BIZANTIJOS KOSTIUMO ISTORIJA BIZANTIJA lugus Romos imperijai 395

BIZANTIJOS KOSTIUMO ISTORIJA

BIZANTIJA Žlugus Romos imperijai, 395 m. susikuria Bizantijos valstybė, kurios sostine tampa Konstantinopolis. Bizantija, įsikūrusi rytinėje Romos dalyje, gyvuoja iki 1453 m. ir tęsia antikines tradicijas. Bizantiečiai susikūrė unikalią kultūrą, šlovinančią antikines estetines tradicijas ir kartu atitinkančią krikščionybės sampratą. Grožis visose jo apraiškose – pagrindinis kultūros bruožas.

Bizantijos kostiumas buvo smarkiai veikiamas antikos. Bizantiečiui idealus ir gražus žmogus - tai žmogus su prabangiais ir puikiais drabužiais tviskančiu brokatu, iškalbingais raiškiais ornamentais, blizgiu slystančiu šilku. Nebėra apnuoginto kūno ir lengvai, laisvai krintančių draperijų. Kuo kostiumas oficialesnis, tuo jis prabangesnis, tuo daugiau sluoksnių turi. Ilgi drabužiai iš standžių, nesilankstančių medžiagų įgauna ištęsto stačiakampio ar trapecijos formą, kuri nesutrikdoma nei juosiant, nei rišant, idant nepabrėžtų šios belytės figūros talijos.

Bizantijos kostiumo raidą tikslinga būtų skirstyti į tris periodus: - I periodas (VI – VII a. ); - II periodas (VIII – IX a. ); - III periodas (X – XII a. ).

I periodas Vyriškas kostiumas Kostiumo dalys: - Kelnės. Siauresnės nei Romos imperijos pabaigoje, turi ilgų kojinių formą, tvirtinamos raišteliais prie apatinio diržo. - Dalmatika arba alba. Tai tunika – turi ilgas rankoves, priekis ir nugara tarsi lygūs stačiakampiai, o rankovės perpetės siūlėje plačiai įsiūtos ir į apačią smarkiai siaurėja. Dažnai siauros ties riešu, rankovės pabrėžiamos ornamentu, ties pečių linija galima aptikti ovalų ornamentą.

Dalmatika arba alba

- Apsiaustas. Apsiaustų įvairovė: Romėniškasis palijus (sujungiamas ant vieno peties, dažnai sagtimi arba raišteliais) Chlamidė (turi priekyje keturkampį clavus arba ornamentą – tablion, kuris yra kitos spalvos, o dažnai ne tik spalvos, bet ir faktūros bei ornamento) Talaris (panašus į tuniką arba tuniką be rankovių, kartais toks platus, kad medžiagos perteklius sudaro ilgų, iki riešų, rankovių įspūdį). Apdaruose atsispindėjo klasinės grupės ir politinės partijos. Biurokratinio aparato valdininkai turėjo savų ženklų, kuriais išsiskyrė jų kostiumai. Drabužių dėvėsena buvo griežtai reglamentuota. Nepriklausant tam tikram luomui negalima dėvėti ir to luomo drabužių, ypač prabangių. Leidžiami dekretai, draudžiantys vilkėti prabangius drabužius prastuomenei.

II periodas Aukštuomenės ir aristokratų kostiumas tampa vis kietesnis – figūra daro stulpo įspūdį, o audeklai nesilanksto, ypač stambiais ornamentais, vaizduojančiais valdžios simbolį – erelį arba liūtą. Labai populiarus brokatas su siuvinėtais perlais. Šiuo periodu atsiranda nauja kostiumo detalė – lorum – dažnai gausiai ornamentuota juosta, pabrėžianti kostiumo priekį bei nugarą, vėliau tai tampa išskirtine imperatoriaus kostiumo dalimi.

III periodas Po Konstantinopolio suniokojimo Bizantija išgyvena lūžį. Imperijos skurdas matyti visur – drabužiai tapo daug kuklesni, atsirado sumaištis tarp gyventojų, kastų bei sluoksnių. Auksą pakeitė varis, brangakmenius – paprasti stikliukai. Drabužių dėvėjimo subordinacija suiro, nustota paisyti taisyklių. XV amžiuje išryškėja kita tendencija – atsiranda užsienio drabužių kirpimo pomėgis. Ypač madingos tampa keistos aukštos gotikinės kepurės, kiti “sparnuoti” apdarai. Susimaišė tiek atvykėlių, tiek vietinių kostiumai. Dominavo raudona spalva, bandžiusi atstoti prarastą prabangą.

Moteriškas kostiumas Moteriško kostiumo pobūdis labai panašus į vyriškąjį. Moters kostiumas – tai futliaras, kuriame kruopščiai slepiamas moters kūno grožis, nes jis yra nuodėmės pradas. Tačiau veidas idealizuojamas, pabrėžiamos itin didelės ir išraiškingos akys, pailgas veido ovalas ir siaura, smaila nosis, mažos lūpos. Kostiumo dalys: - Tunika Marškiniai, dėvimi ant nuogo kūno, su siaurėjančiomis rankovėmis. Stola Ilgi marškiniai siaurėjančiomis rankovėmis. - Maforion Apsiaustas, gaubiantis tik nugarą ir pečius, dėvimas ant stolos. Neretai priekiniai maforion galai ties krūtine kryžmai surišti.

Naudota literatūra: n n Idzleytė – Dautartienė, Virginija “Kostiumo istorija” www. google. lt - vaizdai