Vasaros dien kavinukje sdjo dvi moterys jos gr

Vasaros dieną kavinukėje sėdėjo dvi moterys, jos gėrė atšaldytą arbatą, viena iš jų – jaunamartė, kita – jos motina. Moterys kalbėjosi apie vedybas, įsipareigojimus. Senoji pasuko ledukus savo stiklinėje, ramiai pažvelgė į dukrą ir tarė:

Nepamiršk savo draugių. Kuo vyresnė tu būsi, tuo svarbesnėmis jos taps. Nesvarbu kiek stipriai mylėsi savo vyrą ar vaikus, tau vis tiek reikės draugių. Nepamiršk lankytis su jomis pamėgtose vietose dabar ir po to, veikti su jomis tai, ką buvote pamėgusios. Tau reikės kitų moterų draugijos. Moterims visada reikia.

Jaunajai tai pasirodė keista. – Aš esu ką tik ištekėjusi, ką tik įžengiau į vedusiųjų pasaulį, aš jauna subrendusi moteris, o ne mergaitė, kuriai reikia draugių, mes puikiai sutariame, turėsime šeimą, tai padarys mano gyvenimą pilnaverčiu.

Bet ji išklausė motinos ir saugojo ryšius metams bėgant. Kai nemažai metų jau buvo užkloję vieni kitus, ji žinojo: Draugės pasaugo mūsų vaikus ir paslaptis. Draugės padeda suruošti vaikų vestuves. Draugės juokiasi kartu ir tam nereikia ypatingo preteksto. Draugės duoda patarimus, kartais mes juos priimame, kartais ne. Draugės ne visada sako, kad esi teisi, bet paprastai daro sąžiningai. Draugės ne visada pritaria tavo pasirinkimams, bet jos vis tiek tave myli. Draugės padeda surinkti likučius, ko nors netekus. Draugės išklauso, kai vaikai užgauna širdį. Draugės išklauso, kai prarandi darbą ar brangų žmogų. Draugės yra ir dukros, ir seserys, ir kitos gentainės.

Gamta ir gyvenimas padaro savo darbą, moteris pakeičia, paliečia jas savo burtais ir misterijomis.

Laikas praeina. Gyvenimas prabėga. Atstumai išskiria. Vaikai užauga. Karjeros baigiasi. Darbai ateina ir nueina. Kolegos pamiršta palankumą. Meilė nudyla (nusiblizgina) ir ištuštėja. Bet draugės yra čia, nesvarbu, kiek mylių tarp jūsų.

Kai turėsi pereiti tą vienišą slėnį, tu turėsi jį pereiti viena. Bet slėnio pakraštyje stovės mūsų draugės, kurios mus stebi, meldžiasi už mus ir laukia ištiesusios rankas. Kartais jos netgi sulaužo taisykles ir pradeda eiti šalia mūsų. Arba ateina ir išneša mus. Pasaulis būtų kitoks be jų ir aš, ir tu būtum kitokia.

Kai mes pradedame šį nuotykį vadinamą moteryste, mes neturime supratimo, kiek neįtikėtino džiaugsmo ir nuoskaudų mūsų laukia, mes nežinome ir to, kiek mums reikės vienai kitos draugystės.

Jos reikia kasdien, vis dar. . . K. V. Music: E. Cortazar , , Two Candles For Two Hearts”