Dovana Lietuvai Skaistgirio gimnazijos mokini kryba 2018 m

Dovana Lietuvai Skaistgirio gimnazijos mokinių kūryba 2018 m.

Konkursui „Dovana Lietuvai“ 1. Urtė Čirpytė, 4 kl. Eilėraštis Mano Tėvynė 2. Kamilė Paužuolytė, 4 kl. Eilėraštis Lietuva – tai mūsų gimtinė 3. Augustė Rudytė, 4 kl. Eilėraštis Mano gimtinė - Lietuva Mokytoja Jolanta Bijanskienė

Urtė Čirpytė Mano Tėvynė Lietuva - mūs maža šalelė, Lietuva - mūs tėviškė miela, O prie Latvijos pasienio Ošia skaisti giria. Skaistgirio miestelis mažas, Bet žmonės čia geri. Darbštūs jie visi be galo Ir laukai visad žali. Turim gražią mes mokyklą, Kurioj mokomės visi. Šermukšnių gatvėj uogos sirpsta, Rugsėjį einam mes linksmi.

Kamilė Paužuolytė Lietuva – tai mūsų gimtinė, Lietuva – tai auksu aplieta šalis, Lietuva – geltona, žalia, raudona. Lietuvos spalvos pačios gražiausios, Nes Lietuva aplieta auksu. Ir yra vėliava geltona, žalia, raudona. Geltona – tai auksas, Žalia – tai mūsų gimtinė, Raudona – tai mūsų širdis. Mes Lietuvą mylim labai!

Augustė Rudytė Mano gimtinė - Lietuva - tai mano gimtinė. Lietuva - tai mano tėvynė. Gyventi Lietuvoj smagu. Ilsėtis, mokytis šaunu. Lietuva - tai upės ir upeliai. Lietuva - tai miestai ir miesteliai. Lietuva - miškai ir žalios girios. Lietuva - tai smėlio kopos ir Baltijos jūra plati. Lietuva - tai mus gimta šalelė, Kurioj visiems gyventi gera.

Konkursui „Dovana Lietuvai“ Evelina Jokubauskaitė, 6 klasė Eilėraščiai - Mano šalis ir Lietuva Erlanda Aukselytė, 6 klasė Eilėraštis Lietuva Beatričė Pranciulytė, 6 klasė Eilėraštis Lietuva Mokytoja Irina Janulienė

E. Jokubauskaitė Mano šalis Žemė gimtoji. . . Medžiais ir gėlėmis nubarstyta! Žemė gimtoji. . . Saulės laukais nubučiuota! Žemė gimtoji. . . Upėmis ir lietumi nuprausta! Žemė gimtoji. . . Mūsų kojomis numindyta! Žemė gimtoji. . . Motulės ašaromis aplaistyta! Žemė gimtoji. . . Tėvelio dalgio nuskusta! Žemė gimtoji. . . Vaikų juoku sušildyta! Žeme gimtoji, Esi tu mūsų brangi Lietuva!

E. Jokubauskaitė Lietuva Ji mažytė ir graži, Man miela ir maloni. Čia gyvena mūs šeima! O šalis ta Lietuva! Čia namučiai, čia namai. Ir visi geri draugai!

Erlanda Aukselytė Lietuva Ten, kur Lietuva, Ten mūsų namai. Ten, kur Lietuvos himnas skamba, Ten mūsų Tėvynė. Kiek kraujo buvo išlieta, Kad Lietuva būtų vėl atkurta. Kiek meilės buvo atiduota, Kad ji būtų laisva. Tad mylėkime Lietuvą, Nes ji pati nuostabiausia! Kad ir kur mes bebūtume, Lietuva mūsų širdyse!

Beatričė Pranciulytė Lietuva Lietuvėlė, Lietuva, Kaip lakštingalos daina. Tu esi man tik viena, Tu brangi man širdyje. Šimtas metų tau yra, Bet vis tiek tu dar jauna. Ši šalis yra gimta, Ir jos vardas – Lietuva!

Konkursui „Dovana Lietuvai“ Haiku Urtė Kvyklytė, IV g; Rigoberta Kanapickaitė, III g; Karolina Garnytė, 7 kl. ; Irma Rekytė, IV g; (4 tekstai) Diana Praščiūtė, III g; (4 tekstai) Aušra Vikrauskaitė, IV g; Gabrielė Šidlauskaitė, III g Mokytoja Dijana Kalnienė

HAIKU LIETUVAI Urtė Kvyklytė Kaip Odisėjui Itakė labai brangi, Taip mums Lietuva.

HAIKU LIETUVAI Rigoberta Kanapickaitė Nebereikia ašarų, Vasaros šviesų vakarą Baltijos jūroj paskendusių.

HAIKU LIETUVAI Karolina Garnytė Vasario šešioliktoji. Plevėsuoja nublukusi Senelio vėliava.

HAIKU LIETUVAI Irma Rekytė Lietuva graži, Tu, Tėvyne, man brangi, Kas aš be tavęs? ****** O buvo laikai, Žmogau, tremtį pažinai, Skausmą patyrei.

HAIKU LIETUVAI Lietuva mana, Bet trispalvė vėliava Buvo svetima. *** Tautišką giesmę Šiandien giedame darniai, Lietuvai 100! Irma Rekytė

HAIKU LIETUVAI Geltona saulė, Žalia vasaros skraistė, Raudona viltis. ****** Dirbu Lietuvai, Rūpinuosi Lietuva, Myliu Lietuvą. Diana Praščiūtė

HAIKU LIETUVAI Diana Praščiūtė Lietuva brangi, Vasarą karūnuota Visada širdy. ****** Tu Tėvynė esi, Tu man be galo brangi, Tu man saulė esi.

HAIKU LIETUVAI Aušra Vikrauskaitė Tėvyne mūsų, Tu mums esi brangiausia Ir mylimiausia.

HAIKU LIETUVAI Gabrielė Šidlauskaitė Mūsų Lietuvos Trispalvė plevėsuoja Vasaros žieduos.

Lietuvai (sonetas). Dovydas Guntis, 7 kl. Šviesa. Edvinas Šiaučiūnas, IV g Dovanokit žodžiui. . . mėnulį. Gabrielė Šidlauskaitė, III g Lietuviškas žodis (akrostichas), Nuplauki, laike, vargus spaudos draudimo. Greta Armalytė, III g Lietuvai I (akrostichas); Lietuvai II (akrostichas). Irma Rekytė, IV g Lietuvoj (sonetas); Gina Lietuvą karys. Kevinas Vasiliauskas, 7 kl. Švenčia visa Lietuva. Lukas Mikolaitis, 7 kl. Trispalvė. Ona Šmitaitė, IV g Gimtajai kalbai ir Lietuvai. Paulius Šomka, III g ATLEISK (trioletas). Simona Kipšaitė, III g Mokytoja Dijana Kalnienė

Dovydas Guntis Lietuvai (sonetas) Lietuva, brangioji mano Tėvyne, Gerbiam tave visa širdimi, Neleisim niekam tavęs naikinti, Šimtmečiais mes ginsim tave. Lietuvoj mes gimėm ir augom, Lietuvoj ir žadam gyvent: Čia mūsų žemė, mūsų tėvynė, Čia mūsų gimtieji namai. Gimtoji Lietuva, būki laiminga Ir džiugink mus savo grožiu – Šilais, ežerais, kalneliais ir kloniais, Kviesk pasilikti mus čia amžinai. Per amžius būki laiminga Ir laimink savus ir svečius.

Edvinas Šiaučiūnas Šviesa Jau sunokusių kviečių varpos Subrandino grūdus duonai. . . O galingųjų ąžuolų šakos Saugojo miškuos vanagus, beržus, kazimieraičius, vytautus. . . Spėjo saulė nusileisti Nemuno gale, Palikdama juos pilnačiai, Kuri vienintelė parodo naktį Kelią į šiltus namus. . .

Gabrielė Šidlauskaitė Dovanokit žodžiui. . . mėnulį Kur gyvensi, Kur bebūsi, Gimtinėj geriausia, Nes čia šilčiausia. Ir nekalbu apie klimatą – Kalbu apie tautą, Kur gimtasis žodis Sušildo širdį šalčiausią. Nemoku aš kurti, gražiai rašyti, Bet mokytoja prašė vis tiek pabandyti. Tad kaip mokėjau, taip parašiau, Meilę gimtajam žodžiui apdainavau, Jei jums atrodo, kad susimoviau ir gausiu nulį, Neišgyvenkit, o dovanokit žodžiui. . . mėnulį.

Greta Armalytė Lietuviškas žodis (akrostichas) Lašai būties ir vėl vagos Tau veidą, Ir vėtros širdyje medžius kapos. Erškėčių spygliuose maža mergaitė Tavęs pėdom kraujuojančiom ieškos. Užmigsi Tu miške prie seno beržo, Vėlei ji šauks Tave sapnu. Ir jai, savo brangiai mergaitei, Šią naktį atsakysi tuo pačiu. Kad bent sekundę jaustum josios dvasią, Apsikabinimus, šiltumą tų delnų, Su kuriais jau įtikėjai meilę drąsią, Žėrėjimą ir žavesį šitų kerų. O, Viešpatie, grąžinki tu man saulę, Deja, be jos gyvent baisu, sunku. Ir iš sapnų meldžiu prikelt mergaitę – Stebuklais tik dėl jos vis dar tikiu.

Greta Armalytė Nuplauki, laike, vargus spaudos draudimo Ir leisk vėl būti mums laisviems – Ne veltui Lietuvą taip protėviai brangino, Juk esam žmonės mes didžios tautos.

Irma Rekytė Lietuvai I (akrostichas) Labai labai Tave myliu Ir garbinu kiekvienu žodeliu. Esi Tu man tokia vienintelė, svarbi. Todėl Tave be galo branginu. Už jūrų marių ar Madagaskare antros tokios nėra. Verta esi Tu mano pastangų, nes. . . Aš Tave Tėvyne vadinu.

Irma Rekytė Lietuvai II (akrostichas) Laukai žali Ir taip gaivu čia, Eini ir gera širdyje, Tačiau galvoj vėl mintys ūžia – Už ką kiti išduoda ją? Vaidina, kad ją myli, Aukotis neketina.

Kevinas Vasiliauskas Lietuvoj Gimiau aš mažytėj šaly Lietuvoj, Kur ąžuolai galiūnai stūkso tylumoj. Kur laibas berželis ištiesęs šakas Mojuoja jis dangui ir pinas kasas. Gimiau aš mažytėj šaly Lietuvoj, Kur speigas vis blaškos įstrigęs tvoroj. Čia žiemos apklotos giliausiu sniegu Ir man su juo žaisti be galo smagu. Žaliuoju kraštu mano šalį vadina, O kai kyla pavojus, Narsūs vyrai drąsiai ją gina. Tik truputį liūdna – Čia vasaros trumpos: Atbėgo, nubėgo, kaip sapnas pradingo.

Kevinas Vasiliauskas Gina Lietuvą karys Gina Lietuvą –Tėvynę – Mūs kariuomenės karys. Sunkią dalį prisiėmęs, Niekas jo nesustabdys. Nors širdis iš skausmo plyšta – Jis motulės nematys, Bet Tėvynę, brangią širdžiai, Visada karys apgins.

Lukas Mikolaitis Švenčia visa Lietuva Nors daug vargo tu matei, Bet gyva tu išlikai, Šimtą metų jau šventi, Paminėt ir mus kvieti. Džiaugias visa Lietuva, Kad Tėvynė mūs laisva. Skamba dainos, aidi juokas, Švenčia visa Lietuva – Nuostabu gyventi čia.

Ona Šmitaitė Trispalvė Matau tave lyg saulę, Kuri apgaubia mane savo šviesa ir Šiluma, kuri gydo ir džiugina. Matau tave lyg žalią svaigulį, Kuris alsuoja gyvybe, Plačių pievų ir didingų miškų gaiva. Matau tave lyg aguonų lauką, Kuris skleidžiaugsmą, Meilę ir ištikimybę. Plazdėk, trispalve!

Paulius Šomka GIMTAJAI KALBAI IR LIETUVAI Priemiesčio gatvėje susimąsčiusi mergaitė nepažįstamajam apibūdina apšalusių, užsnigtų saulėgrąžų žydėjimą. Ne viskas miršta, ką šalna paliečia.

Simona Kipšaitė ATLEISK (trioletas) Atleisk žmonėms už tai, Kad skandino tave užmaršty, Kad gražesnis lenkiškas žodis buvo. Atleisk žmonėms už tai, Kad per vėlai tave įvertino, Kad per vėlai gelbėti pradėjo. Atleisk žmonėms už tai, Kad skandino tave užmaršty.

Konkursui „Dovana Lietuvai“ Irma Petrušaitytė, Ig Eilėraštis Šimtametė Lietuva Sakmės Rokas Rudnickas, I g (Šuns ištikimybė); Irma Petrušaitytė, I g (Šuns skundai); Laisvūnas Pranciulis, I g (Bobutės šuo); Rustina Žukauskaitė, I g (Kodėl šuo nekalba? ); Živilė Ripskytė, I g (Daugiau lok, mažiau išduok); Neringa Truškauskaitė, I g (Nebylys šuo); Inesa Kudulytė, I g (Dievo šuo); Armandas Lukoševičius, I g (Šuns pagalys); Mindaugas Liukaitis, I g (Šuns istorija); Gabija Malinauskaitė, I g (Nevertinama dovana); Akvilė Gylytė, I g (Dievo duota, velnio atimta). Mokytoja Nijolė Briedienė

Irma Petrušaitytė Šimtametė Lietuva Šimtas metų įkurta, Ten pastatė pilį jis. Ši valstybė – Lietuva. Sausio 13 -a diena, Jos gamta labai graži, Žmonės gynė šalį šią. Ir lietuviai paprasti. Ir štai tapome laisvi, Džiaugiamės kartu visi. Mes garsėjame legendom, Kunigaikščiais ir pilim. Nuo to laiko mes gyvenam, Savo protėviais didingais Kaip lietuviai paprasti. Taip didžiuojamės visi. Apsigynę savo laisvę, Šimtą metų įkurti. Vieną naktį Gediminas Susapnavo sapną šį, Kad ant kalno staugia vilkas. . .

Rokas Rudnickas Šuns ištikimybė Vieną kartą Dievas susikūrė sau draugą. Tą draugą pavadino šunimi. Jis buvo meilus, gražiai kalbėjo. Velnias, pamatęs šį sutvėrimą, užsimanė jį prisivilioti. Nelabasis jam pasiūlė skanėstą ir taip jį prisiviliojo. Dievas pamatęs, jog šuo dažnai būna su velniu, piktai tarė: - Už neištikimybę atimu tau kalbėjimo dovaną. Šuo nuliūdo, nes kalbėjimas buvo jo brangiausias dalykas. Nuo to laiko šunys nebegali kalbėti.

Irma Petrušaitytė Šuns skundai Vieną kartą, labai seniai, Dievas sėdėjo ant debesies ir žiūrėjo į savo sutvertus laukus, gėles, medžius, gyvūnus, vandenis. . . Nusprendė Dievas pasižiūrėti, ką veikia jo svarbiausi sutvėrimai – žmonės. Dievas pamatęs, kad jiems labai liūdna, sukūrė šunis. Jie buvo rudi, labai gražūs ir paklusnūs, bet Dievas matė, jog jie labai kenčia, nes vieni pririšti prie būdos, kiti negauna ėsti, trečius muša, o kiti išvis namų neturi. Dievas nusprendė, kad šunys turėtų jam pasiguosti. Bet kaip? Balso jie juk neturi. Dievas jiems negalėjo padovanoti tokios brangios dovanos, bet padarė išimtį. Kai visi pasaulio žmonės ims gerai elgtis su šunimis, tik tada Dievas leis jiems kalbėti. Matyt, žmonės dar ir dabar nesielgia su šunimis gerai, nes nė vienas iki šiol nekalba.

Laisvūnas Pranciulis Bobutės šuo Kitą kartą gyveno jaunas ir stiprus šunelis, bet buvo labai nekantrus ir iškalbingas. Viską, ką išgirsdavo, kaipmat išpasakodavo savo bičiuliams. Dievas pamatęs jo tokį elgesį nusprendė paprašyti ugnies, kad ši, šuniui ėdant, nudegintų liežuvį. Kitą rytą atsikėlęs šuo tik strykt prie dubenėlio ir ėda. Iš pradžių nieko nejuto, bet po kurio laiko ėdimas jam atrodė kaip pragaras. Ir nuo to laiko jis su žmonėmis nebekalba, o ant jų loja.

Rustina Žukauskaitė Kodėl šuo nekalba ? Vieną šiltą vasaros dieną šuo vaikščiojo po gyvenvietę ir pradėjo dainuoti. Jis taip gražiai dainavo, kad net katės pradėjo kniaukti. Kitą dieną šuo vėl vaikščiojo ir dainavo gražias dainas. Priėjo prie jo moteris ir pradėjo kažką rašyti ant lapo, kai baigė, atsuko lapą į šunį. Ten buvo parašyta: , , Ar gali man padovanoti savo balsą, aš tau atsilyginsiu‘‘. Ir šuo baigęs dainuoti paklausė: , , Kaip tu man atsilyginsi? ‘‘ Ji vėl pradėjo rašyti ant lapo atsakymą į šuns klausimą: , , Galėsi gyventi su manimi, aš tave maitinsiu kaulais ir girdysiu pienu, žinau, kad esi valkataujantis šuo‘‘. Šuo sutiko ir kartu su moterimi nuėjo pas raganą, kuri atidavė šuns kalbą moteriai. Nuo to laiko šunys nebekalba ir yra patys geriausi žmogaus draugai.

Živilė Ripskytė Daugiau lok, mažiau išduok Vienas iš Dievo angelų turėjo šunį, kuriam pasiguosdavo ir pasakydavo slapčiausias paslaptis. Šuo galėjo kalbėti, visada paguosdavo, bet iki tol, kol velnias jo nesugundė - ir tada šuo išdavė visas angelo paslaptis. Angelas sužinojęs nuėjo pas Dievą ir pradėjo skųstis. Dievas supyko, nuėjo pas šunį ir pasakė: - Daugiau lok, mažiau išduok. Ir nuo to laiko šunys tik loja, bet nekalba.

Neringa Truškauskaitė Nebylys šuo Vieną kartą buvo šuo, vardu Neklaužada. Jis buvo labai negeras šuo: neklausydavo Dievo, negražiai kalbėdavo, erzino kitus. Dievas visada pakęsdavo jo šunybes ir jam skirdavo mažą bausmę. Tačiau vieną kartą nutiko taip, kad Neklaužada, neiškentęs Dievo bausmių, negražiai išvadino ir patį Dievą. Dievas supykęs tarė: - Gana tau taip elgtis, Neklaužada, atimu iš tavęs kalbos dovaną. Nuo šiol galėsi tik loti.

Inesa Kudulytė Dievo šuo Dievas turėjo šunį, kuris kaip ir visi šunys mokėjo kalbėti. Vieną dieną į Dievo karalystę įsibrovė velnias, o šuo jo nesulaikė. Tai sužinojęs Dievas labai supyko: - Kaip tu galėjai nesustabdyti velnio? - Aš tuo metu buvau užsiėmęs, kalbėjau su angelu, - atsakė šuo. - Ak! Viskas, nuo šiol šunys nebekalbės, o tik los. Taigi nuo tos dienos šunys nebegali kalbėti.

Armandas Lukoševičius Šuns pagalys Vieną kartą Dievas kūrė gyvūnus. Atsibodo jam kurti kiaules, vištas, karves. Dievas norėjo žaismingo ir protingo gyvūno. Norėjo draugo. Taip Dievas sukūrė šunį. Padarė jį greitą, kad galėtų žaisti, protingą, kad nepridarytų išdaigų , ir davė jam kalbos dovaną, kad neatsibostų Dievui su savimi šnekėti. Iš pradžių Dievas buvo labai patenkintas savo kūriniu, jų mėgstamiausias žaidimas buvo mesti pagalį. Dievas mesdavo, o šuo atnešdavo. Po kiek laiko Dievui pabodo, bet šuo neatstodavo. Šuo vis prašė ir prašė žaisti dar. Galų gale Dievas supykęs suriko, jog jei šuo ištars dar bent žodį, tai pats pagaliu virsiąs. Ligi šios dienos šuo vis dar tyli.

Mindaugas Liukaitis Šuns istorija Viskas prasidėjo, kai Dievas sukūrė žemę ir jos būtybes. Iš sutvertų būtybių Dievui labiausiai patiko šuo. Jis buvo geriausias Dievo draugas ir ne ką blogesnis patarėjas. Bet vieną kartą pasirodė velnias. Jis šunį prisiviliojo suktais triukais ir privertė tarnauti. Dievas supykęs uždraudė šunims kalbėti. Ir nuo to laiko šunys nebekalba.

Gabija Malinauskaitė Nevertinama dovana Vieną kartą vykęs didelis susirinkimas. Susirinko visi gyvi sutvėrimai. Susirinkime reikėjo pasisakyti, kam jiems reikalingas jų balsas. Dievui balso reikia, kad pamokslus sakytų, žmogui, kad savo bėdas išsipasakotų, o šuniui. . . Na, o šuniui, pasirodo, jo visai nereikia, esą ir be jo išsiverstų. Dievas užsirūstino ant šuns, kodėl jis nevertina Dievo dovanų, ir pasmerkė jį amžiams loti.

Akvilė Gylytė Dievo duota, velnio atimta Kartą pasaulio kūrimo pradžioje velnias pradėjo skųstis Dievui, kad jam ten vienam pragare labai nuobodu ir jis jaučiasi vienišas. Dievas dieną kitą pagalvojęs nutarė sukurti visišką velnio priešingybę: mielu snukučiu, švelniu kailiuku. Dievas išsiuntė jį pas velnią pragaran. Gyvuliukas, būdamas labai mielas ir šnekus, išvargino velnią. Velnias, apimtas pavydo ir ramybės ilgesio, nukirto šuneliui jo ilgąją uodegėlę, o šis iš išgąsčio ir nevilties taip ir iki šios dienos neprataria nė vieno žodžio.