Samprotavimo rainys Jau greit egzaminas Svarbu Samprotavimo rainys

Samprotavimo rašinys Jau greit egzaminas. . .

Svarbu! Samprotavimo rašinys Rašinio struktūra Rašinio pavadinimas Įžanginė pastraipa Dėstymo pastraipa Išvadų pastraipa Rėmimasis vieno iš privalomų autorių kūriniu (-iais) Rėmimasis kultūriniu / istoriniu / biografiniu kontekstu Kontekstai Pavyzdžių nagrinėjimas (praktinė veikla)

Samprotavimo rašinys Kandidatui bus pateiktos 2 samprotavimo rašinio temos ir 2 literatūrinio rašinio temos. Taigi bus galima rinktis 1 iš 4 užduočių. Samprotavimo rašinyje reikia atskleisti temą, remiantis vienu iš dviejų prie temos rekomenduojamų autorių arba kitu privalomu programiniu autoriumi, taip pat jo kontekstu. Mokykliniame brandos egzamine prie kiekvienos rašinio temos bus pateikta po 3 klausimus, kurie kandidatui padės rinktis rašymo kryptį. Jais naudotis galima, bet neprivaloma. Valstybinis brandos egzaminas: 36 autoriai. Mokyklinis brandos egzaminas: 26 autoriai.

Visi rašiniai apie žmogų. . . , prasmingą būtį. . . Samprotavimo rašinį pasirinkus reikės atskleisti požiūrį / poziciją, įtikinti, kad užduotyje keliama problema ar tema aktuali („Ar literatūra padeda žmogui gyventi? ), parodyti galimus problemos sprendimo būdus („Kaip išlikti oriam nepalankiomis aplinkybėmis? “), nuomonių pateiktu klausimu įvairovę („Kas verčia žmogų įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę? “). Kūrinys bus argumentų šaltinis samprotaujant apie problemą, jūsų požiūrio / pozicijos teisingumo iliustracija, problemos aktualumo įrodymas ar vertybinių klausimų svarstymo atrama. Visas egzamino programoje nurodytas pilietines, egzistencines, pasaulėvokines problemas galima rasti literatūros kūriniuose, todėl logiška samprotauti apie literatūroje randamas problemas, parodyti problemų ar idėjų aktualumą, kaip to reikalauja Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa.

Rašančiojo tikslai ir argumentų šaltiniai

Rašinio temų aprėptis Rašiniai (ir literatūros kūriniai) iš esmės aprėpia keturias žmogaus gyvenimo sritis: gamtą, kultūrą, šeimą ir bendruomenę (tautą), parodo istoriškai kintantį žmogaus santykį su jomis.

Rašinio temų aprėptis Gamta literatūroje vaizduojama kaip žmogaus mokytoja, jo emocijų išraiška, dvasinis prieglobstis. Kultūra aprėpia visą dvasinę ir fizinę žmogaus kūrybą, sujungia žmogų su praeitimi (protėviais) ir pasauliu. Šeima yra žmogaus ištakos, pasaulėvaizdžio pradžia, vertybių mokytoja, žmogiškosios esmės išsipildymo ir gyvenimo tęstinumo už(si)tikrinimo vieta. Bendruomenės sąvoka apima giminę, tautą, valstybės piliečius.

Pradedame rašyti rašinį Perskaitykite temą (rašinio pavadinimą) ir pasvarstykite, kas yra temos objektas, apie ką reikės rašyti. Jeigu nurodytas klausimas, reikės į jį atsakyti, jei teiginys, jį reikės pagrįsti, įrodyti. Pasibraukite pagrindinius (raktinius) žodžius ir „minčių lietaus“ metodu juos „atsirakinkite“, t. y. pasirašykite sinonimiškų žodžių, minčių, asociacijų, kylančių iš pasibrauktų žodžių (rekomenduojama pasinaudoti žodynais). Išsikelkite už užsirašykite probleminį klausimą (kodėl? kaip? ). Numatykite ir pasižymėkite aspektus (dėstymo pastraipų mintis), vėliau suformuluosite teiginius. Pagalvokite, kuo galėtumėte remtis, norėdami tas mintis pagrįsti. Pasižymėkite autorius, kūrinius, asmenybes, įvykius, faktus, kitus pavyzdžius, kurie tiktų pagrįsti teiginiui.

Įžanginė pastraipa Joje pasakomas teminis sakinys, kuriame vardijama keletas dalykų – tarsi pateikiamas tolesnio dėstymo planas bei galimas teksto skaidymas pastraipomis. Įvardijamos temos, problemos, kurios bus svarstomos tekste. Kartais pasakoma pagrindinė mintis. Nelaikoma klaida, jei įžanginėje pastraipoje klausimu pakartojamas temos pavadinimas, tačiau klausimas turėtų būti formuluojamas siauresnis nei tema.

Įžangos pastraipos pavyzdžiai (rašinio tema – „Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? “) Tarp žmonių dažnai galima išgirsti diskusijų. Vieni teigia, kad atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas, o kiti sako priešingai, kad šis bruožas atspindi žmogaus silpnumą. Kiekvienas turi savo nuomonę, kurią reikia gerbti, tačiau taip pat ir kiekviena nuomonė turi būti pagrįsta. Taigi ar atlaidumas yra silpno žmogaus bruožas? Trafaretinių įžangų kūrybingi mokiniai išvengia rašydami epigrafus, cituodami, perfrazuodami. Gandis yra pasakęs: „Atlaidumas – stipriųjų savybė. Silpnieji niekuomet neatleidžia. “ Norint nagrinėti šią temą, pirmiausia reikėtų apsibrėžti, koks žmogus yra silpnas? Tai žmogus be moralinių vertybių, turintis daug tuščios puikybės. Stiprus žmogus, priešingai, yra moralus ir neišpuikęs. Taigi žmonės, kurie sugeba atleisti, yra stiprios asmenybės, nes gyvena pagal dorovės principus, tiki kitais žmonėmis, jų gebėjimu pasitaisyti. Nepagrįsti epigrafai, analogijos, su kuriamu tekstu nesusijusios citatos tik dar labiau išryškina įžangos (rašymo) trūkumus. V. Mačernis yra pasakęs: „Išmokime gyventi ir dūžtančiose formose“. Žmogus moka supykti, bet atleisti ne visada. Gali pasirodyti, kad atlaidumas – silpno žmogaus bruožas. Žmogaus, kuris nori pasirodyti geras ir kam nors įtikti. Atlaidumas nebūtinai parodo, kad žmogus silpnas. Atvirkščiai – parodo, kad stiprus, nes mūsų visuomenėje žmonės bėga nuo problemų. Kodėl mes jų nesprendžiame ir paliekame sąžinės graužatį sau ir kitiems?

Kaip galima įveikti sunkumus? (įžanginė pastraipa) Sunkumai, išgyvenama kančia gilina gyvenimo pažinimą ir brandina individą. Jie daro žmogų išmintingą, nes, sužadindami maištą, protestą prieš kančią, jie pažadina ir protą. Pasak A. Šliogerio, įveikdamas sunkumus, žmogus ima skirti esminius dalykus nuo neesminių. Žmogaus laikyseną ribinių situacijų metu lemia individo charakteris, branda, išmintis ir vertybės. Stoikai, kurių filosofijoje glūdi kančia, manė, kad teisingas gyvenimas (rūpinimasis savo siela) suteikia ramybę. Menas skatina savęs pažinimą, formuoja vertybes, kurios padeda įveikti sunkumus. Sunkiais momentais žmogui taip pat gelbsti prisiminimai, nes juose užkoduotos kertinės moralinės atramos.

Galima samprotavimo rašinio dėstymo pastraipos struktūra 1. Teiginys 2. Teiginio komentaras (argumentai, sietini su dabarties problemomis) 3. Sakinys „tiltas“ 4. Argumentavimas: parėmimas pasirinktu privalomos grožinės literatūros kūriniu (kūriniais), kitais kultūriniais, literatūriniais, filosofiniais ir kt. pavyzdžiai 5. Grįžimas prie dabarties (apibendrinimas) 6. Dalinė išvada

Kaip galima įveikti sunkumus? (dėstymo pastraipa) Galima teigti, kad prisiminimai kritinių situacijų metu žmogui gali teikti dvasinių jėgų, netgi kelti jo savivertę. Vartotojiška visuomenė dažnai iškelia hedonistinius minios poreikius, jai nesvarbi individualybė, ji niekina ir trypia dvasingumą, vertybes. Tokioje aplinkoje žmogus, pasak filosofo M. Briedžio, „yra tarsi nuvargintas nervas, kurio jau niekas negali sujaudinti“. Individas gali prarasti net tikėjimą, kad gyvenime galima ką nors pakeisti. Prisiminimus kaip stiprybės šaltinį ribinėse situacijose akcentuoja psichologinio filosofinio romano „Balta drobulė“ autorius A. Škėma. Antanas Garšva, meniškos sielos asmenybė, jaučiasi esąs absurdo žmogus, emigracijoje skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo paties tragizmą (poetas yra priverstas dirbti keltuvininko darbą). Save lygina su mitologiniu Sizifu, nuolat ridenančiu beprasmybės akmenį. Apsivilkęs darbo uniformą, po baltomis pirštinėmis paslėpęs senelės žiedą, menantį 1863 metų sukilimą, tampa beveidžiu žmogumi, be tautinės tapatybės ir savasties. Sąmonė, regėjimai bei vizijos dažnai sergantį Garšvą grąžina praeitį, vaikystę. Veikėjas prisimena smuiku griežiantį tėvą, motinos meilę kūrybai, menui, pirmąją meilę Jonei. Atmintyje gyvos vertybės – meilė, kūryba, šeima, tėvynė – suteikia veikėjo egzistencijai prasmę, saugo nuo absurdo ir kančios. Tomis akimirkomis Garšva, kaip ir Kamiu Sizifas, užritinęs akmenį ir leisdamasis žemyn, nugali savo likimą ir tampa savo gyvenimo valdovu, Olimpo dievu. Prisiminimai gali tapti atsvara kiekvienam žmogui, išgyvenančiam sunkumus. Vadinasi, išmintingas žmogus suvokia, kad atmintyje užkoduotos vertybės, šviesūs ir pozityvūs prisiminimai gali būti išlikimo sąlyga.

Dėstymo pastraipa Kuriant samprotaujamąjį tekstą, pastraipos tezė (teiginys) turi būti įrodoma savo samprotavimu, atsakoma į klausimą, kodėl taip teigiama. Juk samprotavimas – „abstrakti mintis, proto pasaulis, mąstymas apie objektyvius pasaulio reiškinius, jų reikšmės, prasmės atskleidimas“. Tik tada teiginys turi būti pagrindžiamas pasirinkto autoriaus grožinio kūrinio medžiaga. Klaidinga, jeigu visoje dėstymo pastraipoje teiginio argumentavimui pasitelkiamas tik grožinės literatūros kūrinys. Tokiu atveju nėra išlaikomas tinkamas idėjų ir pagrindimo santykis. Netinkamu rėmimusi laikoma ir kai grožinės literatūros kūrinys atpasakojamas. Įvardyta asmeninė patirtis turi būti suprantama kaip asmeninė kultūrinė patirtis (matytas spektaklis, filmas, aplankyta paroda, skaitytas mokslinis straipsnis ar pan. )

Kas gali būti naudojama argumentuojant? Įvairūs faktai (mokslo duomenys, įvairūs dokumentai) Laikotarpio reiškiniai Meno reiškiniai Filosofinės idėjos Pavyzdžiai iš kultūrinės patirties (autoritetų mintys, citatos) Literatūros kūriniai Rašytojų biografija ir kt.

Kontekstas Tai aplinka, iš kurios tekstas išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste. Jis paaiškina ir papildo teksto prasmę. Žanras; Tema ir motyvai; Autoriaus biografija (jei kūriniai autobiografiški ir gyvenimo faktai padeda suvokti kūrinio prasmes); Autoriaus kūryba (parodo, kokios rašytojo kūrybos ypatybės išryškėja skaitomame tekste); Istorinis (jeigu kūrinio autorius nebuvo abejingas gyvenamojo laiko aktualijoms); Literatūros kryptys ir srovės (kūrinys suprantamas geriau, jei žinoma, kas būdinga tam tikrai literatūros krypčiai ir srovei); Filosofinis (vaizdo nuorodos į bendresnius filosofinius žmogaus būties klausimus); Kultūros (iš teksto atpažįstama tam tikra kultūra, įvairūs kultūros ženklai; jiems suvokti reikalingas atitinkamas pasirengimas: pasaulio ir baltų mitų, folkloro ir literatūros, epochų ir kt. išmanymas).

Vertybinė branda. . . Ką suvokiame ir kaip užrašome. . . „Nėra grožinės literatūros be vertybinių projekcijų. Skaitydamas knygas asmuo neišvengiamai įrašo į savo giliuosius sąmonės klodus įvairius vertybinius projektus. Taigi knyga formuoja mūsų vertybinį gyvenimo matą, išlaisvina mus iš pragmatiškumo, iš buvimo daiktu tarp daiktų situacijos“. (R. Tamošaitis) „Greta estetinės paskirties menas turi ir kitą: atkurti vertybes, atšviežinti jas ir seniai nuvalkiotai tiesai suteikti naują pavidalą“. (M. Ivaškevičius)