Kaip parayti ger rain Laims tema PAVADINIMAS TEMA

Kaip parašyti gerą rašinį? Laimės tema

PAVADINIMAS TEMA PROBLEMA PAGRINDINĖ MINTIS

Rašinio esmė Tema Problema Pagrindinė mintis

Pagrindinė mintis Probleminis klausimas I pastraipos teiginys III pastraipos teiginys

Laimingas žmogus – iliuzija ar realybė? Probleminis klausimas Kada žmogus yra tikrai laimingas? Žmogus laimingas, kai gyvena prasmingą gyvenimą. Pagrindinė mintis

Žmogus laimingas, kai gyvena prasmingą gyvenimą. Prasmingas gyvenimas – tai savo tikslų įgyvendinimas. Gyvenime žmogus jaučiasi laimingas, kai yra reikalingas ir svarbus kitiems. Gyvenimo prasmę daugelis suvokia kaip galimybę mylėti ir būti mylimiems.

Tinkamas teiginys yra, kai v Iš dalies atsako į probleminį klausimą. v Tai abstrakti pastraipos mintis, kurią būtina įrodyti ir iliustruoti pavyzdžiais. v Yra nei per platus, nei per siauras. v Atskleidžia, apie ką bus kalbama pastraipoje. v Aiškiai nurodo arba leidžia suprasti rašančiojo požiūrį. Teminis sakinys „informuoja“ ne tik apie ką bus kalbama pastraipoje, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Juo išreiškiama pagrindinė pastraipos mintis.

Pastraipų teiginiai 1. A. Žmogus jaučiasi laimingas tuomet, kai jį supa palaikantys, padrąsinantys žmonės. B. Žmogus yra laimingas tuomet, kai kiekvienoje situacijoje geba įžvelgti teigiamų dalykų. C. Dažniausiai žmogus patiria laimę siekdamas savo tikslų. 2. A. Visų pirma, mano manymu, laimė yra artimi žmonės: mama, tėtis, sesės, draugai. B. Kiti laimę supranta kaip emocinę būseną. C. Manau, kad daugumai žmonių, kad ir kaip būtų liūdna, laimę suteikia materialūs dalykai: naujas kompiuteris, telefonas ar labai brangus papuošalas. 3. A. Mūsų, mokinių, tikslas yra pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią, be abejo, mums siūlomos patogios ir normalios profesijos, tačiau ar prisimename, kai būdami maži norėjome tapti astronautais, prezidentais, chirurgais ar kitais fantastiškais asmenimis. B. Puikus kovotojo už svajones pavyzdys M. Servanteso knygos „Don Kichotas“ veikėjas Don Kichotas – idealistas, daug metų gyvenęs įprastą, nuobodų gyvenimą. C. Mūsų mąstymas veikia įspūdingai, kiekvienam jis sukuria asmeninę laimės formulę. +/-

Teiginiai 4. A. Daug kas pasakytų, kad laimė tai džiaugsmas ir juokas. B. Tikrą dovaną gavau vasaros pradžioje – knygų sąrašą. C. Galiu patvirtinti, kad būti kitokiam nėra lengva. 5. A. Pagal pozityviąją psichologiją tiriančius mokslininkus, laimę lemia keletas veiksnių: 50 procentų – genai, 10 procentų – gyvenimo sąlygos, kaip antai socialinė ir ekonominė būsenos, šeimos padėtis, sveikata ir pajamos, o likę keturiasdešimt procentų – nežinomi veiksniai, priklausantys nuo žmogaus. B. Kaip jau minėjau anksčiau, laimė – labai individualus veiksnys. C. Asmeniškai man sunku pasiekti laimę, aprašytą anksčiau. 6. A. Kiekvienas žmogus turi skirtingą supratimą apie laimę. B. Viena narsiausių ir viduramžiais labiausiai vertinamų, o kartais kitų išjuokiamų laimių – nuskriaustųjų gelbėtojo, tiesos gynėjo, kitų rūpinimosi laimė. C. Man, kaip ir visiems, laimė tapo siekiamybe ir pagrindiniu rodikliu, vertinančiu praėjusią dieną ar savaitę. 7. A. Laimę kaip vieną iš pagrindinių tyrimų objektų studijuoja pozityvioji psichologija, nauja psichologijos mokslo šaka. B. Kalbant apie Servanteso kūrinį „Don Kichotas“ galime stebėti, kaip Don Kichotas susikuria laimę. C. Aš taip pat ne išimtis. +/-

Pastraipos sandara 1. Teiginys 2. Argumentai, keliantys problemą, problemos kontekstas 3. Sakinys – tiltas, jungiantis jūsų mintis su pavyzdžiu 4. Pavyzdys, jo analizė (kūrinio pristatymas, kontekstas, kūrinio trumpa analizė, išryškinant, kaip sprendžiama problema, ar nagrinėjama tema) 5. Argumentai 6. Dalinės išvados

Vienas iš svarbiausių dalykų, leidžiančių būti laimingiems, yra svajonių įgyvendinimas. Žmogus, neturintis svajonės, panašus į žuvis, plaukiojančias tvenkinyje: kiekviena nauja jo gyvenimo diena niekuo nesiskiria nuo prieš tai nugyventos, jis nebeskiria aušros nuo tamsos ir nepatiria laimės. Kai žmogus neturi gyvenimo tikslo, tuščiai leidžia laiką, galiausiai supranta, kad gyvenimas yra nykus. Tai suvokus, galima tapti bambekliu, viskuo nepatenkintu, visus kritikuojančiu, bet galima bandyti kažką keisti. Būtent taip pasielgė legendinio M. Servanteso romano „Don Kichotas“ veikėjas bajoras Kichana. Prisiskaitęs riterių romanų suprato, kad gyvena laikais, kai niekas negina vargšų, niekas nekovoja su blogiu. Pasikinkęs savo kuiną ir prisikalbinęs kvailoką kaimyną būti jo ginklanešiu, pasivadinęs Don Kichotu išvyksta įgyvendinti savo svajonės – kovoti už tiesą ir gėrį, siekti visko, ko trokšta širdis, gyventi dėl to, ką myli. Jis išvyksta ieškoti šlovingojo pasaulio – prarasto garbės kodekso, drąsos, teisingumo ir kilnumo. Tai, ką jis daro, aplinkiniams atrodo kvaila, beprasmiška, tačiau bajoro nesustabdo nei akmenys, nei pašaipa, nei skaudūs kirčiai. Galbūt Don Kichotas yra išprotėjęs, bet yra tam tikrų beprotybės rūšių, kurias galima vadinti dieviškomis. Don Kichotas galbūt gali matyti dalykų, kurių nemato kiti, bet taip yra tik dėl to, kad jis žvelgia už uždangos. Jis turi savo kelrodę žvaigždę ir yra laimingas. Apibendrinant galima teigti, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus jausis laimingas, jeigu suvoks, kad visa tai yra tik sunkus kelias į tikslą, į savo svajonę.

Problema Su kokiais iššūkiais susiduria žmogus, ieškodamas savojo tikslo? Teiginys Jaunuoliui, besirenkančiam gyvenimo kelią, sunku tikėti savąja žvaigžde dėl aplinkos spaudimo.

Argumentai + problema Deja, jaunuoliui, besirenkančiam gyvenimo kelią, sunku tikėti savąja žvaigžde dėl aplinkos spaudimo. Atrodytų, kad visi žmonės siekia pasirinkti jiems priimtiną gyvenimo kelią, juo eiti ir realizuoti savo gebėjimus, būti laimingi. Tačiau iš tiesų ne taip lengva neišduoti savęs, neišduoti savo svajonės – aplink tiek daug galimybių, tiek daug visokių pasirinkimų, kad nesunku ir suklysti, ypač jeigu kaip voratinklin įsipainiosime į mums primetamų stereotipų liūną, norėsime kaip upės tekėti į vieną jūrą – būti turtingi, garsūs, įtakingi.

Problemos kontekstas Dar XVI amžiuje, Renesanso laikų mąstytojas Mišelis Montenis prabyla apie priežastis, kodėl žmonės išsižada savęs ir savo tikslų. Knygoje “Esė” Montenis svarsto apie intelektinius ir moralinius gyvenimo tarp kitų žmonių pavojus, taip pat apie vienatvės vertę. Montenis rašo ne tik apie fizinę vienatvę, veikiau apie gebėjimą atsispirti pagundai aklai perimti minios įsitikinimus ar veiksmus. Filosofas įsitikinęs, kad mūsų pripažinimo troškimas yra susijęs su garbės ar šlovės siekiu, nuolatinis garbės siekis yra didžiausia kliūtis pasiekti dvasios ramybę. Montenio nuomone, kad per daug dėmesio kitų nuomonei mus sugadina. Mes imame mėgdžioti tuos, kurie to neverti, arba pradedame jų nekęsti ir prarandame savikontrolę.

Sakinys - tiltas Visa tai apmąstydami, prisimename Baroko epochos Lietuvos poetą, rašiusį lotynų kalba ir vienoje iš savo etinių odžių teigusį, kad „D o r y b ė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso. “

Literatūros kūrinio analizė Taigi dorybė slepia žmogų nuo šlovės, kurią nemažai žmonių supranta kaip didžiausią laimę. „Bet kodėl? „ - paklaustų nustebęs šių dienų individas, nepaliaujamai tos šlovės ieškantis loterijose, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Sarbievijus atsako: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt? " Buvimas su savimi, savistaba, mėgavimasis pilnatve toli nuo minios - štai kas Sarbievijaus odės „Janui Libinijui“ subjekto laimė. Tokiai laimei nereikia žiūrovų (nelengva vojerizmo eroje gyvenantiems tą suprasti!). Ne veltui Sarbievijus buvo vadinamas ne tik „sarmatų", bet ir „krikščioniškuoju Horacijumi", mat odės idėja siejasi su Biblija, kur viena pamatinių nuostatų yra kuklumas, savo dorumo neviešinimas. Tik Dievybė yra odės kalbančiojo vertintoja, nes tik ji, bet ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato. " Kad šių dienų žmogus patikėtų šlovės beprasmybe, reikia daugiau argumentų, ir mums Sarbievijus juos kontrastingai pateikia: šlovės skrydis aukštybėn, palankios tam aplinkybės priešinamos su pavyduolių strėlėmis, sulaužančiomis „netvirtus ir neužgrūdintus" šlovės sparnus, ir „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą. “ Odės lyrinis subjektas perspėja: šlovė nėra blogis - blogis yra neišvengiamai įkandin jos slenkantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (ne veltui odės pradžioje menka trobelė priešinama atsivėrusiems rūmams) - ji nebus tranki, griausminga, bet nesujauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus.

ia s u a i Pirm au Tači Kiekvienam žmogui labai svarbu atkakliai siekti savo svajonės. (Servanteso romanas „Don Kichotas“) Suprasti, ko iš tiesų norime, mums kartais trukdo aplinkinių nuomonė, visuomenės stereotipai. (Mišelis Montenis, M. K. Sarbievijus)

Kokios vertybės svarbios siekiant savo laimės? Kad ir kokį gyvenimą suvoksime kaip laimingą, svarbiausia išlikti savimi, neišduoti svarbiausių vertybių.

Pagrindinė rašinio mintis Žmogus yra laimingas, kai prasmingą gyvenimą. todėl gyvena Kiekvienam žmogui labai svarbu atkakliai tačiau siekti savo svajonės. Suprasti, ko iš tiesų norime, mums kartais trukdo aplinkinių nuomonė, visuomenės Kita vertus stereotipai. Kad ir koks gyvenimas mums atrodytų lamingas, svarbiausia išlikti savimi, neišduoti svarbiausių dalykų.