Antanas Baranauskas 1835 1902 Biografija Baranauskas gim 1835

Antanas Baranauskas 1835 - 1902

Biografija Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti" aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams jis rašė: , , Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas, tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir gimnazijose. . .

n Bet apsirikau. . . , nes nieko neišmokau ir dvejus metus sugaišau". Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos — kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie stalo. n Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano. . . Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų".

n Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė, kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais". Kitoj dienoraščio vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą jis kalba laiške: „Duona brangi. . . Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado išsekinti žmonės". „O mano luome? !. . Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių prisiklausyti", — dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje. n Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė. . . sukėlė skandalą. . . su raštininku susimušė". „Žuvo Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų. . . " „. . . Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas". Vainute jaunuolis susidūrė su dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. , , . . . Ne kartą įpuoliau į priešo pinkles. . . nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama", — rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė.

n Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis draugyste. Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku", — guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas. . . Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos. . . , daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip nuodijo man ramybe ir sveikatą". Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.

n n Padedamas K. Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko O. Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K. Kairys bei P. Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M. Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę" bei „Anykščių šilelis". Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J. Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M. Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m. Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos universitetuose. . Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę". Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu. Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas.

n 1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H. Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos" neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis". Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia". Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. fizinių negalavimų išsekintas.

Bibliografija n n n n n n Tėwyniszkos giesmes / iszduotos per K. Žalvarį. - [Tilžė]: M. Jankaus sp. , 1892. - 24 p. Anykščių šilelis / [red. J. Jablonskis]. - Vilnius: Aušra, 1905. - 16 p. Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva /[sp. parengė] A. Jakštas. - Kaunas, 1907. - 14 p. Dvasiškos giesmės. - Kaunas, 1909. - 68 p. Dievo rykštė ir malonė ir Girtuoklių sueiga. - Kaunas, 1910. - 36 p. - Prieš antr. aut. : Vysk. Antano Baranausko (Jurkšo Smalaūsio). Raštai. - Seinai: Laukaičio, Dvaranausko ir Narjjausko sp. , 1912. - 102 p. Anykščių šilelis. - Baltimorė: A. Ramoška, 1916. - 16 p. Anykščių šilelis. - Tilžė: E. Jagomastas, 1920 [virš. 1921]. - 16 p. Iš Barono poezijos / mokykloms parinko M. Biržiška. - Kaunas - Marijampolė: "Dirvos" b-vė, 1924. - 51 p. Anykščių šilelis. - Tilžė: E. Jagomastas, 1928. - 16 p. Anykščių šilelis. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1949. - 49 p. Anykščių šilelis. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 49 p. - (Mokinio biblioteka). Anykščių šilelis. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954. - 64 p. [Rinktinė]. - Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1957. - 29 p. - (Mokinio biblioteka). Anykščių šilelis: 100 metų. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 31 p. [Rinktinė] / A. Baranauskas. - Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1960. - 29 p. - (Mokinio biblioteka). Anykščių šilelis / [paruošė] J. Brazaitis. - New York: Romuva, 1961. - 91 p. Anykščių šilelis. - Vilnius: Vaga, 1966. - 31 p. Raštai: [2 t. ]. - Vilnius: Vaga, 1970. - (Lituanistinė biblioteka). T. 1: [poemos ir eilėraščiai]. - 486 p. T. 2: [dienoraštis, laiškai]. - 568 p. Anykščių šilelis. - Vilnius: Vaga, 1977. - 55 p. Anykščių šilelis= Anikščiaiskij bor= Der Hain von Anykščiai= The Forest of Anykščiai - Vilnius: Vaga, 1985. 183 p. - Tekstas lietuvių, anglų, rusų, vokiečių k. Rinktinė: poezija, giesmės, dienoraštis, laiškai / A. Baranauskas. - Vilnius: Baltos lankos, 1994. - 382 p.