Bene lietuviki veikjai maiau skriaudia mones kaip baltarusiki

Bene lietuviški veikėjai mažiau skriaudžia žmones kaip baltarusiški? Galėtų Briuselis ir mūsiškiams uždraust įvažiuot į Europą. Bet dar geriau: įvažiuot – leist, o parvažiuot – nebe. Gal per tyliai verkšlenam, kad neišgirsta?

– Ar tiesa, kad žmogus turi ir tamsiąją pusę? – teiraujasi žmona. Žvelgiu į saviškę… Norisi riktelt: taip!. . Bet baisu, kad ana dar labiau neaptemtų…

– Kažin, ar tiesa, kad kiekviename žmoguje slepiasi žvėris? – domisi žmona. – Gal anuomet ir slėpėsi, – dūsauju. – Bet dabar – laisvė! Užtat ir nebeinu iš namų.

Nuėjęs į vonią, pašaukiau: – Veidrodėli, veidrodėli! Parodyk man, kas Lietuvoj gražiausias. Veidrodis parodė vieną tipą, apie kurį niekad nebūčiau taip pagalvojęs. Visi mes galvojam tik apie save. Iš to ir visos bėdos…

Norėčiau papasakot apie liepos 3 -iąją: Graži buvo diena! Antradienis.

Neeiliniai skelbia, kad krizė baigėsi, bet eiliniai tai pajusią tik po dvejų metų. O geriau gyventi pradėsią po ketverių. Bet nauja krizė prasidės jau po trejų. Trumpas geras gyvenimas… Kaip žydėjimas vyšnios už poliarinio rato viduržiemy…

Girdėt, pasaulyje prasidėjęs procesas: pagal domino principą griūvančios vyriausybės. Dabar jau galim ramiai sėdėt, žaist ir laukt.

Žvėrys nujaučia būsimus kataklizmus ir spėja pasprukt iš pavojingos zonos. Bet iš Lietuvos dar nesprunka! Tai ko gi mes, žmogeliai, vis nerimstam? Juk savo penkiais pojūčiais valdžios nei aprėpt, nei suvokt negalim.

Kažin, kaip elgtųsi ugniagesiai gelbėtojai, jeigu posėdžio metu užsiliepsnotų Seimo rūmai? Jei sulėktų gesint – prarastų žmonių pasitikėjimą. Kita vertus – toks jų darbas. Ar jie ryžtųsi priimti nepopuliarų sprendimą? Ar jiems svarbiausia – reitingai? Jei norim žinot tiesą, teks brykštelt šviesą…

Vaikystės seniai nebėr – o jos šviesa vis dar sklinda… Ir jaunystės nebėr – o kiek šviesos! Senystė irgi šviečia… Tik mes nematome tos šviesos, nes tai rentgeno spinduliai.

Teisybė akla. Politika kurčia. Ekonomika luoša. Gyvenimas sunkus. Sąlygos nežmoniškos. Bet žmonės vis tiek myli savo žemę. Nes ir meilė – akla.

Ak, nežinau, ką man daryt, kad būčiau šiuolaikinis? „Kada gi baigsis šie laikai? !” – šaukiu aš nusiminęs. Tai bėdos! Bet vienąsyk, pavasarį, paspaudęs Enter drąsiai Aš įėjau kiton erdvėn slapčiom it paparaciai Ak, dyvai! Aš po Intarnietą vaikščiojau, Į puikias svetaines dirsčiojau Vai tai guli Ulijona, tai be apatinių! - Vai ar būsi tu mano? - Eik, – suriko ji, – namo! Vai tai aš Delete paspaudžiau ir jąją ištryniau.

Esu pirmas vyras valstybėje. Galiu patarti vienaip, bet galiu ir antraip. O kartais tik prisisemiu pilną burną vandens ir apipurškiu ambasadorius. Turėdamas šitokią galią vis dėlto likau toks pat jautrus kaip anuomet, kai darbavaus eiliniu vyru. Jei manęs neklauso, įsižeidžiu, pasipučiu ir tyliu. Jo Ekscelencija sėdi sumišęs, jo paloviniai slankioja ant pirštų galų. Vakarop ima drebėti ir skeldėti valstybė. Tada jie ateina pas mane su maišais, puola ant kelių ir meldžia atleidimo. Ir aš atleidžiu. Nesu piktavalis. Patariu visiems pavalgyt ir eiti gult. Ir kai Tėvynę užkloja skylėta dangaus skranda, kai visi jau seniai miega, aš vis dar budžiu. Ir mąstau apie Lietuvos viziją. Kur mums, lietuviams, tokį daiktą gaut? Kiek tatai galėtų kaštuot? Ir išvis – kas ana yr? Deja, patarėjui nėra kas pataria. Virš patarėjo – tiktai dangus.

Skundies: bėgu šen, bėgu ten… Diena praėjo, o aš niekur nespėjau… O tu bėk tiesia linija. Iš Kauno į Babtus. Nespėsi? . . Na, ir kas! Ko tau ten reik?

Šiąnakt vėl kad privertė sniego! Tikrai valia tvirtinti, kad švariau ir šviesiau gyvenam. O jei dar padegt tą sniegą? Rasi ir šilumos rastųs…

Bene Maironis yra pasakęs: nebsulaikysi naujo skilimo, nors jį pasveikint tau ir baisu… Anoks ten baisumas! Štai krikščionys demokratai lengvai skiltų į krikščionis ir demokratus, pastarieji – į socialdemokratus bei demokratinę darbo partiją ir t. t. Sunkiau su konservatoriais. Manding, kol patys negriebsim kirvių, gali ir neskilt. Suskaldytą kelmą įgrūdi krosnin – ir šilta namuose. Suskaldytume juos – gal visoj Lietuvoj taptų šilčiau. Kelmas – gražu, betgi turim ir naudos žiūrėt.

Jei pavirsčiau politiku, neleisčiau, kad mane fotografuotų, ant sienų klijuotų… Aišku, nuotraukose pagražina. Bet dantys vis tiek matosi… Apie gyvenimo būdą daug galima pasakyti iš dantų… Pagaliau, jei kiekvienam leistų kur nors savo atvaizdus iškabinėt… Ar daugel kas taip elgtųsi? Tai irgi daug pasako…

Skaitau skelbimą: aš ir tu – laimingi būsime kartu! - Kodėl? – klausia pati. – Kodėl visi eina Europon, o tu kvailyn? - Valdžios nekaltinu, – atsakau. – Ji čia niekuo dėta. Žiūriu pro langą ir švilpauju.

Nuo ankstaus ryto einu į Europą ir vis galvoju: o kas yra monetarinė politika? O kuom jinai skiriasi nuo mano piniginės? Vakare pagauna ilgesys, aš apsipilu ašarom ir einu į lovą. O jei būčiau konservatorius… Jei reiktų visą gyvenimą… Sudrebu ir pasislenku arčiau Tavęs…

Antai moteris savo kūną pardavinėja. - Keturiasdešimt litų. - O kiek sveriat? - Aštuoniasdešimt. Paskaičiavęs linkteliu: man tinka. Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg. O juk pasūdžius užteks iki rudens.

Girdžiu balsus: gyvename geriau negu pernai, o po metų gyvensim geriau nei šiemet. Mąstau: o po šimto? Padarau šimtą. Tikrai geriau!

Prisimenu filmą: Rusija… Ką tik po revoliucijos. Visur šviesios ateities ženklai. Beveik kaip pas mus. Purvinam laukiamajam būrys žmonių: vyrai, moterys… Kažkas pabeldžia į langą: komunistų yra? Visi krūpteli, susigūžia, kai kurie ir atsisveikina… Bet staiga pakyla žilas seneliukas ir skystu balseliu rėkia: aš komunistas! Galvoju: o čia? O dabar? Ar daugelis šitaip galėtų?

Jeigu jūsų vaikai žiemos naktį jus varo į mišką žibučių rinkt, kaip elgtis? Eikite ir rinkite. Pasirinkimo neturite. Ir džiaukitės, kad vaikai į grožį linkę.

Liks tolimas mėlynas lankas Kitokios sapnuotos Tėvynės… Pamirš mane kelias ir rankos, Pamirš kelio dulkės auksinės. Ir nieks nepasiūlys: „Būk sveikas!. . ” Ramu bus. Tik truputį keista, Kad nieko jau laukt nebereikia Nebent Paskutiniojo teismo…

Kas rytą atsikeliu, nusiprausiu, pasimeldžiu ir pasislepiu po lova. Laukiu, kas bus. Ir nieko nebūna!

Būna, parsivedu į namus dailią ponią… O pati tuoj suskanta vakarienę taisyt, vaikai – savo kvailus piešinius rodyt, uošvis – prisiminimus pasakot… Ir viešniai nemiela, ir man nejauku.

Kai slinko ledynai, tai žmonėms nereikėjo transporto. Jie tiesiog sėsdavo ant ledo ir nuslinkdavo, kur reikia. Gyvenimo tempas buvo lėtesnis, bet gyventojai – gudresni: žinojo, kad nėr ko skubėt. Juk dabar net sukaitę lakstom. O bendraujam – šalčiau nei ledynmety.

Susiradęs atsiverčiau Darviną… Naujos populiacijos paplinta, susidarius palankioms sąlygoms. Susimąstęs užsiverčiu dar vieną… Jei kaimuose nebūtų vištų, tai ir kaimo ereliai ten neskraidytų.

Sėdžiu vienas tarp agrastų, Laukiu brolių pederastų Tuščias sodnas… Neatėjo… Užkerojo žemę gėjai Man baisu!

Vyrai girtauja, triukšmauja, smurtauja… Kaip tokius padarus pažabot – neišmanau. Todėl ir gyvenu su moterim.

Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.

Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.

Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.

Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones. Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai…

Žmogus yra nematomas. Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.

Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos…

Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia… Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas…

Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo…

O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.

Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.

Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90 -aisiais – kai sprogo ūkiniaipartiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai… Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.

O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs? . . Net smulkaus verslininko ten nerasi. Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.

Dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk… Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.

Valstybinėje įstaigoje: - Man reikia pažymos, kad turiu iš jūsų gauti pažymą. - Deja, negalime tokios išduoti. - O kokią galite? - Galime išduoti pažymą, kad pažymų neišduodame.

Tikras vyras – tai tas, kuris išlipa iš automobilio ir sako: - Brangioji, tu idealiai pastatei mašiną, o tas „Lexus“ jau buvo aplamdytas, ir katinas jau buvo nustipęs, o ir eglutė čia visiškai nereikalinga.