VIDURAMIAI Viduramiai istorinis laikotarpis tarp Antikos ir Renesanso

VIDURAMŽIAI

Viduramžiai - istorinis laikotarpis tarp Antikos ir Renesanso. Antikos pabaiga ir Viduramžių pradžia daugumos istorikų laikomas Romos imperijos žlugimas (476 m. ). Renesanso pradžia dažniausiai laikoma reformacijos atsiradimas (1517 m. ), taigi XVI a. pradžia (oficialiai Viduramžiai nuo 476 m. iki 1500 m. )

Pagal istorinius įvykius, kultūros, meno raidą Viduramžiai skirstomi: ankstyvuosius – V a. pabaiga – XI a. pradžia, brandžiuosius – XI a. pradžia – XIV a. pradžia, vėlyvuosius – XIV a. pradžia – XV a. pabaiga. Skirstymas

• Ankstyvaisiais Viduramžiais (nuo 500 iki 1000 m. ) buvo kuriama Vakarų Europos civilizacija; • Susiformavo feodaliniai santykiai; • Europoje buvo išmokta statyti bažnyčias, įvaldyta erdvė, pastatytos katedros, o apie 1000 -uosius metus atsirado pirmas Vakarų Europos architektūros stilius – romanika; • Susikūrė bažnytinė švietimo sistema; • Vakarų Europos visuomenė išmoko rašyti lotyniškai ir pradėjo kurti raštiją savąja kalba. Ankstyvieji Viduramžiai

ROMANINIS STILIUS (10 -12 a. ) (pranc. romanesque, it. romanico, vok. Romanik < lot. romanum – romėniškas; stilius). Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra. Ankstyvieji Viduramžiai Romaninis stilius

Loare pilis. 1070 m. Prancūzija San Ambrodžio bažnyčios fasadas su atriumu. Milanas. 1098 m. San Etjeno bažnyčios interjeras. Prancūzija. 1064 m. Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais (centrinės navos – kryžminiu briaunuotuoju skliautu). Ankstyvieji Viduramžiai Romaninis stilius

• Išryškėjo klasikiniai Vakarų Europos civilizacijos požymiai – atsirado riteriai su jų aplinka; • Pradėjo formuotis luomai, atsirado savavaldžiai miestai su amatininkų cechais; • XII-XIII a. romanikos architektūros stilių pakeitė gotika; • Atsirado universitetai, sukurtos scholastinės filosofijos sistemos – teologijai prireikė racionalių argumentų; • Tautinėmis kalbomis jau buvo rašomos kronikos ir romanai. Brandieji Viduramžiai

• Pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje; Avinjono Popiežių rūmai Prancūzijoje, didžiausi gotikiniai rūmai pasaulyje, baigti statyti 1364 m. • Viduje būdingos arkinės konstrukcijos, kurias laiko tvirtos kolonos. Braunšveigo katedros (Vokietija) interjeras. Gotikos stiliaus šiaurinė nava, XIV a. II-oji pusė Brandieji Viduramžiai Gotikinis stilius

• XIV-XV a. Vakarų Europoje pradėjo formuotis tautinės valstybės ir luominės monarchijos; Dantė Aligjeris • Italija šiuo laikotarpiu pažengė dar toliau: XIV a. I p. čia pradeda rastis Renesanso daigai – Dantės „Dieviškoji komedija“ ir Džoto tapyba, o 1341 m. poetas Petrarka vainikuotas laurų vainiku. Frančeskas Petrarka Vėlyvieji Viduramžiai Džotas di Bondonė

Tai kasdieninė suknelė, kurią dėvėdavo namie arba po viršutine suknele. Iki XIVa. vidurio moterys taip pat dėvėjo kote (cote). Moteriška kote buvo ilga, ties liemeniu lygi (vienok kiek labiau prigludusi, nei ankstyvųjų viduramžių tunika), sijonas priekyje, nugaroje ir šonuose praplatintas trikampių įsiuvų pagalba. Rankovės ilgos ir lygios. Viduramžių apranga Moterų rūbai

Burgundiškoji suknelė – išskirtinis būdingo stiliaus moteriškas rūbas, kilęs iš Prancūzijos Burgundijos regiono. Tai nuo viršaus platėjanti suknelė, įliemenuota (kaip ir hopelendas) kisetiniu diržu. Burgundiškai suknelei būdinga V formos apykaklė besileidžianti beveik iki liemens su papildomu įsiuvu ties krūtine, bei lygios su atvartais rankovės. Tai išskirtinai moteriškas rūbas. Vėliau burgundiškoji suknelės apykaklė suapvalėjo, o pati suknelė kiek susiaurėjo ties liemeniu. Viduramžių apranga Moterų rūbai

Galvos dangalai skirstomi į kasdieninius ir iškilmingus. Kasdieniniai savo ruožtu skirstomi į apatinius ir viršutinius. Viduramžių apranga Galvos dangalai

Venecijos klerkų ir aukštuomenės vyrų buvo itin mėgiamas robe (robe). Tai ilgas, beveik iki žemės, platėjantis rūbas. Rankovės dažniausia lygios į apačią kiek išplatėjančios. Apykaklė V formos. Kartais robe buvo priekyje atviras, susegamas ar tiesiog surišamas diržu. Viduramžių apranga Vyrų rūbai

Iškilminguosius galvos dangalus nešiojo dvariškiai, pirkliai ar pasiturintys miestelėnai. Iki XIV a. vidurio vyrai retai nešiodavo galvos dangalus. O jei ir nešiodavo, tai dažniausia šaltuoju metų laiku ir tik dėl šilumos (keliaujant). Tačiau šiuo atveju buvo populiaresnis hudas. XIVa. pradeda atsirasti įvairių modelių vyriškų kepurių ir skrybėlių. Jas jau dėvėdavo ir patalpose ir daugiau dėl grožio, o ne dėl šilumos. Jie būdavo puošnūs, siūti iš brangių audinių, siuvinėti, puošti įvairiomis sagėmis ir plunksnomis. Išskirtinai paminėtinas čaperonas (chaperon). Jis išsivystė iš hudo. Jis su pūsta (prikimšta) galvine dalimi, įvairia puošyba ir sagėmis. Viduramžių apranga Vyrų galvos dangalai

Savita apsiausto atmaina buvo mantija. Pastaroji buvo skirta ne apsisaugoti nuo blogo oro, o parodyti savo padėtį visuomenėje. Mantijas nešiojo tik itin kilmingi, dažniausia karališko kraujo asmenys. Mantija buvo ilga, iki žemės ar net vilkdavosi ilgu šleifu, siuvama iš prabangių audinių (drabužinės vilnos, aksomo, šilko), puošiama kailiais, siuvinėjama auksu. . . Viduramžių apranga Mantija

476 -1492 m. Viduramžiai Lietuvoje

Lietuvoje viduramžiais vykę procesai stipriai skyrėsi nuo „klasikinio“ Vakarų Europos modelio. Procesai, bent kiek panašūs į Vakarų Europos, čia ėmė rastis tik XIV amžiaus antroje pusėje.

V-XII a. Lietuvos teritorijoje formavosi baltų genčių ir genčių junginių, žemių sistema.

Kontaktai su kitais kraštais tuo metu apsiribojo plėšikavimo žygiais į Rusios kunigaikštystes ir Lenkiją.

XIII a. pradžioje į baltų žemes paskui pirklius atsikėlė riterių ordinai.

Rimtos permainos į LDK atėjo tik XIV a. pabaigoje, po Krėvos sąjungos su Lenkija 1385 metais. Lietuva buvo pakrikštyta, baigė formuotis feodalinė sistema. Tai LDK politinės galios viršūnės laikotarpis, kuris pelnytai siejamas su Vytauto Didžiojo vardu. Valstybės plotas siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

1410 metais kartu su lenkais Žalgirio mūšyje lietuviai įveikė didžiausią savo priešą, Kryžiuočių ordiną, kuris po to daugiau ir nebeatsigavo.

Tačiau kultūriniu atžvilgiu valstybė, priversta beveik du šimtus metų kovoti dėl išlikimo, buvo beviltiškai atsilikusi. Po Vytauto mirties šalį susilpnino kovos dėl valdžios. Tuo naudojosi Lenkija, sustiprindama savo įtaką šalyje. Pasibaigus kovoms ir valdovu paskyrus mažametį Kazimierą, prie valstybės vairo stojo per palyginti labai trumpą laiką Vytauto suformuota bajorija.

Viduramžių literatūra Lietuvoje

Lietuvos raštija savo pirmuosius žingsnius žengė XIII amžiuje. XI a. pradžioje, 1009 m. , pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.

Vokiečių ordino ir rusėnų kronikos apie Lietuvą ir baltus XIII amžiaus Lietuva aprašyta ano meto (XIIIXIV a. ) Vokiečių ordino kronikose ir Haličo. Voluinės metraštyje. Esama net neįrodytos hipotezės, kad XIII a. antroje pusėje Mindaugo sūnaus stačiatikio Vaišvilko (Vaišelgos) dvaro vienuolis buvo parašęs dingusį Lietuvos metraštį apie Mindaugo, Vaišelgos, Traidenio laikus. Vokiečių ir rytų slavų aprašymai išreiškė Lietuvos politinių ir karinių varžovų interesus.

Gedimino laiškai. . . Yra išlikę 6 iššifruoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, parašyti 1323– 1324 metais. Šie laiškai yra vieni iš pirmų išlikusių dokumentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kadangi jie buvo siųsti Vakarų Europai, popiežiui, prekiautojams ir amatininkams, jie buvo parašyti lotynų kalba.

Algirdo laiškas. . . Algirdo laiškas liudija, kad LDK po Mindaugo ir Gedimino toliau plėtojosi tarptautinės diplomatijos raštija. Su Vakarais buvo bendraujama daugiausia lotynų kalba, o su Rytais – slavų stačiatikių kalba. Bet Algirdo laiškas yra ypatingas – jis parašytas graikų kalba. Tai pirmas išlikęs graikų kalbos panaudojimo Lietuvos raštijoje pavyzdys. Be abejo, su raštininku Algirdas kalbėjo rusėniškai, tik raštininkas tekstą surašė graikiškai.

Jogailos privilegijos. . . Nauja – krikščioniška – epocha Lietuvoje prasideda Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos privilegijomis, duotomis Vilniuje lotynų kalba 1387 m.

Maždaug XIV a. pabaigoje Lietuvoje Vytauto iniciatyva pradėti rašyti Lietuvos metraščiai (kronikos). XV a. viduryje, panaudojant slavišką ir lietuvišką medžiagą, sudaromas rusėnų kalba tikriausiai Smolenske, kuris tada priklausė LDK, Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas. Tai pirmas bandymas sukurti LDK istoriją. Jame labai išaukštinti Vytauto nuopelnai. Senąją raštiją papildo Vytauto laiškai – svarbus ne tik diplomatijos, bet ir epistolografijos žanro paminklas.