Sausio 13 oji Lietuvos Respublikos Aukiausiosios Tarybos Atkuriamojo

Sausio 13 oji Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro A. Patacko kalba

Kas mes būtume be Sausio 13 osios? Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941 ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose… Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio…

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių, kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis? Ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13 ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą skolon jų gyvybės ir aukos sąskaita? Kaltės jausmo, kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų viską apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius? Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonos, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų?

Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume? Ir ar būtume išvis?

n Loreta Asanavičiūtė, 24. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, tai pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes’as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas…

n Darius Gerbutavičius, rokeris, pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18 metų. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė; vienintelis vaikas šeimoje. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose…“

n Ignas Šimulionis, 17 os, moksleivis, dvyliktokas iš Vilniaus. Iš nespalvotos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas… „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu.

n Virginijus Druskis, 22. Po sovietinės armijos mokėsi Kauno technologijos universitete. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė: „Nesiduosiu žeminamas…“ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime. Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė.

n Rolandas Jankauskas, 22. Aukštas, stiprus. Iš Kauno technologijos universiteto buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs po poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

Rimantas Juknevičius, 24, marijampolietis. Jo vardu pavadinta gatvė Marijampolėje.

n Vidas Maciulevičius, 25. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

n Titas Masiulis, 29. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne, sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis…“ – motinos žodžiai.

n Vytautas Vaitkus, 48, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas Koncevičius, 50, aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes… n

n Algimantas Petras Kavoliukas, 52, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13 -ąją, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties parskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

n Apolinaras Povilaitis, 54, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjęs auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka.

Alvydas Matulka, 35, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje Mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Tolumoje, bet atrodė čia pat, pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones? !“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam… n

Alvydas Kanapinskas, 39, irgi atitarnavęs sovietų armijoje. Žuvo ne prie Televizijos bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato, – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto, kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulka atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę. n

Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti? Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nė vienos garsenybės arba, kaip dabar sakoma, nė vieno iš elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty. Ir liks ten, kol bus gyva tauta. Ir pirmas požymis, kad tautos nebelieka, bus tas, kai jos atmintyje pradės nebelikti jų atminimo…