Sociokultros institucij veikla ir jos efektyvumas vieajame sektoriuje

Sociokultūros institucijų veikla ir jos efektyvumas viešajame sektoriuje Edukologijos katedros prof. dr. Rita Bieliauskienė

Tyrimo problema n Lietuvos sociokultūros organizacijų (nacionalinės ir kitos valstybės dotuojamos koncertinės organizacijos, teatrai) veiklos efektyvumo viešajame sektoriuje analizė – aktuali problema, nes iki šiol kultūros ekonomika ir vadybos, administravimo tyrimų sfera yra mažai išplėtota sritis, o kultūros institucijų veikla dažniausiai remiasi centralizuota planine ekonomika bei atgyvenusiais vadybos principais. n Nors šių institucijų veikla ir neatitinka naujų visuomenės poreikių, konkurencijos sąlygomis viešajame sektoriuje veikdamos neefektyviai, net ir patirdamos nuostolių, visada „gelbėjamos“ valstybės biudžeto.

Tyrimo objektas n Sociokultūros institucijų veiklos efektyvumas viešajame sektoriuje

Tyrimo tikslas n Tirti sociokultūros institucijų (tyrimo imtis: valstybės finansuojamas koncertines organizacijos ir Nacionalinį operos ir baleto teatras) veiklos efektyvumą viešajame sektoriuje.

Uždaviniai n Įvertinti sociokultūros institucijų viešojo n n administravimo ypatumus dabarties sąlygomis. Pateikti kultūros politikos vertinimo kriterijus. Pateikti sociokultūros institucijų viešojo administravimo efektyvumo kriterijus. Nubrėžti sociokultūros institucijų viešojo administravimo tobulinimo kryptis. Pateikti rekomendacijas

Sociokultūros institucijų viešojo administravimo ypatumai dabarties sąlygomis. n Sociokultūros institucijų viešojo administravimo siekis – rasti būdų, kurie įgalintų organizuoti ir telkti žmogiškuosius, meno kūrėjų, materialiuosius, finansinius, informacinius resursus, reikalingus įprasminti savo misiją ir įgyvendinti prasmingą strategiją visuomenėje. n Nuo privačių struktūrų veiklos tiriamų viešųjų institucijų veikla skiriasi tuo, kad sociokultūros institucijų paslaugos, produktai (meno projektai) vertinami ne pinigine išraiška, bet pirmiausiai –sunkiai pamatuojamu dvasingumo poveikiu visuomenei.

n Inovacijos, kaip naujo arba patobulinto produkto funkcionavimas rinkoje, praktinėje viešojo administravimo veikloje akcentuojamos kaip intelektinės veiklos rezultatas. n Sociokultūros institucijų viešasis administravimas turėtų būti susijęs su žmonijos ateities vizija, įkūnijančia humanizmo idėjų realizavimu (dėmesys laisvai, oriai asmenybei, žinių įprasminimo veikloje siekis), dvasinių vertybių kūrimą ir sklaidą. n Būtinybė kurti kultūros industrijas: n nuo 1960 m. Japonijoje atidaryta per 200 naujų muziejų; n Didžiojoje Britanijoje kasmet įkuriama per 15 naujų muziejų. Tikslingai administruojamos meno kultūros sferos funkcionavimo rezultatas – ne tik dvasinės kultūros branda, bet ir pajamos, kurios kartais didesnės, nei gaunama iš automobilių pramonės. n Švedijos vyriausybė meno, sociokultūros sferoje kiekvienam gyventojui skiria apie 35, Kanadoje – 32, Olandijoje – 27 dolerius metuose.

n Sociokultūros sfera – reikalauja pirmaeilės reikšmės valstybininkų dėmesio, nes ji – politikos, ekonomikos, požiūrio į socialinius klausimus, į piliečio egzistenciją visuomenėje, pagrindas. n Sociokultūros institucijų viešojo administravimo sferoje ypač reikšminga kultūros sferos profesionalų – vadybininkų veikla.

Dabarties kultūros politikos vertinimo kriterijai n Ar valstybėje užtikrinamos piliečių politinės teisės ir laisvės? n Ar pozityvi valstybės yra valstybės administracinių ir mokestinių sprendimų galia? n Ar meno kultūra apsaugota įstatymų ir menininkams nereikia kovoti dėl elementarių savo, turinčių meno kūrėjų statusą, teisių, gali ramiai kurti? n Ar visiems šalies piliečiams prieinami kultūros ištekliai ir meno produktai (koks prieinamumas piliečiui, jo bendruomenei, įvairioms valstybės subgrupėms. n Problemos: n n kiek piliečių turi galimybes kuriamais produktais, paslaugomis naudotis? valstybės finansuojamų institucijų valdymas, administravimas; vyriausybės administracinių ir mokestinių sprendimų galių logika; sociokultūros institucijų veiklos, nuosavybės ir kiti teisiniai aspektai.

Sociokultūros institucijų viešojo administravimo efektyvumo kriterijai n Tai – kompleksinių sprendimų reikalaujanti problema. n Akcentuojame svarbiausius: n nacionaliniai prioritetai; n institucijos misijos visuomenėje suvokimas; n veiklos strategijos formulavimas; n taupus resursų (materialiųjų, žmogiškųjų, finansinių) naudojimas; n technologijų įgalinimas; n produktyvumas tenkinant pozityvius piliečių poreikius; n geresnių produktų kūrimas ir poveikis visuomenei; n viešojo sociokultūros sektoriaus tvarumas.

Strategija n Tai – ilgalaikė institucijos veiklos kryptis, susijusi su kiekvienos sociokultūros institucijos įgyvendinama misija visuomenėje, pažanga (judėjimu pirmyn). Todėl jos įgyvendinimas turėtų formuoti būtinybę kisti organizacijai, žmonėms, santykiams vietinėje ir globalioje erdvėje. n Tai – ne veiklos planavimas, bet sprendimų priėmimo procesas. n „Tikslas – ne likimas, bet kelio kryptis“ (Peter Drucker).

n n n n FILOSOFIJA VIZIJA, MISIJA, TIKSLAI UŽDAVINIAI PASIRINKTOS STRATEGIJOS Konkurencinė sistema (jūsų organizacija); Jūsų klientai; Jūsų konkurentai. n Viešasis administravimas įvertinamas kiekviename šio proceso etapų.

Sociokultūros institucijose būtina strategijų visuma n gamyba (meno produktas, paslauga) – operacinė n n strategija rinkotyra – marketingo strategija finansai – finansų strategija žmogiškieji ištekliai – personalo lavinimo strategija organizaciją privalo neraminti ne esami konkurentai, bet galimybė užkariauti konkurentus.

Analizė 1. n Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro finansiniai ištekliai (biudžeto dalis %) 1. Valstybės finansavimas: 98, 4% (teatro vertinamas kaip grėsmė, nes „per mažas“). n iš to skaičiaus: iš įmokėtų į biudžetą pajamų*: 11, 6% 2. Finansinė parama: 1, 6%. 3. Specialių programų finansavimas 4. Pajamos, gautos už parodytus spektaklius

LNOBT nurodomos grėsmės (SWOT analizė) 2. n 1. aukščiausio lygio profesionalų nutekėjimas į užsienį dėl netolygaus apmokėjimo Lietuvoje ir užsienyje; 2. nepakankamas valstybinis finansavimas (? ); 3. nepakankamos investicinės lėšos (? ) pastato rekonstravimui; 4. per lėtas šalies vidurinės socialinės klasės augimas; 5. galimi vartotojų pasirinkimo pokyčiai, konkurentų (kt. teatrų, koncertinių įstaigų ir pan. ) stiprėjimas (? ); 6. šalies ekonomikos lėtėjimas, įtakojantis mažesnį kultūros paslaugų vartojimą; n 7. būtina edukacija (? , turėtų būti prioritetinė veiklos sritis).

Valstybės dotuojamos veiklos tendencijos (finansavimas didėjo) 3. n Visų Lietuvos valstybinių koncertinių organizacijų veikla n n n 2000 m. Surengta koncertų šalyje (viso) 1178 Klausytojų juose (tūkst. ) 262. 78 Iš jų koncertų vaikams 494 Klausytojų juose (tūkst. ) 49, 2 1000 gyventojų tenka apsilankiusių konc. 71 2005 m. 879 118, 2 132 10. 00 35 2008 m. 805 142, 3 106 22, 2 43 Kultūra, spauda ir sportas. 2008. Vilnius: Statistikos departamentas. 2009. P. 36

Pavienių valstybinių koncertinių organizacijų veiklos tendencijos 4. n n n Nacionalinė filharmonija, n n n koncertai šalyje (viso) Klausytojų juose (tūkst. ) „Lietuva” Klausytojų juose (tūkst. ) „Trimitas” Klausytojų juose (tūkst. ) 2000 m. 667 80, 1 120 17, 0 51 0, 9 2005 m. 470 73, 1 110 17, 2 88 7, 0 2008 m. 390 44, 5 8, 3 10, 3 72 4, 0 n Kultūra, spauda ir sportas. 2008. Vilnius: Statistikos departamentas. 2009. P. 37.

Baltijos šalių teatrų pajamų struktūra 2000 m. 5. Pajamos n Valstybės dotacija n Savivaldybės dotacija n Pajamos už bilietus n Kitos pajamos n Rėmėjų lėšos Lietuva 80 0, 06 14 5 1 Latvija 48 3 35 11 3 Estija 69 2 19 7 3 Šaltinis: pagal Baltijos šalių Kultūros ministerijų ataskaitas. ALF (parengė M. Starkevičiūtė), 2002, p. 24.

Disponavimas valstybės parama 6. n 2002 m. vidutinė dotacija 1 žiūrovui teatruose – 55 lt. ; n koncertinėje organizacijoje -77 lt. ; n valstybiniai teatrai, koncertinės organizacijos nesuformulavusios realios, Lietuvos politiką atspindinčios misijos sampratos; n neatliekama rinkos analizė, tyrimai; n nesuformuluota valstybiškai svarbi strategija suponuoja atsitiktinius veiklos mechanizmus, produktyvumą rinkoje.

Sociokultūros institucijų viešojo administravimo tobulinimo kryptys n Įsitvirtinimo principai: n RINKOS: tam tikrų piliečių grupių poreikių tenkinimas, aukštesnių vertybių įtvirtinimas. n TERITORINIS: konkrečios teritorijos piliečių lūkesčių tenkinimas. n PRODUKTO POREIKIS: konkrečioje teritorijoje konkretaus produkto teikimas. n INOVATYVUMAS: principiniai naujo produkto sukūrimas.

Sociokultūros institucijų dėmesio, analizės nesulaukiantys išorinės aplinkos faktoriai konkurencija (tik konstatuojami, vertinami kaip grėsmė); vartotojai (atsitiktiniai); technologijų tobulinimas (nėra ryšių su regionais, nekuriami žiūrovinių palydovų tinklai); vieta rinkoje (išskirtinė valstybinio finansavimo dydžiu); demografinė situacija (dėmesio nesulaukia); ekonominė, politinė, socialinė situacija (vertinama kaip grėsmė); teisiniai normatyvai (pažeidžiami);

Pagrindiniai įgyvendintini sociokultūros institucijų valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo, efektyvumo didinimo principai n Visose valdymo sistemose būtina orientuotis į humanistines vertybes, demokratijos idealus, vadovautis aukštos moralės principais. n Valdymo subjekto tikslai ir interesai, valdymo objekto sistemos poreikiai neturėtų kontrastuoti su paslaugų, meno produktų vartotojų poreikiais. n Kiekviena valdymo sistema turi reaguoti į visuomenės pokyčius, priimti pozityvius sprendimus adaptuojantis naujose apystovose, įvertinti piliečių poreikius ir inovatyviai, išradingai, kūrybingai veikti. n Akcentuotina būtinybė nuolatos stebėti procesą ir laiku spręsti iškylančias problemas, rezultatyviai derinti teorines nuostatas ir visuomenės realijų inspiruotus procesus.

Išvados 1. n Sociokultūros institucijos daug metų kenčia valstybėje, visuomenėje, bendruomenėje negebėdamos suformuluoti savo misijos, sukurti realios strategijos. Todėl prastai sprendžiami kultūros politikos klausimai, neracionaliai naudojami visi resursai. Neveikli vadybos teorijoje žinoma grandinė nuo idėjos, misijos formulavimo, strategijos kūrimo iki kontrolės mechanizmo.

Išvada 2. n Globalių ir vietinių reiškinių analizės stoka, palyginti lengvai gaunamas įstaigų finansavimas, veiklos kontrolės stoka ir visuotinas sociokultūros institucijų neįvertinimas kaip ypatingai svarbaus valstybės politikos prioriteto, suteikia galimybių nerentabiliai naudoti žmogiškuosius ir materialiuosius resursus.

Išvados 3. n Valstybės dotacijos dydis iki šiol nėra susietas su organizacijos veiklos efektyvumu, valstybė neturi finansuoti pramoginių renginių; n valdymas ekonomiškai mažai efektyvus; n viešosios sociokultūros institucijos (ir teatras, koncertinės organizacijos) biudžetą turėtų sukurti iš šių pagrindinių šaltinių: n valstybės biudžeto, remiantis ekonominiais ir meniniais (kiekybiniais ir kokybiniais) kriterijais; n kultūros rėmimo fondo remiami eksperimentiniai projektai, atliepiantys valstybės, regiono, bendruomenės prioritetus; n savivaldybių biudžetų, remiantis ekonominės ir meninės veiklos rezultatų kriterijais, įvertinus vykdomą misiją regiono bendruomenei.

Rekomendacijos 1. Kurdamos veiklos strategijas kultūros institucijos turėtų apmąstyti ir suformuluoti savo misiją Lietuvos visuomenėje, bendruomenėse. Būtent ji, pagrįstai įvertinta kaip prioritetinė, remiantis ekonominės ir meninės veiklos rezultatų kriterijais, galėtų gauti atitinkamą finansavimą iš valstybės biudžeto.

Rekomendacija 2. Formuluojant strateginius uždavinius turėtų būti atliekamos Lietuvos sociokultūrinio gyvenimo, visuomenės poreikių, meno rinkos analizės.

Rekomendacija 3. Atsižvelgiant į kūrėjų veiklos specifiką ir darbuotojų deklaruojamus poreikius, aktyvinti ir modernizuoti administravimo procesus. Įvertinant rinkos mechanizmus, produktyviai ir pozityviai veikti visuomenėje, visoje valstybės erdvėje.

Rekomendacija 3. Struktūruojant veiklą tobulinti ryšių tarp Lietuvos regionų sistemą, kurti funkcionuojančius sociokultūros tinklus.

Sociokultūros institucijų viešojo administravimo tobulinimo priemonės 4. n Užtikrinti veiklos ilgalaikį tęstinumą; n stebėti įgyvendinamos strategijos eigą (monitoringas); n institucijose eliminuoti funkcijų ir veiklų perteklines veiklas; n efektyviau sociokultūros sistemoje diegti ir produktyviai naudoti informacines technologijas; n įtvirtinti sociokultūros institucijų valstybės finansavimo ne pagal planuojamas veiklas, bet pagal veiklos prioritetus ir rezultatyvumą principus; n sociokultūros sferoje apriboti kazuistiką kūrėjų (autorių) finansavimo sferoje.