ANTIKA Antika Tai terminas nusakantis senovs kultros kuri

ANTIKA

Antika. Tai terminas, nusakantis senovės kultūros, kuri plėtojosi Viduržemio jūros kraštuose, istorijos dalį. Tai Senovės Graikijos ir Senovės Romos pasaulis. Antika apima Viduržemio jūros kraštus laikotarpiu nuo 1250 m. pr. m. e. iki 476 mūsų eros metų (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Kai kurie autoriai antikos pabaiga laiko Atėnų akademijos uždarymą 529 metais. Šį terminą naudoti pasiūlė profesorius C. Cellarijus, tik XVIII amžiuje.

Graikai pasaulį vadino kosmu. Pirmiausia, tai reiškė darną, grožį, paskui- visatą. Pasaulis graikams atrodė tvarkingas ir gražus. Taip savo skaidriu ir aiškiu žvilgsniu graikai sukūrė savo kulturos stebuklą, kurį tikriausiai galima paaiškinti tik Dievo dovana. Žmogus, kaip tvarkingo ir gražaus pasaulio elementas, taip pat turi stengtis būti gražus ir geras.

Gražus kūnas- ilgų ir atkaklių treniruočių rezultatas. Graži siela-ilgos kovos su ydomis ir trūkumais išdava. Gražus ir geras žmogus- tai dailaus, atletiško kūno, suvokiąs savo vietą pasaulyje ir neperžengiąs leistinų ribų žmogus. Tai gyvenąs savo polio labui pilietis, visuomenės interesus vertinąs labiau už asmeninius. Antikinis polis- tai nedidelė pilnateisių piliečių bendruomenė.

Graikai tvarkos tendencijai palenkė simetrijos pricipą, kuris persmelkęs visą jų meną. Būtina pabrėžti, kad, kiekvienam reiškiniui suteikdami kontūrus, atskirdami jį, graikai kartu pabrėžė ir pasaulio vienybę. Kosmą jie suvokė kaip Vienį. Visi pasaulio elementai ir jungiami, ir tvarkomi vieno dėsnio, vieno pagrindo, yra susiję ir vieningi. Tas dėsnis ar idėja galėjo būti vadinami įvairiai: Talio vanduo, Platono idėja, pagaliau visa persmelkiantis Dzeusas.

Didelis graikų nuopelnas tai, kad jie iš gyvenimo reiškinių tėkmės jie išskyrė tąpačią sau esmę ir pradėjo šia esme intelektualiai manipuliuoti, padarydami filosofijos pradžią. Teoriniam mąstymui jie suteikė autonomiją. Graikai pralenkė kitus ir matematikos moksle, teorinio mąstymo sugebėjimais. Pavyzdžiui egipto tekstuose randami uždaviniai tenkinantys vien praktinius poreikius. Graikai, pirmieji atiplėšę nuo tų poreikių ėmė teoriškai įrodinėti matematinius teiginius. Graikų filosofas, matematikas Pitagoras.

Nuo kulto ir buities reiškinių atsiskyrė literatūros menas-senoji graikų ir romėnų literatūra. Vidiniu literatūros buvimo požymiu laikomas tas faktas, kad graikų literatūra pati suvokia save kaip literatūrą. Jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai. Jie pasisako savo vardus, pasakoja biografinius faktus ir rūpinasi stiliaus savitumu. Antikos metu susiformavo pagrindiniai epo, lyrikos ir dramos žanrai.

Grožinė literatūra remiasi mitais, kuriems būdingas antropomorfizmas (dievams suteikiamas žmogaus pavidalas). Didelis dėmesys skiriamas kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Idealas fiziškai ir dvasiškai idealus žmogus. Kūriniams būdingas epinis objektyvumas, momentalumas (didingumas), patetika (jausmų pakilimas), harmoningumas. Būdingas konfliktas. Tarp jausmų ir žmogaus turėjo vyrauti harmonija. Žmogus priklausomas nuo dievų valios ir lemties. Graikų poetas Homeras.

Antikinė literatūra gyvavo apie 1200 metų. Vienas iš antikinės literatūros bruožų – humanizmas, žmogų laikęs pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Tragedijos kūrėjas Aischilas

Antikos literatūros ir dailės idealas, pagrįstas simetrijos ir proporcijos dėsniais. Nuogos graikų skulptūros nedvelkia nei bejėgiškumu, nei erotika. Jos vaizduoja gražius, stiprius, rimties kupinus žmones, įsitikinusius, kad niekas neturi teisės jų kankinimais ar prievarta. Geras ir gražus žmogus- tai visų pirma apie polio reikalus galvojantis žmogus. Antikinė mozaika

Antikos laikotarpiu viena iš labiausiai paplitusių vaizduojamojo meno šakų buvo skulptūra. Skulptūros tikslas buvo idealaus grožio ir idealių proporcijų ieškojimas, atvaizdavimas. Skulptūros menui didelę įtaką turėjo matematika ir matematiškai apskaičiuotos tobulo žmogaus kūno proporcijos. Taip pat svarbi buvo ir plastinė silueto išraiška.

Kūrėjai: Graikų: Homeras- Odisėja, Iliada. Aischilas- Prikaltas Prometėjas. Sofoklis- Antigonė. Heziodas- Dievų kilmė. Euripidas- Aristofanas. Romėnų: Ciceronas. Horacijus- Odės. Vergilijus- Eneida. Ovidijus- Metamorfozės.