Gamtos vaizdai Kristijono Donelaičio „Metuose“ Gintarė Palepšytė Taujėnų gimnazija
Gamta — amžinas laiko ratas Gamta senovės žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Taujėnų gimnazija
Pagal metų laikus poema „Metai“ suskirstyta į 4 dalis: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos Taujėnų gimnazija rūpesčiai“.
Pasaulio centras — saulė Neatsitiktinai „Metai“ pradedami saulės iškilimu, gyvybės budinimu ir baigiami jos pasitraukimu, užleidžiant vietą šalčiui. Taujėnų gimnazija
Saulė – gamtos judintoja Poema pradedama žodžiais: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Taujėnų gimnazija
Ruduo parodomas būro akimis: Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. Taujėnų gimnazija
Gamta — gyvenimo mokytoja Pasakojimas Todėl apie gandrus moko tvarkingumo: tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai. Taujėnų gimnazija
Gamta — gyvenimo mokytoja Pasakojimas Ak! apie lakštingalą moko kuklumo: Kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška. Taujėnų gimnazija
Žmogus – gamtos dalis Gamta gyvena pagal Dievo nustatytą tvarką ir žmogus turi prie jos prisitaikyti. Taujėnų gimnazija