2 TURIZMO MONS PLANAVIMAS IR ORGANIZAVIMAS Pagrindins mons

2. TURIZMO ĮMONĖS PLANAVIMAS IR ORGANIZAVIMAS

Pagrindinės įmonės vadybos funkcijos 1. 2. 3. 4. 5. Planavimas; Organizavimas; Vadovavimas; Finansų vadyba ir apskaita; Kontrolė.

Planavimas – veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai, apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti. Kaip nurodoma LR Vyriausybės nutarime (2010, Nr. 1. 2. 3. 1220) šalyje strateginio planavimo sistemą sudaro: Ilgalaikis planavimas. Ilgos trukmės (10– 20 metų) planavimo dokumentas – Valstybės pažangos strategija, kurią tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Įmonėms paprastai ilgos trukmės planavimas apima 5 ir daugiau metų. Sudaromi strateginiai planai. Vidutinis – taktinis planavimas (3– 5 metai) : sudaromos atskirų sričių plėtotės programos. Trumpalaikis – operatyvinis planavimas (iki 1 metų): detalizuojamos atskirų veiklos (taktinių planų) sričių plėtotės programos.

Planavimo ciklas (Vasiliauskas, 2002)

Strateginis planavimas 1 l ilgalaikių ir sudėtingų problemų sprendimo procesas, per kurį įmonė prognozuoja bei numato kryptis bei Tai būdus, kaip efektyviausiai panaudoti išteklius užsibrėžtiems tikslams/prioritetams pasiekti. Vadyboje strategijos samprata atsirado preito amžiaus apie 1960 -us metus. l Strateginis planavimas – formalizuota sistema, kurioje nustatomos veiklos kryptys ir būdai, kaip kuo efektyviau panaudoti turimus ir planuojamus gauti finansinius, materialinius ir žmoniškuosius išteklius misijai vykdyti, numatytiems tikslams pasiekti, taip pat veiklos stebėsena ir atsiskaitymas už rezultatus. l

Strateginis planavimas 2 l Strateginis planavimas apima ekonominės ir socialinės bei aplinkosauginės plėtros aspektus. Ekonominė plėtra susideda iš programų ir politikos l užtikrinimą bei socialiai orientuotą politiką. Aplinkosauginė plėtra sudaryta iš programų ir strategijų, l krypčių, kurios leidžia institucijoms pasiekti pokyčių ir iškovoti konkurentišką poziciją šioje srityje, atsižvelgiant į šiuos prioritetus: žmogiškieji resursai, informacija ir technologijos, kapitalas ir infrastruktūra. l Socialinė plėtra reiškia socialinių garantijų skirtų užtikrinti esamą ekologinę, gamtinę ir aplinkosauginę padėtį, bei šios politikos sričių gerinimą

Strateginio planavimo stadijos 1 (A. Vasiliauskas, 2002)

Strateginio planavimo stadijos 2 l l l l l Analizės stadijoje nustatoma įmonės išskirtinė kompetencija (tai yra jos konkurencinio pranašumo ir konkurencinių trūkumų sritys). Tai stipriosios ir silpnosios veiklos pusės, grėsmės ir galimybės (SSGG) ir PEST analizė. Skiriami 7 galimybių ir grėsmių veiksniai: 1. Ekonominiai; 2. Politiniai; 3. Rinkos; 4. Technologiniai; 5. Tarptautiniai; 6. Konkurenciniai; 7. Socialiniai.

Strateginio planavimo stadijos 3 l Veiklos stadijoje, vadovaujantis analizės rezultatais, sudaromas įmonės veiklos ir vadovavimo jai planas, įvertinamas įmonės potencialas ir jo vystymo galimybės. l Tolesnė strateginio planavimo pakopa yra dalinių strategijų formulavimas kiekvienos veiklos rūšies tikslams.

Strateginio planavimo stadijos 4 l Ilgalaikės sėkmės siekiantys įmonės vadovai privalo sugebėti strategiją formuluoti ir ją įgyvendinti. l Kadangi aplinka nuolat keičiasi, todėl visuomet yra naujų kliūčių, stabdančių organizacijos pažangą. Organizacija gali veikti dviem būdais: 1. Pirma, ji privalo būti aktyvi įgyvendindama iš anksto sukurtas savo strategijas. 2. Antra, ji privalo veikti atsižvelgdama į naujas aplinkybes ypač į nenumatytas galimybes ir netikėtas grėsmes. l l

Vidutinio laikotarpio planavimas l Toks planavimas apima 3 -5 metų laikotarpį. l Verslo planas – tai dokumentas, kuriame pateikiama verslo sumanymo esmė, numatomi įvairūs poreikiai ir laukiami rezultatai. Pavyzdžiui, 2011 m. Lietuvoje remiantis verslo planais įregistruota 10. 391 nauja įmonė. Apklausa parodė, kad 83 proc. jaunimo norėtų įsteigti savo verslą. Sudaromos naujų verslo idėjų įgyvendinimo verslo planai bei atskirų sričių plėtotės programos.

Verslo planas 1 l l l l Vienas svarbiausių verslo planavimo procesų etapų yra tikslų nustatymas. Tikslus galima sąlyginai suskirstyti į išorinius ir vidinius. Skiriami 7 veiksniai: 1. Ekonominiai; 2. Politiniai; 3. Rinkos; 4. Technologiniai; 5. Tarptautiniai; 6. Konkurenciniai; 7. Socialiniai.

Verslo planas 2

Verslo planas 3

Verslo planas 4

Verslo planas 5

Verslo planas 6

Marketingas Galima išskirti šias marketingo kryptis: l Rinkos politika; l Gaminio tobulinimo ir nomenklatūros politika; l Kainų politika; l Prekių pateikimas; l Reklama ir pardavimų skatinimas.

Marketingo strategijos Keturios pagrindinės marketingo strategijos: 1. 2. 3. 4. Aktyvi strategija, kai siekiama tapti tam tikro rinkos segmento pagrindiniu tiekėju. Būdingi požymiai: specializuotų poreikių tenkinimas, didelės išlaidos ir rentabilumas. Normali strategija, kai užtikrinamos antrojo gamintojo pozicijos nediferencijuotoje rinkoje. Būdingi bruožai: masinė nediferencijuota rinka, įdiegtų gaminių tobulinimas, mažesnis nei pirmojo varianto rentabilumas, bet menkesnis kapitalo poreikis. Pozicijų išlaikymo strategija, kai nediferencijuotoje rinkoje užimtas pozicijas siekiama išlaikyti, dažniausiai mažinant išlaidas. Būdingi bruožai: masinė nediferencijuota rinka, sąnaudų ir kainų mažinimas. Išlikimo (egzistencijos) strategija, kai orientuojamasi į siaurą rinką ir išlaidų minimizavimą. Būdingi bruožai: orientacija į platesnį įmonių neužimtą rinkos segmentą, mažos diegimo išlaidos. Šią strategiją dažniausiai naudoja nepajėgios, mažos įmonės.

Prekių pateikimo metodai yra du: didmeninė ir mažmeninė prekyba. Didmeninė prekyba – tai veikla, susijusi su gausiu prekių pardavimu ir paslaugų teikimu gamybai ar prekybos tarpininkams. Mažmeninė prekyba – tai veikla, susijusi su prekių ar paslaugų pardavimu tiesiogiai asmeniniams ir nekomerciniam vartojimui.

Rėmimas l l Rėmimas – tai į vartotoją orientuoti informavimo ir įtikinėjimo veiksniai, darantys įtaką pirkimų sprendimams. Skiriamos 4 rėmimo veiksmų grupės: reklama; pardavimų skatinimas; ryšiai su visuomene; asmeninis pardavimas.

Verslo planas 7 Organizacinis planas l Šioje verslo plano dalyje nusakoma: įmonės l Taip pat nurodoma, kokia l Darbuotojus skirstome į: vadovus, l juridinė forma, finansavimo šaltiniai, pelno dalybos ir kt. įmonės organizacinė struktūra: kurie padaliniai yra įmonėje (marketingo, finansų, tiekimo ir kt. skyriai), kokie jų tarpusavio ryšiai, kokias funkcijas jie atlieka. specialistus ir darbininkus (IŠSAMIAU – nuo 32 skaidrės)

Verslo planas 8

Investicijos Investicijų apskaičiavimo pavyzdys Investicijos rūšis 1. Mokslinio tyrimo, projektavimo bei bandomosios gamybos išlaidos 2. Pastatų ir statinių statybos išlaidos 3. Išlaidos įrengimams įsigyti, sumontuoti ir paleisti 4. Išlaidos žaliavoms, medžiagoms, energijai ir kt. apyvartiniam kapitalui įsigyti 5. Išlaidos apsaugos priemonėms 6. Kitos išlaidos 7. Kapitalas (viso) 7. 1. Pagrindinis kapitalas 7. 2. Apyvartinis kapitalas

Investicijų atsipirkimas Šis rodiklis apibrėžiamas kaip investicijoms metų, reikalingų padengti, skaičius. Jis apskaičiuojamas kaupiant projekto grynųjų pinigų srautus ir žiūrint, kada jų sumažės iki nulio. Tikslesnis yra apsimokėjimo laikas, diskontuotas kapitalo kaina. Šiuo atveju investicijos ir laukiami pinigų srautai diskontuojami projekto kapitalo kaina, t. y. įvertinant lėšų nuvertėjimą dėl infliacijos ir kitų veiksnių.

Pavyzdys Investicijos ir grynųjų pinigų srautai (diskontuojant kapitalo kaina) Pastaba: neigiamas (su minuso ženklu) parodo išlaidas, o teigiamas – pajamas. Apsimokėjimo laikotarpis (T) apskaičiuojamas taip: T = 5 + (35875, 7 / 57353, 64) = 5, 28 m.

Projekto grynoji esamoji vertė Šis metodas yra vienas iš plačiausiai naudojamų įvertinant investicinių projektų naudingumą. Naudojant šį metodą, visi būsimieji grynųjų pinigų srautai susiję su tam tikra alternatyva, paverčiami į ekvivalentišką piniginių vienetų kiekį dabartiniu laiko momentu. Projekto grynoji esamoji vertė (NPV) apskaičiuojama pagal formulę: čia: k – projekto kapitalo kainos koeficientas; CFt – numatomas grynųjų pinigų srautas (CIFt) ir investicijos (COFt) periodu t, Lt.

Pelningumo indeksas (PI) Šis metodas apibūdinamas kaip projekto naudos ir išlaidų santykis pagal: PI = projekto nauda/išlaidos = čia: CIFt – būsimos grynųjų pinigų įplaukos arba pelnas t periodu, Lt; COFt – išlaidos (gamybos ir realizavimo kaštai), Lt; k – kapitalo kaina, koeficientas. Projektas priimtinas, jei PI >1, 0, o kuo jis didesnis, tuo geriau vertinama ši alternatyva.

Lūžio taškas – tai pardavimų apimtis, kuriai esant įmonės bendrosios išlaidos yra lygios bendrosioms pajamoms. Šis kaičius vadinamas pelningumo slenksčiu arba lūžio tašku (breakeven point). Metiniai pastovūs taškai (F)/ (aptarnavimo vidutinė pardavimo kaina (P) – aptarnavimo vieneto kintami kaštai (V)).

Pavyzdys Lūžio momento analizė 2012 m.

Rizikos įvertinimas: įmonės likvidumas 1 Likvidumas – tai įmonės sugebėjimas laiku (nepraėjus terminui) įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš savo trumpalaikio turto. Įmonė likvidi = Trumpalaikiai įsipareigojimai ≤ Trumpalaikis turtas

Rizikos įvertinimas: įmonės likvidumas 2 1. Įmonės bendrojo likvidumo arba įmonės trumpalaikių įsipareigojimų padengimo koeficientas. Jis nustatomas įmonės trumpalaikį turtą dalijant iš jos trumpalaikių įsipareigojimų. Europos šalyse situacija laikoma normali, kai šis likvidumo koeficientas svyruoja nuo 1, 2 iki 2, 0.

Rizikos įvertinimas: įmonės mokumas 1 Įmonės mokumas – tai jos gebėjimas įvykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus partneriams, bankams, mokesčių inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Įmonėje iki pusės finansavimo šaltinių gali būti pasiskolinti. Paprastai laikoma, kad įmonė yra moki, kai jos nuosavas turtas viršija bendruosius įsipareigojimus, t. y. trumpalaikes ir ilgalaikes skolas: Įmonė moki = Nuosavas turtas > Bendrieji įsipareigojimai.

Rizikos mažinimas l l l Dažniausiai taikomi tokie projektų ir sprendimų bei visos veikos rizikos sumažinimo būdai: Rizikos paskirstymas tarp veikos dalyvių. Dažniausiai tarpininkams perduodamos netiesioginės veikos funkcijos, dėl kurių vykdymo jie prisiima riziką. Pavyzdžiu gali būti prekybininkams perduodamos tiekimo funkcijos. Draudimas. Jis turi išskirtinę reikšmę. Firmai sudarius sutartį su draudimo kompanija, pastarajai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių, netekimų, pavojų. Firmose sudaromi rizikos piniginiai rezerviniai fondai. Iš šių fondų, reikalui esant, padengiami nuostoliai.

Trumpalaikis – operatyvinis planavimas Jis apima laikotarpį iki 1 metų. Pavyzdžiui, pardavimo pajamų planas numatomas 4 metų ketvirčiams, o kiekviename ketvirtyje – kiekvienam iš 3 mėnesių, mėnesio operatyviniame plane - išskaidoma į savaitines užduotis tam, kad būtų lengviau kontroliuoti.

Organizavimas 1 Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Bene svarbiausias darbas – tai įmonės personalo skaidymas į tam tikras grupes ir tų grupių hierarchiškas išdėstymas. Pagrindinė tokio skaidymo priežastis – darbo pasidalijimas. Darbo pasidalijimą rodo organizacijos struktūra. Ji apima 4 funkcijas: 1. Darbo pasidalijimą. 2. 2. Struktūrinių grandžių formavimą; 3. Organizacijos hierarchijos kūrimą; 4. Koordinavimo procesą.

Tiesioginis (linijinis) ir funkcinis (netiesioginis) pavaldumas Bet kurio padalinio darbuotojas turi savo tiesioginį vadovą, kitaip tariant, tarp vadovo ir pavaldinio yra tiesioginis (linijinis) ryšys. Funkcinio (netiesioginio) pavaldumo esmė yra darbuotojų bendradarbiavimo ir konsultavimo santykiai, pvz. , vyr. buhalteris gali patarti, bet negali įsakyti logistikos vadovui, nes tarp jų yra ne tiesioginis, bet funkcinis pavaldumas.

Organizavimas 2 Struktūrų vaizdavimas. Kad būtų lengviau susigaudyti didesnėje organizacijoje, kad įstaigos lankytojui būtų aišku, į ką kreiptis, braižomos valdymo organizacinių struktūrų schemos (arba organigramos). Jos parodo hierarchinius ryšius bei padeda analizuoti organizacijos struktūrą. Panagrinėsime keletą įmonės valdymo organizacinių struktūros (VOS). Pirmiausia apžvelgsime klasikines VOS.

Organizavimas 3 Klasikinės valdymo organizacinių struktūrų schemos

Organizavimas 4 l l l Linijinė sistema. Priešingai negu patriarchalinėje sistemoje, šios sistemos labai tiksliai apribota kompetencija. Ši sistema pranaši tuo, kad: kiekvienas bendradarbis turi tik vieną nurodymus duodantį vadovą; sukuriama griežta valdymo sistema. Trūkumai: kiekvienas vadovas turi beveik viską žinoti, mokėti, spręsti; kuo didesnė įmonė, tuo sunkesni sprendimai; didelėse įmonėse labai ilgas instancijų perėjimo kelias. Dėl šių priežasčių tokia sistema tinka tik mažose įmonėse.

Funkcinė sistema l l l Funkcinė sistema. Joje panaikintas trūkumas, kad vadovas viską turi mokėti, žinoti ir spręsti. Čia nurodymus bendradarbiams duoda funkciniai vadovai, specialistai. Šios sistemos pranašumai: nurodymus duoda specialybiniai vadovai, kurie yra savos srities specialistai; valdymo uždaviniai paskirstomi funkcijomis ir dalykiškai sprendžiami; instancijų kelias yra trumpesnis. Trūkumai: kiekvienas bendradarbis turi daug vadovų; gali atsirasti prieštaravimų dėl atskirų specialybių vadovų savo reikšmingumo supratimo, ir tai gali trukdyti bendram darbui; valdymo atsakomybė yra nepaskirstyta.

Mažos įmonės valdymo schema Mažos įmonės valdymo struktūros pavyzdys

AB valdymo schema

Naujos VOS Naujos valdymo organizacinės struktūros – tai matricinis, regioninis, gaminio ir projektų valdymas, pelno centrai, susisiejančių grupių principo (pagal R. Likertą) panaudojimas ir kt. Čia siekiama sudaryti geresnes sąlygas kolektyviniam valdymui diegti.

Matricinė VOS Matricinės organizacijos pavyzdys

Darbo organizavimas 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. Tai darbo procesų struktūros, gamybos procese žmonių tarpusavio sąveikos ir žmonių sąveikos su įrengimais ir darbo objektais tvarkymas. Jis apima: darbo pasidalijimą; darbo kooperavimą; darbo metodus; darbo vietų organizavimą; profesinį orientavimą; kvalifikacijos įgijimą, jos kėlimą; darbo ir poilsio rėžimą; darbo sąlygas.

Darbo pasidalijimas ir kooperavimas Yra dvi pagrindinės darbo pasidalijimo formos: funkcinis ir technologinis pasidalijimas. Funkcinis darbo pasidalijimas suskirsto darbus pagal atliekamų gamybinių funkcijų pobūdį. Funkcija yra darbuotojų veiklos sritis, laikoma savarankiška darbų rūšimi. Pagrindinės funkcijos (pvz. , pagrindinės gamybos) gali būti skaidomos dar smulkiau į funkcijas, kurias atlieka atskirų profesijų darbininkai, pvz. , mašinų gamybos pramonės įrengimus prižiūri derintojai, budintys šaltkalviai ir elektrikai ir kt. Technologinis darbo pasidalijimas – tai darbų išskyrimas priklausomai nuo jų atlikimo technologijos (pvz. , tiekimas, frezavimas ir kt. ). Darbo kooperavimas – tai darbuotojų jungimas į brigadas ir kitus vienetus.

Vienetinis darbo užmokestis Į Vienetinio darbo užmokesčio formos pagrindą sudaro vienetinis įkainis – darbo užmokesčio dydis už atliktą darbo vienetą (operaciją, detalę, gaminį ir kt. ). Įkainis (Į, Lt/vnt. ) nustatomas darbų valandinį atlygį (av) padauginus iš vienetinės laiko normos (tv) valandomis: Į = a v * tv , Į = av * tpm / Niš, čia: tpm – pamainos trukmė, valandomis; Niš - išdirbio norma per pamainą. Pasirinkus šią darbo užmokesčio formą, darbininko darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal šią formulę: Du = Įi*Ni , čia: i – atliktų darbų pavadinimai; m – atliktų darbų pavadinimų skaičius; Įi – i–ojo darbo vieneto įkainis; Ni – i-ojo darbo vienetų skaičius. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis: plačiausiai paplitusi tiesioginė, progresyvinė (didelio dienos išdirbio), regresyvinė, diferencijuota (baudų), fiksuotų priedų, asmeninių priedų, netiesioginė ir akordinė darbo užmokesčio forma

VDU atmainos Progresyvinės (didelio dienos išdirbio) VDU atmainos esmė – už užduotyje numatytą darbų apimtį apmokama pagal nominalius vienetinius įkainius, o už darbus virš užduoties – pagal padidintus įkainius. Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio formos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis. Diferencijuota (baudų) vienetinės darbo užmokesčio formos atmaina labai sena. Ją pirmasis panaudojo F. Teyloras. Fiksuotų priedų vienetinės darbo užmokesčio formos atmaina skatina darbininkus didinti gamybos apimtį; už kiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą sumokamas fiksuotas priedas. Asmeninių priedų vienetinės atmainos esmė ta, kad tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio, priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio tarifinio atlygio (asmeninio priedo), kurį lemia amžius ir stažas. Akordinės vienetinės darbo apmokėjimo formos atmainai būdinga tai, kad atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybos operaciją atskirai, o už visą darbų kompleksą, t. y. už akordinę užduotį.

Laikinis darbo užmokestis (LDU) Pagal laikinę darbo užmokesčio formą užmokestis apskaičiuojamas taip: Du = avi*Tfi *ni+p, čia: avi – i–ojo darbininko valandinis atlygis, Lt/h; Tfi – i–ojo darbininko faktiškai dirbtas valandų skaičius, h; ni – i–ųjų darbininkų skaičius; p – papildomas darbo užmokestis pagal premijavimo sistemą.

LDU atmainos Laikinės darbo užmokesčio formos atmainos

Darbo sąlygos Tai aplinka, kurioje vyksta darbas. Darbo sąlygų veiksniai skirstomi i tris grupes: § psichofiziologinius (fizinis apkrovimas, nervinė įtampa, darbo monotoniškumas, darbo ir poilsio režimas); § sanitarinius higieninius (oro temperatūra, drėgnumas, oro švarumas, triukšmas, virpesiai, spinduliavimas, apšviestumas); § socialinius, psichologinius, estetinius (patalpų interjeras, darbo apranga, eksterjeras – išorinis įmonės vaizdas). l l Optimalus apšvietimas – ne mažesnis kaip 300 liuksų. Optimali temperatūra – 22 -24 laipsniai.

2 temos kontroliniai klausimai l l l l planavimo ciklo šešios dalys? 2. Kas sudaro strateginio planavimo sistemą? 3. Kokios pagrindinės verslo plano sudėtinės dalys? 4. Kokie pagrindiniai rodikliai atspindi verslo plano investicijų efektyvumą? 5. Kokia lūžio taško esmė? 6. Kokios verslo riziką atspindinčio bendrojo likvidumo koeficiento ribinės reikšmės? 7. Kokie verslo riziką atspindinčio mokumo rodiklio esmė? 8. Kaip galima mažinti verslo riziką? 9. Kokia organizavimo funkcijos esmė? 10. Kokia tiesioginio (linijinio) ir funkcinio (netiesioginio) pavaldumo esmė? 11. Kokios klasikinės valdymo organizacinių struktūrų schemos ? 12. Kokie funkcinio ir technologinio darbo pasidalijimo formų skirtumai? 13. Kokia vienetinio ir laikinio darbo užmokesčio formų esmė? 14. Kokie pagrindiniai darbo sąlygų veiksniai? . 1. Kokios