Vytautas Maernis Vytautas Maernis Gim 1921 m birelio

Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis Gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime (Plungės rajone) Mirė 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje

Biografija Gyvendamas gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, Vytautas Mačernis užaugo ir sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių vienkiemis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios jis buvo labai prisirišęs. V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o paaugusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

1935 m. (14 -os m. ) V. Mačernis baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pats susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<. . . > Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <. . . > Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

1939 m. (18 -os m. ) baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunųjų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto teologijos- filosofijos fakultetą, kur studijavo anglų ir vokiečių kalbas, o po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė Sruogos teatro, Mykolaičio- Putino literatūros seminarus; žymių lietuvių filosofų (Sezemano, Maceinos, Girniaus) paskaitas. Skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų (V. Šekspyro, Edgaro Po), vokiečių (Nyčės, Rylkės) literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu. Ypač domėjosi Nyče- jo darbuose V. Mačernį traukė žmogaus dvasios didybės (antžmogio) idėjos.

Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, Mačerniui kilo grėsmė būti paimtam į nacių armiją, todėl 1943 m. vasarą grįžo į atokų Žemaitijos kaimelį, į gimtinę. Ten užsidaręs studijavo savarankiškai, intensyviai rašė poeziją. Taip pat jis čia skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis gyvenimą kartais prilygindavo darbui. “ramu ir džiaugsminga, ir malonu švęsti, bet tik tuomet, kai atliktas darbas. O kas sakytų gyvenimą esant tik “smagiai pagyventi”, tas pasirodytų nesubrendęs”. Jis laiko nešvaistė veltui, todėl išmoko net 7 kalbas, be galo daug skaitė, vertė, rašė ir planavo didelius kūrybos ciklus, studijavo filosofiją. Draugai poetą vertino kaip intelektualą ir tikrą “dvasios aristokratą”. Jis nebuvo išdidus ir pasipūtęs, savo žiniomis ir apsiskaitymu nesipuikavo, bet buvo įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau. Mokėjo ir pašmaikštauti, pajuokauti, atsipalaiduoti. . .

Vytautui Mačerniui tebuvo 23 metai. 1944 m. rudenį ketino pasitraukti iš Lietuvos. Tačiau 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė ir vienintelė tą dieną kritusio artilerijos sviedinio skeveldra.

Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys kaip įpratęs atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V. Kubilius, Kubilius tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai- vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn, kur ir palaidojo – vidury laukų, Tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose stebina iš žemės žvelgiančios AKMENINĖS VIZIJOS (Meistras – V. Raštikis). ►

Kūrybos bruožai Vytauto Mačernio poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Vytautas Mačernis visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas „Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.

Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys „Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“ (trečias pavasario sonetas). Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo. Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.

Vytauto Mačernio lyrinis žmogus Nuolatos ieško atsakymų į egzistencialistinius klausimus. Kankinasi, abejoja tačiau galiausiai vėl nušvinta. Ypač aukština dvasines vertybes.

Asmenybė Vytautas Mačernis nuolat troško tobulumo, buvo perfekcionistas. Siekė aukšto tikslo, jautė visuomeninę pareigą. Jis bandė sutelkti dėmesį į “vidujinį gyvenimą”, savęs pažinimą, sielos tobulinimą. Poetas sakosi pasaulyje nieko neturįs- tik viziją, niekas gyvenimo nepadaro tikrai vertingu- tik aukštosios akimirkos. Materialiojo, praktiškojo pasaulio taisyklės vargino V. Mačernį, tačiau istorinių prievartų metais jis sugebėjo atsiriboti nuo brutalios ir bauginančios aplinkos: “Savo sielą, alkaną kaip žvėrį/ Maitinu geriausiais žemės vaisiais: / Mokslu ir menu; tegu ji gėris/ Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais. ”(“Rudens sonetai”, 12). Šias eilutes poetas rašė 1943 m. , kuomet Lietuvą niokojo karas. Draugams jis sakė, jog nesvarbu, kokia armija ir kokie įvykiai, reikia gyventi savo pasaulyje, nieko ten neįsileisti. Tai įrodo, kokia nepalaužiama buvo šio poeto asmenybė.

V. Mačernis niekada neslydo gyvenimo paviršiumi. “. . . jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš nieko neparodysiu”. “Aš taip norėčiau viso atsikratyt ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin. ” Vytautas Mačernis visad išliks “jaunystės poetu”. Galbūt dėl to jo magiškas, kupinas paslapčių, pasaulis vis dar traukia. Poetas laikas tolsta nuo mūsų, tačiau Mačernio kūrybos neslegia metų našta. “Jo akys nors liūdnos, bet visad jaunos. . . ” [rašytoja Aldona Ruseckaitė]

Kūryba Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m. , paskutinį – 1944 m. spalio mėn. Rašė “Vizijas”, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti – „Vizijos“ (1939– 1942 m. ). ] Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“ ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių. Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“. Parašė filosofinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai vertė iš užsienio kalbų.

“Vizijos” "Vizijos" – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. „Vizijų“ ciklas sudarytas iš: įžangos, septynių regėjimų’ pabaigos. Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio įžanga.

“Įžanga” „Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis. Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga. Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas. Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis? kalvos? namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas. Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o joje projektuojama ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane. . . “ Taigi „Vizijos“ tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai. Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namų erdvėje, mąstantį ir prisimenantį.

“Pirmoji” Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia. . . “ ji suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas – vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos pabaigoje. Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą viziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį klaikiam“. Vizija kyla namuose. Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir artimoji erdvė, apšviesta vidur dienio salės. Frazė „Į saule degančius namus. . . “ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant šakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.

„Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba, kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm. . . “ jaukų namų aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų. Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais, / O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“. Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas, strazdų daina. Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuose girdi lietaus ošimą. Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“. Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro ryškų kontrastą paskutiniajai eilutei.

“Antroji” „Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė – kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jų svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptinga ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai. Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis, garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus, kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime / Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją sukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais.

Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis dvejopas. Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškoji galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį – miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“ parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą visiškai išblaško. Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai, šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl jis toks svarbus lyriniam subjektui? . . Matyt, todėl, kad negudri melodija išgaunama meldo vamzdeliu, - tai protėvių, praeities kartų palikimas. O piemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių, būdingų namams ir artimai erdvei.

“Trečioji” „Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo. Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos. Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena. Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.

Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo. Sodas – senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“ vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina. Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“. Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai – sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų. Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.

“Ketvirtoji” „Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjekto sielą, paukštis „meta šešėli“. Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir giedras. „Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina. Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog ši metafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais. ne vienas, geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šis tai skaudžiai išgyvenęs.

„Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „. . . lyg sapne matytos karalaitės pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas regi haliucinaciją. Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo gestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“. Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta (protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei, bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir leidžia pereiti į sapną. Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui. Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas išprovokuotas pasaulio.

“Penktoji” „Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o tiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta. Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje. Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė: bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva. Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbių kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai. Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą, kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų sielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą. Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų erdvės į pasaulį. Čia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių. Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas to padaryti sukelia kančią.

Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė, kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose. Ją sukelia apsvaigimas. IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa, neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti. Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai. Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. . . Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis, pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė „Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje, o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika, mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija, kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.

“Šeštoji” „Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos prieša. Praeities, senolė, namų erdvė reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsos karalystę. Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities prisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir skaisčios žvaigždės, virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdi kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų portretų. Kai kas mano, jog ši ištrauka neatsitiktinė V. Mačernis norėjo pabrėžti savo aristokratišką kilmę. Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi senolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Tai vienintelė vieta cikle, kur veikėjai bendrauja verbaline kalba, kitose vizijose „kalbasi“ gestais. Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų žiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „po didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis. Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja, apšviesta auksinių saulės spindulių, balta ir paslaptinga. Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į vaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaiko kėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbus ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „. . . kai tik paaugus, tuoj pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja karta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliai eina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus ir geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunam viskas atrodo šviesu ir gera.

Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose. Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakaras primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – valkatos dainą. Tačiau priešiška aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieško atsakymų knygose? . . Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijos pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visą šalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja vėliau, kaip pats lyrinis subjektas ja patvirtina: Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais nukelti Ir visą šalį po nauju dangum išvest. Labai didingas ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip tai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį, nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukos tema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats.

“Septintoji” „Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „ Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi ir antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žmonės“. Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“? . . Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė, rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas.

Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą. Kūryba juk yra nulemta Dievo. „Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais jis pasidalina didžiąją vertybę. Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parnešta kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji protėvių namai. „Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį – sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo.

“Pabaiga” „Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulio reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas protėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus. Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip pat klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“. Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“ žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasaulio tamsa.

Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos. Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, be skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimo saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „ sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“. Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis. Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio lediniai dužiai“. Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi didžiųjų aukštumų“. Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus – išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo. . .