HOLISTINIS POIRIS STRATEGIN PLANAVIM REGIONINS POLITIKOS IR VIETOS

HOLISTINIS POŽIŪRIS Į STRATEGINĮ PLANAVIMĄ: REGIONINĖS POLITIKOS IR VIETOS SAVIVALDOS ASPEKTAI Jonas Jasaitis (Šiaulių universitetas) -----------------------------2011 m. balandžio 14 d. Praktinė – mokslinė konferencija “EFEKTYVUMAS VIEŠAJAME SEKTORIUJE” Mykolo Romerio universitetas (Vilnius)

Globalizacijos iššūkiai Lietuvai n n Globalistų vertinimas: “Lietuva – maža valstybė”. 1. “Ryški tendencija – kuo labiau išsivysčiusi yra maža šalis, tuo atviresnė jos ekonomika” (“Ilgalaikė Lietuvos ekonomikos plėtros strategija, SSGG analizė”) 2. “Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. <. . . > transnacionalinių korporacijų veiklą vis mažiau gali reguliuoti valstybė. <. . . > valstybės vaidmuo ekonominiame gyvenime mažėja. . . ” 3. “Grėsmė – dabartinėje stadijoje mechaniškas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti dar nesutvirtėjusias gamybas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą” (op. cit. )

Ar Lietuva dar yra nepriklausoma valstybė? n n Pasaulio banko požiūris: Lietuvoje perdaug mokytojų, gydytojų. . . (tačiau trūksta mažaraščių pagalbinių darbininkų) “Pasaulinio ekonomikos nuosmukio ir krizių sąlygomis Lietuvos ūkio internacionalizacija pagilina ir paaštrina šalies ekonominius sunkumus”. “Dalis nacionalinio ūkio grandžių – atsiliekančios šakos ir regionai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai - atsiduria sunkioje padėtyje, stiprėjant sąveikai su pasauliniu ūkiu” “Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamų sąlygų socialinei plėtrai ir užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis <. . . > nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė, mažas darbo užmokestis, ne visada paisoma darbų saugos įstatymų reikalavimų, taip pat nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė nelegali darbo rinka ir darbo jėgos migracija. ” (op. cit. )

Stiprybės? (1) (Taip buvo rašoma 2002 metais) n n “Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išplėsti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. ” “Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos pieno ir mėsos ūkiui plėtoti, javams, bulvėms, daržovėms, vaisiams, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir kitoms šioms platumoms būdingiems augalams bei gyvuliams auginti. ” (op. cit. )

Stiprybės? (2) (Taip buvo rašoma 2002 metais) n n “Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes. ” “sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: <. . . > sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui institucijų sistema. Visoje šalies teritorijoje pakankamai gerai išplėsta fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių. ” (op. cit. )

Stiprybės virto silpnybėmis? n n n “Geografiškai tolygus didžiųjų ir mažesnių miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. ” (op. cit. ) Nuo 2000 iki 2010 m. Lietuvoje uždaryta 990 mokyklų, mokinių skaičius sumažėjo daugiau kaip 163 tūkst. (“LSM-2010”, 103107 p. ) “Priimti regioninės plėtros politikos kūrimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus. ” (op. cit. ) Panaikintos apskričių administracijos. Kiek bus “regionų”? Kiek Lietuvoje (2011 metų pradžioje) liko gyventojų?

Kur dabar gyvename? Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje. . . ? n n n “ 2010 m. pradžioje šalyje gyveno 3, 3 mln. žmonių, tai 20, 9 tūkst. mažiau negu 2009 m. pradžioje. ” – nurodoma 2010 m. “Lietuvos statistikos metraštyje”. Pranešimai iš kitų valstybių liudija apie didesnius emigracijos mastus. Jungtinėje Karalystėje, 2008 metais, LR ambasados duomenimis: “Viską sudėjus manome, kad turime apie 200 tūkst. išeivių. . . ” Airijoje, LR Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, 2006 m. ): “Kol kas tikslių statistinių duomenų nėra. Manoma, jog Airijoje šiuo metu gyvena apie 120 tūkst. lietuvių. . . ” Norvegijos lietuvių bendrijos tinklalapyje nurodoma: “Remiantis Norvegijos migracijos departamento statistika, šiuo metu čia gyvena apie 10 tūkst. išeivių iš Lietuvos. Iš tikro šis skaičius 3 -4 kartus didesnis. LR užsienio reikalų viceministrė A. Skaisgirytė-Liauškienė, 2010: “nežinome tikslių skaičių <. . . > išvyko apie 500 tūkst. ”

“Ir žodis tapo kūnu. . . ” (1918 – 1940) n n n Kaip nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis paveikė gyventojų pilietines nuostatas, žinome tik apytiksliai, tačiau tuo metu vykę valstybingumo raidos procesai stebina tiek savo užmojais, tiek ir jų įgyvendinimo rezultatais. Valstybė, apie kurios atkūrimą paskelbė Vasario 16 -osios aktas, tuo metu neturėjo jokių aiškiai apibrėžtų ir pripažintų sienų. Nebuvo jokių savarankiškai valstybei būdingų centrinės valdžios ir savivaldos institucijų. Nebuvo jokio valstybės biudžeto ir jo formavimo šaltinių. Miestų vaidmuo tuometinėje situacijoje buvo neapibrėžtas, o jų vystymosi galimybės - neaiškios. Tačiau per trumpą laikotarpį buvo pasiekti tokie politinės ir ekonominės veiklos rezultatai, kad jų nepajėgė sunaikinti net okupacijos penkiasdešimtmetis.

Strateginio apsisprendimo stoka n n Kokią visuomenę kuriame ES nare tapusioje Lietuvoje? Samdinių, kuriuos valdo gana siauras save „elitu“ vadinantis sluoksnis, ar laisvųjų savininkų, savanoriškai ir aktyviai dalyvaujančių visuose pilietinės veiklos baruose. 1918 -1926 metais valstybės kūrimo strategija rėmėsi aiškiai išreikšta nuostata –patenkinti gyventojų pagrindinius socialinius poreikius: užtikrinti visuotinę tvarką, šeimos saugumą, suteikti galimybę dirbti sau ir pasijusti savojo krašto šeimininkais. Didžiausios viltys buvo siejamos su dvarininkų žemėvaldos panaikinimu ir žemės skyrimu bežemiams ir mažažemiams, tikintis, kad iš jų netolimoje ateityje susiformuos valstybės interesus suvokianti gausi ir aktyvi vidurinioji klasė. Žemės sklypas – tai ne tik nekilnojamasis turtas bei pragyvenimo šaltinis. Asmuo, tapęs žemės savininku, pasijunta susijęs su savo valstybe ne tik turtiniais, bet ir emociniais bei kultūriniais ryšiais. 1940 metams parengtame kalendoriuje K. Purickis rašė: „Mums reikia eiti prie to, kad pagal išgales visi kaimuose gyvenantieji turėtų nuosavą žemės sklypą, o miestų darbininkai - nuosavus namus. . .

Kaip sunaikinti pilietinę visuomenę? n n Siekiant sustabdyti pilietinės visuomenės formavimąsi pakanka didžiąją jos dalį paversti bežemiais ir benamiais. Taip ir buvo padaryta Lietuvoje, ją okupavus. Nacionalizavus žemę ir vykdant masinę urbanizaciją didžioji dalis gyventojų buvo išvaryti iš gimtųjų vietų ir apgyvendinti valstybei priklausančiuose „komunaliniuose butuose”. Viduriniosios klasės nuostatos buvo užgniaužtos, melioracijos priedanga sunaikinus buvusias ūkininkų sodybas ir kaimuose sukūrus vadinamąsias „brigadų“ bei „centrines“ gyvenvietes. Tačiau Sąjūdžio fenomenas dar kartą patvirtino, kokią jėgą gali parodyti net beginklė, bet doroviškai susivienijusi visuomenė. Ar buvo kuriama piliečių valstybė 1990 -2010 metais? Ko nepavyko padaryti Lietuvoje svetimiesiems, padarys “savieji”? Masinė emigracija sąlygoja tautos ir valstybės eroziją.

Globalizacija. . . versus globalizmas n n n Šiuolaikinė visuomenė (ne tik Lietuvoje) yra patekusi į technologinių bei socialinių mokslų sandūroje susiformavusius spąstus. Naujosios technologijos visiškai pakeitė daugelio profesijų turinį, sukūrė naujus, gyvensenos stilių radikaliai pakeitusius produktus, keliolika kartų padidino darbo našumą ir ryškiai pagerino šias technologijas naudojančių įmonių ekonominius rodiklius, tačiau sumažino tiesioginio bendravimo poreikį. Kai kurie socialiniai mokslai, pasinaudoję naujomis informacijos pasiekiamumo galimybėmis, didžiausią dėmesį sutelkė į ekonominių rodiklių dinamikos fiksavimą ir jos išorinių pasekmių analizę. Ūkinės pažangos statistiniai duomenys užgožė svarbiausią šios pažangos kūrėją – žmogų, t. y. jo asmenybę, jo dvasinį gyvenimą, kultūrinį akiratį, dorovines nuostatas.

Globalizmas – “modernaus” totalitarizmo atmaina n n n Globalizacija, išryškinusi ekonominės ir kultūrinės integracijos naudą, atskleidusi bendrus žmonijai iškylančius pavojus, tuo pat metu paskatino žmonijos gyvensenos unifikacijos tendencijas. Globalizacija sąlygojo naujos ideologijos – globalizmo susiformavimą ir spartų jo plitimą. Globalizmas, pretenduojantis atstovauti visų interesus, agresyviai braunasi ne tik į ekonomikos, bet ir privataus gyvenimo sferą, ją standartizuodamas, diegdamas vienodus vartojimo įgūdžius, platindamas primityvizmą netgi asmeniniame bendravime, fetišizuodamas fizinio bendravimo vaidmenį. Iki absurdo pervertindamas finansinių išteklių galią, globalizmas kuria vartotojų visuomenę, kurioje pagrindiniu asmenybės tikslu tampa pelno siekimas ir medžiaginio turto kaupimas. Globalizmo siekiai atskleidžia, kad ši ideologija yra ankstesnių totalitarinių režimų (komunizmo, maoizmo ir pan. ) modifikacija, pritaikyta šiuolaikinei mobiliajai visuomenei.

Globalizmo pasekmės n n n Globalizmas skatina primityvias individualistines nuostatas, tarp kurių nėra vietos asmenybės strategijos formavimui. Šeima įvardijama kaip dar viena asmens laisvę varžanti institucija. Naujausi mūsų tyrimai rodo, kad tokiomis nuostatomis besivadovaujančio individo sąmonėje net žmogaus gyvybė praranda prasmę. Gyvenimas užpildomas veiklos šablonais, konstruojamais pagal viešojoje erdvėje multiplikuojamas vis absurdiškesnes imitacijas. Išnyksta natūralus saugumo siekis, užuojauta, prieraišumas. Jų vietą užpildo beprasmiškas agresyvumas, pseudorekordų troškimas, nuobodulys ir vis sunkiau beįveikiama depresija. Naujausia globalizmo pasekmė: “dėžinio” individo transformacija į “virtualųjį” individą. Tipiškas jo bruožas – pastovi “nelaimėlio” būsena.

Virtualusis individas visuomenėje n n n Prisistato ne tuo, kuo yra, nors jam ir pačiam neaišku, ar tikrai norėtų tuo būti, kuo prisistato, ir ko iš tikrųjų siekia. Jo elgesį sąlygoja žiniasklaidos sukurti tipažai, virtualios programos ir kt. Kitą individą bando suvokti kaip kurio nors elektroninio tinklalapio personažą. Dalyvauja neakivaizdinėse diskusijose tokiose srityse, kuriose neturi pakankamo, o neretai netgi jokio pasirengimo. Tendencija: nuo diletantizmo iki analfabetizmo. Bendrauja labai skurdžiu žodynu. Būdinga netaisyklinga sakinio struktūra ir gausybė elementarių gramatinių klaidų. Globalizmas agresyviai išstumia tiesioginį bendravimą iš viešosios erdvės, pakeisdamas jį virtualiuoju. (“Facebook” ir panašių “socialinių tinklų” fetišizavimas)

Globalizmo siekiai n n n Didžiausiomis kliūtimis globalizmo ideologijai plisti yra kultūrinės universalijos, bendražmogiškos dorovinės vertybės, tautinė tapatybė, profesionalioji kultūra ir humanitariniai mokslai. Šios ideologijos brukama alternatyva kultūros universalijoms - suprimityvinta gyvenimo „čia ir dabar“ nuostata: “Mes – dabartistai” Besaikis vartojimo augimas, grobuoniškas planetos išteklių naudojimas, kėsinimasis gyventi būsimųjų kartų sąskaita. “Žiurkių lenktynės”, į kurias įveliamos ne tik atskiros socialinės grupės, pavyzdžiui, verslininkai – darbdaviai, bet ir valstybės bei valstybių sąjungos. Prieštaravimai vis dažniau sprendžiami karinėmis priemonėmis. Pasaulis pratinamas prie minties, kad. . . mūsų yra perdaug (“užtektų 20 proc. dabartinio žmonių kiekio”). Prelatas Jonas Balkūnas: “Mes neprivalome kentėti dėl to, kad pasaulį kažkas nori padaryti imperija. ”

Profesoriaus Jono P. Aleksos perspėjimai (1) n n n Jonas Pranas Aleksa (1879 – 1956) 1933 metais išleistame veikale „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“ rašė: „Drauge mes nepamirškime, kiek vadinamasis modernusis žmogus yra pakrikęs, kokia anarchija jo mintyse, jausmuose ir nusiteikimuose. Be poilsio, kaip pašėlęs jis bėga, juda, jaudinasi … dėl to daugiausia, kad ir vakar taip daręs, ir “visi” taip daro… Tai visa be tikro reikalo ir prasmės. Jo siela ir jo kūnas nuolat žalojami ir lyg į dalis draskomi: išorinių įspūdžių nuolat augąs troškulys, vidinis nedarnumas, nepasitenkinimas ir sielos tuštumas. “ “Visa mėgstama suprastinti. Niuansai nepastebimi. Gyvenimo reiškinių sudėtingumo ir įvairiaspalvumo nepripažįstama ir neigiama. ”

Profesoriaus Jono P. Aleksos perspėjimai (2) n n n Paskutiniame veikale “Mano testamentas lietuvių tautai” (tikėtina, kad parašyta 1951 m. ) jis teigė: Be moralės žmogus nėra asmenybė, o vien aistrų bei geidulių tam tikras automatas. Automatų žmonija neišvengiamai turi krypti į katastrofas, eidama ne gyvosios tikrybės kūrybos, o vien dienos momentų tenkinimo kryptimis. Įsigali vis labiau užnuodyta atmosfera, medžiaginių gėrybių ir atitinkamų pramogų geidimas, valdžios troškimas ir komanduoti aistra, kito kitu nepasitikėjimas ir kits kito prisibijojimas. Minia, kai kada valstybė bei visuomenė neretai aukų reikalauja ir mažai vertingiems dalykams. Ypač didelės aukos būna reikalaujamos įvairioms niekšybėms ir absurdiškumams realizuoti. Tačiau yra neleistina tokia visuomeninė santvarka, kurioje nyktų aukštesnės vertės žmonės ir gausėtų primityvai.

Dabartinė strateginio planavimo metodika n n Metodikas, dabar taikomas sudarant Lietuvos nacionalinius ir rajonų savivaldybių planus, galima laikyti klasikiniu globalizmo ideologijos produktu. 2007 m. vasario 23 d. redakcijos „Strateginio planavimo metodikoje“, analizuojant vidinius institucijos veiksnius, siūloma nagrinėti: teisinę bazę, organizacinę struktūrą, žmogiškuosius išteklius (pareigybes, kvalifikaciją), finansinius išteklius, informacines ir komunikavimo sistemas, vidaus audito sistemą ir t. t. Strateginės plėtros planuose nurodomi tokie prioritetai, kaip ūkio konkurencingumo plėtra, inžinerinės ir transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos plėtra, modernios ir saugios visuomenės plėtra; žemės ūkio ir kaimo plėtra. Pilietinės visuomenės samprata susiaurinama iki „žmonių išteklių“ arba „darbo jėgos“ sąvokų.

Redukcionistinio planavimo pasekmės n n n Siūlomi strateginės analizės parametrai – nesusiję tarpusavyje. Strateginiuose pasiūlymuose dominuoja abstraktūs teiginiai. Radikalūs sociokultūriniai pokyčiai, be kurių naujos strategijos kūrimas yra neįmanomas, neplanuojami. Visiškai skirtingus išteklius turinčių savivaldybių planuose akcentuojamos tos pačios strateginės plėtros kryptys, kuriose nėra naujos šių vietovių vaidmens sampratos ar vietovės specifikos analize pagrįstų kūrybinių sprendimų. Supainioti strateginiai ir operatyviniai sprendimai, stiprybės su galimybėmis, o grėsmės su silpnybėmis. Tiek gyventojų struktūros, tiek jų ūkinės veiklos pokyčiai laikomi savaiminiais ir nevaldomais. Savivaldybės net nebando jų įtakoti.

“Strateginių vizijų” pavyzdžiai? n n n „Pagrindine kaimo gyventojų ekonominė veikla išliks intensyvus tradicinis žemės ūkis. Pagrindinės gamybos šakos – pieno gamyba ir cukrinių runkelių auginimas – bus derinamos su grūdų gamyba ir mėsine gyvulininkyste. ” “Spartės ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba. ” “<. . . > aktyvėjant senyvo amžiaus gyventojų pasitraukimui iš prekinio žemės ūkio, įsivyraus stambūs ir modernizuoti ūkiai. ” Gyventojų užimtumas žemės ūkyje mažės. Netradicinis žemės ūkis ir žemės ūkiui alternatyvi ekonominė veikla bus plečiama, siekiant padidinti kaimo gyventojų užimtumą ir pagerinti paslaugų teikimą. “ (Citatos iš savivaldybių strateginės plėtros planų) Šiose vizijose neliko vietos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, bendruomenių iniciatyvoms.

Planai – stalčiuose. . . Permainos vyksta savaime. . . n n 2008 -2010 metais atlikta rajonų savivaldybių tinklalapių ir vietinių žiniasklaidos pranešimų turinio analizė parodė: tipišku pastarojo dvidešimtmečio reiškiniu kaimiškosiose vietovėse tapo didėjantis nedarbas bei mažėjančios galimybės vietoje susirasti profesinį pasirengimą atitinkantį ir pakankamą pragyvenimą užtikrinantį darbą; kaimiškas vietoves, miestelius ir net atokiau nuo didesnių pramonės centrų esančius miestus masiškai palieka jaunimas ir labiausiai kvalifikuoti specialistai; Tik 7 proc. bendrojo lavinimo baigiamosios pakopos (10 -12 klasių) mokinių tikisi susieti savo ateitį su vietove, kurioje gimė ir užaugo.

Kol valdantieji vaizduoja planavimą. . . n n Aktyviausi, bet nesiruošiantys visam laikui palikti Lietuvą žmonės, nebesitikėdami jokių ryškesnių pozityvių savivaldos sistemos pokyčių, patys ieško naujų radikalių, netradicinių sprendimų. Ypač tai būdinga žmonėms, įgijusiems privataus verslo patirtį, padirbėjusiems ne vienoje užsienio valstybėje ir sukaupusiems taip vadinamąjį “pradinį” kapitalą. Arčiau didžiųjų miestų ir gerų kelių esančiose vietovėse sparčiai mažėja apleistų vienkiemių ir sodybų. Jas įsigyja šeimos, iki šiol gyvenančios miestų daugiabučiuose, bet nesiruošiančios imtis agrarinio verslo. Vienus vilioja perspektyva sukurti šiuolaikinės išsilavinusios šeimos poreikius tenkinančią nuosavą „giminės sodybą“, kiti plėtoja taip vadinamų „antrųjų namų“ viziją.

Nauji sprendimai n n Nuo 2009 m. radikaliai pasikeitusi Žemės ūkio ministerijos pozicija skatina smulkaus ir vidutinio tiek agrarinio, tiek ir neagrarinio verslo plėtrą, išvengiant stambųjį verslą atstovaujančių tarpininkų įtakos. Iki šiol tik miestuose dirbę verslininkai imasi agrarinių verslų: formuoja mėsinių galvijų, parsivežtų iš kitų valstybių, bandas, įsigyja seniai nebenaudojamus ūkinius pastatus (garažus, sandėlius, dirbtuves ir pan. ), juos restauruoja, kurdami labai įvairias maisto produktų ir kitų dirbinių gamybos įmones. Stiprėja agrarinio ir alternatyvaus verslo derinimo tendencija, kai šeimos ūkis gauna pajamas tiek iš žemdirbystės ir gyvulininkystės, tiek iš paslaugų (statybos, būstų remonto, automobilių aptarnavimo ir remonto, žemės ūkio technikos remonto, kaimo turizmo, senyvų žmonių ir neįgaliųjų slaugos, vaikų popamokinio užimtumo ir kt. ), neagrarinės gamybos, prekybos ir pan. Formuojasi nauja mažųjų (2 -3 ha) ūkių paskirtis.

Alternatyva redukcionizmui vieningos gyvybinės erdvės koncepcija n n Bet kurioje vietovėje negali likti jokių prielaidų ekonominei, kultūrinei ar politinei atskirčiai. Jokia gyvenamoji vietovė negali būti kliūtimi visapusiškai asmenybės raiškai. Flavio Boscacci (1999): “Kaimas jau nebėra žemės ūkio veiklos sinonimas. Tai sritis, pasižyminti ūkinės veiklos įvairove, įskaitant šiuolaikinę pramonę ir paslaugų sistemą. ” Jonas Pranas Aleksa (1932): “Valstybė ir tauta tvirtai gali laikytis, klestėti ir būti užtikrinta dėl savo ateities, jeigu ji turi gausius privačios nuosavybės turėtojus, privačius savininkus. Čia turiu galvoje tokius savininkus, kuriems jų nuosavybė sudaro pagrindinį pragyvenimo šaltinį, pagrindinį jų verslą. “ Strateginis planavimas turi orientuotis į piliečių pagrindinių gyvybinių ir bazinių socialinių poreikių tenkinimą.

Antropologinė strateginio valdymo metodologija n n n Strateginis valdymas vertinamas kaip galimybė kuo geriau patenkinti bazinius socialinius poreikius, tarp kurių svarbiausi yra: patogus šiuolaikiškas būstas, galimybė realizuoti kūrybinius gebėjimus profesinėje veikloje, nuolatinis žinių atnaujinimas, jauki ir saugi aplinka, dvasiškai turiningas poilsis. Visuomenė, kuri gali šiuos poreikius patenkinti, yra pilietiška, besivadovaujanti pastoviomis dorovinėmis nuostatomis. Tokioje visuomenėje valstybės teritorija neskirstoma į „centrą“ ir „provinciją“, o piliečiai nelaikomi „žmonėmis iš gatvės“, t. y. pašaliečiais, kuriems, atseit, nebūtina gilintis į vidaus ar užsienio politikos reikalus. Bet kurie visuomenę liečiantys sprendimai, pradedant teritorijos administraciniu skirstymu ir baigiant socialinių garantijų nustatymu, turi būti priimami tik demokratiniais metodais, t. y. atsiklausiant piliečių ir įsiklausant į jų vertinimus bei pasiūlymus.

Antropologinio požiūrio įgyvendinimas (1) n n n Strateginis valdymas turi apimti šias visuomenės gyvenimo sritis: - būsto politika, tenkinanti visų pilietinės visuomenės sluoksnių interesus, užtikrinanti jaukią ir saugią bendruomenės aplinką; - ekonomikos skatinimas, remiantis pažangiausiomis technologijomis ir griežtai laikantis aplinkosaugos reikalavimų; - optimalių sąlygų sudarymas mokymuisi visą gyvenimą; - aukščiausius dorovės standartus atitinkančių vertybinių orientacijų formavimas; - etnografinio paveldo ir tautinės tapatybės puoselėjimas, besiremiantis pasaulinės kultūros universalijomis.

Antropologinio požiūrio įgyvendinimas (2) n n n Antropologinė strateginio valdymo metodologija, atmesdama primityvųjį, neoliberaliosios ideologijos sąlygotą bet kurios darbinės veiklos kaip „paslaugų“ traktavimą, ypatingą dėmesį skiria asmenybės individualiųjų kūrybinių gebėjimų ugdymui ir talentų išryškinimui. Šioje darbo ir profesijos traktuotėje iškyla ypatinga, bet dabartinėse planavimo metodologijose ignoruojama „pašaukimo“ sąvoka. Pašaukimas yra neatsiejamas nuo asmenybės kryptingumo, valios ir vertybinės orientacijos ugdymo. Netalentingų darbuotojų veikla gali sąlygoti ne tik atskirų individų asmenybės galių slopinimą ar mirtį, bet ir masinį bendruomenės nusivylimą švietimo, sveikatos priežiūros ar socialinio saugumo sistemomis.

Iškreipta vertinimo metodika n n Universitetus vertinant tik kaip paslaugos teikėjus, juos finansuojant per „krepšelius“ ir užsakomuosius „projektus“, studijų programose pašaukimo ir talento ugdymui nebelieka vietos. Mokymo ir mokslo institucijų veikla vertinama pagal nieko bendro su pašaukimu neturinčius statistinius rodiklius, pasitelkiant diletantiškas biurokratines procedūras, „projektų atrankos komitetus“ bei „ekspertų grupes“. Veiklos rezultatų ir plėtros perspektyvų visapusišką vertinimą pakeičia primityvių „ataskaitų“ rengimas ir „įsisavintų lėšų“ sumos didinimas. Vertinimo procese išnyksta tokie kriterijai, kaip konkrečios institucijos regionui teikiamos ilgalaikės mokslinės ir moralinės naudos perspektyva. Regionų subalansuoto darnaus vystymosi siekis, stiprėjant planavimo unifikacijai ir valdymo centralizacijai, lieka abstrakčia deklaracija.

Visuomenės aktyvumas - per savivaldą n n Neturint efektyviai veikiančios vietos savivaldos gyventojams neįmanoma pasipriešinti siaurais savanaudiškais interesais besivadovaujančių ir bet kuria kaina aukštų pelnų siekiančių verslo struktūrų užmačioms. Nedemokratiška, rinkėjų lūkesčius iškreipianti rinkimų į savivaldybių tarybas sistema, grindžiama proporcine („partinių sąrašų“) sistema sąlygoja masinį gyventojų nusivylimą ir pilietinę apatiją. Bandoma aiškinti, kad jokia ideologija partijoms nebereikalinga, nes jos tapusios „programinėmis“. Nežiūrint to, kad Lietuvoje jau turime net keturias dešimtis partijų, susikompromitavę ir ne kartą „partines etiketes“ keitę veikėjai vėl ieško lengvatikių, viliodami juos naujais pavadinimais ir skambiomis programų frazėmis.

Savivaldos reformos žingsniai n n n 1. Įgyvendinti dviejų lygių savivaldą, kurią sąlygotų aiškus seniūnijos ir rajonų (miestų) savivaldybės funkcijų atskyrimas. 2. Sukurti 5 regionų valdymo institucijas kaip trečiąjį – apibendrinantį savivaldos lygmenį. Regionų centrais turėtų tapti 5 didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. 2. Atsisakyti vadinamųjų „partinių privilegijų“, renkant vietos savivaldos institucijų tarybų narius ir leisti kandidatus kelti visuomeninėms organizacijoms - rinkėjų bendrijoms, užuot propagavus “save išsikeliančių”, t. y. niekam neatstovaujančių kandidatų hipotezę. 3. Įgyvendinti išrinktųjų tarybų narių tiesioginį atstovavimą bei atskaitomybę juos išrinkusiems piliečiams, kiekvienam tarybos nariui skiriant konkrečią teritorinę apylinkę. 4. Numatyti galimybę rinkėjams atšaukti jų išrinktus, bet susikompromitavusius arba nesugebančius vykdyti savo pareigų asmenis, nepasibaigus jų kadencijai.