VLINS Vlins ir mirusij gerbimo paproiai Vlins mirusij

VĖLINĖS

Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiais.

Visi Šventieji ir Vėlinės – gilias tradicijas turinčios katalikų šventės. 835 m. popiežius Grigalius IV nustatė Visų Šventųjų šventės datą – lapkričio 1 d. Per Visus Šventuosius prisimename tuos, kurie jau yra pas Viešpatį, Dangaus Karalystėje, o Vėlinės – visų mirusiųjų paminėjimo diena. Šios šventės neįsivaizduojamos be žvakių liepsnos. Lapkričio 1 d. šv. Mišiomis pradedama maldų už mirusiuosius oktava (aštuondienis). Tradiciškai jau lapkričio 1ąją po pietų arba vakare (Vėlinių išvakarėse) lankomi artimųjų kapai, puošiami gėlėmis ir uždegamos žvakutės, simbolizuojančios amžinąją šviesą, apšviečiančią palaidoto žmogaus amžinojo poilsio vietą. Daugelyje kapinių Visų Šventųjų dieną einamos procesijos, kurių metu kapai šlakstomi švęstu vandeniu, meldžiamasi. Švęstas vanduo – Bažnyčios užtarimo simbolis. Vėlinių diena, lapkričio 2 -oji, – tai užtarimo už mirusiuosius maldos, artimo meilės darbų ir labdaros diena. Šitaip stengiamasi užtarti visus tuos, kurie po mirties yra atsidūrę skaistykloje arba pragare. Užtarimo malda, kaip ir švęstas vanduo, turi prigesinti ir sumažinti kančios ugnį.

Nušvis kapai kapeliai chrizantemom, Žvakių liepsnelės per naktis neges. Ateina laikas, kai sustoję gedim Prie kryžiumi paženklinto akmens.

Žemė skaidrės, ir vėlei mielas veidas Mintyse kils prieš liūdinčias akis. Širdies malda jam baltu žiedu skleisis, Virpės blakstienose sustingęs ilgesys.

Gerai, kad lapkritis švelnia gėla sutinka, Tarytum sako — mes čia laikini, Įminsim savo mįslę kiekvienas neįmintą, Kurią nešiojamės su nerimu gyvi.

Gerai, kad Vėlinės, kad ima mus už rankos Ir veda prie kalvų, pušynų ir krantų, Kur ilsis protėviai, tėvai ir žmonės brangūs, Pabūt minutę šventą tyloje kartu.

Nušvis kapai kapeliai chrizantemom, Priklaups prie jų nuščiuvus Lietuva. Teilsis tie, kas amžinybę rado. Tebūna smiltis tėviškės lengva.

Tarp skausmo, ašarų, juokų Yra juk daug gyvenimo takų, Bet jie visi žmonių minias Į bendrą pilį nusives.

Ten kalnas juoduoja toli Ir medžiai kuždasi keli. . . Pasvirę kryžiai į šalis, Tai amžina bendra pilis. . .

Į pilį tą bendrais takais Ir mes keliausim su kitais, Nors nežinom nei mes, nei jie, Kuriam pirmiau reiks tart – „sudie“.

Užklojo lapai taką į tenai – iš kur negrįžtama, Kiekvienas laiptas vis žemyn, Kur vardą perskaitai gerai pažįstamą, Deja, dabar iškaltą akmeny.

Gėlių tiek daug, tiktai ruduo dosnesnis, Juoda žemelė šviečia jo rūbu, Žvelgi ir lyg daraisi pats ramesnis, Tikėdamas šiuo apklotu šiltu.

Kada esi aukštai, juk laiptų neskaičiuoji, Manai, kad skirta šimtas ir galbūt daugiau, Leki galvotrūkčiais, o kai staiga sustoji, Nustebęs pamatai, kad visa baigias jau.

Gerai, kai laiptuose išlieka ryškios pėdos, Ne, ne nuo batų purvinų, bet nuo darbų, Kuriuos minėt vaikaičiams bus ne gėda Ne tik per Vėlines tau tariamu žodžiu.

Nueinam laiptais – metais vis po vieną, Kaskart sustojame, kur jau kiti, Pavargę nuo gyvenimo smiltelėj miega, Palikę tau kaip niekad mylimi.

Ar tiktai šiandien galime praverti Duris į ten, kur dar tiktai kiti, Kur leista meilei liepsnele pleventi, Kur būsim laiko, žemės pašaukti?

Neperduosim žiedų, paliks jie šalti, Užges ir žvakių šildanti liepsna, Atleidę sau išsiskyrimo kaltę, Išėjusius paguoskime malda.

Tegul nelieka akmeniu širdy laukimas, Tikėkime Viltim, kad ji visiems gera. Ateiti ir išeiti — žmogaus likimas, Rankose Aukščiausiojo — kiekvieno valanda.

Pabuvom svečiuose, gėles padėjom Be iškilmingai sakomų kalbų. Ugnelės plaikstėsi, o mes stovėjom Su liūdesiu kaip vakaras tyliu.

Atgal tekėjo laiko upės, Likimai kilo iš bangų, Vieni žiedais gegužio supos, Kiti — rugpjūčio vainiku.

Atrodo, atvedė už rankos Kažkas visus tarsi vaikus, Kur žemėje ramybę randa Pavargęs nuo darbų žmogus.

Gal iš čionai taip pat nors lašą Namo ramybės parsiveš, Ir artimui dalelę mažą Gerumo dar gyvam nuneš.

Gerai, kad Vėlinės dar šaukia Pakilt širdim, dvasia aukščiau, Suprasti, kad iš mūsų laukia Gyventi santarvėj, doriau.

Sustosime prie slenksčio amžinųjų durų, Kurios atsiveria dažnai taip per anksti, Ir tik į nežinią, tik vieną kelią turi. . . Jį netikėtai peržengt žmonės pakviesti.

Tik būna metuos laikas, lapkričiui atėjus, Kada į jas malda pabelst gali, Pasiųst žinutę menką, rankom - žiburėlį, Jog jie lig šiolei tarp gyvų gyvi.

Nukloja žemę gėlės, užžiebtos ugnelės Ir vakaro tamsa nuplaukia į kraštus. Tikiu, kad net ir jiems, kurie anapus, gera. Jie iš savųjų klonių pažvelgia į mus.

Jauki ramybė, atmintis ir viltys, Kad nėr tamsos, tenai tikra šviesa, Gyvenimas – tik siauras laiko tiltas Iš žemiškos nakties visiems nueit į ją.

Ateina Vėlinės, ne baimės – meilės metas, Nors ir nuspalvintas skausmu, netektimi. Kapuos ilgai neges šviesios lempelės, žvakės, Ir matomi – nematomi vėl būsim taip arti.

Kada regi tamsoj žvakučių jūrą Per Vėlines - žvarbi naktis juodoji! Atrodo, lyg į mus staiga sužiūra Visi, kurių netekom, apraudojom. . .

Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas Su savo ydomis, klastom, pykčiu, Skolų nebegali grąžinti žmogui, Kuriam jau nebeliko paslapčių.

Atleiskit jūs, užbaigę žemės kelią, Kad, rūpesčių kasdienių prislėgti, Mes per retai aplankom šią vietelę, Kur būname prie jūsų taip arti,

Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą, Kad skaitome it knygą jūs mintis. . . Te užmiršimo nuosėdas išsklaido Ši atminimo ir rimties naktis!. .

Pabūkim apgaubti rimties, Kartodami maldos žodžius žvakių mirgėjime. Pajuskime artumą gyvasties ir netekties. Visi visi, kol dar anapus neišėjome. . .

Ne, neverkim, brangieji, prie Kapo, Ateity visi būsim drauge… Gyvastis, - Nežinia nūdien tapo, Rasos stingsta Gyvybės veide.

Dega žvakės vardan Atminimo, Ošia pušys kažkur netolies, Gelsvas lapas prie Daigo parimo, Prie žaliuojančio prado Vilties…

Už save atsakykime šiandien, Kad rytoj Atminimo verti Amžinybėn, Gimtojon Žemelėn, Nukeliautume Vėtrų Rimty.

Vėlės plazda virš degančių žvakių Kas ten žino, gal Gervėm pavirs? Kad nuo skliauto Šviesiųjų Padangių Kelią rodytų, telktų širdis.

Tad neverkim, brangieji, nereikia Juk tos rasos vis tiek nepadės Parymokime tykiai prie žvakių Amžinoji šviesa telydės…

Uždekime Vėlinių žvakę ir prisiminkime tuos, kurių jau nėra šalia.