XX amiaus I puss usienio literatros apvalga II

XX amžiaus I pusės užsienio literatūros apžvalga II dalis (kiti žymūs rašytojai) Parengė Rita Karpavičienė, Panevėžio r. Raguvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Džonas Steinbekas vienas reikšmingiausiųjų XX a. pirmosios pusės amerikiečių rašytojų. John Ernest Steinbeck 1902– 1968 1962 metais apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu”.

Dž. Steinbeko, kaip ir daugelio jo amžininkų, kūryba giliai nagrinėja žmogaus prigimtį, bet pernelyg nenuklysta į filosofinius apmąstymus, o tiria eilinių, mažų žmogelių jausenas ir elgesį tikroviškomis ir dažnai sudėtingomis aplinkybėmis - skurde, karo ir Didžiosios depresijos varguose, netektyse, netikrume dėl ateities ir moralinėse dilemose.

Rašytojo kapas gimtajame Saline, JAV. Paminklas Monterėjuje.

Žinomiausi kūriniai Novelės: l l l l „Ilgas slėnis“ (1938). Apysakos: „Tortiljų kvartalas” (1935), „Pelės ir žmonės“ (1937), „Perlas” (1947). Romanai: „Rūstybės kekės“ (1939), „Mėnulis nusileido” (1942), „Mūsų nerimo žiema“ (1961).

Viljamas Folkneris vienas įžymiausių JAV rašytojų. 1949 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija „už vertingą ir savitą meninį indėlį į naująjį amerikiečių romaną”. William Faulkner 1897– 1962

„Jei mano knygose yra viena tema, tai ją galima pava- dinti tikėjimu žmogumi, jo sugebėjimu ištverti, nugalėti aplinkybes ir savo likimą”, - sakė V. Folkneris. Rašytojas vadinamas drąsiu, nepailstančiu eksperimentatoriumi. Jis ieškojo naujų žmogaus vidinio pasaulio išraiškos būdų, naujų romano formų, naujai perteikė laiko tėkmės suvokimą. Žmogus, asmenybė, individas buvo V. Folknerio tyrimo objektas. Žmogus ir istorija, žmogaus ir laiko santykis, žmogus ir gamta, žmonių susvetimėjimo, gyvenimo prasmės, pasirinkimo, moralinės atsakomybės, mirties klausimai – pagrindinės V. Folknerio kūrybos temos.

Kūryba „Viljamo Folknerio novelių rinktinė” (1950). Romanai: l „Atpildas kareiviui” (1926), l „Moskitai” (1927), l „Triukšmas ir įniršis“ (1929), l „Sartoriai” (I-ma ciklo kn. - 1929), l „Kai aš gulėjau mirties patale” (1930), l „Rugpjūčio šviesa” (1932), l „Pilonas” (1935), l „Absalomai, Absalomai!” (1936), l „Nuženk, Moze” (1942), l „Palaikų išniekintojas” (1948), l „Nenugalėti” (1954), l „Parabolė” (1954), l „Rekviem vienuolei” (1951), l Trilogija: „Kaimelis” (1940), „Miestas” (1957), „Rūmai” (1959). l

Rašytojo kapas Oksfordo St. Peter's kapinėse. Rašytojo statula Oksforde.

Francas Kafka vienas žymiausių ir įtakingiausių XX a. „katastrofinės literatūros“ rašytojų, austras, rašęs vokiečių kalba. Franz Kafka 1883– 1924

Nedaug tėra XX a. Vakarų Europos rašytojų, kurių kūryba būtų sukėlusi tiek ginčų ir diskusijų, kaip šio Prahos žydo, siurrealistine proza reiškusio modernaus žmogaus pasaulėjautą. Yra daug skirtingų Kafkos kūrybos interpretacijų, jis vadinamas pranašu, filosofu, „genialiu paranoiku“ ir daug kaip, tačiau galima teigti, kad jis yra tiesiog talentingas, įdomus ir labai savitas rašytojas, pelnytai užimantis garbingą vietą tarp pasaulio žinomiausių kūrėjų.

F. Kafka dėl savo keistų, painių ir sunkiai išaiškinamų kūrinių pelnė labai prieštaringo rašytojo vardą, tačiau dabar, kai žmonėms nusibodo kasdienė rutina, jis yra tiesiog garbinamas. Tad neišsigąskite, jei perskaitęs knygą, pasijusite tarsi nieko nesupratęs, bet susidomėjęs, nes, kaip rašė A. Kamiu: „Visas Kafkos menas glūdi gebėjime priversti skaitytoją perskaityti kūrinį iš naujo”.

Populiariausi kūriniai l l l Romanai: „Procesas” (1925), „Pilis” (1926), „Amerika” (1927), Novelės: „Apmąstymai”(1913), „Kūrikas” (1913), „Metamorfozė” (1912), „Nuosprendis” (1912), „Pataisos darbų kolonijoje” (1914), „Šakalai ir arabai” (1917), „Kaimo gydytojas” (1919), „Bado meistras” (1922), „Laiškas tėvui”.

Paminklas rašytojui Prahoje. Kapas Prahos Strašnico žydų kapinėse.

Oldas Hakslisromanistas ir eseistas, vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, kritikų vadinamas anglų intelektinio romano tėvu. Aldous Leonard Huxley 1894– 1963

O. Hakslis abejojo žmonijos socialinės raidos pažanga, reiškė susirūpinimą tuo, kad nūdienė visuomenė ima priminti pramonės reikmėms tarnaujantį, darbo ir poilsio ciklui užprogramuotą automatą. Kartu rašytojas buvo nepakantus bet kokiems mėginimams prievartiniu būdu taikyti „visuotinės laimės” receptus, kritikavo totalitarinius režimus, kurie jam atrodė laukiniai, plebėjiški, stokojantys dieviškosios kūrybiškumo kibirkšties.

Kūryba l l l Romanai: „Geltonasis Kroumas” (1921), „Juokdarių šokis” (1923), „Tie išdžiūvę lapai” (1925), „Kontrapunktas” (1928), „Puikus naujas pasaulis” (1931), „Neregys Gazoje” (1936), „Po daugelio metų miršta gulbė” (1944), „Sala” (1962). Eseistika: „Peržvelgiant puikų naują pasaulį” (1958 ), „Suvokimo durys” (1954), „Dangus ir pragaras” (1956), „Londono velniai” (1952).

Džonas Golsvortis anglų prozininkas, poetas ir dramaturgas. 1932 m. rašytojui paskirta Nobelio premija „už subtilų pasakojimo meną, tobuliausiai atskleistą romane „Forsaitų saga”. John Galsworthy 1867– 1933

Reikšmingiausiu Dž. Golsvorčio kūriniu, amžiaus romanu laikoma epinė epopėja apie Forsaitus. Trilogija sukėlė pasaulyje susižavėjimo bangą. Joje rašytojas pasakoja trijų kartų buržuazinės šeimos „paprastą istoriją”.

Geriausi kūriniai Romanai: l „Fariziejų sala” (1904), l „Patricijai” (1911), l „Tamsioji gėlė” (1913). Trilogija apie Forsaitus: l „Forsaitų saga” (1906 -1922), „Šiuolaikinė komedija” (1924 -1929) ir „Skyriaus pabaiga” (1931 -1935). Pjesės: l „Sidabro dėžutė” (1906), l „Kova” (1909), l „Teisingumas” (1910), l „Trumpalaikė svajonė” (1911), l „Vyresnysis sūnus” (1912), l „Prastuolis” (1912).

Džeimsas Džoisas vienas įtakingiausių XX amžiuje airių rašytojas ir poetas, be kurio neįsivaizduojama pasaulio literatūra. Jis vadinamas „šiuolaikinio modernizmo tėvu”, „moderniojo epo kūrėju”, „XX amžiaus romano reformatoriumi”, „genialiu stilistu”. James Joyce 1882– 1941

Dž. Džoisas rašė tik apie Airiją, su šiurkštoku lyriniu humoru, kuriuo garsėjo airių tradicija. Dublinas ir dubliniečiai jo kūryboje tampa žmogaus, žmonijos modeliu. Rašytojas karčiai kaltina susnūdusius, sustabarėjusius miesčionis. Garsusis sąmonės srauto metodu parašytas romanas „Ulisas“ 2001 -aisiais World Librarian Board sprendimu išrinktas „žymiausiu XX a. romanu“. Jame autorius atskleidžia pagrindinius savo laikų žmogaus fizinio, dvasinio, moralinio, mokslinio bei religinio gyvenimo aspektus, savotiškai atkartodamas, mėgdžiodamas ir parodijuodamas „Odisėjos” herojų paveikslus, jų nuotykius, patirtį, epizodų stilių.

Kūryba Trumpų apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ (1914), Romanai: • „Menininko jaunų dienų portretas“ (1916), • „Ulisas“ (1922), • „Finegano pabudimas“ (1939).

Rašytojo kapas Ženevos „Karalių kapinėse”. Paminklas Dubline.

Marselis Prustas – prancūzų rašytojas, vienas iš žymiausių modernistinio romano kūrėjų. Jis buvo sąmonės srauto literatūroje pradininkas, iš jo mokėsi Dž. Džoisas, V. Vulf ir kiti. Marcelle Proust 1871– 1922

Rašytojas išgarsėjo romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant”. Romanuose yra M. Prusto vaikystės detalių, aristokratiško gyvenimo aprašymų, gandų, vaizduojamas uždaras paties rašytojo pasaulis. Epopėja „Prarasto laiko beieškant“ – pirmiausia kūrinys apie pašaukimą, istorija žmogaus, galiausiai gimstančio literatūrai. Pasakojama „sąmonės srauto” metodu. Įvykių, veiksmo maža, išorinis pasaulis perteikiamas per pagrindinio veikėjo išgyvenimus, atmintyje iškylančias netikėtas asociacijas.

Žymiausi kūriniai Romanai: „Prarasto laiko beieškant“ (7 romanų ciklas): l „Svano pusėje”, l „Jaunų žydinčių merginų šešėlyje“, l „Germantų pusė“, l „Sodoma ir Gomora”, l „Dingusi Albertina” ir kt.

Rašytojo kapas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.

Antuanas de Sent- Egziuperi prancūzų lakūnas ir rašytojas. „Yra tik viena vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi”. Šis posakis - lyg visos rašytojo kūrybos leitmotyvas - išreiškia jo folosofinę - moralinę mintį. Antoine de Saint- Exupéry 1900– 1944

Antuanas de Sent-Egziuperi užima ypatingą vietą XX a. literatūroje. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję. Kaip lakūnas ir rašytojas, jis labai savitai supranta mūsų dienų pasaulį. Jo kūryba - tai filosofinis ir kartu be galo intymus, nuoširdus pokalbis su skaitytoju apie opiausias žmogaus dvasinių vertybių ir buities problemas.

A. de Sent-Egziuperi literatūrinis palikimas aktualus daugeliu požiūrių. Rašytojas mokė ištvermės kasdieninio gyvenimo dalykuose, stengėsi paprastus žmogaus veiksmus paversti prasmingais, vertė ieškoti būties prasmės žmogaus veikloje ir aplinkoje, siūlė įsisąmoninti veiklos, draugystės reikalingumą visuomenėje, teigė, kad ir kasdienybėje yra tauraus didvyriškumo ir romantikos. Antuano de Sent-Egziuperi kūrybinis palikimas yra neišsenkamas dvasinės didybės, grožio ir poezijos lobynas, iš kurio dar ilgai semsimės jėgų ir įkvėpimo.

Populiariausi kūriniai Romanai: l l l „Paštas į pietus” (1929), „Naktinis skridimas” (1931), „Žemė žmonių planeta” (1939), „Karo lakūnas” (1942), „Mažasis princas” (1943), „Citadelė” (1936 -1944).

Paminklas Sent-Egziuperi su Mažuoju princu Lione. Paminklas Tulūzoje.

Romenas Rolanas prancūzų rašytojas, dramaturgas, muzikologas. 1915 m. gavo Nobelio premiją „už aukštą idealizmą kūryboje, užuojautą ir tiesos meilę vaizduojant įvairius žmonių tipus”. Romen Rolland 1866– 1944

Reikšmingiausiu kūriniu laikomas muzikinis romanas „Žanas Kristofas”. Viena iš svarbiausių romano problemų – dabarties meno paskirtis. Turinį sudaro didelio kompozitoriaus istorija. Rašytojas pažymi, kad herojaus prototipu jis pasirinko kompozitorių Bethoveną, tik perkėlė jį į savo epochą. Romane „Kola Brenjonas”, lyg pratęsdamas „Žaną Kristofą", rašytojas vėl kelia menininko likimo klausimą. R. Rolano supratimas, kad, norint apginti žmonijos kultūrą ir išvengti naujo karo, neužtenka abstraktaus humanizmo: už pažangą tenka kovoti, jei reikia, tai ir su ginklu rankose, atsispindėjo ir stambiausiame kūrinyje, daugiatomiame romane „Užburtoji siela”.

Populiariausi kūriniai l l l Romanai: „Žanas Kristofas” (1904 -1912), „Kola Brenjonas” (1919), „Užburtoji siela” (1922 -1933). R. Rolanas parašė seriją įžymių žmonių biografijų. Tai pasakojimai apie didelius meno, mokslo ir politikos žmones, savo valia, energija bei talentu nugalėjusius visas gyvenimo kliūtis ir nusipelniusius nemirtingumo. Jis parašė Bethoveno, Mikelandželo, Levo Tolstojaus, Mahatmos Gandžio biografijas. Rinko medžiagą apie M. K. Čiurlionį.

Tomas Manas vokiečių rašytojas ir kritikas, viena žymiausių XX a. I p. literatūrinio gyvenimo asmenybių. 1929 m. gavo Nobelio premiją „už didelį romaną „Budenbrokai”, kuris ilgainiui pelnė pripažinimą kaip vienas iš šiuolaikinės literatūros klasikinių kūrinių”. Thomas Mann 1875– 1955

Tomo Mano kūriniams būdingas tikslus tiek XX a. pradžios, tiek senovės gyvenimo detalių atvaizdavimas, įžvalgi ir subtili intelektualinė idėjų ir charakterių analizė, kiek ironiškas, atsiribojęs, tačiau persmelktas giliu tragizmo suvokimu žvilgsnis į pasaulį. Jo herojai, dažnai priklausantys vidurinei miestelėnų klasei, patenka į dvasinius konfliktus, kylančius tarp kūrybingo menininko, išskirtinio individo ir jį ribojančios miesčioniškos aplinkos.

Žinomiausi kūriniai Romanai: „Budenbrokai” (1901), l „Karališkoji didybė” (1909), l „Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimas” (1910), l „Užburtas kalnas” (1924), l „Juozapas ir jo broliai” (trilogija, 1927 -1943), l „Lota Veimare” (1939), l „Daktaras Faustas” (1947). Novelės: l „Tristanas” (1903), l „Tonio Kregeris” (1903), l „Mirtis Venecijoje” (1912). Drama l „Fiorenca” (1906). l

Tomo Mano muziejus Nidoje Šiuo metu vasarnamyje veikia Tomo Mano memorialinis muziejus, kuriame pagal išlikusius planus atkurta autentiška aplinka svetainėje, verandoje, darbo kambaryje, įrengta nauja ekspozicija, ir „Thomo Manno kultūros centras”. Muziejaus svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncertai, literatū 1929 -1930 m. Nidoje ant riniai susitikimai, Thomo Manno kultūros Uošvės kalno buvo pastatytas žvejo centro organizuojami tarptautiniai susitrobesį menantis namas, kuriame tikimai (konferencijos, seminarai), Tomo rašytojas su šeima praleido tris vasaras Mano menų festivalio renginiai. (1930 -1932).

Paminklas rašytojui Liubeke (Vokietija) ir kapas Kilchberge (Šveicarija).

Hermanas Hesė vokiečių rašytojas, intelektualinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras. Hermann Hesse 1877– 1962 1946 m. Nobelio premija paskirta „už jaudinančius kūrinius, kurie, vis drąsesni ir turtingesni, atiduoda pirmenybę klasikiniams humanizmo idealams ir puikiam stiliui”.

Svarbiausias rašytojo tikslas - parodyti žmonėms, kad jie patys turi eiti savuoju keliu ir ieškoti savo likimo. Vienas reikšmingiausių žmogaus išgyvenimų - vienatvės pajutimas. Rašytojo kūrybos problema yra vienišo žmogaus problema, bet, anot H. Hesės, per vienatvę žmogus suranda patį save, pajunta savo vidinį „aš“ ir daugiau nebesijaučia vienas. Jis supranta, kad jo vidinis „aš“ yra pati dvasia, pats Dievas.

Autoriaus veikėjai ieško išminties, laisvės, tikėjimo, meilės, tolerancijos, harmonijos ir vienybės. Šis ieškojimų kelias nėra lengvas ir reikalauja vidinės stiprybės. Savo knygose autorius koncentruojasi į atskiro individo vidinį pasaulį ir gilinasi į jo išgyvenimus. „Kiekvieno žmogaus istorija – svarbi, amžina, dieviška, todėl kiekvienas žmogus, kol nugyvena ir vykdo gamtos valią, yra nuostabus, kiekvienas – vertas dėmesio“ (H. Hesė).

Populiariausi kūriniai l l l „Peteris Kamencindas” (1904), „Gertrūda” (1910), „Roshaldė” (1914), „Knulpas” (1915), „Demianas” (1919), „Paskutinė Klingzoro vasara” (1920), „Sidharta” (1922), „Kurortininkas” (1925), „Stepių vilkas” (1927), „Narcizas ir Auksaburnis” (1930), „Stiklo karoliukų žaidimas” (1946).

Paminklas rašytojui gimtajame Kalve (Vokietija). Rašytojo kapas San Abbondio kapinėse.

Tekstai iš: www. skrynia. lt, www. rasyk. lt, www. moku. lt, G. Baužytės-Čepinskienės, M. A. Pavilionienės, M. Žvirgždo, E. Baliutavičiūtės, E. Kuosaitės, D. Judelevičiaus ir kitų autorių straipsnių.