Projektas Kuri Nerijos nacionalinis parkas gamtos ir kultros

Projektas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas: gamtos ir kultūros paveldas 1

Kuršių Nerijos nacionalinis parkas Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje, užima 264, 74 km 2 plotą, sausuma užima 37% teritorijos. Iš rytų parką skalauja Kuršių Marios, iš vakarų Baltijos jūra. Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais, siekiant išsaugoti vertingiausią gamtiniu ir kultūriniu požymiu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūrinio paveldo vertybes. 2000 metais Kuršių nerijos nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinė kraštovaizdžio vertybė

Kuršių nerijos nacionalinis parkas išsiskiria savo unikalumu, kadangi tarp Kuršių marių ir Baltijos Jūros esantis siauras Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių atnešto smėlio. Vėjų supustytos kopos, drėgni pažemėjimai, paplūdimiai – visas šis gana jaunas kraštovaizdis nuolat kinta. Siekiant sulaikyti pustomą smėlį, dideli kopų plotai buvo užsodinti mišku. Senajame nerijos miške, ypač arčiau jūros, dėl nuolat pučiančių vėjų, medžiai auga pasvirę.

Be gamtos vertybių nacionaliniame parke saugomi ir kultūros paveldo objektai: etnografinės žvejų sodybos, senosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, senosios Nidos kapinės, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios, kiti būdingos medinės architektūros pastatai. Įdomios senosios Nidos kapinės, memorialinės vietos, užpustytų kaimų vietovės. Yra keletas muziejų – Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos muziejus, Jūrų muziejusakvariumas Smiltynėje, Žvejo etnografinė sodyba, gyventojų verslų ekspozicija, Gintaro galerija-muziejus, T. Mano kultūros centras Nidoje. Akį traukia daug gerai sutvarkytų ir restauruotų pamario žvejų sodybų, kurių ypač gausu Nidos ir Juodkrantės senosiose dalyse.

Lankomiausios Kuršių nerijos vietos Kuršių nerijoje nutiestas 50 km ilgio dviračių takas, kuris driekiasi per visą Kuršių neriją. Su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu nerijos lankytojai gali susipažinti apsilankę Naglių gamtos rezervato pažintiniame take (ilgis 1, 2 km). Juodkrantės sengirėje įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas (ilgis 1, 6 km), skirtas susipažinti su Kuršių nerijos medžiais, Nidos apylinkėse – Parnidžio pažintinis takas (ilgis 1, 8 km). Netoli Juodkrantės paukščių mylėtojai gali stebėti pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų gyvenimą. Čia didžiausia Lietuvoje šių paukščių perimvietė. Regyklos, iš kurių atsiveria puikūs Kuršių nerijos bei Baltijos jūros ar Kuršių marių vaizdai, įrengtos ant Avikalno, Pilkosiose kopose Naglių rezervate, ant Parnidžio kopos.

KURŠIAI (1) Kuršiai – vienintelė Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis, turėjusi platų išėjimą į Baltijos jūrą. Kuršiai vertėsi: • Žemdirbyste; • Gyvulininkyste; • Žvejyba; • Amatais; • Prekyba su Baltijos jūros baseino, Padneprės ir Pavolgio kraštais.

KURŠIAI (2) Kuršių architektūrai būdingi bruožai: • Vėtrungės; • Namai, dengti nendrėmis, kurių kraigai baigiami lėkiais (pagrindiniai – žirgeliai); • Ornamentuotos vėjalentės; • Namų sienos dažniausiai dažomos rudai raudona arba mėlyna spalvomis; • Ornamentai būna balti arba šviesiai mėlyni.

Raganų Kalnas Raganų kalnas arba Raganos kalnas – 42 m aukščio parabolinė kopa Juodkrantėje. Garsi tautodailės skulptūrų parku, kuris įrengtas 1979 m. Raganų kalno skulptūrų ekspozicijos (Jono kalno) šlaitai apaugę pušimis, nuo viršūnės matosi Baltijos jūra, o iš kitos pusės - Kuršių marios. Anksčiau kopos pietų ir rytų šlaitai nebuvo apaugę medžiais, tad nuo kopos viršaus buvo matomi smėlynai. Ant Raganų kalno skulptūrų ekspozicijos (Jono kalno) XIX a. -XX a. pr. lietuvininkai švęsdavo Rasas, arba Jonines. Iš čia ir kilo Jono kalno vardas. Čia pasilinksminti iki Pirmojo pasaulinio karo susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės bei Klaipėdos. Tik 1979 m. pradėjus ant Jono kalno statyti medines skulptūras šis kalnas pradėtas vadinti Raganų skulptūrų ekspozicijos kalnu, ar sutrumpintai Raganų kalnu. Raganų kalnas apipintas legendomis. Sakoma, kad nuo neatmenamų laikų ne tik žmonės mėgo šį kalną, bet ir velniai su raganomis čia savo puotas keldavę. Net pati deivė Ragė apsilankydavo metiniuose trumpųjų naktų sąskrydžiuose.

Skulptūrų parkas Įkvėptas tokių pasakojimų Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo atgaivinti senuosius pasakojimus ir juos realizuoti skulptūrų pavidalu. 1979 m. surengta pirmoji kūrybinė stovykla, į kurią susirinkę liaudies meistrai iš visos Lietuvos sukūrė 25 skulptūras. Stovyklos idėja kartojosi ne kartą, dar ir dabar atvykę meistrai restauruoja senas skulptūras, išdrožia naujų. 2007 m. parke buvo apie 80 medinių skulptūrų. Raganų kalną gamta pati padalijo į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesiojoje dalyje takas platus, čia stovi įžymūs pasakų veikėjai kaip milžinė Neringa, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir jų sesuo Elenutė, žvejys Kastytis. Viršūnėje - pasakos apie Neringą ir Naglį veikėjai. Einant toliau kelias susiaurėja ir aptemsta - prasideda "velniava": slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis, raganos su velniais. Nusileidus nuo tako giedančio gaidžio skulptūra rodo, jog čia šmėklos išsilaksto ir visos velnystės baigiasi.

Mūsų pramogos ant Raganų kalno

Garnių ir kormoranų kolonija prie Garnių ir kormoranų Juodkrantės kolonija prie Juodkrantės

Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai. Kovo mėnesį kolonija atgyja. Paukščiai dalinasi ir tvarko senus lizdus, krauna naujus. Gegužės mėnesį kolonijoje pasigirsta maisto reikalaujančių jauniklių balsai. Garniai i kormoranai maitinasi žuvimi. Kormoranai puikūs nardytojai. Per parą vienas kormoranas vidutiniškai sulesa 100 -300 g žuvies. Maitindami jauniklius jie dažnai išmeta žuvis ant žemės. Nukritusį grobį surenka garniai, šernai ir lapės. Per daugelį metų čia susiformavo savotiška aplinka. Nepraeinami brūzgynai ir išdžiūvę medžiai tapo puikiu prieglobsčiu įvairiems paukščiams ir žvėrims. Kolonijoje galima išgirsti garnių ir kormoranų kaimynų balsus. Čia gyvena beveik 30 paukščių rūšių. Sausų medžių uoksuose peri geniai, juodosios meletos, varnėnai. Įsikūrė net kelios itin retų ir saugomų uldukų poros.

Naglių gamtos rezervatas, arba Negyvosios kopos Vienas įspūdingiausių Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementų – pilkosios kopos. Tai stiprių vėjų ir smėlio sukurtos įspūdingos daubos ir išgraužos, savaiminė žolinė augalija, senųjų miško dirvožemių fragmentai.

Pilkosios kopos saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos kaimų užpustymo istorijų. Daugiau nei prieš tris šimtus metų šioje vietoje buvo Naglių kaimas, kurio gyventojai, traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą.

Po ilgos ir nesėkmingos kovos su slenkančiomis kopomis (kopų slinkimo greitis buvo nuo 0, 5 iki 15 metrų per metus) žmonės paliko paskutinio kaimelio vietą. Dalis jų įkūrė Pervalkos ir Preilos gyvenvietes, kiti pasitraukė į Nidą.

Nida – gyvenvietė Kuršių Nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje. Administracinis Neringos savvaldybės centras. Nida yra kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200 -300 tūkst. (per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst. turistų) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Yra didelės kopos – Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (1999 m. Gruodžio 4 d. uragano Anatolijaus dalis Stelos suniokota), Urbo kalno švyturys, Žvejo etnografinė sodyba, V. K. Mizgirių Gintaro galerija-muziejus, Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia, liuteronų bažnyčia, greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminkluskrikštus.

Pavadinimo kilmė Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt. ), K. Būga spėjo, kad Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva“. Panašios kilmės vandenvardžiai, J. Otrembskio nuomone, yra ir Niedus, Niedulis, Nieda ir kt. Vėliau išsamiai ir plačiai šaknies nid- ir neid- kilmę Europos hidronimikoje išnagrinėje J. Udolph, kuris irgi rėmėsi sanskritiška tokių vandenvardžių kilme. Kokia galūnė iš pradžių buvo paplitusi, tiksliai neaišku. Dar ir dabar pasitaiko, kad gyvenvietė vadinama Nide, panašiai kaip ir Viduramžiais mini vokiečiai. Todėl tikėtina, kad pirminė lytis buvusi Nidė ar net Naidžiai ar Neidžiai. Jeigu tai teisybė, tuomet Nidos vardas būtų susijęs ne su sanskritu, bet su latvišku naids, naidus – „nesantaika, priešiškumas, neapykanta“ arba yra netgi asmenvardinės kilmės.

Nidos švyturys Pirmojo Nidos švyturio statyba pradėta po Vokietijos suvienijimo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. 27 metrų aukščio bokštas buvo sumūrytas iš raudonų plytų. Jo link vedė karo belaisvių statytas akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie išlikę iki šių dienų. Statant švyturį buvo apželdintas ir 51, 4 m aukščio Urbo kalnas. Per smėlį nuo Nidos iki laiptelių buvo nutiestas specialus lentinis takas. Švyturys pradėjo veikti 1874 m. spalio 24 d. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, besitraukiantys vokiečių kareiviai švyturio bokštą susprogdino. Tačiau jau 1945 m. jis buvo atstatytas, o 1953 m. – perstatytas. Dabartinis Nidos švyturys – tai gelžbetoninis bokštas su horizontaliomis raudonomis ir baltomis juostomis. Jo aukštis 29, 3 m. Senasis Nidos švyturys Naujasis Nidos švyturys

Nidos skaičiai • Nida bei visa Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm². Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Nidoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje. Kuršių Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5, 5 m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų. Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį - temperatūra 3 - 3, 5° skiriasi nuo rytinių rajonų. žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas - 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%, čia gausu dienų su rūkais - vidutiniškai 66 dienos per metus. Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170 -180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga - gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10 -15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose. • Dėl ypatingos geografinės padėties (labiausiai į vakarus nutolusi Lietuvos gyvenvietė), Nidoje yra užfiksuota keletas šalies klimato rekordų: 1900 m. buvo aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra (+9, 4 °C); 2002 m. rugpjūtį buvo aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra (+22 °C); 1970 m. spalį ir 1999 m. gruodį užfiksuotas didžiausias vėjo greitis – 40 m/s

Krikštai Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje ir pajūryje, iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. Manoma, kad šis paprotys į Lietuvą atėjęs iš Rytprūsių. Panašių į krikštus antkapinių paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Ankstyviausios žinios apie krikštus siekia 16 amžiuje. Juos statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai. Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse.

Krikštai – smulkiosios architektūros rūšis. Jie buvo gaminami iš profiliuotų lentų ir puošiami kiaurapjūviu. Įvairių siluetų krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje. Tyrinėtojai krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.

Atrestauruoti krikštai Nidos kapinėse.

Parnidžio kopa - mėgstama poilsiautojų lankymo vieta. Kopa pusiau apželdinta, pusiau pustoma. Parnidžio kopos pietvakariniame šlaite stovi atminimo kryžius skulptoriui R. Dauginčiui, o jos viršūnėje 1995 metų pavasarį, švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo penkmetį, pastatytas Saulės laikrodis - kalendorius. Nuo Parnidžio kopos galima gėrėtis nerijos kraštovaizdžio įvairove. Pietų link atsiveria šviesa ir šešėliais akinanti XVIII a. žmogaus išprovokuota „keliaujančių kopų“ virtinė, šiaurės link - XIX a. žmogaus sodintas Didžiojo kopagūbrio žaliasis kalnapušių kilimas.

Nugriautasis saulės laikrodis Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Nidoje ant Parnidžio kopos. 1999 metai uragano Anatolijaus metu saulės laikrodis buvo sudaužytas. 2008 metais pradėtas svarstyti saulės laikrodžio atstatymo klausimas. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa - geriausiai tokiam laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia matyti, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių - į jūrą. Obelisko aukštis - 13, 8 metrų. Obelisko akmuo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Nesugebėta 36 tonų akmens atsivežti ištisinio. Tam, kad būtų patogiau jį transportuoti, akmenį teko perpjauti į du gabalus. Tais laikais (1991 m. ) finansiškai sandėris buvo sėkmingas - už akmenį sumokėta jau nuvertėjusiais rusiškais rubliais. Parnidžio kopa laikrodžio obeliską iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką.

Keliavo ir viską savo akimis regėjo šie trečiokai: • • • Tomas Čeplevičius Agnė Čiauškaitė Ignas Duoba Rita Gabraitytė Marija Girdauskaitė Giedrė Jasevičiūtė Sigutė Jucaitytė Brigita Juodytė Valda Juškaitė Kristina Martinkevičiūtė Gerda Naujokaitytė Gintarė Pauliukėnaitė • • • Julija Pilipauskaitė Mantas Plėšikas Monika Rudzevičiūtė Monika Skinkaitytė Ieva Sprindžiūnaitė Donatas Šikarskas Žygimantė Tarnauskaitė Mindaugas Unguvaitis Greta Vizgirdaitė Justė Zarembaitė Ieva Žilionytė 27

Keliavo ir viską savo akimis regėjo šie trečiokai: • • • • Darius Mažeika Mantas Šereika Lijana Merkeliūnaitė Karolina Ūsaitė Ringailė Tarnauskaitė Gerda Jomantaitė Eglė Nabažaitė Paulius Baršauskas Marius Grumulaitis Brigita Jurkonytė Gytis Naujokaitis Aurelija Pūstelninkaitė Ieva Stikliūtė Karolina Stikliūtė Monika Liukaitytė • • • • • Raminta Maksvytytė Mindaugas Ripinskas Giedrius Žiūraitis Agnė Juškaitytė Ieva Jasevičiūtė Paulius Mureika Lina Pranckevičiūtė Eglė Stikliūtė Romena Dėnaitė Jūratė Ūsaitė Greta Švelnytė Diana Albavičiūtė Agnė Racevičiūtė Ieva Zokaitytė Aidas Vizgirda Linas Išganaitis Rokas Kumštaitis 28

Pabaiga 29