Sausio 13 oji LAISVS GYNJ DIENA Pateikt pareng

Sausio 13 – oji LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA Pateiktį parengė Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Regina Kraucevičiūtė 2009 m.

Laisvė – pirmasis ir tikrasis žmogaus ir visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. Daugelis karų, nesutarimų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro apriboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės atėmimas, nes, prarasdamas laisvę, asmuo tarsi netenka ir savo galių, savo balso, savojo „aš“.

Netekti laisvės – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą.

1991 01 13 Okupacija ¡ Sausio 13 d. 2 val. nakties, okupantams nutraukus Vilniaus radijo ir televizijos laidų transliaciją, pradėjo veikti nedidelio galingumo stotis Kaune, Sitkūnuose. Žmonės, išmanantys radijo ryšio subtilybes, nedelsiant pradėjo organizuoti alternatyvias radijo stotis kituose miestuose, apie įvykius Vilniuje buvo informuota visa Lietuva ir pasaulis.

1991 08 21 TSRS kariuomenei pasitraukus 18 val. 30 min. UTB cecho darbuotojai grįžo į bokštą. Iki 21 valandos visi TV siųstuvai jau dirbo.

Liūdesio ir vilties bokštas Vilniaus televizijos bokštas yra ne tik įspūdingas statinys, bet ir lietuvių tautos laisvės bei nepriklausomybės simbolis, primenantis mums Kruvinąjį Sausio Sekmadienį.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Maskva ėmėsi žygių nuslopinti “sukilusią respubliką”. Lietuvoje dislokuotų TSRS karinių dalinių vadovybė ėmė sąmoningai didinti įtampą, bandyti išprovokuoti susirėmimus, kad galėtų įvesti karinį valdymą. Ypač padėtis paaštrėjo 1990 m. gruodžio mėnesį.

1991 m. sausio 10 dieną TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas tiesiogiai kreipėsi ultimatyviu laišku į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siūlydamas "tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”.

Sausio 12 dieną 11 val. 15 min. iš karinio Šiaurės miestelio gauta informacija, kad Vilniuje rengiamos karo pratybos (!), todėl gatvėse pasirodys šarvuota technika. Jau 11 val. 45 min. šarvuočiai apsupo automatinę telefono stotį Viršuliškėse, 12 val. 45 min. įsiveržė į Spaudos rūmus.

1991 m. sausio 13 -osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį gynusius civilius. Šturmo metu žuvo ir mirė nuo sužalojimų 13 žmonių ir 1 sunkiai sužeistas (mirė vasario 18 dieną ligoninėje). Pusė jų buvo jaunesni nei 25 metų. Šimtai buvo sužeista.

Nė vienas tarybinis kareivis prie TV bokšto nežuvo ir nebuvo sužalotas. TSRS Generalinio prokuroro tvirtinimas apie tai, kad žmonės Vilniuje buvo tyčia stumdomi po tankais, nepagrįstas. Nustatyta, kad kartu su Loreta Asanavičiūte tankas parbloškė ir sužalojo dar dvi moteris ir vyrą, kurie stovėjo greta. Nukentėjusieji bei 10 liudytojų parodė, kad tankistas užvažiavo ant stovėjusiųjų ir prispaudė juos vikšrais. Šis įvykis užfiksuotas dviejų fotografų, jį paliudija ir tanko ekipažo pokalbis su vadovybe.

Sausio 13 -osios aukos – žmonės, žuvę 1991 m. sausio 13 d. naktį, sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.

Iš viso Sausio 13 -ąją žuvo 14 žmonių:

LORETA ASANAVIČIŪTĖ (1967– 1991) Lūpose sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai: – Daktare, ar aš dar gyvensiu? Į šį dvidešimt trejų metų merginos klausimą atsakyti buvo labai sunku. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas. . . Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

VIRGINIJUS DRUSKIS (1969– 1991) Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. “Nieko man neatsitiks”. . . – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną paguodė Virginijus Druskis, sausio 13 -osios naktį išbėgdamas iš namų televizijos bokšto link. Ir dar pridūrė: “Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva”. Asta vyro nesulaukė nei tą naktį, nei rytą. Liudytojai sakė, kad Virginijus Druskis buvo pirmoji auka.

DARIUS GERBUTAVIČIUS (1973– 1991) Kai nuo televizijos bokšto pusės pasigirdo šūviai, ūžavusi minia pakriko tvoros link. Pasak mačiusių, keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė.

ROLANDAS JANKAUSKAS (1969– 1991) Rolandas Jankauskas su jaunesniu broliu Mariumi ir draugais atėjo prie televizijos bokšto dar prieš baisiųjų įvykių pradžią. Nė vienas nenujautė, net panaši mintis nekilo, kad po pusvalandžio, valandos žmonės čia bus traiškomi tankais, šaudomi.

RIMANTAS JUKNEVIČIUS (1966– 1991) Ak, tas Rimanto Juknevičiaus charakteris: žūtbūt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą, chuliganą. Taip ir girdi jo žodžius: “Kas kitas, jei ne aš? ” Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo.

ALVYDAS KANAPINSKAS (1952– 1991) Sausio tryliktosios rytą kėdainiškių Kanapinskų bute sustojo laikrodis. Tą minutę Taikos gatvėn atėjo baisi žinia.

ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS (1939– 1991) Algimantas Kavoliukas seniai stojo prieš skriaudėjus. Pirmą sykį desantininkams užėmus Spaudos rūmus, protestavo su kitais, reikalaudamas teisingumo. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino norvegų televizijos žurnalistas. Ilgai lemtingąją naktį nesulaukę Algimanto, kaimynai grįžo prie bokšto ieškoti. Tik veltui. . .

VIDAS MACIULEVIČIUS (1966– 1991) Jonas ir Anelė Maciulevičiai duoną pelnėsi nelengvai – abu darbininkai. Užaugino du sūnus. Tikėjosi – paguoda senatvėje. . . Ir staiga skaudi netektis – jaunesnysis sūnus Vidas nušautas prie televizijos bokšto.

TITAS MASIULIS (1962– 1991) – Tos nelemtos savaitės ketvirtadienį pernakt budėjom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, – vėl įsijungia pokalbin tėvas. – Atvykom šeštadienį. Lyg ramu buvo. Titas siūlė grįžti į Kauną. Vėliau persigalvojo: “Tėte, važiuokit namo, o aš su draugais prie televizijos bokšto nulėksiu”. – Karste gulėjo gražus kaip karalaitis. Tik nedarykit Tito didvyriu, jis buvo be galo paprastas, – paprašė mama.

ALVYDAS MATULKA (1955– 1991) Mėgo skaityti knygas, laikraščius. Į Vilnių važiuoti paskatino iškilęs pavojus Lietuvai. – Numirti už laisvę visai nebaisu, – ne kartą Alvydas yra prasitaręs draugams. Likimas lėmė, kad jam, 35 -erių metų žmogui, Kalneliškių kapinėse būtų supiltas smėlio kauburėlis. O Alvydo Matulkos širdis troško plakti laisvoje Tėvynės žemėje.

APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS (1937– 1991) Kampe, ant staliuko – didelė dabar jau buvusio šio buto šeimininko nuotrauka, pušies šakelė, mirganti žvakelės liepsna. Durys į kambarį beveik neužsidaro. Čia tai žuvusiojo žmona Ona, tai vaikai. Stabteli prieš portretą ir tyliai, tarsi gyvo žmogaus klausia: kaip mums gyventi toliau?

VYTAUTAS KONCEVIČIUS (1941– 1991) Tremtinys Vytautas negalėjo gauti darbo. Iš nevilties vėl buvo Sibiran išvažiavęs, bet Tėvynės ilgesys parvedė namo. – Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi. . . Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta, – užlūžta motinos balsas. . .

IGNAS ŠIMULIONIS (1973– 1991) Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus lauks teismo dienos paskutinės.

VYTAUTAS VAITKUS (1943– 1991) Pakirstas kulkos, Vytautas Vaitkus krito, gindamas būsimos trobos pamatus. Mūsų visų statomo namo pamatus. Amžiną jam atilsį ir amžiną atmintį. . .

Aukų atminimo įamžinimas ¡ ¡ ¡ ¡ L. Asanavičiūtės, V. Druskio, D. Gerbutavičiaus, R. Jankausko, A. P. Kavoliuko, A. J. Povilaičio, I. Šimulionio bei V. Vaitkaus vardais pavadintos gatvės Karoliniškių mikrorajone Vilniuje

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO NUTARIMAS DĖL APDOVANOJIMO I-OJO LAIPSNIO VYČIO KRYŽIAUS ORDINU Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria: Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti (po mirties) I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu: Loretą ASANAVIČIŪTĘ, gimusią 1967 metais Virginijų DRUSKĮ, gimusį 1969 metais Darių GERBUTAVIČIŲ, gimusį 1973 metais Rolandą JANKAUSKĄ, gimusį 1969 metais Rimantą JUKNEVIČIŲ, gimusį 1966 metais Alvydą KANAPINSKĄ, gimusį 1952 metais Algimantą Petrą KAVOLIUKĄ, gimusį 1939 metais Vidą MACIULEVIČIŲ, gimusį 1966 metais Titą MASIULĮ, gimusį 1962 metais Apolinarą Juozą POVILAITĮ, gimusį 1937 metais Igną ŠIMULIONĮ, gimusį 1973 metais Vytautą VAITKŲ, gimusį 1943 metais LIETUVOS REPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PIRMININKAS V. LANDSBERGIS Vilnius, 1991 m. sausio 15 d.

Archyvas

Romualda Truncienė sprogstamojo paketo sudraskytais ir apdegintais drabužiais prie Radijo ir televizijos komiteto. Vilnius, 1991 metų sausio 13 d.

Laidotuvės

Prie Televizijos bokšto

Paminint Sausio 13 - ąją