INFORMACIJOS POVEIKIS VAIKO PAINTINEI IR EMOCINEI RAIDAI Raminta

INFORMACIJOS POVEIKIS VAIKO PAŽINTINEI IR EMOCINEI RAIDAI Raminta Radzevičiūtė- Porutienė Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė 2016 m.

Vaikystė – tai pats svarbiausias amžius asmenybės savikūroje, todėl ypatingai svarbu užtikrinti įmanomai geriausią ir saugiausią vystymosi aplinką arba informaciją, atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas tik egzistuoja, ką tik įmanoma pajusti pojūčiais ir suvokti yra informacija. Svarbu suprasti ir įvertinti tai, kad vaiką pasiekianti informacija ne tik plėtos jo akiratį, lavins pažinimo procesus, bet ir nulems jo vertybes, tikslus, elgesį. Nuo informacijos kiekio ir kokybės priklausys bendras žmogaus išsivystymo lygis.

Vaikas gimsta smegenyse turėdamas visus neuronus, bet stokoja tarpneuroninių ryšių arba jungčių. Pirmųjų trijų gyvenimo metų patyrimas apspręs kiek ryšių ar jungčių bus sudaryta jo smegenyse. Kiekvienas skaitymo epizodas, žaidimas, lopšinė sustiprina arba sudaro vis naujas jungtis. Šie ryšiai negalės taip paprastai susidaryti vėliau, t. y. vėliau nebus taip lengva įvaldyti daugelio būtinų įgūdžių. Trejų metų vaikas turi dvigubai daugiau tarpneuroninių ryšių nei suaugęs žmogus. Kadangi mes visą gyvenimą vis turime mokytis naujų dalykų ir mūsų smegenys turi būti pasirengę sudaryti naujus ryšius, sulaukus dešimties metų mūsų smegenys eliminuoja ryšius bei jungtis, kurios nebuvo panaudotos, taip apsunkindamos vėlesnį socialinį, intelektinį ir emocinį vystymąsi.

Kūdikiams reikia stimuliuojančios informacinės aplinkos: žaidimų, istorijų pasakojimo irt. t. Kas dieną kūdikio girdimų žodžių skaičius yra vienas svarbiausių veiksnių nulemiančių vėlesnę inteligenciją, sėkmingą mokymosi mokykloje ir socialinę kompetenciją.

Aktyvus informacijos paieškos procesas prasideda nuo pat žmogaus gimimo. Nuo pat kūdikio gimimo jo suvokimo sistemos vystosi taip, kad užtikrintų jam tiesioginį sąlytį su realybe ir galimybę gauti būtiną vystymuisi informaciją. (Jau 6 – 21 dienos naujagimiai geba reaguoti į vizualinę informaciją. ). Net skaitymo ir rašytinės kalbos mokymosi pradžia slypi kūdikystėje ir kūdikiui pateikiamoje informacijoje (Y. H. Goodman, K. F. Whitmore). Vaikas nuo mažumės turi matyti rašančius ir skaitančius tėvus, nes jų demonstruojami rašymo ir skaitymo modeliai – efektyvūs naujos informacijos vaikui perteikėjai, jo veiklos skatintojai. Norint išauginti sveiką ir laimingą bei gabų vaiką, reikia jam suteikti teigiamą emocinę, fizinę ir protinę patirtį – kuo daugiau kalbėtis, skaityti ir dainuoti, t. y. suteikti kuo daugiau kūdikio vystymuisi būtinos informacijos.

Informacinis badas bet kuriame amžiaus tarpsnyje yra žalingas, daro didžiulį neigiamą poveikį žmogaus vystymuisi, net pagrindinių organų brendimas žmoguje yra stabdomas kokios nors informacijos stokos.

Šiandienos informacinėje visuomenėje – informacijos badas negresia nei viename amžiaus tarpsnyje. Galime diskutuoti tik apie informacijos perteklių ir kokybę. Informacijos srautą pasiekiantį vaiką iki vėlyvojo ikimokyklinio amžiaus reguliuoja suaugusieji – vaiko tėvai, globėjai, ikimokyklinių įstaigų pedagogai – taip užtikrindami tinkamą pasaulio sampratos formavimąsi. Nuo vėlyvojo ikimokyklinio amžiaus pasaulio sampratą, be šeimos ir bendraamžių ima formuoti informacija patenkanti iš televizijos, radijo, kompiuterio, namuose esančių knygų.

n n n Nuo vėlyvojo ikimokyklinio amžiaus pasaulio sampratą, be šeimos ir bendraamžių ima formuoti informacija patenkanti iš televizijos, radijo, kompiuterio, namuose esančių knygų. Televizija užlieja vaikus didžiuliu informacijos srautu, todėl neatsitiktinai medikai tiek daug dėmesio skiria vaikų sveikatos sutrikimams, susijusiems su nuovargiu. Tyrimų duomenimis per dieną įvairias TV laidas 4 val. ir daugiau žiūri net 25% vaikų. Ikimokyklinukai ekrane stebimus vaizdus laiko realiais. Jie dažniausiai nepriima ne jų amžiui skirtos informacijos arba labai savitai ją interpretuoja. Iš kitos pusės vaikai yra labai įtaigūs ir nekritiški gaunamai informacijai. Jiems sunku ilgiau kaip pusvalandį išlaikyti dėmesį, tačiau jei vaizdai vis dėl to prikausto jų dėmesį, tai jau tampa šio amžiaus vaikams neadekvačiu užsiėmimu. Vienintelė galima vaiko reakcija į neadekvačią situaciją yra baimė.

Vokietijos pedagogų nuomone, daugiausia vaikų televizijos laidas žiūri kasdien ir gautos gausios informacijos neįstengia apdoroti. Pastebėta vis dažnėjanti vaikų reakcija į TV informacijos srautą – baisūs sapnai ir baimė būti namuose vienam. JAV Harvardo universitete atlikti tyrimai atskleidė, kad vaikų, daug laiko praleidžiančių prie televizoriaus ekrano, būna prasčiau išlavintas loginis mąstymas ir skurdesnė vaizduotė, nekalbant jau apie grynai vartotojišką pasyvų požiūrį į informaciją.

Įvairiais eksperimentais iki šiol vis tiriamas neigiamas masinio informavimo priemonių poveikis vaikams bei jaunimui, siekiant vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar jis skatina vaikų ir jaunimo agresyvumą ir nusikalstamumą. Šių tyrimų metodologijoje keliamos ir tikrinamos kelios hipotezės: pirma – „žiūrint į pavaizduotą smurtą skatinamas agresyvus elgesys“; antra – „iš smurto epizodo veikėjo yra išmokstamas-perimamas smurtinis elgesys“; trečia – „fantazijoje arba stebėjimo metu išgyventa agresija sulaiko jos realų prasiveržimą“ ir ketvirta – „dažnai matydamas prievartą žmogus „atbunka“ ir tampa nejautrus kitų žmonių skriaudoms bei skausmui“. Dešimtmečiais atliekami tyrimai atskleidė, kad interaktyvioje aplinkoje demonstruojamas smurtas gali didinti jį stebinčiųjų agresiją.

Tyrimų duomenimis, stebėję smurtą vaikai: tampa mažiau jautrūs kitų žmonių skausmui ir kančioms; aplinką suvokia kaip bauginančią ir priešišką; yra labiau linkę kitų atžvilgiu pasielgti agresyviai. Tyrimo „Nepilnamečių justicijos įvaizdis Lietuvoje“ išvadose teigiama, kad nuolat ekrane matomas smurtas stimuliuoja agresyvų vaikų elgesį, skatina spręsti problemas jėga, sukelia baimę (nes formuojamas grėsmingos aplinkos įvaizdis) ir ugdo vaikų nejautrumą bei abejingumą smurtui.

Dar didesnę žalą, tyrėjų nuomone, daro smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai, nes jie yra interaktyvūs, ilgiau užsitęsia laike ir reikalauja susitapatinti su agresyviu žaidimo herojumi. Smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai yra itin patrauklūs ir interaktyvūs, juose yra apdovanojama už smurtinį elgesį, juos žaisdami vaikai turi vis kartoti ir kartoti smurtinius veiksmus. Taip pat svarbu pažymėti, kad veikla ir kartojimas – viena pagrindinių gero išmokimo sąlygų, todėl galima teigti, kad kompiuteriniai žaidimai yra puikūs virtualūs mokytojai. Net 35% 7 – 10 metų vaikų kompiuteriniams žaidimams per dieną skiria daugiau nei 2 valandas, šį limitą peržengia 24% 11 -14 metų ir 10% 15 -18 metų paauglių.

Tačiau šiuolaikinės informacinės technologijos, įgalinančios beribį informacijos prieinamumą, yra ne tik galimybių, bet ir grėsmių šaltinis, ypač nei gyvenimo patirties, nei interneto vartojimo įgūdžių neturinčiam vaikui, kuris, deja, šiandien ir yra didžiausias ir potencialiausias interneto vartotojas. Pirmiausia, į virtualią aplinką „pabėgti“ linkę vaikai rizikuoja joje ilgam „įstrigti“, kompiuteris atveria ne tik naujas galimybes – akimirksniu galima susisiekti su žmogumi iš kito kontinento – bet ir vis dažniau pakeičia realų gyvenimą, tiesioginį bendravimą su draugais ir artimaisiais. Vis dažniau sutinkame tokius vaikų bei jaunimo elgesio ir emocijų sutrikimus, kaip priklausomybė nuo interneto, t. y. priklausomybė nuo informacijos. Tyrimai rodo, kad interneto vartotojai daug mažiau laiko praleidžia su žmonėmis, dažniau turi mokymosi sunkumų, jiems sutrinka miegas, mityba, dažniau skundžiamasi įvairiais skausmais. Aktyviems interneto vartotojams dažniau išsivysto depresijos, socialinės fobijos ir kitos priklausomybės.

n n n Visiems vaikams neatsižvelgiant į amžių, reikalinga apsauga nuo žalingo informacijos turinio. Tokią veiksmingą apsaugą gali suteikti suaugę vaikų šeimų nariai, mokytojai ir bibliotekininkai. Padedantis, pamokantis suaugusiojo asmens dalyvavimas iki minimumo sumažina netinkamos informacijos žalą, net ir smurto stebėjimą bei smurtinius žaidimus paversdamas mokomąja medžiaga bei priemone tinkamo elgesio būdų ugdymui

n n Dar vienas svarbus uždavinys, siekiant, kad informacijos srautas tarnautų vaiko vystymuisi, o ne jį žlugdytų – išmokyti vaiką kritiškai vertinti įvairiausią viešai skelbiamą informaciją. Svarbiausias šiandienos ugdytojų tikslas – ne tik sukurti informacinę visuomenę, bet ir išmokyti visuomenę, o ypač vaikus ir jaunimą, tapti informacine.