Iorinis stilius Garsiniai stiliaus veiksniai Balsas ir tarsena
Išorinis stilius
Garsiniai stiliaus veiksniai Balsas ir tarsena Pagal balso skambesį suprantame kalbėtojo nusiteikimą, jo požiūrį į auditoriją ir į dalyką, apie kurį jis kalba.
Balsą apibūdina: ♦ stiprumas; ♦ greitis; ♦ melodija; ♦ tembras.
Stiprumas Kalbėtojui jo paties kalbas skamba garsiau nei kitiems, todėl pasakius pirmuosius sakinius reikia pasižiūrėti į paskutinę eilę: jei klausytojai juda, raukosi, lenkiasi pirmyn, vadinasi, kalbi pernelyg tyliai.
Greitis Viešai kalbant, šnekos tempas turi kisti pagal tai, kas perteikiama. Jeigu sakome pagrindinę mintį ar svarbiausius teiginius, taip pat sudėtingą informaciją, kalbos tempą sulėtiname. Jeigu tai, ką sakai, klausytojams žinoma, kalbos tempo nereikia nelėtinti.
Pauzės Ruošiantis kalbai, reikia plane pasižymėti, kur ketinama kalbėti greičiau ar lėčiau nei vidutiniu tempu. Taip pat reikėtų pasižymėti ir pauzes, nes pradedantis kalbėtojas paprastai bijo sustoti ir natūralias pauzes tarp minčių užpildo nereikalingais pertarais.
Pauzės kalbėjimo metu būtinos: jos išskaido, akcentuoja pagrindinius teiginius, rodo, kad pasibaigė atitinkamos potemės nagrinėjimas, duoda laiko klausytojams suprasti sudėtingesnę informaciją. Tai loginės pauzės.
Būtinos ir psichologinės pauzės: netikėta tyla atkreipia klausytojų dėmesį, sukuria minties įtampą. Taigi jos yra dviejų rūšių: 1) potekstei atskleisti (dažnai tai būna nutylėjimas); 2) klausytojų dėmesiui palaikyti. Šiuo atveju galimi du variantai: Vienas, kai oratorius nieko nekalba. Tai vadinamoji nebylioji retorika.
Jos pavyzdžiu galėtų būti pradžios pauzė, kurios reikia, kad klausytojai apsiprastų su oratoriaus asmeniu: veidu, laikysena, drabužiais. Kitas psichol. pauzės būdas, atvirkščiai, yra kalbėjimas – bet jis būna nutolęs nuo temos, t. y. kalbėtojas juokauja, ką nors įdomaus papasakoja, kad klausytojai pailsėtų.
Melodija Kalbant balsas tai kyla, tai leidžiasi žemyn. Tai kalbos moduliacija. Ji susijusi su loginiais kirčiais bei pauzėmis, nes kuo svarbesnę informaciją pateikiame, tuo ryškiau pabrėžiame atitinkamus žodžius, o pauzės dalija tekstą į kalbos taktus.
Reikia stengtis 1) “nežaisti” kalbos aukštumu (yra kalbėtojų, kurie šūkčioja, t. y. nei iš šio, nei iš to pakelia balsą praėjus tam tikram laiko tarpui; 2) “nenukąsti” pirmų ir paskutinių atitinkamo žodžio skiemenų, t. y. vienodai stipriai ištarti visą pabrėžiamą žodį.
Balso aukštis Pradėti reikia vidutiniu arba žemesniu nei vidutinis balsu, kad “būtų kur augti”. Auditorijai visada maloniau klausytis žemesnio tono nei aukštesnio.
Tembras teikia kalbai emocinių ir ekspresinių atspalvių. Jis visada individualus. Per aukštu balsu kalbantys oratoriai turėtų pratintis žeminti savo balso tembrą, labiausiai kalbėjimo pradžioje, nes vėliau, ypač kalbant susijaudinus, balsas pakyla.
Laikysenos poveikis stiliui Garsinis, arba akustinis, paralingvistinio kanalo kodas – balsas, jo diapazonas, intonacija – kartu su pagrindiniais kalbiniais vienetais (žodžiais, sakiniais) sudaro kalbinio poveikio kanalą ir kuria lingvistinį kontekstą.
Svarbiausia paralingvistinio kanalo dalis, kurianti regimąjį stilių, yra kūno judesių visuma – laikysena, gestai, mimika, žvilgsnis.
Neverbalinė komunikacija Mimika – veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Pantomimika – ne tik veido, bet ir viso kūno (rankų, kojų, liemens) išraiškų kalba.
Mimikos ir pantomimikos funkcijos: 1) perteikia tą pačią funkciją kaip ir kalba; 2) sustiprina kalbos reikšmę; 3) akcentuoja kalbos dalį; 4) užpildo pauzes ir rodo kalbančiojo ketinimą toliau kalbėti; 5) palaiko partnerių bendravimą; 6) pakeičia kurį nors žodį ar frazę.
Iš neverbalinės komunikacijos ir balso sprendžiama: ♦ apie asmens patrauklumą: ♦ apie tai, kiek jis yra valdingas; ♦ kaip reaguoja.
Gestai Pabrėžiamieji gestai paryškina mintį. Ritminiai gestai atlieka kalbos ritminę funkciją. Emociniai gestai išreiškia nuostabą, abejojimą, džiaugsmą, palankumą etc. Abejojimo gestais kalbėtojas parodo savo abejojimą, nežinojimą.
Informaciniai gestai gyvina kalbą, padeda sutvirtinti argumentus arba paneigti oponento tvirtinimus. Tarptautiniai gestai – tam tikrų ženklų kodas, simbolių kalba, susikūrusi per ilgus šimtmečius.
Rankos išskėstos – mielai, su džiaugsmu priimant kokius nors žodžius ar veiksmus. Rankos pakeltos – sušunkant, reiškiant nuostabą. Ranka numojama nekreipiant į ką nors dėmesio. Ranka, priglausta prie širdies – sielvartaujant arba prisipažįstant ir t. t.
Praktiški patarimai Poza ♦ Tark taisyklingai ir aiškiai. Kad kalbėtum aiškiau: - galvą laikyk tiesiai – taip, kad smakras ir krūtinė sudarytų statų kampą; - atpalaiduok pečius; - stovėk taip, kad stuburas būtų tiesus; - “stumk” balsą į priekį – teskamba jis išorėje, ne galugerklyje;
♦ Kalbėk taip, kaip tau įprasta. Nemėgdžiok kitų.
Kvėpavimas ♦ Neskubėk, nes imsi dusti. Mokykis taisyklingai kvėpuoti. - įkvėpk pro nosį; - įkvėpęs sulaikyk orą, iškvėpsi jį iš lėto, tardamas žodžius; - venk staigaus ir trumpo kvėpavimo; - pauzių metu įkvėpk – papildyk oro atsargas.
Tonas ♦ Kalbėk taip paprastai, lyg bendrautum su vienu žmogumi. Išlaikyk pašnekesio toną: pamokomas tonas užgaulus, o teatrališka deklamacija dirbtinė. ♦ Kalbėk taip, kad kiekvienas girdėtų, tačiau nešauk. ♦ Balsas turi turėti daug įvairių stygų. Kiekvieną mintį ir jausmą išreikšk jį atspindinčiu tonu. ♦ Nebijok pauzių. Per pauzes pailsi klausa ir atsigaivina protas
- Slides: 25