Gims 1896 metais Laukinis lidnumas ir laim kaljimas

Gimęs 1896 metais. Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija, tur būt, ne mano vieno išpažinties verta. Ir jeigu aš esu, tai todel, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano. Ir jeigu aš būsiu, tai tik todel, kad mūsų niekas nemiršta. Todel aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todel ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą. Iš naujeniosios poezijos antologijos „Vainikai“. Kaunas, 1921 m. Kalba autentiška

, , Giesmės Viešnelei Žydriajai“ Paskutinis šešiolikos eilėraščių ciklas, parašytas 1945 -1946 metais (išspausdintas tik po mirties).

Pirmieji du ciklo eilėraščiai , , Sutema medžių šakelėmis“ ir , , Po tą sutemą po plyną“ rašyti dar Štuthofo koncentracijos stovykloje, skirti žmonai Vandai Daugirdaitei – Sruogienei ( per Štuthofo stovykloje kalėjusį V. Staneiką perduoti žmonai kartu su laišku ranka rašyti). *** , , Tave ir Dalią labai dažnai sapnuoju. Bučiuok ir sveikink Dalią nuo manęs – aš neturiu žodžių mano jausmams jum abiem išreikšti“. Stutthof 1943. VI. 14 *** , , Su mano nervais ir širdimi ne viskas tvarkoje. Vienintelė mano laimė – tavo laiškai (paketai labai daug ką keičia mano gyvenime). Kaip man skaudu, kad aš negaliu Daliukui duot jokio džiaugsmo, neturiu tinkamų žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji matys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis skausmo perpildyta, ilgesys beveik nebepakeliamas. Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį. Bučiuoju tave širdingai. Tavo Baly Stutthof 1943. VII. 4

Vanduk! IX. 4 ir VIII. 28 neatėjo iš Tavęs laiškai. Tavo paskutinis atvirukas buvo rašytas rugpjūčio 10 d. Daugiau aš nieko neturiu. Tavo laiškai yra vienintelė paguoda mano beprasmiškame gyvenime. Ar atsimeni poeto žodžius: „Tu esi kaip sveikata!“ Vanduk! Tu! Bučiuoju širdingai Jus abi. Tavo Baliukas Stutthofo kalinys Stutthof 1943. IX. 19 Vandukėli mano mieliausias!* Aš žinau, Vanduliuk, kaip sunkus yra Tavo gyvenimas. Dažnai matau tave dvasios akimis labai aiškiai – kaip tu dirbi, kaip tu rūpiniesi, kaip tu kalbi… Aš matau Tavo veidą, tavo bruožus. Nuolatiniai sapnai skaidrina mano gyvenimą tais vaizdais. Stutthof 1943. IX. 26

Sutema medžių šakelėmis Leidžias melsvais kamuoliais. Sielvartą sutemą veliasi Smūgiais kaip žemė giliais. Sielvartą svilint atkiūtina lt padegėjas nakčia, — Argi raudoti taip būtina, Kad tu išgirstum mane? Visas kaip klyksmas išsineriu iš amžinatvės raidos, Sielvartos smūgiais pasigeriu, Šaukdamas vardą žydrios. šaukdams sustoju ties kryžkele, Ties praraja sutemos, — Vienišą dalią—pamišėlę Kas be manęs apraudos? Sielvartą svilina šutina — Tūkstančiais griaužia liepsnų, — Argi raudoti taip būtina, Kad atsilieptum man tu? Skamba sutema plynoji, Skamba laikas lyg sustojęs, Ir širdis našlaitiškoji Skamba sutemos rauda. O, žydrioji, o, šventoji, — Ar tai tu garsais skrajoji, — Vaidinies, vilioji, moji, — Ar tik aimana?

, , Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, – Pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji į mano dvasią. [Neįmanoma „konkrečiai“ įvardint jausmą, kuris ištinka vyrą (susituokusį, žmona pora trejetu metų jaunesnė), kai jam 50+, – merginai, kuriai 20+ ir kuri norom nenorom primena dukrą; įmanoma tik pasitelkus lit. priemones. ] Bet ir čia likimas pasityčiojo [. . . ]. “ , , Viešnelė Žydrioji – Aldona Daugėlaitė, ketvirtakursė medicinos studentė, atlikusi praktiką Birštone, buvo suimta 1946 -ų kovą, kaltinant, kad, su kitais, teikė „sanitarines medžiagas“ partizanams. Per teismą prisipažino tai dariusi. Sruoga pradžioj tikėjosi esąs „pajėgus“ ją išlaisvinti (rašė laiškus Justui Paleckiui ir kt. , tikėjosi, kad pavyks padaryti taip, kad liktų Kauno darbo lagery; nieko neišėjo, kaip ir turėjo neišeit: Žydrioji atsidūrė Vorkutoj; Lietuvon, jau kaip Mikailienė, grįžo tik 1957; gyveno Kaune). Žydrioji apie Sruogos mirtį (1947 -10 -17) sužinojo dar laikoma Kaune, darbo lagery, – pamatė laikraštį su nekrologu. . . “ Iš susirašinėjimo su Cvirka P.