Parlamento konstitucin teisin padtis Parlamento samprata paskirtis o

Parlamento konstitucinė teisinė padėtis.

Parlamento samprata, paskirtis. o o o o Parlamentas - tai atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos: - Parlamentas tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, - formuoja vyriausybę, - neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos.

o o o Parlamento atsiradimas buvo siejamas su poreikiu apriboti absoliutinę valdžią. Parlamentas buvo suprantamas kaip tautos atstovybė. Istorijos bėgyje visuomenė buvo susiskirsčiusi į “kilminguosius” ir “prastuomenę”, tai pirmiausiai formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų.

o o Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus. Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Parlamentų klasifikavimas Pagal kompetenciją parlamentai skirstomi į: 1. Parlamentus su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. o

2. Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai , kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje.

3. Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra federacijos subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją).

o Parlamentas – tai nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija ir paprastai parlamentas dirba sesijų forma. Dažniausiai per metus būna 2 sesijos (pavasario ir rudens).

Parlamento išorinė forma (išorinė struktūra). o o o Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna: vienerių rūmų parlamentai; dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai).

o Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams, buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė, ir aukštuomenė.

o o o Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai. Aukščiausią padėtį užimdavo aristokratija, kilmingieji, kurie norėjo ypatingų teisių. Bikameralizmas susiformavo kaip visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantis visuomenės padėties ypatumus.

o Žemieji rūmai buvo formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldima kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario.

o o Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios. Vėliau, kuriantis naujoms valstybėms, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo vienodai.

o o Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II Pasaulinio karo, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse).

Parlamento formavimo tvarka. o o Parlamento formavimas priklauso nuo parlamento išorinės struktūros. Vienerių rūmų parlamentas, o taip pat ir dvejų rūmų parlamento žemieji rūmai formuojami rinkimų būdu pagal demokratinės rinkimų teisės principus, t. y. rinkimų keliu. Paprastai jie formuojami tiesioginių rinkimų būdu, ir taip įgyja tautos atstovybės požymį, tautos atstovybės elementus.

o o o Aukštieji parlamento rūmai turi savo ypatumus. Jie gali būti formuojami įvairiai: Rinkimų keliu. Šis būdas taikomas gana plačiai naujose moderniose valstybėse. Šis būdas turi tam tikrų ypatumų. Aukštieji rūmai dažnai būna skirti federacijos subjektams atstovauti, todėl rinkimai pasižymi tuo, kad nėra lygaus atstovavimo visiems gyventojams principo. Skyrimo keliu. Nariai yra skiriami. Atmetamas rinkimų principas, rinkimų mechanizmas. Paveldėjimo keliu. Mišrus formavimas. Dalis renkama, dalis skiriama. Tokia formavimo tvarka susijusi su senomis monarchinėmis valstybėmis.

o Parlamentai formuojami apibrėžtai įstatymu trukmei. Tas įgaliojimų laikas vadinamas kadencija. Baigiantis parlamento kadencijai, skiriami rinkimai ir išrenkamas naujas parlamentas. Nuo tos dienos, kai susirenka naujas parlamentas, nutrūksta senojo parlamento įgaliojimai. Taip užtikrinamas parlamento nepertraukiamumas.

o o Parlamentinio valdymo valstybėse numatoma galimybė paleisti parlamentą anksčiau laiko (nepasibaigus kadencijai). Tai parlamentinės valdymo formos valstybių ypatumas. Parlamento paleidimo galimybė visados turi būti apibrėžta konstitucijoje ar bent organiškajame įstatyme.

Parlamento paleidimas siejamas su tokiais atvejais: 1. Kai parlamentas nesugeba suformuoti vyriausybės per įstatymo nustatytą laiką (~ 1 mėn. ), atsiranda galimybė paleisti parlamentą, manant, kad jis nesugeba atlikti savo funkcijų. Taigi tai gali būti vienas iš pagrindų paleisti parlamentą. Vyriausybės formavimas yra ne tik naujai išrinkto parlamento uždavinys. Būna atvejų, kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybe ir reikia formuoti naują vyriausybę. 2. Kai parlamentas per nustatytą laiką nepatvirtina valstybės biudžeto. Biudžetas yra labai svarbus finansinis dokumentas, todėl tokio uždavinio neįvykdymas leidžia manyti, kad parlamentas nesugebės tinkamai dirbti ir toliau. Todėl taip pat vienas iš parlamento paleidimo atvejų. 3. Kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, tai vyriausybė turi teisę siūlyti valstybės vadovui paleisti parlamentą. Tai - tam tikras stabdžių ir atsvaros mechanizmas. Jei parlamentui nebūtų jokių sankcijų, tai vyriausybės keistųsi viena po kitos. o

Parlamentaro statusas o o o Parlamentaras – parlamento narys. Tai bendrinis pavadinimas. Kai kuriose valstybėse paplitę tokie terminai: Deputatas – žemųjų rūmų narys; Senatorius – aukštųjų rūmų narys. Senatorius todėl, kad aukštieji rūmai paprastai vadinami senatu. Tiesa, Didžiojoje Britanijoje aukštieji rūmai vadinami Lordų rūmais, o jų nariai – perai (šis titulas perduodamas iš kartos į kartą).

o o Demokratinėse valstybėse parlamentarai paprastai yra profesionalūs politikai. Darbas parlamente – tai tam tikros profesinės veiklos rūšis, kuri siejama su politika, politinių įgaliojimų vykdymu. Net nacionaliniuose įstatymuose jie priskiriami Valstybės tarnautojų kategorijai ir vadinami politikais. Politikų, lyginant su kitais Valstybės tarnautojais, padėtis yra ypatinga. Nors politikai išlaikomi iš Valstybės biudžeto, jie nelaikomi eiliniais Valstybės tarnautojais. Taip yra todėl, kad juos renka piliečiai tam tikram laikotarpiui (3 -5 metams).

o Užsienio valstybių parlamentarai negali užimti kitų pareigų, dirbti bet kokį kitą apmokamą darbą (išimtys – mokslinė bei kūrybinė veikla). Dar viena išimtis iš darbinės veiklos draudimo – darbas vyriausybėje. Didžiojoje Britanijoje vyriausybės narys turi būti ir parlamento narys. Tai siejama su parlamentine vyriausybės kontrole. Tuo tarpu Prancūzijoje reikalaujama, kad vyriausybės narys nebūtų parlamento nariu.

o Parlamentaro įgaliojimai atsiranda po išrinkimo. Asmuo, išrinktas parlamento nariu įgyja parlamentaro statusą nuo tos dienos, kai baigiasi senojo parlamento įgaliojimai. Kai kuriose valstybėse parlamentaro statusas pripažįstamas po priesaikos davimo. Ją parlamentarai duoda parlamento rūmuose (prisiekia Valstybės vadovui, kartais Konstitucinio teismo pirmininkui).

o o o o Pagrindinės parlamentaro teisės /susijusios su darbu parlamente/: Teisė dalyvauti posėdžiuose. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga, kuri praktikoje ne visuomet noriai vykdoma. Parlamentarai pabrėžia savo laisvą statusą, tokiu būdu bando pasipriešinti bet kokių įpareigojimų primetimui; Teisė kalbėti, diskutuoti svarstomais klausimais; Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Tai galimybė pateikti įstatymo projektą, pasiūlymus. Įstatymų projektai sukuria tam tikras pareigas parlamentui. Šie projektai negali būti atmetami, turi būti svarstomi; Teisė dalyvauti parlamento komisijų, komitetų ir kitų organų veikloje. Parlamentarams laiduojama vienoda teisė būti komisijos ar komiteto nariais. Parlamento statutas nustato, kaip ši teisė realizuojama; Teisė teikti pasiūlymus dėl darbotvarkės. O taip pat teisė dalyvauti svarstant įvairius klausimus; Sprendžiamojo balso teisė. Kiekvieno parlamentaro balsas turi vienodą svorį. Balsavimuose parlamentarai stengiasi dalyvauti. Tokį aktyvumą lemia jų partinė priklausomybė. Parlamentarai finansuojami iš partijų, todėl jie ir paklūsta partinei drausmei.

o o o Parlamentarai turi tam tikrų privilegijų. Svarbiausios jų: Imunitetas; Indemnitetas.

o Imunitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri reiškia parlamentaro asmens neliečiamybę. Įstatymais nustatoma, kad parlamento narys negali būti suimamas, sulaikomas be parlamento sutikimo. Be parlamento leidimo negali parlamentarui iškelti ir baudžiamosios bylos. Parlamento sesijų pertraukų metu tokį sutikimą gali duoti prezidentas, vyriausybė. Išimtis daroma tik tuomet, kai parlamentaras sulaikomas nusikaltimo vietoje (nužudžius, panaudojus ginklą). Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo vis tiek reikia kreiptis į parlamentą. Imunitetas siejamas su būtinumu apsaugoti parlamentarą nuo persekiojimų, dėl politinių pažiūrų, bandymų paveikti jį iš šalies. Tokia grėsmė gali kilti opozicijos nariams. Lyginant su pozicija, opozicija yra mažuma, su kuria kartais bandoma susidoroti įvairiais būdais. Tai tam tikra parlamentaro veiklos garantija.

Indemnitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri turi dvejopą reikšmę: o Draudimas persekioti parlamentarą už jo kalbas, pasakytas parlamente; o Draudimas persekioti parlamentarą už jo balsavimą. Indemnitetas sudaro prielaidą parlamentarui laisvai veikti, vykdyti savo įgaliojimus. Kartais indemnitetas suprantamas kaip draudimas kaltinti asmenį turimų įgaliojimų metu, t. y. kol dirba parlamente. Tačiau kai kuriose valstybėse draudžiama kaltinti ir buvusį parlamento narį, už jo anksčiau pasakytas kalbas ar mintis.

o Indemnitetas kartais suprantamas kaip teisė gauti išlaikymą, turėti veiklos finansavimą.

Laisvojo mandato koncepcija o reiškia, kad parlamentaras traktuojamas kaip tautos atstovas, vykdantis tautos jam pavestus įgaliojimus. Todėl parlamentaro negalima varžyti jokiais nurodymais, įpareigojimais. Parlamentaras iš esmės yra laisvas. Savo veikloje vadovaujasi sąžine. Kartais šis principas įtvirtinamas konstitucinėse normose. Pvz. Vokietijoje Bundestago narys yra visos liaudies atstovas.

Imperatyvinis mandatas – laisvo mandato priešybė. Pagrindiniai imperatyvinio mandato požymiai: o Deputato atskaitingumas rinkėjams; o Rinkėjų priesakai – tam tikri nurodymai, kuriuos deputatai gaudavo iš rinkėjų rinkimų metu; o Galimybė atšaukti išrinktus deputatus – deputatų atšaukimo teisė. Nors šis elementas skamba gana grėsmingai, praktikuojamas jis būdavo labai retai. Su demokratijos samprata turi būti siejamas laisvasis mandatas. Pripažįstant laisvojo mandato prioritetą prieš imperatyvinį mandatą, esant laisvajam mandatui parlamentaras susitinka su rinkėjais, informuoja juo apie darbą. Tai daroma siekiant išlaikyti savo elektoratą /parlamentaras renkamas vienai kadencijai, jei nori būti išrinktas dar vienai – turi palaikyti bendravimą su žmonėmis/.

Parlamentaro įgaliojimų pasibaigimas o o o Parlamento įgaliojimų laiko (kadencijos) pasibaigimas. Tai būdinga prezidentinėms respublikoms, dualistinėms monarchijoms. Kai baigiasi parlamento įgaliojimai, pasibaigia ir parlamentarų įgaliojimai. Kai tie patys parlamentarai išrenkami vėl – prasideda naujas mandatas. Parlamento paleidimas anksčiau laiko. Parlamentaro įgaliojimai nutrūksta tuomet, kai naujai išrinktas parlamentas susirenka į primą posėdį. Parlamentaro mirtis. Mandato pripažinimas negaliojančiu. VRK ar teismas pripažįsta rinkimus neteisėtais, o tai yra pagrindas atimti mandatą. Mandato atėmimas apkaltos proceso tvarka /atima teismas arba parlamentas/. Pagrindas atimti mandatą – nusikaltimo padarymas, priesaikos sulaužymas; Parlamentaro atsistatydinimas ar atsisakymas mandato.