Antanas Maceina Pareng Technologij pedagogikos III kurso student

Antanas Maceina Parengė: Technologijų pedagogikos III kurso studentė Jolanta Urbanovič

Antanas Maceina Gimė 1908 m. sausio 27 dieną. 2021 -12 -15 2

n 1924 m. baigė Prienų gimnaziją. n 1924– 1928 m. Vilkaviškio kunigų seminarija. n 1928 m. įstojo į VDU Teologijos-filosofijos fakultetą, ten studijavo vokiečių ir lietuvių literatūrą. n 1929– 1930 m. praleido kunigų seminarijoje. n 1930 m. grįžo į VDU. 2021 -12 -15 3

n Nuo 1931 m. tobulinosi Luveno, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose. 1934 m. . grįžęs į Lietuvą, apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją “Tautinis auklėjimas“. n 1935– 1943 m. . dėstė kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, rašė filosofinius ir pedagoginius veikalus bei straipsnius. 2021 -12 -15 4

n 1944 m. apsigyveno Viurcburge, Vokietijoje, ir galutinai atsidėjo filosofijai. Nemažai laiko skyrė poezijai. 1956– 1970 m. profesoriavo Fribūro ir Miunsterio universitetuose. Mirė 1987 m. sausio 27 dieną, tai yra savo 79 metų sukakties dieną. 2021 -12 -15 5

Ugdymo idėjos n Antanas Maceina paliko vertingą ir gausų savos kūrybos palikimą. Jis reiškėsi įvairiose srityse, kuriose atsispindėjo ne tik jo sugebėjimai, bet ir dvasinės veiklos ieškojimai. A. Maceina buvo ne vien tik filosofas, bet kartu ir teologas, pedagogas, poetas, visuomenininkas. 2021 -12 -15 6

n Jo kūryboje, apskritai visose srityse, prie kurių tik buvo prisilietęs, jaučiamas filosofinės minties neatsiejamumas nuo teologinio žvilgsnio. Filosofija ir teologija akivaizdžiai susilieja į krikščioniškos minties vienybę. Tačiau jei reikėtų palyginti filosofijos ir teologijos santykį jo kūryboje, svarstyklės nusvirtų filosofijos pusėn, nes pats A. Maceina savo raštus laikė filosofinio, ne teologinio pobūdžio. 2021 -12 -15 7

n Minėdami jį kaip religinį filosofą ir poetą, turime prisiminti, kad religinis jis buvo todėl, kad savo raštuose svarstė religinius klausimus. A. Maceina save teologu laikė, remdamasis ne tradiciniu teologijos apibrėžimu, o tuo atžvilgiu, jei teologija buvo suprantama kaip kalba apie Dievą. Jo kalbėjimas, kaip jis pats sakė, buvo katalikiškos doktrinos perkėlimas į pažinimo plotmę, laisva interpretacija ieškant ir keliant tik esminius žmogui klausimus. Tai buvo jo pasirinkimas, jo kelias, kuriuo jis ryžtingai ir atkakliai ėjo, netgi jausdamas riziką ir įtampą. 2021 -12 -15 8

n A. Maceina į ugdymą žiūrėjo kaip į kūrybos aktą. Šiandien švietimo atstovai A. Maceiną laiko vienu ryškiausių pedagogų Lietuvoje, studijuoja jo mintis apie tautinį auklėjimą, ugdymo esmę, jo raidos kryptis. Nors A. Maceinos filosofinės ir pedagoginės pažiūros formavosi veikiamos S. Šalkauskio idėjų, bet vėliau jis vadavosi nuo savo mokytojo įtakos ir ėmė tolti nuo S. Šalkauskio filosofinės-pedagoginės problematikos. To veiksnys buvo jo paties mokslinis brendimas. n Prieš Antrąjį pasaulinį karą A. Maceina reiškėsi pedagogikos ir kultūros filosofijos srityse, tačiau vėliau nukrypo į vidines žmogaus ir Dievo ryšio paieškas. 2021 -12 -15 9

n A. Maceinos pedagoginės pažiūros skleidžiasi per jo filosofinę mintį. Kadangi bandė studijuoti kunigų seminarijoje, jo filosofinės idėjos glaudžiai susijusios su teologija. Jis kruopščiai analizavo religinę filosofiją, stengėsi protu atskleisti Dievo buvimą – jam tai buvo labai svarbu. Studijuodamas aristotelišką-scholastinę filosofiją, A. Maceina rado aibę Dievo egzistencijos įrodymų, tačiau jų silpnumą suvokė tik įsigilinęs į marksizmą. Tad vėlesniuose veikaluose tikėjimą jis jau bando grįsti protu. 2021 -12 -15 10

n Visi jo pedagoginiai veikalai parašyti iki Antrojo pasaulinio karo, todėl juos suprasti ir vertinti padeda ankstyvojo A. Maceinos filosofavimo tonas. n Pedagoginiu požiūriu reikšmingiausi A. Maceinos veikalai: „Tautinis auklėjimas”, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Pedagogikos istorijos“ I tomas ir straipsniai, kurių daugelio medžiaga buvo atrinkta iš rengiamo habilitacijos darbo „Pedagoginio akto fenomenologinė analizė“. 2021 -12 -15 11

n Kaip ir S. Šalkauskis, A. Maceina visuose savo veikaluose pedagogikos teoriją glaudžiai sieja su filosofija. „Kultūros pedagogikos įvade“ jis nurodo, kad jau kurį laiką pedagogai ginčijasi dėl pedagogikos kaip mokslo autonomijos. Niekas negali paneigti, kad pedagogika vienaip ar kitaip priklauso nuo įvairių kitų mokslų: psichologijos, antropologijos, medicinos ir ypač nuo filosofijos. A. Maceina pritaria minčiai, kad pedagogika į universitetus gali būti įsileista tik kaip filosofinė disciplina. Ugdomasis darbas, pasak A. Maceinos, įmanomas tik suvokus žmogaus gyvenimo prasmę ir jo buvimo tikslą. Prieš pradedant ugdyti, reikia žinoti, kam ugdyti. Ugdymo tikslas negali būti suprastas be gyvenimo tikslo. Žmogaus pažiūros turi reikšmės 12 2021 -12 -15 ugdomajam darbui.

n Ikikariniuose A. Maceinos darbuose pateiktos kelios ugdymo tikslų interpretacijos. Remiantis filosofo metodologine platforma, bene būdingiausiu galima laikyti tokį apibendrinimą: ugdymo tikslas – padėti žmogui nugalėti savo prigimties skilimą, tapti realiu mikrokosmu ir užbaigti numatytą Kūrėjo planą. Vis dėlto, ugdymas yra kūrybiškas, originalus ir žmogiškas procesas. 2021 -12 -15 13

n A. Maceina žmogų laiko „tampančia būtybe“, kuri tris vystymosi sferas – fizinę, psichinę ir dvasinę: - fizinę sferą sąlygoja gimimo padarinys; - dvasinį pradą sąlygoja ne gimimas, bet tiesioginė dieviškoji kūryba; - psichinė sfera yra fizinio ir dvasinio pradų sąveikos rezultatas. 2021 -12 -15 14

n A. Maceina perkėlė ir į psichologiją bei socialinę teoriją. Pasak jo, kiekviename žmoguje varžosi trys pradai: - buržuazinis – žemės dvasia; - prometėjiškas – žmogaus dvasia; - krikščioniškas – Dievo dvasia. 2021 -12 -15 15

n Ugdymas – tai naujos būties kūrimas. Anot A. Maceinos, tradicinė pedagogika yra įklimpusi į žemesniųjų psichikos sferų vystymą ir pamiršusi aukštesniąsias, todėl ugdymą ji traktuoja ne kaip kūrybą, bet kaip paprasčiausią pagalbą „tampančiam žmogui“. A. Maceina smerkia vitalinę pedagogiką ir yra dvasinės pedagogikos pusėje. Ugdymo istorijoje šie pradai labai kaitaliojosi. Idealinė kultūra profesoriui svarbiau, nes jos užmiršimas – tai grįžimas į barbarystės pusę. Taigi A. Maceinai svarbūs aukštesni idealai. Jis pritaria Platono teiginiu, kad ugdymas – tai praktiškai pritaikyta filosofija ir kad kiekvienas filosofas būtinai prieina prie pedagogikos. Pedagoginiame akte žmogų kuria ne Dievas. Ugdymas yra žmogaus kūrimas 16 2021 -12 -15 per žmogų žmoguje.

n Ugdymas įmanomas, kai: - ugdytinis apsisprendžia ir laisvai dalyvauja ugdymo procese; - ugdytinį ir ugdytoją jungia pedagoginė situacija. Vienu esminiu jos komponentu A. Maceina laiko pedagoginę meilę. 2021 -12 -15 17

n Auklėjimo sąvoką A. Maceina sieja su dora. „Auginti galima ir augmenis, ir gyvulius, lavinti dar galima tam tikra prasme aukštesniųjų rūšių gyvulius, o auklėti galima tik žmogų. Tik žmogus yra etinė būtybė ir todėl tik jis gali patirti auklėjamąją įtaką. “ Auklėjimas nukreiptas į vertybinį asmenybės centrą ir kreipia žmogaus brandą į tam tikrą idealą. Todėl lavinimas yra formalinė, o auklėjimas – normatyvinė ugdymo funkcija. 2021 -12 -15 18

n Daug dėmesio A. Maceina skyrė tautinio auklėjimo klausimams. Ši problema tarpukario Lietuvoje buvo aktuali. Jis pabrėžia, kad tautos sąvoka yra glaudžiai susijusi su tėvynės supratimu, o tėvynės pagrindas – tėviškė. Tautinę savimonę formuoja: - tėviškės gamta ir žemė; - tėviškės istorija; - ryšys su artimais žmonėmis. 2021 -12 -15 19

n Taip ontologiniai ir psichologiniai santykiai su tėviške virsta moraliniais santykiais. Kadangi tėvynė – „išplėstoji tėviškė“, tai analogiškai plėtojasi ir žmogaus santykiai su tėvynės žeme, jos istorija ir visa tauta. Tautinio auklėjimo tikslai, pasak A. Maceinos, skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Savo veikale „Tautinis auklėjimas“ autorius apima tiek tautos atsiradimo veiksnius, tiek tautos esmę ir, žinoma, tikslus bei metodus. 2021 -12 -15 20

n Tautinio auklėjimo priemonėmis jis laiko pamokymus, įkvėpimą, o prie specialiųjų priemonių filosofas skiria spaudą, radiją, kiną ir įstatymus. Kalbėdamas apie metodus, A. Maceina pabrėžia, jog tautiniam auklėjimui ypač svarbūs yra veiklą ir kūrybingumą žadinantys veiksniai. Neatsitiktinai akcentuojamas darbas su daiktine tikrove, darbas su literatūra bei teorinio ir asmeninio pobūdžio užsiėmimai. 2021 -12 -15 21

n Šalia to tautinis auklėjimas, kaip ir bet kuri kita ugdymo grandis, negali apsieiti be vadovavimo ir pamokymų metodų. n Dar vienas svarbus indėlis į ugdymo teoriją yra Antano Maceinos „Pedagogikos istorijos“ I tomas. Kiti taip ir nebuvo išleisti. Šį darbą parašyti jį paskatino lietuviškos pedagogikos istorijos literatūros stoka. Jis manė, kad kiekvienas humanitaras turi gerai išmanyti pedagogikos istoriją. 2021 -12 -15 22

n Čia jis stengėsi natūraliai sujungti tris pagrindines pedagogikos sritis: - ugdomuosius principus; - ugdomąją praktiką; - ugdytojus ir pedagogus. 2021 -12 -15 23

n Pirmasis „Pedagogikos istorijos“ tomas apima pirmykščių tautų: graikų, romėnų, patristikos ir viduramžių ugdymą. Autoriaus žodžiais tariant, tik problemų istorijos, praktikų istorijos ir pedagogų istorijos sintezė padeda atskleisti ne kurios nors atskiros dalies, bet ugdymo visumos raidą. 2021 -12 -15 24

n A. Maceinos filosofinė pedagogika yra unikalus Lietuvos kultūros reiškinys. Filosofo pedagoginės pažiūros, ypač tautinio auklėjimo ir pedagoginių santykių koncepcijos, tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu pasidarė labai aktualios tautinio atgimimo sąlygomis. 2021 -12 -15 25

Ačiū už dėmesį 2021 -12 -15 26