Ltinmis ligomis sergani vaik ir paaugli psichosocialin adaptacija

Lėtinėmis ligomis sergančių vaikų ir paauglių psichosocialinė adaptacija: didžiausi iššūkiai ir sunkumai. Psichologė – psichoterapeutė Renata Neliubšienė

Lėtinės ligos ir psichinės sveikatos sąsajos Somatinės ligos turi tiesioginės įtakos vaiko psichinei sveikatai. Lėtinė liga vaikystėje nuosekliai siejasi su padidėjusia rizika atsirasti emocinėms ir elgesio problemoms: apytiksliai, penktadalis vaikų, sergančių lėtinėmis ligomis, turi aukštus emocinių ir elgesio problemų įvertinimus ir psichiatrinių sutrikimų rizika vaikams sergantiems lėtine liga, yra dvigubai didesnė. (Meltzer et. al. 2001)

Psichosocialinės adaptacijos samprata Psichosocialinė adaptacija tai būsena, kurioje individo poreikiai iš vienos pusės, ir aplinkos reikalavimai iš kitos yra pilnai patenkinami. Tai harmonijos tarp individo psichinės ir socialinės aplinkos būsena. Bendrai kalbant adaptacija yra prisitaikymo prie situacijos ar aplinkos procesas.

Lėtinės ligos poveikis vaiko ir paauglio gyvenime Susirgus lėtine liga ar tapus neįgaliu sutrinka pusiausvyra tarp žmogaus ir aplinkos. -Komplikuojasi nepriklausomybės vystimasis; -Sutrinka santykiai su bendraamžiais; -Įnešami nauji emociniai konfliktai ir taip emociškai sunkiu laikotarpiu; -Patiriamas didesnis stresas santykiuose ir apribojama socialinė veikla -Primetami fiziniai pokyčiai ir apribojimai -Įtakojama savigarba ir savęs suvokimas -Prarandama kontrolė ir savarankiškumas.

Moksliniais tyrimais atskleisti lėtinės ligos fiziologiniai padariniai vaikams ir paaugliams: -Septynis kartus daugiau reiškia susirūpinimo dėl ūgio ir svorio -Dvigubai daugiau dėl spuogų -Keturis kart daugiau dėl savo bendros sveikatos būklės -Tris kartus dažniau skundžiasi galvos skausmais

Faktoriai nulemiantys lėtinės ligos sukeltus psichologinius padarinius: -Fizinio pakenkimo tipas ir laipsnis -Ligos regimumas -Nežinomybė apie ligos pobūdį ir eigą -Liga su nepastovia simptomatika -Liga, kurios gydymas brangus arba ji pasireiškia dideliu skausmu

Psichologiniai padariniai: -Išgyvena dvigubai daugiau nerimo -Vaikai mano, jog jie vieninteliai taip jaučiasi ir turi tokių problemų ir, kad niekas jų nesupranta -Lėtinės ligos rimtumas gali sukelti neįveikiamumo jausmus ir netgi versti jaustis vienišu -Nyksta gyvenimo kontrolės jausmas ir tikėjimas, kad jie gali sėkmingai tvarkytis savo gyvenimą nepaisant ligos

Elgesio modeliai, kurie atskleidžia, kad yra sutrikusi psichosocialinė adaptacija Pirma grupė. Linkę į baikštumą, pasyvumą, turi mažai išorinių interesų ir yra priklausomi nuo savo šeimos, ypač motinos. Šiems vaikams būdinga ankstyva pasyvi priklausomybė, o jų mamos paprastai charakterizuojamos kaip nuolat besirūpinančios, hiperglobojančios.

Elgesio modeliai, kurie atskleidžia, kad yra sutrikusi psichosocialinė adaptacija Antra grupė. Nepriklausomi, drąsūs pacientai, kurie gali dalyvauti rizikingoje ir net nusikalstamoje veikloje. Jie ignoruoja pavojus ir riziką. Kartais jie specialiai ieško ekstremalių situacijų, kuriose yra didelė traumos rizika. Nuo ankstyvos vaikystės daugelis šių maištaujančių pacientų buvo prižiūrimi pernelyg rūpestingų ir persekiojamų kaltės jausmo motinų. Brendimo laikotarpiu paprastai jie ima maištauti prieš perdėtą motinos globą ir tampa per daug aktyviais ir nepaklusniais paaugliais.

Elgesio modeliai, kurie atskleidžia, kad yra sutrikusi psichosocialinė adaptacija Trečia grupė. Vyresni vaikai ir paaugliai, turintys įgimtų matomų sutrikimų. Jie atrodo drovūs ir vieniši, tačiau pilni apmaudo ir jaučia priešiškumą sveikiems, manydami, kad šie jiems skolingi už jų kančias. Paprastai šie pacientai auga šeimose, kuriose pabrėžiamas jų sutrikimas ir norima juos izoliuoti ar paslėpti. Jie identifikuojasi su šeimos požiūriu į juos ir save suvokia kaip neįgalų autsaiderį.

Sėkmingos psichosocialinės adaptacijos paieškos -Tėvų, šeimos pozicija. -Gydytojų, slaugytojų, kito personalo atviras tiesus ir pagarbus požiūris į vaiką ir ypač paauglį. Pagalba pripažįstant baisius, nemalonius dalykus nuoširdžiu santykiu. -Bendradarbiavimas su vaiku, paaugliu ir jo tėvais viso gydimosi laikotarpio metu. -Psichologinės pagalbos prieinamumas, pagalba tėvams padedant suprasti, kad uždarumas ar noras susitvarkyti patiems dažnai ir lieka tik noru. -Suteikta galimybė vaikui išgyventi savo patirtis. -Mokėti priimti paauglių negatyvius išgyvenimus ir verbalizuoti dialoge. Tokiame dialoge, kuris nebūtų tik “į savus vartus”. -Pasitelkti kūrybiškumą. Darbe su vaikais tai neišvengiama.

Siekiamybė Gebėjimas pripažinti, jog gyvenasi prasmingiau nei kada nors iki šiol, suprantant, kad likimo siųsti iššūkiai – medžiaga žmogaus laisvei. Nuolat sutinkame žmonių, liudijančių, kad galima įveikti fizinius trūkumus, apribojimus, kliudančius dvasios raidai.

Ačiū už dėmesį!