybės – Tėvynė, žemė, motina, kalba, žodis.

Ištikimas savo šaknims – žemdirbiškai, etnografinei kultūrai (fotografijų albumas „Marcelijaus margučiai“ – 2012 m. )

Kūrybos bruožai ØMartinaičio žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika. ØOrientuojamasi į epinę tradiciją ØPoezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. ØČia nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. ØEilėse yra sielvarto ir liūdesio. ØPažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos.

Marcelijaus Martinaičio poezija, anot kritiko Kęstučio Nastopkos, apima viską, ką patiria žmogus savo kelyje, nuo lopšio iki kapo. Poetui nesvetimos mintys ir apie mirtį, išnykimą, bet jos žmogaus nesekina, o atvirkščiai – taurina, grūdina, nes tai yra realybė, kurioje žmogus gyvena.

Prisiminimas apie ateitį Pirmiausiai prarandama mylimoji. ima lankyt tik susirgus. Tai būna skaudžiausia: Galiausiai tik vienas šuva su tuo ilgai neapsiprantama, nenuleidžia akių, bet praeina. pasiruošęs lyžtelt rankas Po to retėja draugai, arba galvą padėti ant kelių. sodo medžiai, Žiūrint į šunį, vienas po kito kažkur dingsta daiktai. lieka tiktai nuliūdimas, Rečiau kas beužeina, neapsakomas gailestis – retesni pinigai, galbūt tu pirmas laiškai. Užkalbinti paliksi jį. skuba greičiau baigt pokalbį. Labiausiai skaitomi tekstai Vaikai, dabar yra nekrologai. kurie aplipdavo kaip obelį vaisiai,

„Kukučio baladės“ - tai populiariausias Marcelijaus Martinaičio kūrinys, o Kukutis – populiariausias personažas XX a. pabaigos poezijoje. Kukučio vardas daugiaprasmis. Lietuvių kalbos žodynas nurodo keletą gana skirtingų šio žodžio reikšmių: paukštis, perkūnas, nekrikštytas kūdikis, senoviškas šokis, kablys, kabliukas nerti, meškerės kabliukas, plaktukas, paršiukas, kiaulaitė, kankorėžis, bulvinis pelėžirnis; kukučiuoti – šaukti (apie kukutį), šaukti kiaules; užkukučiuoti – užguiti, nuskriausti (užkukučiuotas žmogus); pasigerti. Taigi jau žodžio semantikoje skleidžiasi Kukučio paradokso šaknys. Taip gana natūraliai motyvuojamos Kukučio metamorfozės tarp gyvybės ir mirties, tapatybės susidvejinimas, žmogaus ir daikto, žmogaus ir augalo supynimas bei kiti paradoksai, martinaitiško graudulio bei ironijos dermė.

Kukutis vienu metu ir kvailas, ir išmintingas, linksmas ir rimtas, anekdotiškas ir lyriškas, čia besidžiaugiantis savo paties laidotuvėmis, čia bijantis mirties. Kukučio kūnas yra deformuotas, negražus , jis neturi pastovios formos (tai jis pasidaugina ir atsiranda keli Kukučiai, tai Kukutis pameta savo kukutį), jo kūnas tarsi nuolatos yrantis po mirties, tačiau niekaip nepranykstantis, disharmoniškas, visas yra išbarstytas, atskirtas nuo savo kaulų. Eilėraštyje „Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“ jis prašo grąžinti nors burną – kalbėti ir valgyti. Pirmojoje ciklo baladėje Kukutis pasirodo pusiau apakęs, vienkojis, o kitame eilėraštyje hiperbolizuojama nutraukta Kukučio koja, apimanti visą pasaulį („Joje yra kažkas baisus, / man nesuprantamas, / didesnis už ją pačią: / siekia net Verdeną / ar Japoniją“).

Netipiškas, nestandartinis Kukučio kūnas tampa ir groteskiško požiūrio į mirtį prielaida: Kukučio laidojimo ceremonija tampa groteskiškai juokinga, kai laidotuvininkai įsivelia į svarstymus, nuimt ar nenuimt medinę Kukučio koją ir taip suardo laidotuvėms būdingą mirties atmosferą. Mirtis Kukučio baladėse netenka tragiškumo bei rimtumo. Mirties scenos, kai Kukutis stebi save nebegyvą, kai jis naiviai džiaugiasi gražiomis savo laidotuvėmis, kai po mirties rašo raštus gauti pašalpai arba tikisi pomirtinės premijos, parašytos su tokia pakilia intonacija, kad sukuria groteskišką efektą.

Neatsitiktinai M. Martinaitis Kukučio balades yra pavadinęs autobiografiškiausiu savo kūriniu ir pabrėžęs stiprią jo sąsają su istorine situacija: Esant kitokiems laikams niekada nebūčiau rašęs ir parašęs Kukučio baladžių, kurios man yra labiausiai biografiškos, tačiau nieko, kas tikrai su manim buvo, nėra ir negali būti. Visa tai vyko sąmonės, įsijautimų, vaizduotės lygmenyse, panaikinant ribas tarp galimo ir negalimo, tarp laisvo ir uždrausto, vaikščiojant iš mirties į gyvenimą ir atvirkščiai ir tokiu būdu sukuriant negyvenimo, absurdiškos laisvės iliuziją, kuri buvo įvairiausių kompleksų bei neurozių šaltinis.

Istoriniai, socialiniai, politiniai pokyčiai, karai, svetimų invazija Kukučio baladėse tampa grotesko šaltiniu. Jau pirmajame Kukučio baladžių eilėraštyje „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“ vienu metu matome Trojos karą, Prūsų išnykimą, Berlyno griuvimą, Paryžiaus bombardavimą, žuvėdų mirtį Žemaitijoje, ištisų kraštų ir valstybių suirimą, Lietuvos okupaciją („Kol žemaičiavo jis vokiškai / rusiškai, / lenkiškai“, KB 6). Pasaulis staiga pasikeičia, susvetimėja, atitolsta, atsiranda keista distancija su netolima praeitimi, su vaikyste, su nunykstančia valstietiška kultūra ir sykiu su tolstančiu ištisu socialiu bei kultūriniu pasauliu. M. Martinaitis į dramatišką pokario metų Lietuvos likimą įveda kaukėtą ir „naivios“ mąstysenos personažą, kuris ir sukuria keistą tragiškumo ir juokingumo derinį.

Akivaizdus ir karnavališkas oficialiosios ideologijos, sovietinių vertybių apvertimas. Ironija atsiranda apsimetant, kad naiviai tikima propaganda. Naivusis Kukutis, pažodžiui priimdamas ideologinės propagandos klišes, sąžiningai gėdisi savo negražumo, nejaukiai jaučiasi „prieš tokį teisingą ir gražų gyvenimą“, kur jis vienas nuodėmingai tegalvoja apie moteris, šitaip karnavališkai atskleisdamas ir uždraustą erotikos temą. Kukutis tarsi kaltina save, kad dėl tokių minčių niekada neprilygs idealiam sovietiniam žmogui ir savo seksualumą bando užgniaužti darbu, bet taip tik sukompromituoja paties privalomo darbo idėją, nes privalomas, primestas, prievartinis darbas neleidžia pamatyti tėvynės bei nesuteikia galimybių savarankiškam kūrybiškam mąstymui.

Darbas, bene pagrindinis sovietinio žmogaus pasaulėžiūros aspektas, naujajame pasaulyje Kukučiui yra nebetekęs nei sakralios prasmės, metafizinės motyvacijos, nei tiesioginio, asmeniško santykio, kurį naikina technikos įsigalėjimas, industrializacja, gyvenimo tempo greitėjimas. Galiausiai suvokiama, kad, „dirbdamas visą gyvenimą, / nepadarysi net skruzdės / gyvybės“. Darbas, turėjęs sovietiniam žmogui tapti nemirtingumo garantija, nes ateistinis žmogus tik per savo darbus gali „pelnyti amžinybę“, čia kelia tik keblumus, kuriuos išsprendžia mirtis.

Eilėraščio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ analizė Pavadinimas nuteikia ne baugiai (kaip įprasta baladėms), bet greičiau komiškai: kas trukdo tokiam paprastam Kukučio norui išsipildyti? Jis tremtinys, seniai nematęs tėvynės? Kalbantysis, matyt, yra Kukutis (tai rodo tiesioginės kalbos ženklas), o pašnekovas greičiausiai yra skaitytojas. Tačiau kreipdamasis į mus, Kukutis iš tiesų kalbasi pats su savimi, pats sau sukuria klausimus, į kuriuos mėgina atsakyti.

Logiška teiginių seką 1. „Taip ilgai nemačiau tėvynės“ – išeities taškas, tačiau labai paradoksalus, nes Kukutis sako, kad nematė tėvynės „dirbdamas jos laukus, /taisydamas šiaudinius stogus“. Tai pagrindinis paradoksas, problema, nurodanti baladės idėją. Visada būdamas savo tėvynėje, Kukutis niekada jos nematė. Vadinasi, „matymas“ čia turi daug gilesnę prasmę. 2. „Taip gyvenimas nedavė laiko“ leidžia manyti, kad Kukučiui ilgas laikas reiškia visą gyvenimą. Kaip yra pastebėjusi literatūrologė V. Daujotytė, Martinaičio kūryboje gyvenimas yra daugiau už gyvybę: gyvybę žmogus ir taip gauna, o gyvenimą reikia užsidirbti. Nematė tėvynės, nes buvo labai užsiėmęs. Darbas kaip būtinybė temdo „akis ir galvojimą“. Vadinasi, tėvynę jis gali pamatyti nedirbdamas, tada, kai yra neužsiėmęs – per šventę? Gyvendamas gyvenimą tik kaip būtinybę, Kukutis jaučiasi nebent gyvas esąs, o štai gyvendamas gyvenimą kaip šventę, jis jau galėtų jaustis tikrai gyvenantis. Tačiau negali. . .

Kukutis negali darbo nedirbti, nes šventė gali būti tik atlygis už darbą, ne už laisvalaikį. Darbas yra Kukučio gyvybė, o patį gyvenimą, arba šventę, jis gali patirti tik nedirbdamas. Darbo tema leidžia eilėraščio paradokse įžvelgti esminį filosofinį klausimų ratą: iš tiesų, kas gi yra žmogaus gyvenimas – darbas ar šventė, laisvė ar būtinybė? 3. Trečia strofa – išplėsta ironija. Čia metamas žvilgsnis į kitus, patiriančius panašų gyvenimą. Jie taip pat gyvena iš būtinybės, jie irgi norėtų, bet tėvynės nemato. Negana to, tie „kiti“ stengiasi pergudrauti gyvenimą, mėgindami šventę užsidirbti ne darbu, o valgymu – „kad gražesni būtų žodžiai apie tėvynę“. Tai sukuria komišką efektą. Kaip ir tėvynė, taip ir žodžiai apie tėvynę gražesni gali daryti tik nuo darbų, o ne nuo valgymo. Ironija sukuria atstumą tarp Kukučio ir „kitų“.

4. Ketvirtoje strofoje išryškėja darbo ir galvojimo opozicija: dirbdamas Kukutis nesuprato „savo minčių“, todėl šventės jam reikia, kad jas suprastų (krikščioniškoji sekmadienio samprata). Todėl galima teigti, kad šventam dalykui, aukščiausiajai vertybei prilyginama ir tėvynė. Čia ryški ezopinė kalba: paslėptai pasakyta tai, ko atvirai pasakyti nebuvo galima. 5. Paskutinėje strofoje atskleidžiama, kad sekmadienis ir tėvynė tapatūs dalykai, kas bandyta parodyti per darbo sampratą – ir sekmadienis, ir tėvynė gali būti užsidirbami – „baigus visus darbus“. Sekmadienio ir tėvynės matymą gali suteikti tik laisvė nuo jau atlikto ir todėl nebeprivalomo darbo („laisvai padėjęs ant žemės rankas“). Tačiau tarp tėvynės ir Kukučio yra įsiterpęs tas nelemtas „ilgai“, kuris turėtų būti logiškai nuspėjamas (baladės parašytos iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę). Tėvynės matymas atsigulus žolėj sukelia kitokių asociacijų – nebežmogiškų, mitinių pozicijų. Frazė „kam nedavė laiko gyvenimas“ tai gali paaiškinti: galimas daiktas, kad savo trokštamą tėvynę Kukutis pamatys tik tuomet, kai jo jau nebebus. . .

Taigi tėvynę, kurią nori pamatyti Kukutis, šiame eilėraštyje dera suvokti kaip visų aukščiausią Kukučio gyvenimo vertybę – tai, ko kasdieniško žmogaus akimis pamatyti neįmanoma. Kadangi tėvynė, kurią visą gyvenimą nori pamatyti Kukutis, yra daugiau nei darbas tėvynės laukuose, daugiau nei šiaudiniu tėvynės stogų taisymas, daugiau nei visi darbai tėvynėje, tai ši tėvynė, aišku, pranoksta Kukučio gyvenimą. Ji prilygsta sekmadienio šventiškumui, laisvei ir dieviškumui. Ten, kur baigiasi vieno Kukučio gyvenimas, nesibaigia gyvenimas apskritai – tautos gyvybė ir darbas tėvynei šį gyvenimą neišvengiamai tęsia aukštesniu, visuotinesniu, mitiniu tautos lygmeniu. Štai tą aukštesnį lygmenį ir nori pamatyti Kukutis.

Sigitas Geda (1943 -2008) Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1994 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, 1998 m. Gedimino ordino kavalierius. Gyvas lietuvių literatūros klasikas. Poeto vardas tapo avangardinių ieškojimų sinonimu.

Kūrybos bruožai ØSigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. ØJis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. ØJo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. ØŽemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę.

Eilėraščio „Buvau į Lietuvą išėjęs“ analizė 1966 metais, arba 23 -aisiais gyvenimo metais, S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą „Pėdos”, kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių. Šiam rinkiniui priklauso ir eil. „Buvau į Lietuvą išėjęs“. Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio „vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…

Sigitas Geda yra sakęs, jog „Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”

Eilėraštis kalba apie pasaulį, kuriame gyvas mitas, stebuklas. Į pasaulį žvelgdamas vaikiškomis akimis, tarsi žaisdamas, gali perkurti pasaulį, priartinti jį prie pirmapradės būties. Lyrinis subjektas tampa mito kūrėju, atgaivina pirmapradę sąmonę, kuri nepaiso įprastinių realybės dėsnių, priartėja prie gamtos taip, kad tampa jos dalimi („Žole apaugo mano akys“). Iš tos žolės akių gelmėj dėl to ir veriasi „raudoni gyvuliai“. Lyrinis subjektas suvokiamas kaip visumos dalis, gamtos esybė. Ketvirtas posmas – tarsi užuomina į pasaulio centrą, į erdvės sakralumą. Tik sakralioje erdvėje atkartojamas pasaulio kūrimo aktas. Sakraliame pasaulyje tiek gamta (vėjas, vieversys, gyvuliai, žolė), tiek žmogus (moterys, lyrinis subjektas) yra nedaloma visuma.