BIOGRAFINIO METODO YPATUMAI ANALIZUOJANT SAVAIMIN SUAUGUSIJ MOKYMSI Giedr
BIOGRAFINIO METODO YPATUMAI ANALIZUOJANT SAVAIMINĮ SUAUGUSIŲJŲ MOKYMĄSI Giedrė Paurienė (Mykolo Romerio universitetas)
• Kas slypi už sąvokos savaiminis mokymasis? • Kodėl biografinis metodas naudotinas analizuojant suaugusiųjų savaiminį mokymąsi?
Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (Europos Bendrijos Komisija, 2001) Mokymosi formos Informalus/ savaiminis mokymasis – natūralus, kasdienį gyvenimą lydintis reiškinys. Formalus mokymasis: organizuotas, institucinė struktūra ir vieta, valstybės pripažinti diplomai Neformalus mokymasis: organizuotas, institucinė struktūra ir vieta, neišduodami valstybės pripažinti diplomai
Informalus mokymasis • Pirmą kartą informalaus mokymosi sąvoką panaudojo Dewey 1920 metais; • Informalus mokymasis reiškia: stebėti, išbandyti, skaityti, naudoti medijas, lankytis specializuotose mugėse, keistis informacija, tartis, konsultuotis. . . • UNESCO 1972: 70% visų žmogaus mokymosi procesų vyksta informaliu būdu. (Straka, 2000)
• Informalus mokymasis: „savarankiškas įsisavinimas naujų reikšmingų suvokimų arba gebėjimų, kurie pakankamai ilgai išsilaiko, kad vėliau kaip tokie būtų atpažinti. . Žinių įgyjimo tikslai, turinys, priemonės ir procesai, trukmė, rezultatų vertinimas, pritaikymo galimybės yra nustatomi paties besimokančiojo. “ (Livingstone, 1999) • Livingstone (1999) siūlomas apibrėžimas siejasi su savivaldaus mokymosi samprata. Savivaldaus mokymosi esmė – sąmoningai žmogaus organizuotas jo tobulėjimo procesas, realizuojamas įvairiose žmogaus gyvenimo aplinkose. • Savivaldumas galioja tiek formaliam, tiek ir informaliam mokymuisi.
• Livingstone: informalus mokymasis yra sąmoningas. Jam pritaria ir C. Schiersmann (2007), kuri atskirai išskiria incidentinį mokymąsi kaip nesąmoningą atsitiktinį mokymąsi. • Marsick/Watkins (2001): informalaus mokymosi dalis yra incidentinis mokymasis. Jiems pritaria Dohmen (2001), taip pat Dehnbostel (2003): „refleksyvusis ir implicitinis mokymasis“.
Informalus mokymasis planuotas ir tikslinis Savaiminis ir atsitiktinis (incidentinis) Implicitinis mokymasis Patyriminis mokymasis; refleksyvusis mokymasis Eksplicitinis mokymasis
Tarpinės išvados • Mokslininkų nuomonės išsiskiria, ar informalus mokymasis apjungia ir implicitinį, incidentinį mokymąsi. • Savivaldumas galioja tiek formaliam, tiek ir informaliam mokymuisi. • Mokymasis savaime nėra nei formalus, nei neformalus ar informalus, o tik gali būti apibūdinamas pagal aplinkos ar konteksto, kuriame jis vyksta požymius, pagal asmens mokymosi intenciją.
Biografinis metodas • Biografinis metodas padeda suprasti ir paaiškinti, platesniame kontekste interpretuoti individų patirtis (kokias jie perteikia savo pasakojimuose), taip pat šiuo metodu siekiama atskleisti patirties reikšmę patiems individams. • Tai kokybinis tyrimas interpretatyvinės paradigmos rėmuose, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip žmonės konstruoja savo realybę, t. y. kaip jie priima visuomenės jiems keliamus reikalavimus, kaip jie reprodukuoja arba varijuoja socialinėmis taisyklėmis ir struktūromis ir kaip tuo pačiu vysto individualų užsispyrimą siekiant tikslo.
„Vietoj priežasties-poveikio-modelio biografijos analizė pateikia paaiškinimus pasakojimo forma „kaip buvo prieita iki to, kad. . . “ (Dausien, 2002, p. 79). Dvi perspektyvos: sinchroninė ir diachroninė. ▫ Diachroninė perspektyva nagrinėja tapsmą, vystymąsi, procesą ir tuo pačiu žmonių individualią ir kolektyvinę istoriją. ▫ Sinchroninė perspektyva apima interakciją, santykį su kitais ir tuo pačiu socialinių taisyklių interakcijos procese atsiradimą ir variaciją. (Marotzki, 1999, p. 63 -64) Biografija apima „visuomenės subjektyvų suvokimą“ ir „subjektyvumo visuomeninę sandarą “ kaip dialektinį procesą (Fischer-Rosenthal, 1991).
Biografinis metodas ir savaiminis mokymasis • Mokymasis nėra grynai individualus procesas. Mokymasis siejasi su visuomenės struktūromis ir kultūriniais interpretavimo kontekstais. • Naudojant biografinį metodą suaugusiųjų mokymosi tyrimuose, išaiškėja tokie aspektai, kurie šiaip liktų nepastebėti (Nittel, 1996, p. 16): „Iš biografijų buvo galima sužinoti, kad anapus formalios lavinimo karjeros, kuri pagal oficialius kriterijus nėra apibūdinama kaip sėkminga, visgi vystosi „individualaus modernėjimo“ potencialas, kuris kiekybinio tyrimo duomenimis nebūtų atskleistas. “
• Pasakojimai apie mokymąsi suteikia įvairios informacijos apie tai, kas, kaip, esant kokioms sąlygoms buvo mokomasi, kokie interesai buvo sužadinti, kokie sunkumai iškilo mokantis, kokį poveikį turėjo „slaptas mokymosi turinys“. Biografinė medžiaga suteikia galimybę pažvelgti į patirtį arba į formą, kuri suteikiama kasdienėms gyvenimiškoms patirtims, krizėms. • Šiuose pasakojimuose susipina savaiminis, formalus, neformalus mokymasis, nes patirties sluoksniuose nevyksta analitinis atskyrimas. Tačiau čia galima išgvildenti sąryšių pavyzdžius ir faktorius, kuriuos šie vienas su kitu susisiejantys mokymosi procesai leidžia suprasti.
• Biografiniu metodu galima tirti patirties susisluoksniavimą. Tai reiškia, kad tiek patirties elementų kaip socialinio pasaulio sudėtinių dalių įsisavinimo procesas gali būti rekonstruotas per subjektyvių reikšmių priskyrimą, tiek ir pats patirties sluoksniavimosi procesas kaip viena po kitos einančių generatyvių elgsenos ir žinių struktūrų formavimasis. • Günther Buck (1989): nuo atskirų patirčių prasideda mūsų žinojimas; patirtis - procesas, kuriam vykstant mumyse atsiranda kažkas naujo, kas įauga į jau buvusią patirtį; patirtis – struktūra. • Naratyvinių interviu duomenų analizė (pgl. Schütze, 1984) yra tinkamas instrumentas, kuris, remiantis proceso struktūrų ir jų perėjimų analize, gali padėti rekonstruoti patirties susisluoksniavimą ir tokiu būdu identifikuoti mokymosi procesų tipinius požymius.
Išvados • Biografinio metodo taikymo koncepcijos pagrindas yra individo ir visuomenės dialektika. Tai yra mokymosi procesuose integruojasi visuomeninės sąlygos ir asmenybės vystymosi procesai, kurių kompleksiškumas gali būti atskleistas naudojant kokybinį tyrimą. • Biografinio metodo taikymas kokybiniame tyrime, gali pateikti atsakymus į tokius klausimus: kaip žmonės per savo gyvenimą mokosi, kaip jie individualiai apjungia skirtingas mokymosi formas, kaip jie tam tikram turiniui suteikia subjektyvią prasmę, kaip jie susitvarko su visuomeniniais lūkesčiais, tokiais, kaip, lankstumas, mobilumas, saviatsakomybė.
Išvados • Biografinis metodas gali atskleisti kompleksiškumą, kuris būdingas patyriminiam, kasdieniniam gyvenime vykstančiam mokymuisi. • Naudojant biografinį metodą galima išanalizuoti mokymosi procesus, rekonstruoti patirties susisluoksniavimą, išryškinti sąryšių pavyzdžius ir nustatyti įtakojančius faktorius. • Tyrimas naudojant biografinį metodą gali tapti empiriniu pagrindu, siekiant išaiškinti ir tiksliau suprasti įvairius mokymosi kontekstus, kuriuos pateikia Mokymosi visą gyvenimą koncepcija. Informalaus savaiminio mokymosi kelias –tai žmogaus gyvenimo kelias, kurio analizė siekiant asmens tobulėjimo gali atverti dideles galimybes tiek tyrinėtojams, tiek pačiam individui, jeigu jis nori „mokytis, kaip mokytis“.
Literatūra 1. Buck G. (1989). Lernen und Erfahrung – Epagogik. Zum Begriff der didaktischen Induktion. Darmstadt. 2. Dehnbostel P. (2003). Informelles Lernen: Arbeitserfahrungen und Kompetenzerwerb aus berufspädagogischer Sicht. Überarbeiteter Vortrag anlässlich der 4. Fachtagung des Programms „Schule/Wirtschaft/Arbeitsleben“ am 18. /19. Sept. 2003 in Neukirchen/Pleiße. 3. Dohmen G. (2001). Das informelle Lernen. Die internationale Erschließung einer bisher vernachlässigten Grundform menschlichen Lernens für das lebenslange Lernen aller. Bonn: BMBF. 4. Fischer-Rosenthal W. (1991). Biographische Methoden in der Soziologie. In: Flick, U. & Kardorff, E. v. & Keupp, H. & Rosenstiel, L. v. & Wolff, St. (Hrg. ): Handbuch Qualitative Sozialforschung. München: Beltz. 5. Livingstone D. W. (1999). Informelles Lernen in der Wissensgesellschaft. Erste kanadische Erhebung über informelles Lernverhalten. In: QUEM-Report Heft 60: Kompetenz für Europa. Wandel durch Lernen – Lernen durch Wandel. Referate auf dem internationalen Fachkongress 21. – 23. April 1999 in Berlin. 6. Marotzki, Winfried (1999): Bildungstheorie und Allgemeine Biographieforschung. In: Krüger, Heinz. Hermann/Marotzki, Winfried (Hrsg. ): Handbuch erziehungswissenschaftliche Biographieforschung. Opladen, S. 57 -68 7. Marsick V. J. ; Watkins K. E. (2001). Informal and Incidental Learning. In: New Directions for Adult and Continuing Education Nr. 89. 8. Nittel, D. (1996). Berufsbiographie und Weiterbildungsverhalten; In: REPORT. Literatur- und Forschungsreport Weiterbildung, Heft 37, S. 16. 9. Overwien B. (2005). Stichwort: Informelles Lernen. Zeitschrift für Erziehungswissenschaft, 8(3). 10. Schiersmann Chr. (2007). Berufliche Weiterbildung. Wiesbaden: SV. 11. Straka G. A. (2000). Lernen unter informellen Bedingungen. In G. Bosch (Hrsg. ) Kompetenzentwicklung: Lernen im Wandel - Wandel durch Lernens. Münster: Waxmann.
Ačiū už dėmesį!
- Slides: 17