Lietuvi literatros kurso kartojimas Tikslai Pakartosime lietuvi literatros

Lietuvių literatūros kurso kartojimas Tikslai: • Pakartosime lietuvių literatūros kursą chronologine tvarka. • Susisteminsime autorių kūrybos būdingus bruožus. • Gilinsime kūrinio analizės įgūdžius.

Šviečiamasis amžius Kristijonas Donelaitis (1714 -1780) • 6 pasakėčios : „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis • • jomarkininks“, „Šuo didgalvis“, „ Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“. Poema „Metai“. Pirmasis didesnės apimties lietuvių grožinės literatūros kūrinys. Didaktinė epinė poema, parašyta hegzametru. (Išleista 1818. Mažoji Lietuva). Tema: Mažosios Lietuvos būrų gyvenimas keičiantis metų laikams ir su jais pasikartojantys darbai, santykiais su ponais ir kitataučiais. Problemos: kokia žmogaus buvimo pasaulyje prasmė, kaip reikia gyventi ir elgtis Dievo sukurtame pasaulyje. Stiliaus savitumas: veikėjai – Vyžlaukio kaimo „viežlybi“ ir „nenaudėliai“ būrai, juos skriaudžiantys ponai. Sodri, turtinga, vaizdinga kalba: vaizdingi veiksmažodžiai, hiperbolės, palyginimai.

• Kūriniai parašyti hegzametru. Svarbiausias jo • • kūrybos faktorius – tikrovė. Pasakotojas tipiškas epiniam pasakojimui – jis žvelgia iš šalies. Paralelė tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo. Didaktizmas. Baroko ženklai : grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai, požiūris į Dievą, kaip į sutvėrėją, kaip duotybę (mes turime elgtis taip, kaip sutverta). Klasicizmo ženklai: keturių metų laikų forma, didaktiškumas. Švietimo epochos ženklai: lietuviškų tradicijų gynimas, noras pamokyti, paaiškinti, patarti, kaip ūkininkauti ir tvarkyti gyvenimą, sveiko proto tradicija, darbštumo iškėlimas. Stiliai: realizmas, didaktizmas (racionalizmas). Vaizdavimo objektas: XVIII a. būrų gyvenimas, jų darbai, buitis, papročiai, tradicijos, tarpusavio santykiai, santykiai su ponais, su kitataučiais.

Romantizmas Antanas Baranauskas (1835– 1902) • „Anykščių šilelis“. Poema. (Parašyta 1858 -1859, • • • kad įrodytų lietuvių kalbos grožį) Tema: Lietuvos gamtos grožis. Problemos: Lietuvos gamtos grožio nykimas. Stiliaus savitumas: gamtos grožio poetizavimas, dabarties ir praeities prieša, kontrastas. Miškas lyginamas su lietuvio būdu, Anykščių šilelio likimas tarsi visos Lietuvos likimo metafora. Žvilgsnis į šilelį – nuo apačios į viršų, garsai – nuo pumpuro skleidimosi iki triukšmo.

Realizmas. Žemaitė (1845– 1921). • Apsakymai (ciklas „Laimė nutekėjimo“. Žymiausi • • • apsakymai: „Marti“, „Petras Kurmelis“. ) Temos: XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Problemos: Pobaudžiavinio kaimo kultūrinis, ekonominis atsilikimas, moters padėtis šeimoje. Stiliaus ypatybės: objetyvus pasakojimas, plačiai vaizduojama veikėjų aplinka ir kasdienybė, turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi, ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai.

Pozityvizmas. Realizmas. Vincas Kudirka (1858– 1899). • Poezija („Tautiška giesmė“, „Varpas“, „Labora“ ir kt. • Temos: tautinio atgimimo skatinimas. • Apsakymai (satyros): „Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“. • Temos: smerktinų carinės priespaudos valdininkų ir reiškinių išjuokimas. • Stiliaus savitumas: satyriškas, ironiškas ydingų visuomenės reiškinių vaizdavimas.

Romantizmas. Maironis (1862– 1932). • „Pavasario balsai“ (1895). • Eilėraščiai. („Nuo Birutės kalno“, „Vakaras ant ežero • • • Keturių Kantonų“, „Poeta“, „Užmigo žemė“ ir kt. ) „Jaunoji Lietuva“ (1907) – lyrinė poema. Satyros „Mano moksladraugiams“, „Kai kam“ ir kt. Su ironija ir sarkazmu išsakomas požiūris į visuomenės gyvenimo ydas. Stiliaus savitumas: subjektyvumas, atviras jausmingumas, dramatizmas, individualumas. Raiškos universalumas: tautosakiniai motyvai, kalbėjimas perkeltinės reikšmės vaizdais, simboliai, metaforiškumas, lyrizmas, liet. liaudies dainų stilizacija. Maironio melodingą, lietuvių liaudies dainomis paremtą lyrikos stilių tęsė Salomėja Nėris, Just. Marcinkevičius ir kt.

• Visuomeninė ir individo saviraiškos. • Temos: Tėvynės meilė, patriotizmas, didinga • • tėvynės istorinė praeitis, jos ilgesys, kvietimas dirbti tautai, poeto misijos apmąstymas, asmeniniai žmogaus išgyvenimai, būties prasmės apmąstymai, laisvės troškimas Kunigas ir poetas. Jo kūryboje iš žmogaus reikalaujama dvasinio tobulėjimo, grūdinimosi. Gyvenimas kaip auka. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija. Nubrėžė ribą tarp poezijos ir lyrikos. Sukūrė soneto, baladės, satyros klasikines formas. Lietuviškas romantizmas.

Realizmas Jonas Biliūnas (1879 - 1907) • Lyrinės ir psichologinės lietuvių prozos pradininkas. • • • Apysaka „Liūdna pasaka “, novelės „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Ubagas“, „Vagis“ , „Joniukas“, „Lazda“, „Laimės žiburys“ ir kt. Temos: žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinė, atsakomybė, skriauda. Stiliaus savitumas. Pasakojimas pirmuoju asmeniu, dėmesys pasakotojo vidiniam pasauliui, glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, netikėtas vaizdavimo objektas (katytė, šuo), pabaigoje nėra vienintelės išvados. Kalba - harmoningas tekėjimas, pilnas švelnumo, nutylėjimų, užuojautos kenčiam. Minimalistas – įsiklauso į žodį, frazę, minorinė intonacija. Lyrinės prozos tradiciją tęsia A. Vienuolis, V. Mykolaitis. Putinas, J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius.

• • • Skriaudžiamo žmogaus vaizdavimas. Žanrai: novelės, apsakymas. Įvykis skyla į dvi laiko plokštumas: į dabartį ir praeitį. Laikas: istorinis- linijinis. Akimirkos- sukrėtimai atidengia pačią žmogaus esmę. Skriaudos situacija suvokiama kaip žmogiškosios egzistencijos situacija- nesibaigianti ir nesikeičianti. Idėja – pasigailėk silpnojo. Veikėjas – nors trempiamas, nereikalingas, tačiau išsaugojęs drovios savigarbos jausmą, krikščionišką gerumą, mąstantis, giliai išgyvenantis. Nuotaika- lyrinė, besikeičianti, kylanti į kulminaciją, lūžtanti, skausmingai išsiliejanti. Kompozicija – kanoniška formulė, po to didysis įvykis, pabaigoje finalinis taškas- smogiamasis judesys. Pasakotojas subjektyvus. Savistabos principas. Humanizmas. Lyrinės novelės tradicijų liet. literatūroje kūrėjas. Vertybės: žmogiškieji santykiai. Pirmasis įteisino individualų žvilgsnį į aplinką.

Šatrijos Ragana (1877 -1930) • • • • • „Margi paveikslėliai“ (išsp. 1896), „Pirmas pabučiavimas“ (išsp. 1898), „Dėl ko tavęs čia nėra? “ (išsp. 1898), „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ (išsp. 1900), „Rudens dieną“ (išsp. 1903), „Viktutė“ (1903), „Iš daktaro pasakojimų“ (išsp. 1904), „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (par. 1904, išsp. 1939), „Sulaukė“ (išsp. 1906), „Vincas Stonis“ (1906), „Pertraukta idilija“ (išsp. 1906), „Nepasisekė Marytei“ (1906), „Dėl tėvynės“ (1907), „Adomienė“ (1908), „Pančiai“ (1920), „Sename dvare“ (išsp. 1922), „Irkos tragedija“ (išsp. 1924), „Mėlynoji mergelė“ (išsp. 1925), „Motina – auklėtoja“ (išsp. 1926).

Rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė • Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos • Raganos kūrinys yra apysaka "Sename dvare". Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.

• Šatrijos Raganos dvaras - ne socialinio ar • moralinio blogio įsikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.

• Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo • • • atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Apysaka "Sename dvare" yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų - psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

Realizmas, neoromantizmas Vaižgantas (1869 -1933) • „Pragiedruliai“ (1918, 1920) - XIX a. pabaigos • • • tautinio atgimimo vaizdai, tarsi tautinis epas. Apysaka „Nebylys“ – tragiška žmogiškų aistrų istorija. Temos: tautos gyvybingumo, kultūrinio atgimimo vaizdavimas. Stiliaus savitumas. Pasakotojas nuolat įsiterpia į įvykius tarsi paties autoriaus atitikmuo. Fragmentiškas pasakojimas, alegoriniai pasakojimai.

Neoromantizmas ir realizmas Vincas Krėvė (1882 -1954) • „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1913) – • • atsigręžimas į herojišką tautos praeitį. Istorinėse dramose „Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1924). Istorinė medžiaga padeda atskleisti stiprų, sudėtingą charakterį, žmogiškos egzistencijos tragizmą. „Skirgailos“ tragizmo šaltinis – proto ir jausmų konfliktas, valdovo pareigų ir noro būti laimingam nesuderinamumas. Realistiniai apsakymai (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“) (1922) Realistinė apysaka „Raganius“ (1939). Senojo kaimo žmogaus poetizavimas, tikroviški kaimo buities vaizdai.

• Romantinė istorinė praeitis, realistinis kaimas. • Stilius: būdingas romantinis pakilimas ir dramatinis • • konfliktiškumas, realistinis konkretumas ir satyrinis aštrumas, platūs apmąstymai ir aforistinis glaustumas. Klausimai: gyvenimo prasmės, žmogaus idealų, maksimalistinių jo siekių, santykio su gamta, istorija, tauta, kultūra ir pačiu savimi. Temos: romantinė, legendinė Lietuvos praeitis, kaimo buities realizmas, alegorinė išmintis, susieta su Rytų krašto kultūra. Žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė, apysaka, istorinė drama, biblinė apysaka. Konfliktai: tarp laisvės ir prievartos, tarp sąžinės ir primestos valios, tarp meilės ir pareigos. Žmogus turi apsispręsti dėl vertybių: Tėvynės, Dievo, meilės garbės, ištikimybės. Kultūroje žmogus iškyla kaip individualybė, kaip aš, kuris turi rinktis. Skirgailos žmogiškosios tragedijos priežastis: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus. Pyktis, kerštas, įžeista savimeilė laimi prieš žmoniškumą ir tai sudaro Skirgailos tragedijos esmę. Novelėse mėginama atrasti gyvenimo atramą, apsaugoti nuo civilizacijos katastrofos.

Balys Sruoga (1896– 1947) • Simbolistinė poezija. Rinkiniai „Saulė ir smiltys“ (1920) ir • • „Dievų takais“ (1923). Istorinė romantinė poetinė drama „Milžino paunksmė“ (1932). Sukurta Vytauto Didžiojo 500 -ųjų mirties metinių proga surengtam konkursui. Konfliktas – lenkų kova su LDK didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, siekiančiu Lietuvos nepriklausomybės. Stiliaus savitumas. Dramoje Vytautas nė karto nepasirodo – taip novatoriškai kuriamas idealizuotas jo paveikslas. Pagrindinis personažas – Jogaila. Poetinės dramos tradiciją tęsė Just. Marcinkevičius ir J. Grušas. „Dievų miškas“ (išleista 10 metų po rašytojo mirties). Tema: lietuvių inteligentų, atsidūrusių fašistiniame mirties lageryje, gyvenimas ir jausmai. Stiliaus savitumas. Ironiškas pasakotojas – beteisis kalinys, humanistas, su pasauline kultūra susipažinęs intelektualas. Egzistencinė ironija sieja su A. Škėmos „Balta drobule“ (parašyta

• Lyrika, drama, proza. Simbolizmas. Eilėraščiai sugrupuoti į ciklus, • • • improvizaciniai, asociatyvūs, grindžiami muzikiniu skambesiu, trumpalaike nuotaika. Tai perteikia beribiškumo, laisvės, gamtos gaivalingumo įspūdį. Yra impresionizmo bruožų. Tautosakiškumas. Panteistinė pasaulėjauta. Gyvybės idėja. Kuriamas magiškas poveikis. Psichologinė poezija, nukreipta į aukštas erdves, dūsta buityje. Saulėta poezija. Nuotaikų bangavimas, minčių šuoliai. Sruogos simbolizmas plastinis (jausmo), skiriasi nuo Baltrušaičio ir Putino racionaliojo (minties) simbolizmo. Plastinis modernesnis. Gyvenimą reikia gyventi, o ne mąstyti. Simbolis- tiltas tarp dviejų pasaulių. Dramos istorinės- romantinės. Savo esmės suvokimas. Dvasios ir realybės sintezė. Žmogaus didybės ir menkystės kontrastas. Konfliktas tarp asmenybės, turinčios maksimalistinius poreikius, ir jį supančios aplinkos. „Dievų miškas“- memuarinė proza. Groteskas. Nužmogėjimo, civilizacijos nuopuolio jausmas. Ironiškas požiūris – ginklas, poza. Mirtis netenka mistinės paslapties. Pasakotojas stengiasi išlikti orus. Lagerinė mirtis suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Visa kūryba: nuo lyrinio įsijautimo iki analitinės ironijos.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893– 1967) • Simbolistinė poezija. Rinkiniai „Tarp dviejų • • • aušrų“, (1927) – ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga, „Būties valanda“ (1964), „Langas“ (1966). „Altorių šešėly“ (1933) – pirmas lietuvių literatūros meniškai brandus psichologinis romanas. Problemos: Kūrybinės laisvės, asmens gyvenimo kelio laisvo pasirinkimo. Stiliaus savitumas. Pateikiama skausminga žmogaus formavimosi istorija. Pasakotojas iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi save analizuojantį herojų.

• Ankstyvoji lyrika simbolistinė. Remiasi J. Baltrušaičio lyrika. Lyrinis • • • subjektas- paklydęs tarp žemės ir gelmių, apmąsto būtį nakties akivaizdoje. Dvi erdvės – viena vidinė-dvasinė, kita kosminė erdvė- begalybė. Dualizmas. Tikrovė baisi, o tikėjimas suteikia prasmę. Laiko matmuo - dvi aušros- buvęs ir būsimas. Gyvenimas tarp aušrų dramatiškas, įdomus, prasmingas. Rytuose spindinti šviesa- tai tarsi dangaus karalystė. Gyvenimo vertybė – „aš“- pats žmogus. Kūryba- dievo dovana. Surasti prasmę- nevykęs, skausmingas ieškojimas. Nuotaika dvilypė. Eilėraščių didingumas. Skausmas – lyg vaistas. Vėlyvojoje lyrikoje „aš“ atviras egzistencijos tragizmui, baugina žmoguje atsivėręs naikinimo įniršis. Tačiau „aš“ prievartai nepasidavęs, šlovina laisvę, kūrybą. Kuo pasaulis absurdiškesnis, tuo žmogus brangesnis. Žmogus maksimaliai atviras dievui ir sau. „Altorių šešėly“- psichologinis- intelektualinis romanas. Išsivaduoti, bet išsaugoti savo vidinę laisvę. Faustiškoji kūrybos tradicija. Žmogus vertybė, kuri turi įprasminti gyvenimą. Konfliktas tarp pašaukimo ir pareigų. Vasaris pasyvus personažas, moterys aktyvios, bet jos netobulos. Nepažįstamoji lyg šventa trejybė, virš laiko. Putino kūryba – didžioji abejonė, kur yra vertybės: dvasioje ar gyvenime? Gyvenimas vienkartis, tad baisu apsirikti. Moderniojo žmogaus abejonė.

Ekspresionizmas • Jurgis Savickis (1890– 1952). Novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ • (1928), „Raudoni batukai“ (1951). Novelės „Ad astra“, „Vagis“. Stiliaus savitumas. Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. Daug dėmesio spalvų, linijų žaismui, šviesos efektui. Pasakotojas stebi veikėją iš šalies, dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir prigimties netobulumo, tačiau nemoralizuoja. Pasakojimas fragmentiškas, sakiniai išskaidomi į pavienius žodžius. Taip skaitytojas verčiamas skaityti dėmesingai, atkreipti dėmesį į detales. Ironiškai vaizduojamos moterys. Dažnai atsiremia į evangeliją. Vienas pirmųjų įvedė ironiją, savo kūryboje išreiškė miesto žmogaus, intelektualo, esteto jauseną ir pasaulėžiūrą.

• Žmogaus vienišumas, ryšių su kitais žmonėmis netvirtumas, • • • įsitikinimų iliuziškumas. Katastrofos nuojauta. Pasaulėjauta fatališka. Žmogų valdo instinktai, jis lyg marionetė. Gyvenimas kaip groteskiškas teatras. Išbandymo situacijos. Žmogus turi būti tvirtas, nepasiduoti himeroms. Yra normos, moralė, bet tamsioje žmogaus prigimtyje slypi instinktai: erotinis, egoistinis, karjerizmo impulsas, meilės nuotykių poreikis. Pagunda ir žmogus iškrenta iš normalaus gyvenimo. Pasakotojas stebi veikėjus, nesusitapatina su jais, nevisažinis. Erdvė: visas pasaulis, vaizduojama groteskinė pasaulio vizija. Laikas: nėra laiko grįžtamumo ir nuoseklumo pajautos, pašėlęs amžiaus tempas. Pagrindinė problema- moralinių vertybių praradimas. Žmogus brangiai turi sumokėti už savo lengvabūdiškumą. Vertybinės atramos: grožis, menas, pirminis motinos ir vaiko jausmų tikrumas.

Antanas Vaičiulaitis (1906– 1992). • Novelių rinkiniai „Vakaras sargo namely“ (1932), • • „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933), „Pelkių takas“ (1939). Romanas „Valentina“ (1936). Temos: žmogaus sielos paslaptingumas, nenuspėjami likimo vingiai, pasaulio absurdiškumas. Stiliaus savitumas. Modernus pasakojimas, supinami skirtingi pasakojimo planai: realistinis, pasakos, filosofinis. Laikomasi tradicinės novelės formos: koncentruojamasi į vieną įvykį, kurio atomazga dažnai netikėta, kiekviena konflikto detalė lemtinga. Estetas, poetinio realizmo, „magiškojo realizmo“ atstovas. Katalikiškosios pasaulėvokos rašytojas. Eruditas. Impresionistinio pasakojimo nuotaikos, švelni psichologija, magiška visumos grožio pajauta.

• Didieji būties klausimai, amžinybės perspektyva, nekintančios • • • dvasinės vertybės. Literatūra- dvasinio žmonių bendrumo, amžinybės ilgesio išraiška, o ne ideologija. Gamta – didysis būties pastovumas. Visus konfliktus ir nelaimes žmogus susikuria pats. Žmogaus gerumas- pagrindinė vertybė. Dramatiška įtampa užsimezga, kai kūrinio personažai išdrįsta paklusti romantiniams jausmams savyje, o aplinkos įstatymai atsigręžia prieš žmogaus prigimtinę teisę. „Valentina“- impresionistinė nuotaikų mozaika. Konfliktas etinis- laimės ir pareigos, meilės ir dorovinio poelgio prieštara. Meninė struktūra suteikia kūriniui mitologinę ir egzistencinę prasmę. Gamta – didžioji romano metafora, atspindinti žmogaus dvasios būvį ir dramatišką lemtį. Valentinos mirtis- žmonių kaltės atpirkimas. Nuotaika elegiška. Yra praradimų, kurie nebepataisomi. Motyvų daugialypumas. Kelios skaitymo galimybės: biblinis, romansinis, psichologinis, egzistencialistinis.

Neoromantizmas. S. NĖRIS (1904 -1945) Eilėraščių rinkiniai: “Anksti rytą” - 1927 m. “Pėdos smėly” - 1931 m. “Per lūžtantį ledą”- 1935 m. “Diemedžiu žydėsiu” - 1938 m. “Prie didelio kelio” - 1945 m. • Pagrindinis eilėraščių orientyras – liaudies dainos lyrizmas. • Eilėraščiuose dominuoja romanso poetika, džiaugsmingai išsakomos jaunystės svajonės ir lūkesčiai. • Visai S. Nėries kūrybai būdingas romantinis maksimalizmas, vėliau įgyjantis dramatizmo atspalvį. • Lyriniam subjektui yra svarbus ryšys su gimtąja žeme. • Prisiima raudotojos poziciją; • Raudai būdingas kreipimasis į prarandamą objektą; • Dialogas yra ir kontakto ieškojimas su savo namais ir sava kultūra; eilėse dažnai kalbinama saulė, lakštingala, juodas varnas; prašoma pagalbos, globos.

• Našlaitės, rudens motyvai – nepritapimas prie aplinkos. • Lyrinis subjektas jaučia giliai, sudėtingai. Prasmės ir • • • skambesio daina. Svarbus pasaulio ir žmogaus, gamtos ir žmogaus ryšys. Rinkiniuose skirtingos nuotaikos, supanti aplinka, santykis su pasauliu. Nuo giliai jaučiančio, besidžiaugiančio, aukštų siekių, laisvę mylinčio žmogaus iki skaudžiai kenčiančio, ieškančio prasmės, teisingo kelio, dramatiškai išgyvenančio tragiškus istorinius įvykius. Išėjimas iš Lietuvos – išėjimas į nebūtį. Dramatiškas savo klaidų suvokimas, noras suvokti save lūžtančiame istoriniame laike. Emocinė būsena virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija. Istorinis laikas, bet jis neužstoja amžinojo gyvybės ir mirties ciklo. Tautosakiškumas. Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas. Egocentrinė išpažintinė lyrika.

Estetizmas. H. RADAUSKAS (1910 -1970) Fontanas: eilėraščiai. - Kaunas, 1935. • Strėlė danguje: eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950. • Žiemos daina: eilėraščiai. - Chicago: V. Saulius, 1955. • Eilėraščiai: [rinktinė ir naujų eil. sk. "Žaibai ir vėjai"] - Chicago: Vytautas Saulius, 1965. • Eilėraščiai (1965 -1970): pomirtinė poezijos knyga / [parengė J. Blekaitis]. - Chicago: Saulius, 1978. • Lyrika. - Vilnius: Vaga, 1980. • Chimeras in the Tower : [rinktiniai eilėraščiai] / [vertė] J. Zdanys. - Middletown, 1986. - Anglų k. • Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu: eilėraščiai. - Kaunas: Šviesa, 1993. (Mokinio biblioteka). • Eilėraščiai. - Vilnius: Baltos lankos, [1994]. (Baltų lankų literatūros kolekcija). • Eilėraščiai. - Vilnius: Baltos lankos, 1999. (Rinktinė lietuvių poezija).

Pagrindinės kūrybos temos: Gamta, jos grožis. Gamta - neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis (Saulės darbai, Vasaros diena, Kalnuose, Žiemos pasaka). • Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis - kurti grožį (Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, Deganti šaka, Atradimai, Dainos gimimas). • Meilė (Lunatikė, Pirmoji naktis, Undinės, Malda blondinei). • Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka).

• Modernumas. Eilėraštis – poetinė konstrukcija. Meno galia • • stipresnė už gyvenimą. Vidinę įtampą kuria vaizdų dinamiškumas. Butaforiškumas, teatrališkumas, paradoksalumas, poetinės transformacijos. Tikrovės „nužudymas“ ir vietoj tikrovės gimstantis poezijos stebuklas. Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Žmogui būdinga jausena, pažymėta nerimo, filosofinio skepticizmo, ironijos , katastrofinės patirties. Žaidimas kultūros ženklais. Kalbama apie žmogaus prigimtį, santykį su aplinka, miestą ir visiškai nėra įprastinių lietuviškų motyvų. Grožis- vienintelė žmogaus tikrovė ir vertybė. Už muzikalaus, skambaus, gražaus pasaulio pasitraukęs žmogus. Tarp jo ir kuriamo pasaulio - distancija. Eilėraščiai taisyklingi, simetriški, muzikalūs, ne išpažintiniai. Klasikinė strofa draskoma netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais skirtingų dalykų. Poezija- vienintelė atspirtis prieš istorijos kataklizmus. Kalba taisyklinga. Daug Vakarų kultūros temų, motyvų, detalių.

V. MAČERNIS (1921 -1944) Žemininkas • Vienintelis užbaigtas kūrinys – “Vizijų” ciklas (1939 -1942). • 81 “Metų” sonetas, 14 “Songs of Myself” (1942 -1944) • Lietuvoje pirmą kartą V. Mačernio poezijos rinkinys išspausdintas 1970 m. (“Žmogaus apnuoginta širdis”)

• • Maironiška poeto misijos samprata. Žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, ieško gyvenime tiesos. Svarbu išlikti išdidžiam ir laisvam. Žmogus kelia klausimus apie gyvenimo prasmę, laimę, mirtį. Tai žmogaus egzistenciniai klausimai. Gyvenimo prasmė- žemdirbių kartų gyvenimas. Stiprus ryšys su protėviais. Vaikystės šviesus pasaulis- stiprybės šaltinis, tačiau žmogus turi palikti saugią namų erdvę, kad susitiktu su pasauliu, dideliu gąsdinančiu. Išėjimo motyvas. Dievas pripažįstamas, bet žmogus nori būti savimi. Vizijos“- ekstazių, regėjimų aprašymai. Pasakojimo intonacija. Gimtoji žemė, gimtieji namai – svarbiausios žmogaus dvasios atramos, kurių vertė suvokiama tik išėjus iš tėviškės. Gimtieji namai, tėviškė, galimybė susitikti su išėjusiais, žemė – maldos aukuras. Kaip ateities vizija iškyla stiprūs, gražūs žmonės. Abejonė, nežinia, nerimas – pagrindinės žmogaus būsenos.

• Kompozicija: koks nors vaizdas ar garsas nukelia į regėjimą, patyrus viziją grįžtama į tikrovę. Čia laukimą, svajonę keičia nuobodulio, tuštumos jausmas. • Saugiai namų erdvei priešinama miesto erdvė. • Vizijos įrėminamos esamuoju laiku. • Lyrinis subjektas pasisėmęs iš namų tvirtybės regi save, einantį su milžinų karta siekti „didžiųjų aukštumų“. Nėra įprastų strofų, nesilaikoma tradicinių normų, sakiniai ilgi. • Sonetai : griežtai laikomasi klasicizmo poezijos tradicijų.

A. ŠKĖMA (1911 -1961) • • Pjesė „Julijana" (1943), Novelių ir apysakų rinkiniai: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), • Romanas „Balta drobulė" (1958), • Dramos: „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). • Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos. Išeivijos rašytojas, lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas.

• Siurrealizmas (iracionalūs (protu nesuvokiami) • • vaizdai, pasąmonės srautas, vizijos, sapnai; išorinis pasaulis vaizduojamas natūralistiškai. Visuma alogiška) Temos: apmąstoma emigranto patirtis, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su Dievu ir realybe, pasaulio pokyčiai. Stiliaus savitumas. Moderni pasakojimo forma: pagrindinio veikėjo Antano Garšvos sąmonės srautas, visažinis pasakotojas ir Garšvos užrašai. Veiksmas trunka beveik parą. Gyvenimo absurdą poetas ir keltuvininkas Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.

• Žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas. • • • Šiuolaikinės civilizacijos daiktiškumas. Svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį. Šizofreniška sąmonė. Ironija. Jo kūrinių herojus – ironikas ir nihilistas, patyręs vertybių griūtį ir egzistencinę neviltį, tačiau neatitrūkęs nuo tradicinės moralės normų ir skausmingai tebesprendžia būties klausimus, trokšta dieviškumo, šviesos, veržiasi iš vienatvės. Destruktyvumas. Autobiografiškumas. Pasaulio beprotybė. Šinšilai – ironiška alternatyva. Tragiškas lietuvių išeivių likimo simbolis. Tautos tragedija – individo tragedija. Pasaulio pabaigos generalinė repeticija. Stilius: derinami natūralizmo elementai ir siurrealizmo braižas, metafizinė simbolika ir pesimistinė ironija bei groteskas. „Balta drobulė“- modernus intelektualinispsichologinis romanas. Sąmonės srautas. Kompozicija – retrospektyvus vaizdo kūrimas. Apmąstomas menininko likimas pokario pasaulyje, atskleidžiamas kūrybinio proceso dinamiškumas, svarstomas poeto prigimties ir atsakomybės klausimas. Jo pasaulis – beprotnamis, kuriame žudomas žmogus.

JUST. MARCINKEVIČIUS (1930) • Poezijos rinkiniai: “Liepsnojantis krūmas” (1968), “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978). • Poemos: “Donelaitis” (1964), “Pažinimo medis” (1977). • Draminė trilogija “Mindaugas” (1968), “Mažvydas” (1977), “Katedra” (1971). • Esė knyga “Dienoraštis be datų” (1981) ir kt.

• Lyrikos, epo ir dramos atstovas. Klasikinių tradicijų tęsėjas, siekiantis • • aiškumo, suprantamumo, darnos, ryšio su gamta ir liaudies kūryba. Būdingas žanrų maišymas: lyrika kupina epiško užmojo, epas lyriškas, drama epiška ir lyriška. Pagrindinė tema- tautos ir jo likimo apmąstymas. Kitos temos: pokario tragizmas, žmogaus sieloje vykstantys pasikeitimai, meilės, gėrio ir blogio pavidalai ir jų komplikacijos, atgailos, pareigos, kaltės, žmogaus ir tėvynės ryšys, žemdirbiškos kultūros išaukštinimas. Vertybės : darbštumas, tiesumas, taikumas, atlaidumas, artimumas žemei bei gamtai, šviesus būties teigimas, atmintis, kūryba. Dėmesys gimtajai kalbai. Žodis- tautiškumo pagrindas, kūrybinės galios išraiška, nors esminiai žmogaus gyvenimo dalykai gali būti išreikšti tylėjimu. Konfliktas: vidinis tarp gėrio ir blogio. Veikėjas analizuoja. Tautosakiškumas (ypatingai baladėse), transformuojami tautosakiniai, mitologiniai modeliai. . Kvietimas dvasiškai tobulėti, prisiimti atsakomybę. Laikas: šalia laikinumo pojūčio amžinybės dvelksmas. Kuriamos savotiškos metaforos, simboliai (namai, langas, slenkstis, rugiai). Kaimiškoji tėvynė tampa Lietuvos metonimija. Draminė trilogija - tradicinės istorinės dramos tradicijų tęsimas. Pareigos ir asmenybės laisvės santykis. Žmogaus įsipareigojimas tautai , tėvynei, kultūrai, sau.

J. APUTIS (1936) • Novelių rinkiniai: “Žydi bičių duona” (1963), “ Horizonte bėga šernai” (1970), “Sugrįžimas vakarėjančiais laukais” (1977), “Gegužė ant nulūžusio beržo” (1986), • Alegorinė apysaka “Skruzdėlynas Prūsijoje” (1989) • Romanas “Smėlynuose negalima sustoti” (1996) Kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos J. Biliūnui: novelėse idealu laikomas žmogaus jautrumas, mokėjimas įsijausti į kito kančią, baimė jį įskaudinti ir paniekinti. Viena svarbiausių temų – žmogiškumo ir smurto susidūrimas, išeities ieškojimas – didžiausias autoriaus rūpestis. Išgyvena dėl šiuolaikinio žmogaus tolimo nuo dvasinių vertybių.

• Lyrinio pasakojimo meistras. Gimtasis kaimas- žmogiškų vertybių • • • centras. Atsisveikinimas su agrarine sankloda įgavo elegiško lyrizmo. Pastovi scena: motina, tėvas ir vaikas prie stalo. Sakralinis aktas. Gimtieji namai- šventa vieta. Išėjimas neišvengiamas, bet tai praradimas savęs. Namų erdvė uždara , saugi, daiktai glaudžiasi. Techniškoji civilizacija išardė saugią erdvę. Gili potekstė, nors išlaikoma tradicinė novelės sandara (įvykis, personažas, dialogas). Grįžimas į vaikystę- įprasta trajektorija. Veikėjai ramiai sėdi, juda, o viduje jie apimti nerimo. Judesiai primena apeigas, kurios jau nebereikalingos. Jaunieji ieško, nori išsinarplioti nuo praeities naštos. Senieji nori išdidžiai užbaigti savo gyvenimą. Būdingas išnykimo didingumas. Vertybė- žmogiškumas ir dvasingumas. Ryškus epinis pagrindas. Pasakotojas emocionalus, atvirai mąstantis, epinį vaizdą pakeliantis virš kasdienybės. Stiprus ir egzistencinio, ir istorinio laiko pojūtis. Gegužė – atminties balsas, nulūžęs beržas- agrarinės sanklodos žlugimas. Stiprus autobiografinis podirvis.

R. GRANAUSKAS (1939) • Žinomiausi apsakymų rinkiniai: “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975). • Apysakos: “Jaučio aukojimas” (1975), “ Gyvenimas po klevu” (1986), “ Bružas” (1987) • Esė knyga “Žodžio agonija” (1999) ir kt. Temos: kaimo tema, kartų ryšys, žmogaus vienišumo , archajiškumo ir modernumo sankirta. Problemos: moralinių vertybių nusmukimas, dabartinio kaimo žmonių degradavimas, žmonių pasyvumas, susvetimėjimas.

Pasakojimo ypatumai • • • Dažna menamoji kalba. Polifoninis kalbėjimas. Psichologiškumas. Archetipai. Metaforos. Tarmybės. Veikėjai yra tipai, bet veikia ne tipiškose, o simbolinėse situacijose, kurios reiškia ne visai tai, kas pasakyta tekste. Žemaitės realizmas reiškė viltį, kad pakritikavus viskas pasikeis. Čia jokios vilties nebelieka- civilizacija naikina mitologinį pasaulį. Visažinis pasakotojas parodo deformuoto mūsų epochos žmogaus atspindį. Kūrinio prasmės išdėstomos ne horizontaliais priežastiniais ryšiais, bet vertikaliais ( jausmų) ir simboliais. Prabyla patys daiktai ir jie kartais net manipuliuoja žmogumi.

• Lyrinės prozos kūrėjas. Moderniai sakralizuoja išeinančios • • • senosios kartos pasaulėjautą, papročius, buitį, moralinį kodeksą. Gamtos, istorijos ir mitologijos sintezė. Kūrybos epicentre- kaimas. Gili projekcija į praeitį. Žemdirbių būtis – mirštantis ritualas. Teigiamas ypatingas pasaulio gražumas ir tikslingumas. Žmogaus buvimas turi savo vietą gamtoje. Absurdiška tik istorija, suardanti amžiną gamtos ritmą. Dabarties ir praeities priešą. Pasaulėvaizdis mitologinis. Žmogus - nenutrūkstamos kartų grandinės dalis, tačiau dabar ta grandinė nutrūkusi. Senos vertybės atmestos, naujos nesukurtos.

Veikėjai • Žemaičiai. • Senoji karta yra prisirišusi prie gyvenamosios • • • vietos, daiktų ar šventenybių ( duonos, koplytstulpio, kapinių, švenčių it pan. ). Jaunoji karta nebenori gyventi senoviškai, bet civilizacija juos naikina. Užsidarę savy, dažnai mažakalbiai su aplinkiniais, bet daugiakalbiai su pačiu savimi. Jie kalba arba mąsto apie per amžius įgytą patirtį: kaip jaučia laiką, erdvę, mirtį, šventumą.

• Naujoji karta sutrikusi, senoji didingai išeina. • • Svarbu detalės, žodžiai, gestai, iškalbi tyla. Pirmapradžiai elementai: ugnis, vanduo, žemė, saulė. Pagarba medžiui. Novelę kreipia į beribį laiką, istorinį, mitologinį. Personažai žiūri ne į save, o į pasaulį. Artimas Donelaičio tradicijai. Padavimo, sakmės, pasakos poetika. Erdvės ir laiko aprašymai dažnai metaforiški, siejami su personažų būsenomis. Susipina dabartis ir praeitis. Distancija tarp pasakotojo ir veikėjų minimali, dažnai išnyksta. Tiesioginė menamoji kalba. Poetinis kalbėjimas, ieškoma būdų kaip įvardinti komplikuotą veikėjų savijautą.

Marcelijus Martinaitis g. 1936 Poezija • • • Balandžio sniegas (1962) Debesų laiptais (1966) Saulės grąža (1969) Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974) n. Atmintys (1995) Tie patys žodžiai (1980) Vainikas (1981) Toli nuo rugių (1982) Kukučio baladės (1986) Amžinas tiltas (1987) Gailile raso (1990)

• Atrakinta (1996) • Sugrįžimas (1998) • Pareisiu su paukščiais (2002) • Tolstantis (2002) • K. B. įtariamas (2005) • • • Eseistika Poezija ir žodis (1977) Papirusai iš mirusiųjų lapų (1992) Prilenktas prie savo gyvenimo (1998) Laiškai Sabos karalienei (2002) Lietuviškos utopijos (2003

Kūrybos bruožai • Eilėse yra sielvarto ir liūdesio • Pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos • Poezijoje nėra ribos tarp to, kas asmeniška ir kas bendra • Kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, deformuota, tačiau sąmoninga • Būdingi netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. • Plačiai įteisino netikslų rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje. • Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas.

• Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika. • M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi • Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas • Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika.

• Kūryboje siekiama „restauruoti“ liaudišką pasaulėjautą, • • neprislėgtą individualaus „aš“ reikšmingumo Eilėraščiuose perteikiama pirmykštė pasaulio harmonija, vidinė giedra ir ramybė, naivus gyvenimo ir mirties aiškumas. Kūryba – tai pasaulio regėjimas dvasios žvilgsniu. Eilėraščio žmogaus gyvenimo prasmės pagrindas – žemė, balta artojo diena, valstiečio pilna vaikų gryčia. Kultūra, raštas, proto šviesa – svarbiausios vertybės. Gilus giminystės su visu pasauliu jausmas. Lyg į brolį kreipiamasi į paukštį, bitę, medį. Skriauda bet kuriam gyvam padarui skaudina kaip asmeniška skriauda. Kalbėsena kasdieniška. dauguma eilėraščių parašyti baltosiomis eilėmis. Vyrauja arba iš tradicijos poetiški žodžiai (saulė, dangus, širdis ir t. t. ), arba įprastiniai iš žemdirbio aplinkos.

“Kukučio baladės” • Tai nedidelis Martinaičio rinkinys, išleistas 1977 m. • Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais. • Žemaičių tautosakoje yra daug humoro ir ten yra minimas Kukutis, o pats žemaitis retkarčiais vadinamas kukučiu. • Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Veikėją galime vadinti kvaileliu- išminčiumi. • Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu.

J. VAIČIŪNAITĖ (1937 -2001) • Poezijos rinkiniai: “Vėtrungės” (1966), “Po Šiaurės herbais” (1968), “Kai skleidžiasi papirusas” (1997) “Seno paveikslo šviesa” (1998) ir kt. • Poetizuoja miesto gyvenimą. Miesto kultūros vaizdavimas siejasi su istorijos temomis, mitologiniais siužetais, gausiais antikos motyvais. Domisi senų laikų dramatiškų likimų asmenybėmis.

• Urbanistinės poezijos atstovė. Menų sąveikos ieškotoja. Muzikos, • • dailės kūrinių sukelti įspūdžiai. Romantiškai teatrališka aplinka. Kontekstai: kultūrinis, biblinis, biografinis. Lyrinis subjektas : medituojantis, pasirenka naratoriaus vaidmenį, nelinksta į sentimentalumą, miesto moteris, mato fragmentiškai, nepriklausomas, išdidus, paslaptingas, neišreiškia tiesiogiai savo jausmų, nepasakoja asmeninės dramos, kalba apie veiksmą, kintantį laike, dvasios erdvę apibūdina kontrastai. Stipriai jaučiama praeitis, svarbūs vaikystės prisiminimai. Grožis nėra pastovus, semiamas iš žmogaus sukurto kultūros pasaulio. Vyksmo vieta dažnai – aikštė, perkertama istorijos ir likimo linijų. Erdvė suskaidyta, uždara. Nuotaika romantinė. Poetizuojama Vilniaus realybė. Į miesto erdvę įsiveržia gamta. Meilės skalė: nuo aistros iki tylos ir vaikiško graudulio. Vertybės : grožis, meilė, atmintis, gebėjimas mylėti gyvenimą. Realybė dvasinėmis pastangomis harmonizuojama.

A. MARČĖNAS (1960) • Poezijos rinkiniai: “ Šulinys” (1988), “Angelas” (1991), “ Dulkės” (1993), “ Metai be žiogo” (1994), “ Vargšas Jorikas” (1998) ir kt. • Kartu su S. Parulskiu bendrą poezijos knygą “ 50 eilėraščių” (1999) Netiki kilniomis idėjomis, abejoja žmonijos mitais, nusivylęs skelbiamomis vertybėmis, tačiau jau pavargęs nuo bohemiško gyvenimo. Svarbi atminties tema. Atmintis siejasi su kultūrine patirtimi: perskaitytomis knygomis, personažų vardais, motyvais. Vienas labiausiai literatūriškiausių šių dienų lietuvių poetų.

• Postmodernizmo estetika. Siurrealizmas. Atsakas į pasaulio • • • trapumą- stoiška kūryba. Bruožai: intelektuali, pagrįsta poetinė tradicija, aktualus žodžio ir muzikos ryšys, metaforiškumas, žaidybinės kalbėjimo situacijos, greta silabotonikos atsiranda verlibras. Sklandus, skambus eilėraštis. Laikas: ir objektyvus, ir subjektyvus, suvokiamas kaip paslaptis. Žmogaus gyvenimas – ėjimas į mirtį. Kontekstai: mitologinis, biblinis, kultūrinis, tautosakinis, biografinis, krikščioniškasis. Paradoksas, ironija, stilistinės kaukės. Erdvė: miesto prišiukšlinti skersgatviai, purvinos tarpuvartės. Lyrinis subjektas myli miestą, apmąsto jį. Jo santykis su bedvasiu, kompiuterizuotu pasauliu ironiškas. Netiki kilniomis idėjomis, bet pavargęs nuo bohemiško gyvenimo. Šaltame pasaulyje gelbstimasi knyga ir bendravimu. Apie poeto misiją kalbama ir romantiškai, ir proziškai. Mėgsta žaisti citatomis, motyvais, įvaizdžiais, gretina skirtingų kūrinių motyvus.

N. MILIAUSKAITĖ (1950 -2001) • Eilėraščių rinkiniai: “Uršulės S. portretas” (1985), “Namai, kuriuose negyvensim” (1988), “Uždraustas įeiti kambarys” (1995), “ Sielos labirintai” (1999).

• Savitas modernus pasakojamojo tipo eilėraščio modelis. • • Nėra ribos tarp gėrio ir grožio sąvokų, jos tarsi susilieja ir tuo dar daugiau akcentuojamas jų jutimas. Kuklūs poetiniai personažai- atpažįstami pasakų veikėjai, dažniausiai nuskriausti, našlaičiai, bet nepasiduodantys, ieškantys, viltingai laukiantys. Eilėraštis – lakoniškas pasakojimas, kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus - negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik prisiminimuose ar sapnuose. Namų erdvė tapybiška, paprasta, iškalbingas moters drabužis. Asmeninė patirtis nedeklaruojama, ji atsiveria detalėmis. Kuriama moters savivokos situacija. Fiksuojami itin paprasti dalykai, tačiau po paprastumu slypi gili prasmė. Skaidrūs ir paprasti žodžiai sukuria spontaniškai besiskleidžiančios tikrovės ir grožio apraiškas. Lytėjimošliejimosi šiluma. Kūryba vientisa, eina gilyn, artėjo į būties, kaip amžino labirinto, supratimą.

Saulius Šaltenis (g. 1945) Saulius Šaltenis yra garsus prozininkas ir dramaturgas. Kūriniai: apsakymų ir apysakos rinkiniai „Atostogos” (1966), „Atgimimo cukrus” (1983), apysakos „Riešutų duona” (1972), „Duokiškis” (1977), pjesės „Jasonas” (1978), „Lituanica” (1989), „Katė už durų” (1980), romanas „Kalės vaikai” (1990), eseistikos knyga „Pokalbiai prieš aušrą” (1995).

• Saulius Šaltenis – egzistencialistas. • • Rašytojas įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiama ironija ir lyrizmas – kritinio ir poetinio mąstymo ypatybės. Personažo lyrizmas – jo dvasinė vertybė. Šaltenio kūryba išjudino, gaivino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmą. Tai įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką.

Veikėjas • Lyriškas – atskleidžiamas jauno žmogaus tyras • • jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. Ironiškas – tai šio veikėjo santykis su aplinka, kritiškas požiūris į melagingą sovietinės visuomenės fasadą. Jaunas žmogus, todėl maištaujantis prieš visuomenę ir artimuosius, turintis bohemiškumo požymių.

• Vengiama gražaus rašymo, būdingo tradicinei • • kaimo tematikos literatūrai. Rašytojas įsiklauso į gyvą miesto aplinką, jo veikėjų kalba turi šnekamosios kalbos grubumo, dialogai dažnai tiesmuki, sakiniai neįmantrūs. Parodijuojama valdžios vyrų viešų pasisakymų stilius. Šios kalbos stiliaus parodijavimas tampa paslėpta sistemos satyra, konjunktūrinės visuomenės kritika. Šaltenis pirmasis ėmė parodijuoti sovietinės spaudos klišes ir ideologinius šūkius, pasakojimui suteikdamas komiškumo, o pasakotoją pridengdamas tariamo naivuolio kauke.

Temos: • Pokario metų kovos; • Paprasto žmogaus beteisiškumas; • Inteligentijos bandymas prisitaikyti; • Krašto nuskurdinimas; • Jauno žmogaus brendimo ypatybės. Problemos: • Asmens laisvės. • Dorovinio pasirinkimo ir atsakomybės. Konfliktai: • Tarp sovietinės valdžios ir Lietuvos žmonių. • Tarp jaunosios ir senosios kartos.

Vanda Juknaitė (g. 1949) • • Vanda Juknaitė yra viena žymiausių Lietuvos prozininkių, eseisčių bei dramaturgių. Kūriniai: apsakymų rinkinys „Ugniaspalvė lapė” (1983), romanas „Šermenys” (1990), apysaka „Stiklo šalis” (1995), drama „Formulė” (1996), eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu. . . ” (2002). Autorės kūryboje skamba bendras motyvas – meilės motyvas. Meilės balsas yra stipriausias ir galbūt vienintelis, kurį dar gali išgirsti „be nieko“ likęs žmogus.

• Vandos Juknaitės kūryba yra moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie šeimos, motinos, moters santykius. • Jos kūriniuose į pirmą vietą iškyla moters likimas bei jos egzistencinė drama vienatvėje. • Rašytoja yra realistė, atsižadėjusi religinės paguodos ir idealistinių iliuzijų. • Vandos Juknaitės kūryba turi ir didaktinių, ir pedagoginių bruožų.

• „Šermenų“ struktūra – miniatiūrų rinkinys iš atskirų veikėjų gyvenimo epizodų, dauguma jų dramatiški ir lemtingi. beveik kiekvienas pasakojimas – kritinis žmogaus gyvenimo laikotarpis, ribinė situacija. Atskleidžiama pokario laikotarpio kaimo griūtis, žmonių moralinė ir fizinė baigtis. Natūralistinių detalių kalba, tautosakiška šarvojimo apeigų poetika, emocingas pasakojimas. Kūrinys tęsia lietuvišką realistinio pasakojimo tradiciją, praturtintą impresionistinei prozai būdinga vidine savistaba.

• „Stiklo šalis“ pasižymi lakoniškumu, potekstėmis, iškalbia tyla, metaforos gelmę įgyjančia gamtos detale. Fragmentiškas pasakojimas primena japonų prozą. Apysakoje susitelkiama ties šeima. Uždarame šeimos pasaulyje išryškėja vyro ir moters individualybės, itin komplikuoti ir trapūs jų ryšiai. Tradicinis namų gyvenimas tampa nebepakeliamas silpnos sveikatos moteriai, auginančiai sergantį kūdikį. Ji jauna, jautri, nuolat išgyvena supratimo stygių, trokšta vyro dėmesio ir gyvų jausmų. Dominuojanti apysakos veikėjų santykių būklė – komunikacijos stoka. Tik su sergančiu, dar nekalbančiu mažyliu moteris bendrauja neverbaline kalba – žvilgsniais, prisilietimais, pojūčiais. Vyras iki išnaktų sėdi prie brėžinių, rūpinasi darbu ir valstybės reikalais, tačiau nesistengia, o gal ir nemoka būti atidesnis žmonai ir vaikams. Bendravimo stoka ypač veikia vyresnįjį vaiką, kuris į namus parsiveda benamį šunį. Realistinis šunyčių skandinimo epizodas tampa žiaurios kovos dėl išgyvenimo metafora, motinystės ir atsakomybės už gyvybę simboliu. Gyvenimas, kuriame stinga supratimo, tarpusavio santykių šilumos, yra trapus tarsi stiklas.

Bitė Vilimaitė (g. 1943) • • Bitei Vilimaitei yra svarbi ne modernistinė saviraiška, o objektyvus gyvenimo stebėjimas, skvarbi žmogaus vidinių ir socialinės tikrovės būsenų analizė. Rašytojos novelė yra trapi, lakoniška, fragmentiška, lakoniška, joje nėra nieko nereikalinga, kiekviena detalė veda į žmogaus vidinį pasaulį. Vilimaitė dažnai žmoguje įžvelgia tamsiąją prigimties pusę. Rašytojos proza yra artimiausia realistinės psichologinės literatūros klasikai.

• Novelių rinkiniai: • • „Grūdų miestelis” (1966), „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Pirmūnų šventė” (1977), „Vasaros paveikslėlis” (1981), „Tėvo vardas” (1987), „Čiuožyklos muzika” (1992), „Užpustytas traukinys” (1996), apysaka „Rojaus obuoliukai” (1981), apsakymų rinktinė „Papartynų saulė” (2002).

Tomas Venclova (g. 1937) • Tomas Venclova yra trečios kartos filologas. • Eilėraščių rinkiniai: „Kalbos ženklas” (1972), „Tankėjanti šviesa” (1990), “Reginys iš alėjos” (1998), „Pašnekesys žiemą” (1991).

– Tomą Venclovą literatūros kritikai kartais vadina klasicistu. – Rašytojas tęsia H. Radausko tradiciją. – Kūryba plačiai verčiama. – Venclova yra vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kūrėjų.

Sigitas Geda (g. 1943) • • Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Rašytojui itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, ryškios stambios ir tuo pat metu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – skulptūros, drožiniai, koplytstulpiai. Kitaip sakant – primityvizmas*. Sigitas Geda – ekspresionistas, nes jo eilėraščiai yra saviti, ekspresyvūs, laisvi. *Primityvizmas – XIX a. pab. – XX a. pr. modernistinė dailės kryptis, sąmoninga siekusi supaprastinimo, pirminių, archajiškų formų atgaivinimo.

• • • • Poezijos rinkiniai „Pėdos” (1966), „ 26 rudens ir vasaros giesmės” (1972), “Varnėnas po mėnuliu” (1985), „Septynių vasarų giesmės” (1991), „Babilono atstatymas” (1997), „Sokratas kalbasi su vėju” (2001), poema „Srazdas” (1967), eseistikos knyga „Žydintys lubinai piliakalnių fone” (1999), „Adolėlio kalendoriai” (2003), išvertė daug pasaulinės literatūros kūrinių, parašė scenarijų, pjesių.

Kas būdinga literatūros srovėms • Realizmui būdingas paprastumas, aiškumas, • • objektyvumas, konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. Klasicistai gamtos ir visuomenės tvarką sukilnina pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius. Protas vertinamas labiau už jausmą, laikomasi griežtų meno taisyklių. Suprantama ir aiški kalba. Neoromantikai vaizduoja tautinės savimonės nubudimą, praeitį, tautos istoriją, ją aukština. Estetizmas – literatūros srovė, meno kūrybą laikanti savaimine vertybe, aukščiausiu gyvenimo tikslu. Egzistencializmas – žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis.

• Simbolistų nuomone, dauguma mus supančių • • daiktų yra idealūs. Jie kalba apie tai, kas aiškiai žodžiais nėra išsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas. Avangardizmas visiškai atmeta ir griauna ankstesnes meno tradicijas ir skelbia meno ir pasaulio revoliucinio atnaujinimo idėjas. Ekspresionizmas ne analizuoja įspūdžius, bet išsako žmogaus vidinę būseną ( lot. Expressio - išraiška). Jis iškelia žmogaus vidinį nerimą, kylantį iš žmogaus sąmonės ir išorinio pasaulio neatitikimo, atskleidžia tamsiąją civilizacijos pusę.

Ačiū už pamoką. Geros dienos!