Literatros etika Naratyvo etika Stanfordo mokslininkai apie literatros

Literatūros etika / Naratyvo etika

Stanfordo mokslininkai apie literatūros etiką (2014 m. ) • Baigus skaityti apsakymą ar romaną gali sukilti daug emocijų, gali būti išjudintos protinės galios, gali apimti nusivylimas, kad tikėtasi buvo ne to. Bet ar tikrai moraline prasme tapome geresni?

• Daugma žmonių skaito literatūros tekstus tam, kad šviestųsi, kad pramogautų ar pasigrožėtų, kad geriau suprastų kitų gyvenimus, bet ne dėl kokių nors su morale susijusių priežasčių. Kita vertus, visi šie tikslai gali būti nukreipti ir moralės link (serve moral purposes).

Davidas Kiddas (Ph. D candidate in cognitive, social and developmental psychology at New York's New School for Social Research) • Sąmonės teorija – tai galimybė numanyti kitų mintis ir emocijas. Išvystyta sąmonės teorija prilygsta stipriai empatijai.

Penkių eksperimentų rezultatai parodė, kad skaitant grožinę literatūrą gerėja sąmonės teorija (Theory of Mind; To. M). Beje, To. M ne visada išvirsta į gerumą ar padaro žmogų moralesnį; dažniau būna atvirkščiai.

Kiddo teigimu, peštukai ar priekabiautojai pasižymi itin aukštu To. M lygiu, ir tai natūralu – norint kuo nors manipuliuoti ar prie ko nors priekabiauti reikia labai gerai išmanyti kito mintis ar emocijas. “ Taigi eksperimentais nebuvo patvirtinta, kad literatūra kelia moralės lygį, bet sustiprino prielaidą, jog „grožinė literatūra viską dar labiau komplikuoja. “

Etikos ir literatūros (romano) sąsajų paieškų pradžia – 1961 -ieji, kai Wayne‘as Boothas parašo studijąThe Rhetorics of Fiction. Knygoje gvildenami retorikos sąlygoti svarstymai etikos klausimais. Po dvidešimties metų Martha Nussbaum tyrinėjo literatūrą iš moralės filosofijos perspektyvų.

• Literatūros ir etikos santykio teorijos gilinasi į skaitymo procesą, nes grožinė literatūra svarsto normų ir vertybių klausimą. Kad tekstą galėtume vadinti grožiniu, anot Shady Cosgrove, reikia trijų dalykų:

1. Tekstas turi būti apie žmogų. „Literatūra – tramplinas svarstymams apie žmogaus padėtį. “ (Thomas Pavel) Literatūra – diskusijų apie tai, ką reiškia būti žmogumi, forumas. 2. Literatūra turi būti kelių lygmenų – potekstė ir simbolika suponuoja kelis teksto perskaitymo būdus.

Kaip teigia Phelanas, „literatūros tekstas steigia daugiasluoksnę autoriaus ir auditorijos komunikaciją, apimančią auditorijos intelekto, dvasios, emocijų, vertybių klausimus. “

3. Būtina formos ir turinio sintezė. Pasakojimo technika – struktūra, charakterizavimas, požiūris, vyksmo vieta ir laikas, tempas, vartojama kalba ir vaizdingumas – ir tema turi sąveikauti dialogiškai.

• Į etikos lauką pakliūna autorius, pasakotojas ir skaitytojas. „Grožinio pasakojimo dviguba komunikacinė situacija – kažkas mums pasakoja, jog kažkas kažkam pasakoja, kad kažkas nutiko – jau pati savaime yra keliasluoksnė etinė situacija. “ (Phelan)

• Etiškas yra ir pats skaitymas. Hale teigimu, skaitymo vyksmas yra dvigubas. „Vaizduojamas kitas yra pateikiamas pasitelkus du susijusius aktus – savisubordinacijos, padedančios suvokti pasikeitimo (alterity) galimybę, ir „priešsavisubordinaciją“ – norą patikėti, kad toks pasikeitimas galimas. “

Tai reiškia, kad skaitytojas apsisprendžia mesti pašalinę veiklą pasirengęs patikėti, jog įmanoma perprasti (accsess) kito pažiūras. Kad personažai galėtų paveikti skaitytoją ir jį įtraukti į literatūros etikos lauką, skaitytojas turi pripažinti, jog geba suvokti kitokią (othered) perspektyvą.

Išeitų, kad literatūra gali ugdyti pagarbą kitoniškumui (o kitoniškumas ir yra etinė romano savybė). Vadinasi, romanas yra esminis tikintis kokių nors pokyčių socialiniame gyvenime. (Hale) Literatūra ugdo empatiškus individus, galinčius teigiamai keisti visuomenę.

• Beje, skaitytojo santykio su tekstu autorius sukontroliuoti negali. Skirtingi skaitytojai skaito skirtingai, ypač turint omenyje etikos rėmus. Pavelo teigimu, nėra labai svarbu, kaip konkretus skaitytojas interpretuoja atitinkamą epizodą; daug svarbiau yra tai, kiek skaitytojo vaizduotėje tasai epizodas skiriasi nuo fizinio tikrovės pasaulio.

Būtent šis skirtumas ir koduoja su normomis susijusią žinutę. Taigi rašytojui nėra svarbiausia sukurti etiškas situacijas stengiantis patraukti skaitytojo dėmesį tam tikriems klausimams; jam gerokai svarbiau sukurti tokią situaciją, kuri suintriguotų skaitytoją, ir šis pradėtų „etinį tyrimą“ pasidavęs daugiasluoksniam skaitymo procesui ir „aprobuotų“ kitoniškumą.

M. Nussbaum idealus romano funkcijų modelis 1) Romanas atveria daugiabalsio kokybiško mąstymo vertę, tikrų vertybių svarbą. Visa tai atsiskleidžia vaizduojant personažų konfliktus, jų sprendimus ir dilemas.

2) Romanas atveria konkretaus atvejo prioritetą. Romane vaizduojamo personažo gyvenimas prieš skaitytojo akis nugyvenamas tik kartą, akcentuojami atitinkami gal ir ne visada teisingi personažo sprendimai. Svarbiausia, kad skaitytojui būtų aiškios kiekvieno sprendimo priežastys.

3) Romanas provokuoja emocijas; emocijos ir yra esminė skaitytojo ir romano jungtis. Emocijos turi etinę vertę, nes jos atspindi mūsų požiūrį į tai, kas svarbu. O jeigu emocinis ryšys nėra užmezgamas? . .

Pavelo Simonovo informacinė emocijų teorija E = – p (RI – TI) E – emocija p – poreikis RT – reikiama informacija TI – turima informacija

Emocija kyla iš poreikio. Jei reikiamos informacijos yra daugiau nei turimos, emocija bus neigiama, nes skirtumas bus teigiamas. Gal tai galima susieti su interpretaciniais sunkumais? . .

• Naratyvo etika tiria istorijos pasakojimo ir moralinių vertybių sankirtas. Naratyvo etika moralines vertybes traktuoja kaip istorijos ir istorijos pasakojimo neatskiriamą dalį; patys naratyvai klausia, kaip reikėtų mąstyti, spręsti ir veikti autoriui, naratoriui, personažui ar skaitytojui, kad visiems būtų dar geriau.

Naratyvo etikos akcentuoja keturis pagrindinius klausimus: 1) To, kas pasakyta, etika. 2) Pasakojimo etika. 3) Rašymo/pateikimo etika. 4) Skaitymo/recepcijos etika.

1. To, kas pasakyta, etika koncentruojasi į personažus ir įvykius. Keliami svarbiausi klausimai: kokios personažo veiksmų etikos dimensijos, ypač kalbant apie konfliktus, su kuriais jie susiduria, ir tų konfliktų sprendimo būdus, kuriuos jie pasirenka. Kokios etikos dimensijos pasireiškia konkrečiam personažui bendraujant su kitais personažais.

2. Kokią atsakomybę etine prasme savajai auditorijai jaučia (jeigu jaučia) istorijos pasakotojai? Kokios naratyvo technikų etinės dimensijos? Kaip atitinkamos technikos implikuoja ar perteikia istorijos pasakotojų (numanomų autorių ir naratorių) santykius su jų medžiaga (įvykiais ir personažais) ir auditorija grindžiančias vertybes?

3. Kokie konkrečių autorių, filmų režisierių etiniai įsipareigojimai (jeigu tokių apskritai yra) jų „darbinei medžiagai“? Kokie memuarų rašytojo įsipareigojimai (jeigu tokių yra) žmonėms, apie kurių patirtis jis pasakoja? Kokie romaną adaptuojančio režisieriaus įsipareigojimai pačiam romanui ir jo autoriui?

Kokios galioja etinės prielaidos konkrečiame istoriniame kontekste renkantis pasakoti būtent tą, o ne kitą istoriją? Pavyzdžiui, kokia rašytojo, gyvenančio represinio režimo sąlygomis ir atsisakančio rašyti apie sociopolitines aplinkybes, etika? Ar kurdamas naratyvą apie savo paties gyvenimą gali tapti „etiškesniu“ žmogumi?

4. Kokie auditorijos etiniai įsipareigojimai pačiam naratyvui, jo medžiagai ir autoriui? Kokios auditorijos sėkmės ar nesėkmės vykdant tuos įsipareigojimus pasekmės? Ar skaitant konkretų pasakojimą galima tapti geresniu, etiškesniu žmogumi?

• Šios keturios klausimų grupės atitinka keturias etines pozicijas, kurias užima pgrindiniai pačių istorijų ir istorijų pasakojimo veikėjai (agents). 1) vienų su kitais ir su atitinkama situacija susijusių personažų etinė pozicija;

2) su personažais ir su tuo, kam pasakojama istorija, susijusių naratorių etinė pozicija; 3) numanomo autoriaus, susijusio su personažais, naratoriais ir numanomomis ir esamomis audotorijomis, etinė pozicija;

• 4) esamos auditorijos narių (ir etinių įsitikinimų, aktualizuojamų skaitymo patirties metu), reaguojančių į pirmas tris pozicijas, etinė pozicija. • Šios keturios klausimų grupės ir keturios pozicijos atskleidžia naratyvo ir moralinių vertybių sankirtų daugiasluoksniškumą.