TAUTOSAKA Tautosaka kitaip folkloras angl folklore kultrins informacijos

TAUTOSAKA Tautosaka, kitaip – folkloras (angl. folklore) – kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir pan. , o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Tautosakos mokslo tikslai Ø tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, Ø išaiškinti kūrinių sąrangos ypatumus, Ø atskleisti meninio teksto organizavimo principus, Ø parodyti ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Tautosakos istorija Daugelyje Europos kraštų tautosaka imta domėtis nuo romantizmo laikų (XVIII a. gale) Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. Vieni pirmųjų tautosaką istorijos teorijų kūrimui panaudojo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Simonas Daukantas, vėliau – Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Tautosakos tyrimai šiandien Lietuvos mokslų sistemoje tautosakos mokslas yra filologijos mokslo šaka, nes yra artimas literatūros mokslui – abu tiria žodžio meną, vienas – sakytinį, kitas – rašytinį. Nemažai literatūros mokslininkų yra tyrinėję ir tautosaką. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Šiuo metu tautosaka tyrinėjama keliose šalies institucijose. Pagrindinis mokslinio tautosakinio darbo centras yra 1990 m. padalijus Lietuvių kalbos ir literatūros institutą suformuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kuriame veikia mitologijos, etnomuzikologijos ir archyvinės medžiagos skyriai. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Pasakojamosios tautosakos žanrai � Pasakos � � � Gyvūninės pasakos Stebuklinės pasakos Pasakos-legendos Buitinės pasakos Melų pasakos Pasakos be galo � Pasakėčios � Sakmės � Etiologinės sakmės � Mitologinės sakmės � Padavimai � Pasakojimai Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Smulkiosios tautosakos žanrai � Anekdotai � Oracijos ir tostai � Patarlės ir priežodžiai � Mįslės � Užkalbėjimai � Maldelės � Būrimai � Tikėjimai � Keiksmai � Garsų pamėgdžiojimai � Greitakalbės � Skaičiuotės � Erzinimai � Trumpieji pasakymai – parodijos Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė

Dainuojamosios tautosakos žanrai � Sutartinės � Kalendorinių apeigų dainos � Raudos � Dainos � � � � � Darbo dainos Vestuvių dainos Vaišių dainos Vaikų dainos Karinės-istorinės dainos Šeimos dainos Jaunimo dainos Meilės dainos Romansai Baladės � Šokiai, rateliai, žaidimai Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė � Laidotuvių raudos � Vestuvių raudos � Buitinės raudos

Išvados Raštas pakeičia sakytinės kūrybos gyvavimo būdą, priartina ją prie literatūros. Rašytojai iš tautosakos mokėsi taiklios žodžio vartosenos, justi jo grožį, kurti realistinį vaizdą, išraiškos meistriškumo. . . Literatūra, besiformuodama kaip atskira dvasinės žmogaus veiklos sritis, negali nesinaudoti tais žodžio meno pasiekimais, kuriuos yra sukaupusi liaudis. Paruošė mokytoja Rasa Kolesnikovienė