Ratingumas ir mogaus socialin raida Dar Adamo Smitho

Raštingumas ir žmogaus socialinė raida Dar Adamo Smitho (1723 - 1790) suformuluotose ekonomikos funkcionavimo pagrinduose buvo akcentuojama, kad valstybės gerovės pagrindas – pirmiausia žmonių įgyti sugebėjimai: išsimokslinimas, patirtis, įgūdžiai bei sveikata. Daugeliu atvejų raštingumo ir išsilavinimo lygis lemia žmogaus sveikatą ir gerovę bei dažnai tampa pajamų šaltiniu, praplečia galimybes dalyvauti visuomenės socialiniame, ekonominiame, kultūriniame, politiniame gyvenime.

Raštingumo samprata Raštingumas – tai žmogaus sugebėjimas keistis informacija, bendrauti ir bendradarbiauti visuomenėje priimtinomis priemonėmis. Žmogaus socialinės raidos požiūriu, raštingumas – tai asmens galimybių plėtra, galimybė įsigyti kokybišką išsilavinimą, atitinkantį visuomenės socialinius poreikius. Šiuolaikinė raštingumo samprata yra santykinė ir didele dalimi priklauso nuo to, kokiu aspektu ji nagrinėjama.

Raštingumo samprata priklauso ne tik nuo įgytų žinių bei sugebėjimų, bet ir nuo visuomenės pasiekto raidos lygio bei visuomenės nariams keliamų raštingumo reikalavimų.

Raštingumo samprata • Pirminis (bazinis) neraštingumas - elementarių skaitymo ir suvokimo įgūdžių neturėjimas; • Funkcinis neraštingumas – funkciškai neraštingais laikomi asmenys, kurių raštingumas yra ribotas ir neatitinka šiuolaikinio visuomenės išsivystymo lygio, kurie, atlikdami skaitymo ir rašymo užduotis, patiria problemų. Mažaraščiai paprastai priskiriami prie funkciškai raštingų, nes jie, nors ir turi minimalių raštingumo įgūdžių, negali pritaikyti savo raštingumo gebėjimų prie besikeičiančios aplinkos sąlygų.

Suaugusių ir jaunimo raštingumo lygis (proc. ) Regionas Suaugusių raštingumas Jaunimo (15 -24) raštingumas 1990 2003 Silpniausiai išsivysčiusios šalys 44, 2 54, 6 57, 2 64, 2 Arabų valstybės 50, 8 64, 1 68, 4 81, 3 Rytų Azija ir Okeanija 79, 7 90, 4 95, 0 98, 0 Lotynų Amerika 85, 1 89, 6 92, 7 95, 9 Pietų Azija 47, 7 58, 9 61, 7 72, 2 Pusiaujo Afrika 51, 1 61, 3 68, 5 73, 3

Suaugusiųjų dalis, tenkanti kiekvienam elementaraus raštingumo lygmeniui (16 -65 m. , proc. ) Šalis 1 lygis 2 lygis 3 lygis 4/5 lygis Švedija 7, 5 20, 3 39, 7 32, 4 Olandija 10, 5 30, 1 44, 1 15, 3 Vokietija 14, 4 34, 2 38, 0 13, 4 Kanada 16, 6 25, 6 35, 1 22, 7 Australija 17, 0 27, 1 36, 9 18, 9 Naujoji Zelandija 18, 4 27, 3 35, 0 19, 2 JAV 20, 7 25, 9 32, 4 21, 1 Jungtinė Karalystė 21, 8 30, 3 31, 3 16, 6 Airija 22, 6 29, 8 34, 1 13, 5 Lenkija 42, 6 34, 5 19, 8 3, 1

Švietimas ir žmogaus socialinė raida Švietimas – vienas svarbiausių žmogaus socialinės raidos aspektų. Švietimas užtikrina demokratinėjimą, saugumą, skatina visuomenės kaitą, išplečia asmens pažinimo, profesinių gebėjimų galimybes, gyvenimo kokybės plėtrą.

Švietimo kaita XX a. 6 -8 deš. - Ekonominis požiūris į švietimą (akcentuojama ekonomikos reikšmė švietimui ir švietimo reprodukcinis vaidmuo) XX a. 9 deš. - Asmenybinė raida ir savirealizacija XX a. 10 deš. - Visą gyvenimą besimokanti visuomenė XXI a. 1 deš. - Žinių ir informacinė visuomenė Visuomenės reikalavimai švietimui kinta: iki XX a. 8 deš. vyravo ekonominis požiūris į švietimą, XX 10 deš. akcentuojama besimokančios visuomenės idėja, kurią papildė informacinės visuomenės idėja, atitinkanti globalinę informacinių technologijų pažangą bei ekonomikos pokyčius.

Informacinė visuomenė – atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė. • Atvira - tai reiškia, kad informacija, žinios, duomenys lengvai prieinami kiekvienam visuomenės nariui. Piliečiai turi galimybę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, politiniame šalies gyvenime. • Išsilavinusi - tai visuomenė, kuri geba naudotis įvairiais, tarp jų ir moderniais informacijos šaltiniais, t. y. , informacinės technologijos priemonėmis. • Besimokanti - tai visuomenė, kurios nariai stengiasi mokytis visą gyvenimą.

Švietimo visiems užtikrinimas – vienas svarbiausių tikslų, įgyvendinant žmogaus teises, mažinant skurdą, apsaugant moterų teises, teikiant joms didesnes galimybes ir kartu globojant vaikus.

„Švietimo visiems“ forumo (1990 m. ) tikslai • Išplėsti ir gerinti privalomą ankstyvojo amžiaus vaikų, ypač socialiai pažeidžiamų ir gyvenančių nepalankiomis sąlygomis, globą bei ugdymą; • Garantuoti, kad iki 2015 m. visi vaikai, ypač mergaitės, vaikai, gyvenantys sunkiomis materialinėmis sąlygomis ir priklausantys etninėms mažumoms, turėtų prieinamą ir geros kokybės pradinį išsimokslinimą; • Garantuoti, kad visų jaunų žmonių ir suaugusiųjų mokymosi poreikiai būtų patenkinti, remiant mokymosi ir gyvenimo gebėjimų programas; • Iki 2015 m. 50 % pakelti suaugusiųjų raštingumo lygį, ypač moterų, išplėsti pagrindinį ir tęstinį mokymąsi; • Mažinti lyčių skirtumus pradiniame ir viduriniame švietimo lygmenyje, pasiekti lyčių lygybę iki 2015 m. , akcentuojant mergaičių lygius pasiekimus, suteikti kokybišką pagrindinį išsilavinimą.

2003 m. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą pasaulyje Pristatomi Tūkstantmečio tikslai - tarptautinis susitarimas žmogiškajam skurdui panaikinti. Tūkstantmečio plėtros tikslai buvo suformuluoti 2000 m. JT Tūkstantmečio viršūnių susitikime (dalyvavo 189 pasaulių valstybių vadovai). Susitikimo dalyviai priėmė Tūkstantmečio deklaraciją, kurioje apibrėžia JT ir pasaulio bendruomenės veiklos kryptis sprendžiant visuotines problemas. Tūkstantmečio tikslai: • Perpus sumažinti ypač gilų skurdą ir badą. • Suteikti visuotinį pradinį išsilavinimą pasaulio vaikams. • Skatinti lyčių lygias galimybes, suteikiant platesnes teises moterims. • Sumažinti vaikų mirtingumą. • Pagerinti motinų (gimdyvių) sveikatą. • Sustabdyti ŽIV, maliarijos ir kitų ligų plitimą. • Užtikrinti darnią plėtrą. • Sukurti naujus tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės santykius tarp šalių.

Darnaus vystymosi strategija, 2003 m. • Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai; • Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai; • Pagrindiniai trumpalaikiai trukmės uždaviniai.

Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai švietimo srityje • užtikrinti įvairių lygių švietimo prieinamumą ir pasiekti, kad 95 procentai Lietuvos vaikų įgytų geros kokybės pagrindinį išsilavinimą, 95 procentai baigusiųjų pagrindinę mokyklą įgytų vidurinį išsilavinimą ir darbo rinkoje paklausą turinčią profesinę kvalifikaciją, 60 procentų Lietuvos jaunuolių įgytų aukštąjį išsilavinimą; • sukurti nuolat besimokančią visuomenę, sudaryti sąlygas asmenims, norintiems keisti ar kelti kvalifikaciją, mokytis visą gyvenimą; • rengti aukštos kvalifikacijos įvairių sričių specialistus, gerai išmanančius Lietuvos, ES ir pasaulio raidos tendencijas, pasiekti, kad jie pajėgtų konkuruoti šalies ir tarptautinėje darbo rinkoje, prisidėti prie socialinės kaitos; • skatinti skleisti darnaus vystymosi idėjas visais švietimo lygmenimis; • užtikrinti sistemingą mokslo ir technologijų plėtrą, leidžiančią kurti mokslu, naujausiomis, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančiomis technologijomis ir inovacijomis pagrįstą žinių visuomenę.

Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai švietimo srityje • • optimizuoti vidurinių ir racionaliai plėsti aukštųjų mokyklų tinklą, stiprinti vidurinių ir aukštųjų mokyklų sanglaudą; pasiekti, kad visose švietimo įstaigose dirbantys pedagogai turėtų užtektinai žinių darnaus vystymosi klausimais; skatinti mokslo, technologijų kūrimo ir verslo institucijų sąveiką kuriant naujausias ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas; užtikrinti Lietuvos aukštųjų mokyklų integraciją į bendrąją ES aukštojo mokslo sistemą; siekti, kad žinios ir mokslas taptų svarbiu veiksniu, užtikrinančiu spartų ekonominį ir socialinį vystymąsi, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, švarią ir sveiką aplinką, spartinti žinių visuomenės kūrimą; spartinti Lietuvos mokslo ir technologijų kūrimo institucijų integraciją į ES mokslinių tyrimų ir technologijų kūrimo erdvę; didinti mokslinių tyrimų efektyvumą ir tarptautinį konkurencingumą; tinkamai naudojant valstybės, savivaldybių ir ES fondų lėšas, modernizuoti švietimo ir mokslo įstaigų infrastruktūrą, padidinti pastatų energetinį efektyvumą.

Švietimo prieinamumo įvertinimas Lietuvoje • • Iš valstybės biudžeto iš esmės neskiriama lėšų mokykloms aprūpinti mokymo priemonėms. Daugeliui vargingų šeimų sunku nupirkti besimokančiam vaikui net ir dalį reikalingų mokymo priemonių; Labai žemas, ypatingai kaime, mokymo įstaigų ir namų ūkių apsirūpinimo kompiuteriais lygis ir atitinkamai gyventojų kompiuterinis raštingumas; Nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo bei konsultavimo, ypatingai kaimo moksleiviams, prieinamumas bei nepakankamai su darbo vietos poreikiais susietas profesinis parengimas. Neracionaliai išdėstytas ir darbo rinkos profesinio mokymo centrų tinklas; Iki galo neišspręstas mokinių, iš jų ir neįgaliųjų, pavėžėjimo klausimas, mokymosi aplinka nepakankamai pritaikyta specialiųjų poreikių vaikams. Nemaža dalis mokinių turi mokymosi sunkumų; Kaime daugiau rūpinamasi pradinio ir pagrindinio vaikų išsilavinimo galimybėmis, tuo tarpu vidurinio bendrojo lavinimo mokyklų skaičius mažinamas dėl nepakankamo vaikų skaičiaus jose; Bendrojo lavinimo mokyklos kol kas nėra tinkamai pasirengusios teikti specialiojo ugdymo paslaugas. Mokyklose nepakanka socialinių pedagogų; Nepakankamai išplėtota mokymosi visą gyvenimą sistema; Vis dar gajos socialinės atskirties riziką padidinančios mokyklos nelankymo, antramečiavimo, iškritimo iš mokymo įstaigų, nepilnamečių nusikalstamumo ir narkotikų vartojimo problemos.

Švietimas ir jo poveikis nelygybei • Bernsteinas – kalbos kodai – ribotasis kodas / ištobulintasis kodas (forma) • Iš skirtingų socialinių sluoksnių kilę vaikai susikuria skirtingus kalbos kodus, kurie po to daro įtaką jų patyrimui mokykloje. • Ribotas kodas – būdas vartoti kalbą, turinčią daug numanomų prielaidų. • Ištobulintasis kodas – kalbos stilius, kai žodžių prasmė gali būti taikoma individualiai, kad patenkintų konkrečių situacijų poreikius. • Bourdieu – kultūrinės reprodukcijos koncepcija

Ribotas kalbos kodas ir jo įtaka vaiko mokymuisi • Vaikas namuose į klausimus tikėtina gauna ribotus atsakymus, todėl yra didesnė tikimybė, kad jis bus mažiau informuotas ir mažiau domėsis plačiuoju pasauliu, negu vaikas, įvaldęs ištobulintąjį kalbos kodą; • Vaikui bus sunku reaguoti į abstrakčią kalbą, vartojamą mokykloje; • Vaikas tikriausiai nesupras didžiosios dalies to, ką sako mokytojas, vartodamas vaikui neįprastą kalbą; • Vaikui gali nesukelti didelių sunkumų “mechaniškas” mokymasis, tačiau jam gali būti keblu suvokti konceptualius skirtumus, susijusius su apibendrinimu ir abstrahavimu