Mozaika Pareng Technologij pedagogikos I kr student Aliona

Mozaika Parengė: Technologijų pedagogikos I kr studentė Aliona Jakovleva

Mozaika • Mozaika- lot mosaicum-kas skirta mūzoms. Įvairių formų ir spalvų akmens, smaltos, keramikos gabaliukai dedami į paruoštą betono skiedinį arba klijuojami ant popieriaus ir užliejami betono skiediniu. Jam sustingus ir nuplovus popierių, gautas blokas montuojamas prie dekoruojamos plokštumos. Be betono skiedinio, gabaliukams sutvirtinti naudojamas sintetinės dervos, gipsas, kitos rišamosios medžiagos.

• Mozaika, kaip freska, yra viena seniausių monumentaliosios tapybos technikų, aptikta Mesopotamijoje ( IV a. pr. Kr. ). Senovės Egipte smaltos ir brangakmenių mozaika buvo puošiami buities reikmenys, faraonų sostai ir vežimai ( II a. pr. Kr. ). Seniausia mozaika pastatų architektūroje rasta 1928 m. Archeologinių kasinėjimų metu Irane, šventykloje, statytoje IV tūkstantmetyje pr. Kr. Mozaikos technika buvo ypač populiari Antikos mene.

• Romėnai antikinę mozaiką skirstė į tris rūšis ir laikotarpius: 1. Opus barbaricum, V-II a. pr. Kr. ; 2. Opus tesselatum, paplitusi Graikijoje, Italijoje, Aleksandrijoje IVI a. pr. Kr. , o vėliau I-III a. Romos imperijoje ir Vakarų Europos šalyse; 3. Opus vermiculatum suklestėjo IIIIV a. pr. Kr. , Romos imperijos žlugimo laikotarpiu.

Opus barbaricum • Opus barbaricum naudota mozaikinėms grindims. Jas sudėliodavo iš įvairaus dydžio, kvadratėliais apdorotų natūralių baltų, geltonų, juodų akmenėlių bei ryškiai raudonų gerai išdegtų molio gabalėlių. Mozaikos grindis klodavo ant suslėgto smėlio grunto, vėliau-ant išlyginto kalkių cemento bei smėlio sluoksnio. Mozaikos kompozicijose vyravo geometrinio ir augalinio ornamento motyvai, todėl grindys buvo panašios į antikinius kilimus.

Opus tesselatum • Opus tesselatum mozaikos akmenų gabalėlių kraštai būdavo kruopščiai nušlifuojami, kad glaudžiai prisišlietų vienas prie kito. Mozaikai daugiausia naudotas natūralus marmuras. Išdėliojus akmenėlius, grindys būdavo šlifuojamos ir poliruojamos. Ši technika leido panaudoti ne tik ornamentą, bet ir plėtoti daugiafigūres, subtilesnių niuansų kompozicijas.

Opus vermiculatum • Opus vermiculatum mozaika pasižymi ypatingu piešinio ir kompozicijos tobulumu bei nepriekaištinga atlikimo technika, meistriškumu. Mozaikai naudojami įvairių atspalvių pusbrangiai akmenys, mėlyno stiklo smalta ir kt. , ja dekoruojamos grindys, sienos ir skliautai.

• Ankstyvosios krikščionybės laikotarpio seniausioms mozaikos kompozicijoms būdinga gausybė ornamento, landšafto ir architektūros peizažo motyvų, vėliau daugėja žmogaus figūros vaizdavimo elementų, šventųjų paveikslų, įamžinami biblijos apogėjų ir pan.

Mozaika savo tobulumo apogėjų pasiekė Bizantijos architektūroje. VI-VII a. Mozaikos meno centru tapo Ravena. Šios mozaikos buvo kuriamos iš smaltos, todėl ypatingais spalviniais niuansais nepasižymėjo, atvirkščiai čia vyravo ryškūs, lokalūs tonai, linijinė formos traktuotė, statiškos figūros.

• VII-XII a. mozaika naudojana senojoje gruzinų architektūroje, VIII-IX a. Rusijoje, Kijevo valsėje. Rusijoje XVIII a. susikūrė M. Lomonsovo vadovaujama rusų mozaikos mokykla. Peterburgo dailės akademijoje pradėjo veikti mozaikos dirbtuvės.

VIII-IX a. Islamo šalyse klestėjo majolinė, polichroninė ( ypač žydrų ir mėlynų tonų ) ornamentinė mozaika.

• XVII-XVIII a. Vakarų Europoje mozaikos technika buvo atliktos žymiųjų renesanso meistrų Rafaelio, Ticiano, Tintorelo ir kitų dailininkų paveikslų kopijos. XIX a. pab. - XX a. Pr. Sukurta moderno stiliaus mozaikų. XX a. Mozaikos technika plačiai diegiama naujoje architektūroje.

Mozaika Lietuvoje mozaikos technika daugiau naudota pastatų fasadų, grindų puošybai. Juodai degtų plytų geometriniais ornamentais buvo dekoruotos Vilniasu Šv. Mikalojaus ir Pranciškonų bažnyčių, Kauno katedros sienos

XVI-XVII a. vienspalve ornamentine mozaika puošiami židiniai. XVIIIXIX a. jau plinta kelių spalvų medžio, keramikinių plytelių, marmuro mozaikos. Daugiausia mozaika puošiamos didikų rūmų grindys ( Sluškų rūmai Vilniuje, Pacų rūmai Jiezne. ). Mūrinių pastatų sienos dažniausiai buvo dekoruojamos augalų, gyvūnų motyvų bei geometriniais spalvotų lauko akmenėlių ornamentais.

XX a. mozaika Lietuvoje plito daugiau kaip architektūrinis dekoras, nepasižymėjęs medžiagų ir atlikimo įvairove, nebuvo sukurta sudėtingesnių kūrinių.

XXI a. mozaika naudojama pastatų, buities, namų apyvokos daiktų dekoravimui. Neretai mozaika tampa kaip interjero akcentu. Su naujausiomis medžiagomis mozaika gali sudelioti betkuris žmogus. Jos yra įvairių rūšių, randamos beveik kiekvienoje statybinių medžiagų parduotuvėje.

Literatūros sarašas: • • • A. Mačiulis “Dailė architektūroje” E. H. Gombrich “Meno istorija” Nuotraukos www. google. lt