Sausio 13 oji Laisvs gynj diena Mylk lietuvi

Sausio 13 -oji Laisvės gynėjų diena

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, Kame nuo amžių tėvai gyveno. . . Maironis A. Girdziušo nuotrauka

Kas mes būtume be Sausio 13 -sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus. . . Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941 -ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę. . . Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio. . .

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs. . . Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13 -ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie. Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Ir ar būtume išvis?

LORETA ASANAVIČIŪTĖ (1967 – 1991)

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24 -erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas. . .

VIRGINIJUS DRUSKIS (1969– 1991)

Virginijus DRUSKIS, 22 -jų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas. . . “ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime. . . Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis - kulka buvo greitesnė. . .

DARIUS GERBUTAVIČIUS (1973– 1991)

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18 -kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose. . . “ Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

ROLANDAS JANKAUSKAS (1969– 1991)

Rolandas JANKAUSKAS, 22 -jų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

RIMANTAS JUKNEVIČIUS (1966– 1991)

Rimantas JUKNEVIČIUS, 25 -erių, marijampolietis. Mėgo klasikinę muziką, už užsidirbtas lėšas pirkosi aparatūrą. Senelis, 1945 m. jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo ruso kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai už Lietuvą.

ALVYDAS KANAPINSKAS (1952– 1991)

Alvydas KANAPINSKAS, 39 -erių. Irgi atitarnavęs sovietinėje armijoje. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę. . .

ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS (1939– 1991)

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52 -jų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

VIDAS MACIULEVIČIUS (1966– 1991)

Vidas MACIULEVIČIUS, 25 -erių. Nušautas į nugarą. Vaikystėje, tėvams išėjus į darbą, jaunesniuoju Vidu rūpindavosi jo vyresnis brolis Rimas. Tarp brolių buvo labai stiprus ryšys. Vido Maciulevičiaus žmona Aušra – taip pat vilnietė. Jiedu susilaukė sūnaus. Tėveliui žuvus, sūnui tebuvo dveji.

TITAS MASIULIS (1962– 1991)

Titas MASIULIS, 29 -rių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis. . . “ – motinos žodžiai.

ALVYDAS MATULKA (1955– 1991)

Alvydas MATULKA, 35 -erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ? !“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam. . .

APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS (1937– 1991)

Apolinaras POVILAITIS, 54 -erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne „bananas”, bet kulka. . .

IGNAS ŠIMULIONIS (1973– 1991)

Ignas ŠIMULIONIS, 17 -kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš juodai-baltos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas. . . „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu. . .

VYTAUTAS VAITKUS (1943– 1991)

Vytautas VAITKUS, 48 -erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

VYTAUTAS KONCEVIČIUS (1941– 1991)

Vytautas KONCEVIČIUS, 50 -ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes. . .

DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI Kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip. . .

Akistata su rusų tanku Virgilijaus USINAVIČIAUS nuotrauka

Sausio agresijos dienomis tikintieji dažnai prašydavo Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalbos Algirdo KAIRIO nuotrauka

Gatvėse ir praėjimuose, kurie vedė į Seimą, buvo padarytos užtvaros ir barikados. H. Rackevičiaus nuotrauka

Televizijos bokštą apsupo tankai H. Rackevičiaus nuotrauka

Sausio 13 -osios aukų laidotuvės Vilniuje 1991 m. sausio 16 d. Z. Nekrošiaus nuotrauka

Žuvusiųjų laidotuvių procesija H. Rackevičiaus nuotrauka

Šalia Seimo kasamas gynybinis griovys H. Rackevičiaus nuotrauka

Kęstučio Vanago nuotrauka

Barikada Gedimino prospekte H. Rackevičiaus nuotrauka

Šalia Seimo veikė lauko virtuvė H. Rackevičiaus nuotrauka

Memorialinė kompozicija prie Seimo rūmų. Gynybiniai blokai

Stichiškai atsiradusi liaudies paroda prie Parlamento rūmų, skirta kruviniesiems desantininkų veiksmams

Lietuvos vyrai, protestuodami prieš sovietinės armijos veiksmus, atsisako sovietinių karinių bilietų ir tuo pačiu agituoja jaunuolius atsisakyti tarnybos okupacinėje kariuomenėje

Po kruvinųjų sausio įvykių Lietuvos žmonės prie Parlamento pradėjo grąžinti "sovietinius" pasus, karinius bilietus, sovietinius ordinus, medalius bei kitus apdovanojimus

Lietuviai grąžina sovietinės armijos karinius bilietus

Aukojami pinigai Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės fondui

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

A. Girdziušo nuotrauka

Pagal A. Patacko tekstą.