Vilniaus universitetas DABARTIN KALBA morfonologija Reng doc dr

Vilniaus universitetas DABARTINĖ KALBA: morfonologija Rengė doc. dr. Vilma Zubaitienė vilma. zubaitiene@takas. lt 1

2 Morfonologijos objektas Morfonologija (morfema + fonologija) – mokslas, tiriantis morfemų fonologinę sandarą ir fonologinių elementų (fonemų bei prozodemų) kaitas morfemose. Lietuvių kalboje morfemos tipas lemia jos garsinę sudėtį. Viena fonema gali sudaryti tik įvardinę šaknį, pvz. , k-as, j-is. Daiktavardžių šaknis turi mažiausiai dvi fonemas; dažnia struktūra: CVC (priebalsis, priebalsis), pvz. , nam-as. Veiksmažodžių šaknis gali baigtis ir balsiu, pvz. , dė-ti.

3 Apofonija (balsių kaita) Neautomatinė balsių ir dvibalsių bei dvigarsių kaita žodžių daryboje ir veiksmažodžių asmenavimo sistemoje. Giminiškų žodžių šaknies balsių ar dvibalsių kitimas, skiriantis to paties žodžio formas (biro : byra) arba giminiškus žodžius (leisti : laida) KalbŽ 34. • KIEKYBINĖ BALSIŲ KAITA (nariai yra tos pačios artikuliacijos, tik skirtingo ilgumo (arba įtempimo) • KOKYBINĖ BALSIŲ KAITA (skirtingos artikuliacijos garsai)

4 KIEKYBINĖS BALSIŲ KAITOS • i: y (rišti – ryšys; kilti – kyla), • u: ū (sukti – posūkis, muša – mūšis) Rečiau: • i: ai (misti – maistas, rišti – raišioti) • i: ei (kisti – keistis) • i: ie (mišti – miešti) • u: uo (dubti – duobti; jukti – jaukti)

5 KIEKYBINĖS BALSIŲ KAITOS Kadangi kirčiuoti negalūniniai a, e yra pailgėję, o ilgieji e, a neseniai pavirtę į ė, ir o prie kiekybinės balsių kaitos šlyja a: o, e: ė, pvz. : • vagia – vogė, geria – gėrė.

6 KOKYBINĖS BALSIŲ KAITOS • • • e : a (seka – pasaka); e(R) : i(R) (slenka – slinko); ie (ei) : ai (vieši – vaišės, keisti – kaita); ie : y (žiedas – žydėti); au : ū (laužti – lūžti); uo : a-v (duoti – davė) ir kt.

7 Balsių kaitos eilės Balsiai ir dvibalsiai bei dvigarsiai, dalyvaujantys kaitose, sudaro balsių mikrosistemas – vadinamąsias balsių kaitos eiles. Lietuvių kalboje skiriamos Skiriamos 3 eilės: • a(e) eilė • i(ie) eilė • u(au) eilė

8 a(e) eilė Kaitaliojasi balsiai e : a : ė : o (: retai uo) : i (beveik visada šalia l, m, n, r) : y : u (retai) : ū, pvz. : • plečia : platus : plėtė : plotis : plito; • sveria : svaras : svėrė : svoris : sviro : svyruoti; • tveria : tvarus : tvėrė : tvora : tvirtas : tvyro; • kala : kulia : kūlė

9 i(ie) eilė Kaitaliojasi balsiai i : y : ie : ei : ai : ė-j (labai retai, dviejuose skiemenyse), pvz. : • snigti – snyguriuoti – sniegas – sneigėti – snaigė; • kisti – pokytis – keisti – pakaitalas • eiti – ėjo.

10 u (au) eilė Kaitaliojasi balsiai u : ū : au : a-v (dviejuose skiemenyse) : uo : o-v (dviejuose skiemenyse), pvz. : • justi – pajūtis – jausti; • dubti – dauba – duobė; • važiuoti – važiavo; • šauti – šovė.

11 Eilių mišimas Skirtingose eilėse pasikartojantys tie patys nariai sukelia vadinamąją analoginę balsių kaitą – eilių mišimą, pvz. : • plyšti – pleišėti – atplaiša (i eilė) – plėšti – pluoštas (a eilė) – plaušai (u eilė) • brėžti – bruožas (a eilė) – braižyti (i eilė).

12 Balsių kaita galūnėse Trumpieji balsiai prieš sangrąžinių veiksmažodžių ir įvardžiuotinių vardažodžių afiksus kaitaliuojasi su ilgaisiais, pvz. : [a] –> [o. ]: maža – mažoji; [a] –> [a. ]: maža – mažąją; [e] –> [ė]: nešame – nešamės [i] –> [ie]: maži – mažieji [u] –> [uo]: nešu – nešuosi [i] –> [y]: didis – didysis

13 Kiekybiniai balsių pakitimai • Dviskiemenėse būsimojo laiko 3 asmens formose ilgieji [i. ], [u. ] trumpinami, pvz. : lyti – lis, būti – bus, žūti – žus, džiūti – džius (išimtys: vyti –vys, siūti – siūs).

14 Kiekybiniai balsių pakitimai BK nesutrumpėja: • uždarųjų skiemenų y ir ū, pvz. : trūkti – trūks, plyšti – plyš; • daugiaskiemenių vksm. būsimojo laiko 3 asmens galūnė, pvz. : rašyti – rašys, matyti – matys.

15 Kokybiniai pakitimai • • Šaknies fonetinė sudėtis kinta dėl intarpo, pvz. : akti – anka – ako; tekti – tenka – teko; lipti – limpa – lipo (n prieš p, b virsta į m); Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu arba dvibalsiu, ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, v, pvz. : duoti – duoda – davė, dėti – deda – dėjo, būti – būna – buvo, pūti – pūva – puvo.

16 Kokybiniai pakitimai • Tarp uždarosios šaknies (su priebalsiu gale) balsio įsiterpia priesagos -st- ir -št, pvz. : gimti – gimsta – gimė dingti – dingsta – dingo mirti – miršta – mirė

Vilniaus universitetas DABARTINĖ KALBA: morfologija Rengė doc. dr. Vilma Zubaitienė vilma. zubaitiene@takas. lt 17

18 Morfologijos objektas • • • Morfologija – kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį (Paulauskienė 1994, 10). Morfologija – gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį (kaitybą, darybą) LKŽ 78. Morfologija tiria žodžių formas, jų tarpusavio santykius ir gramatines reikšmes DLKG.

19 Trys pagrindinės dalys • • • morfeminė žodžio sandara (morfemų apibrėžimas ir klasifikavimas); žodžių kaityba (kaitymo formų paradigmos, gramatinės kategorijos); žodžių daryba (darybos afiksų funkcijos, pamatinio žodžio ir darinio santykis, darybos būdai).

20 Morfema – mažiausias reikšminis kalbos vienetas. • Morfemų tipai: šakninės morfemos ir afiksai darybinės morfemos (sudaromi nauji žodžiai) ir kaitybinės morfemos (žodžiai kaitomi). •

21 Morfas – konkrečioje kalboje realizuojama morfema, arba konkreti morfemos išraiška žodyje, pvz. : Keliu ir kėliau. Šakninė morfema realizuojama dviem morfais kel- ir kėl. Morfai skiriasi fonetinėmis savybėmis.

22 Alomorfas, morfemos variantas • • Alomorfai – tokie morfai, kurie negali pakeisti vienas kito toje pačioje aplinkoje, pvz. : šakniniai morfai met-, meč- ir mes- veiksmažodžio mesti formose: metu (es. l. ), mečiau (būt. l. ) mesiu (būs. l. ) Morfai, galintys pakeisti vienas kitą toje pačioje aplinkoje vadinami morfemos variantais, plg. : vandenyje – vandeny, aunas – aunasi.

23 Žodžių kaitybos ir darybos sąvokos • • Žodžių daryba: keičiant morfeminę žodžio sudėtį – pridedant priešdėlį, priesagą ar ką nors atmetant – padaromas naujas žodis (kalnas – pakalnė, kalnelis, tarpukalnė); Žodžių kaityba: keičiant morfeminę sudėtį, padaroma nauja to paties žodžio forma, pvz. : namas, namo, namui ir pan.

24 Morfeminė analizė • • Žodžio skaidymas į smulkiausius reikšmę turinčius (dvipusius) vienetus – morfemas. Pirmiausia žodis suskaidomas į konkrečius vienetus, t. y. morfus. Toliau nustatoma, kokius abstrakčius kalbos vienetus, t. y. morfemas, jie realizuoja.

25 Žodžių sudėtis Pagal sudėtį žodžiai skirstomi į: • skaidžiuosius / skaidomus (turi daugiau nei vieną reikšminę dalį); • neskaidžiuosius / neskaidomus (neturi reikšminių dalių). Neskaidieji žodžiai panašūs į žodžio dalis, pvz. , priešdėlis, plg. : be gėdos – begėdis, prieš pietus – priešpiečiai, te sau dirba – tedirba sau.

26 Žodžių sudėtis, morfeminė analizė Morfemiškai neskaidomais vadinami tokie žodžiai, kuriuos sudaro viena morfema. Riba tarp morfemiškai skaidomo ir neskaidomo žodžio yra negriežta ir istoriškai gali kisti: • buvę skaidomi kamienai gali pasidaryti neskaidomais; • buvę neskaidomi kamienai – skaidomais.

27 Skaidusis/neskaidusis kamienas Skaidusis/ neskaidusis žodžio kamienas Žodžio kamienas laikytinas skaidomu (skaidžiuoju) tada, kai jo morfemos pasikartoja kituose kamienuose. Morfemiškai neskaidomais (neskaidžiais) laikomi tokie kamienai, kurių visos numatomos išskirti morfemos yra unikalios.

28 Morfeminis skaidumas V. Urbutis „Žodžių darybos teorijoje“ (2009: 165– 166) mini devynis kamieno morfeminio skaidumo laipsnius (einant nuo aiškiausio morfemų išskyrimo iki jų visiško neišskyrimo).

29 I morfeminio skaidumo laipsnis 1) kai išskiriama šaknis (ar apskritai pamatinis kamienas) kitur žinoma kaip savarankiškas kamienas, o išskiriamas afiksas kartojasi kituose žodžiuose, plg. alksn-yn-as – alksnis, pušynas;

30 II morfeminio skaidumo laipsnis 2) kai šaknis eina savarankišku kamienu, o afiksas nesikartoja, tačiau yra žinoma kitų tokios pat funkcijos afiksų, plg. berž-tv-a „beržynas“ – beržas, irštva.

31 III morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis neina savarankišku kamienu, tačiau analizuojamas žodis aiškiai pamatuotas, o afiksas pasikartoja, plg. vok-išk-as, -a – vokietis, lenkiškas, -a;

32 IV morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis savarankišku kamienu eina tik numanomame (potenciniame) pamatiniame žodyje, o afiksas kartojasi, plg. į-nik-ti – sunikti, įknibti;

33 V morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis neina savarankišku kamienu ir nė vienas ją turintis žodis nepamatuoja analizuojamojo, o afiksas kartojasi, plg. log-ik-a – logiškas, metodika;

34 VI morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis eina savarankišku kamienu, bet analizuojamasis žodis nepamatuotas, o afiksas (pasikartojantis ar individualus) neturi aiškios (kategorinės) funkcijos ar net atrodo visai bereikšmis, plg. lyd-ek-a – lydys;

35 VII morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis neina savarankišku kamienu ir nėra pamatavimo santykių, o afiksas (pasikartojantis ar individualus) neturi aiškios funkcijos, plg. put-el-is – putinas;

36 VIII morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis kitur visai nežinoma (išskyrus analizuojamojo žodžio galimus darinius), tačiau žodis semantiškai priklauso tą patį afiksą turinčių neabejotinai skaidomų žodžių grupei, plg. dilet-ant-as, -ė – debiutantas, -ė;

37 IX morfeminio skaidumo laipsnis kai šaknis kitur visai nežinoma, o tos pačios semantinės grupės nė vienas žodis, spėjamai esąs su tuo pačiu afiksu, nėra aiškiai skaidomas, plg. pastern-ok-as – burokas.

38 Neskaidūs kamienai Kartais morfemos gali sutapti su skaidžiųjų žodžių morfemomis, plg. : • Karvelis ir sūn-elis • Arbūzas ir pilv-ūzas • Arbata ir sveik-ata • Ridikas ir skund-ikas

39 Morfeminė žodžio sudėtis • • • Šaknis Priesaga Priešdėlis Galūnė Sangrąža Įvardžiavimo morfema (afiksas)

40 Morfeminė žodžio sudėtis. Šaknis • • Šaknis – tai pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prie kurios jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai. Gali susijungti su kita šaknimi (sudurtiniai žodžiai). Leksinė morfema. Jos turinys – leksinės žodžio reikšmės pagrindas. Bendroji giminiškų žodžių dalis, plg. : sen -ti, san-atvė, sen-umas ir pan.

41 Morfeminė žodžio sudėtis. Šaknis turi ir tai, • kas vieną žodį skiria nuo kito (leksinė reikšmė) ir tai, • kas bendra visai žodžių klasei (gramatinė reikšmė).

42 Morfeminė žodžio sudėtis. Afiksai. • • • Afiksai – žodžio dalys, kurios jungiasi prie šaknies ir keičia šaknies leksinę bei gramatinę reikšmę. (Žodžių) darybos afiksai – priešdėliai ir priesagos. Visada priklauso kamienui. (Žodžių) kaitybos, arba žodžių formų darybos, afiksai – galūnės.

43 PRIESAGOS • Priesagos – afiksai, einantys po šaknies. Mokyklinis apibrėžimas – žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės. • keičia šaknies reikšmę (daromi ne tik nauji žodžiai, bet ir žodžio formos, pvz. : geras – geresnis; eiti – eidamas); • parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis (plg. : -ėjas, -ykla – daiktavardžiai; -ingas, -ėtas, -uotas – būdvardžiai; -uoti, -ėti, -yti – veiksmažodžiai).

44 PRIEŠDĖLIAI Priešdėliai – afiksai, einantys prieš šaknį ir keičiantys jos reikšmę. Mokyklinis apibrėžimas: žodžio dalis, esanti prieš šaknį. • Nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai, pvz. : išeiti – išėjimas, išeiga. • Pagal kilmę siejami arba su prielinksniais, arba su dalelytėmis. •

45 PRIEŠDĖLIAI Iš priešdėlinių veiksmažodžių darant daiktavardžius, kinta kai kurių priešdėlių forma: • atitrūkti – atotrūkis • palinkti – polinkis • nulaužti – nuolauža • užlenkti – užuolanka.

46 GALŪNĖ • • Galūnė – kintamoji žodžio dalis, rodanti jų ryšį su kitais žodžiais. Galūnes turi kaitomi (linksniuojami žodžiai). Nekaitomi – neturi. Asmenuojamų žodžių asmens formose yra kamiengaliai, dirb-a, tik-i. Galūnių darybos atvejais darybos priemonės sutampa su kaitybos priemonėmis, pvz. : liūtas – liūtė.

47 Nelaikoma galūnėmis Žodžio gale yra ir nekintamų dalių, kurios laikomos priesagomis, o ne galūnėmis, plg. : • veiksmažodžių bendraties priesaga -ti; • prieveiksmių darybos priesagos -ai (geras – gerai), -yn (geras – geryn), -aip (kas – kaip), -ur (kas – kur), -ada (kas – kada).

48 KAMIENAS • • • Kamienas – žodžio dalis be galūnės. Kamienas gali būti lygus šakniai, pvz. : (sesuo, rasa) Kamieną gali sudaryti šaknis (2 šaknys) + žodžių darybos ir kaitybos afiksai (miškas – miškelis – pamiškė).

49 Sangrąžos dalelytė Darybinis (kamieno) afiksas, turintis kelias reikšmes: 1) veiksmas nukreiptas į patį atlikėją – praustis „prausti save“, 2) rodo, kad veiksmas vyksta atlikėjo naudai – pirktis „pirkti sau“, 3) suteikia tarpusavio veiksmo reikšmę – muštis „mušti vienam kitą“, 4) žymi savaimiškumą – kartojasi, skleidžiasi. Kilęs iš nekirčiuojamo sangrąžinio įvardžio galininko ir naudininko.

50 Įvardžiavimo afiksas • • • Kilęs iš įvardžių. Visada yra žodžio gale. Turi kintamąją galūnę. Mažasis, mažojo, mažajam, mažąjį. . . Įvardžiuotiniai gali būti tik būdvardžiai, reiškiantys kintamąją daikto ypatybę.

51 Gramatinė reikšmė • • • Gramatinė reikšmė – bendra žodžių, žodžio formų ir žodžių junginių reikšmė. Gramatinė reikšmė turi savo formaliąją raišką. Nuo leksinės reikšmės gramatinė reikšmė skiriasi abstrakcija ir motyvuotu ryšiu su forma.

52 Gramatinės kategorijos Gramatinių elementų sistema, kurios nariai tuo pačiu pagrindu skiria vienas kitą. Gali būti: • dvinarės gramatinės kategorijos (giminė, skaičius, rūšis) • trinarės gramatinės kategorijos (asmuo, laipsnis, nuosaka) • daugianarė yra linksnio kategorija.

53 Vardažodžių ir veiksmažodžių kategorijos Vardažodžių: • Giminė • Skaičius • Linksnis • Laipsnis • Apibrėžtumas Veiksmažodžių: Asmuo Skaičius Laikas Nuosaka Rūšis

54 KATEGORIJOS • • • Daiktavardžiams būdingos savarankiškos giminės, skaičiaus, linksnio kategorijos Būdvardžiams būdingos nesavarankiškos giminės, skaičiaus, linksnio kategorijos ir savarankiška apibrėžtumo kategorija. Veiksmažodžiams būdingos savarankiškos asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies kategorijas Prieveiksmiai turi laipsnio kategoriją Nekaitomos k. d. kategorijų neturi.

55 Kalbos dalys Pačios didžiausios žodžių klasės, vienijamos bendros gramatinės reikšmės, tą reikšmę atspindinčių formų ir reikšmę atitinkančių funkcijų sakinyje.

56 Žodžių klasifikavimas kalbos dalimis 11 kalbos dalių. Pagal atliekamą sakinyje f-ją: • savarankiškos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) • nesavarankiškos (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas).

57 Opozicija: kaitomos – nekaitomos Kaitomosioms kalbos dalims būdingos tam tikros gramatinės kategorijos, pvz. , daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas. Kaitomosios kalbos dalys yra visos anksčiau minėtos savarankiškos kalbos dalys, išskyrus prieveiksmį. Nekaitomosios kalbos dalys, pvz. , dalelytė, niekaip nekaitoma.

58 Savarankiškosios kalbos dalys • Nominatyvinės, arba įvardijamosios (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) – įvardija daiktus, ypatybes, skaičius, veiksmus bei jų pobūdį bei aplinkybes; • Deiktinės (įvardis, kai kurie prieveiksmiai) – nurodo daiktus arba ypatybes.

59 Nesavarankiškos kalbos dalys • Tarnybinės: dalelytė (suteikia žodžiams, dėmenims naujų modalinių bei ekspresinių atspalvių) prielinksnis (rodo linksnių santykį su kitais žodžiais); jungtukas (jungia žodžius bei sakinių dėmenis). • emocinės (jausminės) ir vaizdingosios (jaustukas, ištiktukas).

60 Daiktavardžio gramatinės kategorijos • • • Giminė – dvinarė gramatinė kategorija, tradiciškai tapatinama su lytimi. Skaičius – kategorija, rodanti daiktavardžiu įvardijamo turinio kiekybę – vieną arba daug daiktų. Linksnis – tai žodžio forma, rodanti jo vaidmenį žodžių junginyje ir sakinyje.

61 Daiktavardis kaitomas linksniais, skaičiais ir yra vyriškosios arba moteriškosios giminės. • konkretieji (tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir įvairių reiškinių pav. , pvz. , namas, brolis, naktis). Skaidomi smulkiau (pvz. , medžiagų pav. , kuopiniai dktv. Ir kt. ) • abstraktieji (abstrakčios sąvokos, veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai, pvz. , grožis, laimė, ėjimas, baimė, ramumas). Džns. nekaitomi skaičiais, ppr. vienaskaitiniai (išsk. vedybos, atostogos).

62 Abstraktieji daiktavardžiai Abstraktai gali konkretėti. Plg. dgs. ir vns. formų vartojimą: arimas – arimai, šviesa – šviesos. Veiksmažodžių abstraktai – veiksmų pavadinimai. Pamatiniu žodžiu eina veiksmažodžiai, plg. : davė – davimas. Vardažodžių abstraktai – ypatybių pavadinimai. Pamatiniu žodžiu eina džns. būdvardis, plg. : geras – gerumas.

63 Daiktavardis Kalbos dalis, reiškianti daiktą. • Bendriniai (reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą). • Tikriniai (reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų). Vardai ir pavardės gali būti kilę iš bendrinių, pvz. , Rasa, Eduardas Vilkas. Tikriniai gali virsti bendriniais, pvz. , amperas, fordas, niutonas, rentgenas, donžuanas.

64 Vienaskaitiniai/daugiskaitiniai daiktavardžiai • • Vienaskaitiniai. Dktv. , vartojami tik vns. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami (pvz. , duona, pienas, auksas, rojus) Daugiskaitiniai. Dktv. , vartojami tik dgs. , pvz. : lubos, žirklės, durys, miltai, taukai ir pan. Anksčiau buvo vartojamos daiktavardžių dviskaitos formos, pvz. , du vaiku, dvi ranki. Dabar dviskaitos formas išlaikė tik kai kurie skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai, pvz. , abu, dviem, mudu, einava.

65 Vyriškoji/moteriškoji giminė • • Daiktavardžiai turi tik 2 gimines, pvz. , namas (vyr. ), mama (mot. ). Daiktavardžiai su galūne -a gali būti tiek moteriškosios giminės, tiek vyriškosios giminės, pvz. : vėpla, nenuorama, kūtvėla. Džns. tai menkinamosios reikšmės daiktavardžiai.

66 Vyriškoji giminė Kartais moteriškosios giminės formą turi ir vyriškosios giminės daiktavardžiai, pvz. : dėdė, tėtė, viršila. Kad jie yra vyriškosios giminės, rodo su jais derinami vyriškosios giminės žodžiai: geras dėdė, puikus tėtė, griežtas viršila.

67 Substantiva comunia daiktavardžiai Tai daiktavardžiai, kurie turi vienos kurios nors morfologinės giminės formas, bet pagal neigiamas būdo ar išvaizdos ypatybes žymi abiejų lyčių asmenis, plg. : tas kvaiša, ta kvaiša.

68 Substantiva comunia daiktavardžiai Angliškoje literatūroje tokie daiktavardžiai vadinami hibridiniais (angl. hybrid nouns), įvairiose pasaulio kalbose jais vadinami perkeltine reikšme vartojami ar tiesiog stilistiškai žymėti žodžiai (plg. Corbett 1991: 257– 258).

69 Substantiva mobilia daiktavardžiai Tie daiktavardžiai, kurie reiškia vardus, asmenų pavadinimus pagal veiklą, profesiją, gali būti abiejų giminių, pvz. : gydytojas – gydytoja; virėjas – virėja.

70 Nekaitomųjų daiktavardžių giminė Nelinksniuojamųjų lietuvių kalbos daiktavardžių giminė yra nemotyvuota, ji nustatoma sutartiniu pagrindu, pagal žodžio baigmenį: • balsius -o, -u, -i gale turintys daiktavardžiai laikomi vyriškosios giminės, pvz. , naujas manto, įdomus interviu, geltonas taksi; • balsį -ė gale turintys daiktavardžiai – moteriškosios giminės žodžiais, pvz. , nauja ateljė, ankšta kupė.

71 Linksniai Daiktavardžiai, kaip ir kitos linksniais kaitomos kalbos dalys, turi septynis linksnius: vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką ir šauksmininką. Viena iš vietininko linksnių atmainų – iliatyvas dabartinėse gramatikose neišskiriamas kaip atskiras linksnis, plg. : einu miškan, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 71

72 Linksniavimas • • Daiktavardžių kaitymas linksniais Lietuvių kalboje yra 5 linksniuotės. Nustatoma iš vns. vard. ir kilmininko: I linksn. : vyr. g. -(i)as, -is, -ys (namas, kelias, senis, arklys); II linksn. : mot. g. -a, -i, -ė (rasa, vyšnia, marti, gėlė), vyr. g. (viršila, dėdė, tėtė) III linksn. : mišri; -is (akis, pilis, dantis) IV linksn. : vyr. g. -(i)us (alus, vaisius) V linksn. : -uo, -ė (kilm. -ens, -ers, (sesuo, duktė)

73 Linksniuotės Pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad geriau linksniuotes vaidinti ne kelintiniais skaičiais, o raidėmis, paimtomis iš daugiskaitos naudininko linksnio galūnių. Pakeitus linksniuočių pavadinimus, išlieka tas pats linksniuočių skaičius, tik kai kurie žodžiai priskiriami kitai linksniuotei.

74 Linksniuotės dar vadinamos pagal daugiskaitos naudininko galūnių balsius: • (i)a (vyras, kelias – vyrams, keliams), • (i)o (mama – mamoms, pati – pačioms), • ė (gėlė – gėlėms), • (i)u (sūnus – sūnums, vaisius – vaisiums) • i (žuvis – žuvims).

75 Daiktavardžių nagrinėjimo schema Pradinė forma (vns. V. ) Kalbos dalis Skyrius (konkretusis ar abstraktusis; tikrinis ar bendrinis, vienaskaitinis/daugiskaitinis). Giminė (vyriškoji ar moteriškoji). Skaičius (vns. ar dgs. ) Linksnis (V. , K. , N. , G. , Įn. , Vt. , Š. ) Linksniuotė (I, III, IV, V; pagal dgs. N. balsį).

76 Būdvardis • • • Būdvardis – kalbos dalis, reiškianti daikto ypatybę. Būdvardžaii kaitomi giminėmis (vyr. , mot. , bev. g. ), skaičiais, linksniais. Rūšys: Kokybiniai (ypatybė kintama ir įvairiai vertinama, pvz. , geras, storas); Santykiniai (ypatybė apibrėžta santykio su kitais daiktais ir reiškiniais, pvz. , medinis, vakarinis, vilnonis, pieniškas).

77 Kokybinių/santykinių būdv. gramatiniai požymiai Kokybiniai • laipsniuojami • turi įvardžiuotines formas • turi niekatr. gim. • gali būti padaromi priešdėlių apy-, po-, priesagų -okas, -utis, -ytis vediniai, prieveiksmiai -ai, -yn. Santykiniai nelaipsniuojami neturi įvardžiuotinių formų neturi niekatr. gim. nedaromi priešdėlių apy, po-, priesagų okas, -utis, -ytis vediniai, prieveiksmiai -ai, -yn

78 Būdvardžių gramatinės kategorijos • derinamosios (giminė, skaičius ir linksnis) • nederinamosios (laipsnis, įvardžiuotinės ir bevardės giminės formos).

79 Būdvardžių giminė Būdvardiškųjų žodžių giminė yra morfosintaksinė (morfologinė ir sintaksinė) kategorija, kartais tiesiog ir tapatinama su derinimo klasėmis (plg. Holvoet, Semėnienė 2006: 102). Lietuvių kalboje derinimas žymimas būdvardiškųjų žodžių kaitybos afiksais – galūnėmis.

80 Būdvardžių giminė Lietuvių kalbos būdvardžių giminės kategorija, nustatoma pagal derinimą, yra trinarė. Ją sudaro vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė. Bevardės giminės būdvardiškieji žodžiai derinami su bevardės giminės įvardžiais (tai) ir daiktavardiškai vartojamais bevardės giminės būdvardžiais (gera, bloga), plg. : Visa tai pasirodė jam keista ir įtartina.

81 Būdvardžių laipsnis Laipsnio kategorija – morfosintaksinė. Neatsiejama nuo semantinės lyginimo kategorijos. Rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį. Laipsniai ypatybės kiekio skirtumus reiškia tik vartojami lyginamuosiuose junginiuose. Nelyginamasis laipsnis paprastai reiškia ypatybės kiekio atitikimą, o ne skirtumus. Vadinamas nežymėtu pamatiniu laipsniu (angl. base form, vok. Grundstufe).

82 Būdvardžių laipsnis Kintamą ypatybę reiškiančių žodžių laipsnio kategorija reiškiama • morfologiškai, kaitybinėmis žodžių formomis; • sintaksiškai, šių žodžių junginiais su laipsnio prieveiksmiais labiau, labiausiai arba mažiau, mažiausiai. Sintaksinės laipsnio formos lietuvių kalbotyroje paprastai vadinamos analitinėmis arba perifrastinėmis.

83 Būdvardžių laipsniai • • • Nelyginamasis (daikto ypatybė be jokio lyginimo, pvz. , geras, mažas); Aukštėlesnysis (ypatybė > nei nelyg. l. , bet < nei aukštesn. l. , pvz. gerėlesnis); Aukštesnysis (vieno daikto didesnis ypatybės kiekis negu kito daikto tos pačios ypatybės, pvz. , geresnis); Aukščiausiasis (didžiausias ypatybės kiekis, pvz. , geriausias); Visų aukščiausias (pats didž. kiekis, pvz. , visų geriausias).

84 Nelaipsniuojami būdvardžiai Laipsnio formų neturi • nekintamą ypatybę reiškiantys būdvardžiai, pvz. : basas, išvirkščias, atbulas, medinis, statybinis, lietuviškas; • ypatybės kiekį nusakantys priesagos okas ir priešdėlių apy-, po- būdvardžiai, pvz. : gerokas, apygeris, pokvailis. • kai kurie iš daiktavardžių padaryti būdvardžiai, pvz. : miltuotas, saulėtas, skylėtas.

85 Paprastieji/įvardžiuotiniai būdvardžiai Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę. Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji.

86 Būdvardžių linksniuotės 3 linksniuotės: 1 ir 2 – kokybiniai bdv. , 3 – santykiniai bdv. • Pirmoji linksniuotė. Vyr. g. vard. turi galūnę -(i)as, mot. g. – -(i)a, pvz. : aukštas, -a, žalias, -ia. • Antroji linksniuotė. Vyr. g. vard. turi galūnę -us, mot. g. – -i, pvz. : gražus, -i. • Trečioji linksniuotė. Vyr. g. turi galūnę is, mot. g. – -ė, pvz. : naminis, -ė.

87 Būdvardžių nagrinėjimo schema Pradinė forma (vyr. g. vns. V. ) Kalbos dalis Skyrius (kokybinis, santykinis). Paprastasis ar įvardžiuotinis Laipsnis Giminė (vyriškoji, moteriškoji, niekatroji). Skaičius (vns. , dgs. , niekatroji g. ) Linksnis (V. , K. , N. , G. , Įn. , Vt. , Š. ) Linksniuotė (I, III)

88 Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje. • Kaitomi linksniais (išimtys: sutrumpėję dešimčių pavadinimai, pvz. , dešimt, dvidešimt; trupmeniniai sktv. pusanro, pustrečio, samplaikinių kelintinių sktv. linksn. tik paskutinis dėmuo, pvz. , penki šimtai penktas). • Kiekiniai, kelintiniai, dauginiai sk. kaitomi gimine, pvz. , vienas, -a, pirmas, -a, dveji, os.

89 Skaitvardis Tik vienaskaitą turi: • skaitvardžiai nuo 11 iki 19; • kuopiniai skaitvardžiai, pvz. , dvejetas, trejetas. Tik daugiskaitą turi • kiekiniai skaitvardžiai nuo 3 iki 9; • dauginiai skaitvardžiai, pvz. , dveji. . . devyneri. Kelintiniai skaitv. gali turėti įvardžiuot. f. , pvz. , pirmasis. Sktv. pirmas laipsniuojamas.

90 Skaitvardžių skyriai Pagal reikšmę: • kiekiniai (vienas, penkiolika, ketveri) • kelintiniai (pirmas, dvidešimtas) Pagal sandarą: • vientisiniai (vienas, dešimt, trečias) • sudėtiniai (dvidešimt vienas) Pagal santykį su daiktavardžiu: • būdvardiški (pirmas vaikas, dveji namai) • daiktavardiški (dešimt, penketas vaikų).

91 Skaitvardžių skyriai pagal reikšmę Kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ), pvz. , vienas, du, trys. . . dvylika. . . šimtas) • Kelintiniai (pasako skaičiuojamąją vietą eilėje, pvz. , pirmas, antras. . . dešimtas. Kelintiniai skaitvardžiai 4 -9 yra vediniai iš pagrindinių su išlaikyta ar kiek pakitusia pamatinio žodžio forma ir priesaga -tas, ta, rodančia vyriškąją ir moteriškąją giminę. •

92 Kiekiniai skaitvardžiai • • Pagrindiniai (nuo 1 iki begalybės) Dauginiai (-eji, -eri) Kuopiniai (-etas, -tas) Trupmeniniai (viena trečioji).

93 Skaitvardžių skyriai. Kiekinių skaitvardžių grupės Pagrindiniai 1– 10 (vienas, du, trys. . . ) sudurtiniai 11– 19 (sudaryti iš dviejų šaknų: skaitvardinės (vienuo-, dvy-, try-, keturio-. . . ) ir veiksmažodinės -lik(veiksmažodis likti), 20, 30, 40 (2+dešimt, 3+dešimt) sudėtiniai (21, 22 ir pan. ).

94 Skaitvardžių skyriai. Kiekinių skaitvardžių grupės Dauginiai. Daromi su priesagomis -eji, -eri iš pagrindinių skaitvardžių. Turi tik daugiskaitos galūnę, pvz. : vieneri, -ios dveji, -os treji, -os. . • Kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai.

95 Skaitvardžių skyriai. Kiekinių skaitvardžių grupės • • • Kuopiniai. Pasakoma visuma kaip vienetas, dar vadinami daiktavardiniais skaitvardžiais. Daromi iš pagrindinių ir dauginių skaitvardžių su priesagomis -etas, -tas (tik ketvertas): vienetas – devynetas. Nekaitomi skaičiais, bet gali būti pavartojami kaip daiktavardžiai, pvz. , gavau devynetą.

96 Skaitvardžių skyriai. Kiekinių skaitvardžių grupės • • • Trupmeniniai. Reiškia matematikos vieneto (sveikojo skaičiaus) dalis. Trupmeninius skaitvardžius sudaro samplaikos, pvz, viena antroji, dvi dešimtosios, dešimtųjų. Prie trupmeninių skaitvardžių priskirtini mišriųjų skaičių pavadinimai: pusantro, pustrečio, pusketvirto ir pan.

97 Skaitvardžių nagrinėjimo schema Pradinė forma (vyr. g. vns. V. ) Kalbos dalis Skyrius, jei kiekinis – poskyris (kiekinis, pagrindinis, kuopinis ar kt. ). Jei kaitomas: giminė, skaičius, linksnis. Jei įvardžiuotinis ar laipsniuojamas – nurodyti būtina.

98 Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina. Lietuvių kalbos asmeninių įvardžių linksniavimui būdingas supletyviškumas: jų linksnių formos turi skirtingus kamienus, plg. : aš, manęs, mano, man; tu, tavęs, tavo, tau. . .

99 Įvardis. Reikšminės grupės. Pagal reikšmę įvardžiai skirstomi į: • asmeninius (pvz. : aš, tu, mes, jūs, ji, jie, jos), • parodomuosius (pvz. : šis, šitas, anas, toks, šioks) • pažymimuosius (pvz. : pats, pati) • klausiamuosius-santykinius (pvz. : kas, kuris) • nežymimuosius (pvz. : kažkas, kas nors, keletas) • atskiriamuosius (pvz. : vienas kitas, tam tikras, vienoks) • apibendrinamuosius (pvz. : visas, niekas, joks).

100 Įvardis. Reikšminės grupės. Asmeniniai (rodo asmenis (kartais ir daiktus, pvz. , jis, ji): pagrindiniai – aš, tu, jis, ji, mes, jūs, pats, tamsta) sangrąžinis – savęs (asmuo kreipia veiksmą į save, pvz. , netausoji savęs) savybiniai – manas(is), tavas(is), savas(is), maniškis, taviškis, saviškis. . .

101 Asmeniniai įvardžiai Lietuvių kalbai būdingos dvejopos asmeninių įvardžių aš ir tu kilmininko formos manęs ir mano, tavęs ir tavo. • Mano ir tavo dar turi ir posesyvinę (priklausymo) reikšmę, todėl vadinami savybiniais (arba posesyviniais) kilmininkais.

102 Asmeniniai įvardžiai Neparticipiniais įvardžiais (jis, ji) žymimi pokalbyje nedalyvaujantys asmenys. Jų referenciją galima nustatyti tik iš konteksto. Šie įvardžiai paprastai pakeičia daiktavardžius (vartojami kaip daiktavardžių substitutai), su kuriais jie derinami gimine ir skaičiumi, tačiau derinami pagal reikšmę,

103 Sangrąžinis įvardis Asmens, kuris suvokiamas kaip proceso subjektas, santykis su pačiu savimi lietuvių kalboje žymimas sangrąžiniu įvardžiu. • Šis įvardis turi tik netiesioginių linksnių formas: savęs, sau, save, savimi, savyje. • sangrąžinis įvardis turi du kilmininkus: neposesyvinį savęs ir posesyvinį savo.

104 Įvardis. Reikšminės grupės. Parodomieji (rodo asmenis, daiktus arba ypatybes), pvz. : tas, šis, anas, toks, šioks, anoks, tas pats) Pažymimieji (sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat: aš pats, tu pats, jis pats, mes patys; tas pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks pats ir toks pat, tokia pati ir tokia pat, šitas pats, šita pati.

105 Įvardis. Reikšminės grupės. Klausiamieji-santykiniai (kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, kelerios, kelintas, -a, keliolika, keletas) Santykinę (jungiamąją) reikšmę įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje, pvz. : Jis nežinojo, kieno tai daiktas. Įvardis katras vartojamas tik tada, kai kalbama apie du daiktus ar asmenis, o įvardis kuris – tada, kai kalbama apie tris ir daugiau daiktų ar asmenų.

106 Įvardis. Reikšminės grupės. • Nežymimieji (kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, kelios, kelerios, kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n) kas, kaži(n) koks, -ia, kaži(n) kuris, -i, kaži(n) katras, -a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras, -a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas, -a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis tas; šioks toks, šiokia tokia)

107 Įvardis. Reikšminės grupės. • • Atskiriamieji (nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet tiksliai neįvardija), pvz. : kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, tam tikras, -a, vienoks, -ia, vienas, -a. . . kitas, -a, vienoks, -ia. . . kitoks, -ia. Apibendrinamieji (teigiamieji: visas – visa, viskas, visoks – visokia, kiekvienas – kiekviena; neigiamieji: niekas, joks, nė vienas – nė viena).

108 Įvardžių nagrinėjimo schema • • • Pradinė forma Kalbos dalis Skyrius (asmeninis, savybinis ar kt. ). Giminė (jei turi). Skaičius (jei turi). Linksnis (jei turi).

109 Veiksmažodis • • Kalbos dalis, reiškianti veiksmą. Pagrindines (paprastąsias) veiksmažodžio formas sudaro bendratis, esamojo laiko 3 asmuo ir būtojo kartinio laiko 3 asmuo, pvz. , skaityti, skaito, skaitė. Pagal tai, ar veiksmas priklauso nuo veikėjo valios, ar veikėjas yra aktyvus, ar pasyvus, veiksmažodžiai skirstomi į dvi dideles grupes: • aktyvaus veiksmo (rašo, dirba, dainuoja) • būsenos veiksmažodžius (miega, auga, 109 žydi).

110 Veiksmažodžio kategorijos • Tranzityvumas • Veikslas Tranzityvumas – tai veiksmažodžio galėjimas reikšti tiesiogiai į galininku be prielinksnio reiškiamą objektą nukreiptą veiksmą, pvz. : skaitau knygą. Veikslas – veiksmažodžių savybė, kylanti iš veiksmo atlikimo būdo trukmės, baigtumo atžvilgiu. 110

111 Tranzityvumas Tranzityviniai yra tie veiksmažodžiai, kurie sakinyje reikalauja tiesioginio papildinio, išreikšto galininko linksniu (dar vaidinami galininkiniais veiksmažodžiais). Tranzityvumas reiškiamas • sakinio modeliu (veiksnys – tarinys – tiesioginis papildinys) • kai kuriomis priesagomis (plg. augti – auginti, busti – budinti) Sangrąžos afiksas pakeičia tranzityvumą (keisti – 111 keistis, prausti – praustis).

112 Tranzityvumas Intranzityviniai veiksmažodžiai nevaldo tiesioginio papildinio galininko. • Džns. tai būsenos vksm. , pvz. aušti, snigti, rasoti. • Gali būti ir aktyvaus veiksmo, pvz. , slinkties (eiti, bėgti, skristi), garsų (rėkti, rėkauti, šaukti, šūkauti) veiksmažodžiai. 112

113 Sangrąžiniai vksm. Intranzityviniai veiksmažodžiai gali būti sangrąžiniai, t. y. turėti sangrąžos dalelytę -si (-s). Pvz. : prausiasi, rengiasi, pasidžiaugia. Sangrąžiniai veiksmažodžiai dažniausiai nusako tokį veiksmą, kuris taikomas sau pačiam (šukuojasi, prausiasi, nešasi, perkasi…), tarpusavio veiksmą (stumdosi, varžosi, rungiasi…). 113

114 Veikslas Veiksmažodžio reikšmės ypatybė, nustatoma pagal tai, ar kalbėtojas veiksmą suvokia kaip bagtinę visumą, ar kaip trunkantį procesą LKE 693. Skiriamos dvi veikslo kategorijos: • Įvykio veikslo vksm. žymi baigtą, galinę ribą ar rezultatą pasiekusį veiksmą. Pvz. : Perskaičiau knygą. Baigėsi pamoka. • Eigos veikslo vksm. žymi trunkantį veiksmą. Pvz. : Skaitau knygą. Džns. nepriešdėliniai veiksmažodžiai yra eigos veikslo, o priešdėliniai – įvykio veikslo. 114

115 Veiksmažodžių formos Pagal kaitymą ir kitus gramatinius požymius veiksmažodžio formos skiriamos į: • asmenuojamąsias • neasmenuojamąsias. Asmenuojamąsias veiksmažodžio formas nuo neasmenuojamųjų skiria trys kategorijos: asmuo, nuosaka ir laikas. 115

116 Asmenuojamosios vksm. formos. Asmuo Asmenuojamosios formos kaitomos asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais. Asmuo nurodo kalbėtojo nustatomą veiksmo santykį su veikėju. Skiriami 3 asmenys. • I asmuo: reiškia veiksmą, kurį atlieka pats kalbantysis arba kalbantysis ir kiti, pvz. : aš darau, mes darome. • II asmuo: reiškia, kad veiksmą atlieka pašnekovas arba pašnekovai, pvz. : tu skaitai, jūs skaitote. • III asmuo: reiškia, kad veiksmą atlieka asmuo arba daiktas, apie kuriuos kalbama, bet kurie pokalbyje nedalyvauja, pvz. : jis, jie skaito. 116

117 Asmens kategorija Asmens kategorijos turinys pragmatinis: ja žymimi kalbėtojo nustatomi kalbėjimo situacijos vaidmenys. • Pokalbio dalyvius žymi participiniai įvardžiai, tradiciškai vadinami pirmojo ir antrojo asmens įvardžiais. Vadinamieji trečiojo asmens (neparticipiniai) įvardžiai žymi pokalbyje nedalyvaujančius asmenis arba 117 pokalbio turinį reiškiančius dalykus.

118 Asmens kategorija yra derinamoji, reiškiama morfologinėmis veiksmažodžio formomis. Atsiskleidžia veiksmažodžių formas derinant su sakinio veiksniu einančiu įvardžiu arba daiktavardžiu. 118

119 Asmeniniai/beasmeniai vksm. Veiksmažodžiai, reiškiantys aktyvų veikėjo veiksmą yra asmeniniai, o veiksmažodžiai, reiškiantys savaiminius veiksmus, stichinius procesus, nepriklausančius nuo subjekto ir vykstančius visai be jo, yra beasmeniai, pvz. : aušta, sninga, šąla, darganoja; niežti, gelia, skauda, reikia, trūksta ir kt. 119

120 Beasmeniai veiksmažodžiai Beasmeniais veiksmažodžiais paprastai laikomi neasmenuojami veiksmažodžiai, turintys su asmenuojamųjų veiksmažodžių trečiuoju asmeniu sutampančias ir kai kurias neasmenuojamąsias formas. 120

121 Beasmeniai veiksmažodžiai Pagal reikšmę skiriamos kelios beasmenių veiksmažodžių grupės: • veiksmažodžiai, žymintys gamtos reiškinius (lyja, šąla, aušta ir kt. ) • veiksmažodžiai, žymintys nuo asmens nepriklausomas fizines ar psichines būsenas (skauda, reikia, pakanka ir kt. ) • atitinkamos semantikos sangrąžiniai veiksmažodžiai, pvz. , norisi, sekasi ir kt. 121

122 Veiksmažodžių asmenuotės Veiksmažodžio asmenuotės nustatomos pagal es. l. trečiojo asmens galūnę. Yra skiriamos trys asmenuotės: I asmenuotė - (i)a. Pvz: veža, laukia, bėga II asmenuotė - i. Pvz: tyli, žiūri, guli III asmenuotė - o. Pvz: mąsto, graso, kaso 122

123 Asmenuojamosios vksm. formos. Nuosaka Rodo veiksmo santykį su tikrove, nustatomą kalbančiojo asmens. Skiriamos trys nuosakos: • Tiesioginė nuosaka (veiksmas vyksta, vyko, vykdavo arba vyks, pvz. : einu, ėjome, eidavome, eis. Turi 4 laikus. • Tariamoji nuosaka (sąlyga, pvz. , jei galėčiau, tariamas lyginimas, pvz. , lyg prašytų, galimybė, pvz. , gal padėtų, pageidavimas, pvz. , norėčiau. • Liepiamoji nuosaka (reiškia kalbančiojo valią, liepiama, įsakoma, prašoma, pageidaujama, 123 raginama, pvz. , nešk, padaryk, padėkite.

124 Asmenuojamosios vksm. formos. Nuosaka • • Tariamoji nuosaka. Daroma iš bendraties Liepiamoji nuosaka. Daroma iš bendraties Neturi vns. I asmens. Nekaitoma laikais. III asmens formos sudaromos su geidžiamosiomis dalelytėmis ir tiesioginės nuosakos esamojo arba būsimojo laiko 3 asmeniu, pvz. : teateina. 124

125 Asmenuojamosios vksm. formos. Laikas Gramatinė kategorija, parodanti veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbamuoju momentu. Laikai: • • esamasis (dabarties, pvz. : einu) • būtasis dažninis (kartotinis tęstinis veiksmas, pvz. : eidavau) • Būsimasis (ateities, pvz. : eisiu). būtasis kartinis (praeityje vykęs vieno karto veiksmas, pvz. : ėjau) 125

126 Veiksmažodžio nagrinėjimo schema Pagrindinės formos Kalbos dalis Sangrąžinis/beasmenis Asmenuotė Nuosaka Laikas Skaičius Asmuo Tranzityvumas, veikslas 126

127 Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos • Bendratis (paprastoji (pagrindinė) nekaitoma veiksmažodžio forma, pvz. , eiti) • Dalyvis (veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių, pvz. , ėjęs) • Pusdalyvis (veiksmažodžio forma, turinti bendraties kamieną, priesagą -dam- ir derinamąsias galūnes, pvz. , eidamas) • Padalyvis (nekaitoma veiksmažodžio forma, daroma iš laikų kamienų, pridedant priesagas (i)ant, -int, -(i)us, pvz. , einant, tylint, rašius. 127

128 Bendratis, kaip neasmenuojama forma, smulkiau nenagrinėjama.

129 Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Dalyvis Dalyviai – linksniuojamieji žodžiai, padaryti iš asmenuojamųjų formų ar bendraties. • Kaitomi linksniais (skaitantis, skaitančio. . . ) skaičiais (skaitantis, skaitantys) giminėmis (skaitantis, skaitanti) gali būti įvardžiuotiniai (skaitantysis) gali turėti bevardę giminę (reikėję). 129

130 Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Dalyvis Rūšis – specifinė dalyvio gramatinė kategorija. Yra dviejų rūšių dalyviai: veikiamosios ir neveikiamosios rūšies. • Veikiamosios r. dalyviai reiškia daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo, pvz. , einantis žmogus. Turi 4 laikus. • Neveikiamosios rūšies dalyviai reiškia daikto ypatybę ar patiriamą būseną, kylančią iš kito veikėjo veiksmo, pvz. , rašoma, rašyta, rašysima knyga. 130

131 Dalyvio nagrinėjimo schema Pradinė forma Veiksmažodžio forma Rūšis Sangrąžinis/įvardžiuotinis Laikas Giminė Skaičius Linksnis 131

132 Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Pusdalyvis • • Reiškia aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo šalutinio veiksmo, t. y. yra vienas veikėjas ir du veiksmai, iš kurių vienas pagrindinis, o kitas šalutinis, pvz. , rašydamas galvojo. Nelinksniuojamas, tik derinamas su veiksniu einančiu daiktavardžio vardininku gimine ir skaičiumi. 132

133 Pusdalyvio nagrinėjimo schema Pradinė forma Veiksmažodžio forma Giminė Skaičius Jei sangrąžinis – nurodyti. 133

134 Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Padalyvis • • Reiškia iš veiksmo kylančias aplinkybes. Pagrindinio veiksmo atlikėjas nesutampa su aplinkybės veiksmo atlikėju, pvz. , einant snigo. Daromi iš atitinkamų laikų kamienų pridedant -ant, -us, -int formantus. 134

135 Padalyvio nagrinėjimo schema Pradinė forma Veiksmažodžio forma Laikas Jei sangrąžinis – nurodyti 135

136 Prieveiksmis yra nelinksniuojama ir neasmenuojama kalbos dalis, kuri paaiškina veiksmažodį arba būdvardį. Pagal kilmę prieveiksmiai yra • daiktavardiniai (vakar, rudeniop) • būdvardiniai (su priesagomis: -(i)ai, -(-yn), pvz. , ramus – ramiai) • skaitvardiniai (šešiese), • įvardiniai (su priesagomis: -iek, -aip, -ada, -en, -ur, pvz. , ten, kaip, kada, ten, kur) 136 • mišrios darybos (pernakt).

137 Prieveiksmių skyriai Pagal reikšmę • Būdo (kaip? kokiu būdu), pvz. , tiesiai. • Kiekybės (kiek? kiek kartų), pvz. , daug. • Vietos (kur? iš kur? ), pvz. , ten. • Laiko (kada? , kuriuo laiku? nuo kada? ), pvz. , kasdien. • Priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? ), pvz. , tyčia. 137

138 Prieveiksmių nagrinėjimo schema Kalbos dalis Skyrius (pagal reikšmę ir pagal kilmę). Laipsnis (jei laipsniuojamas). 138

139 Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius. Pagal funkciją: • Sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis bei sakinius), pvz. , ir, o, bet, tačiau. . . • Prijungiamieji (prijungia priklausomus sakinius, pvz. , kad, kol, kai ir pan. 139

140 Sujungiamieji jungtukai Pagal sandarą: Vientisiniai, pvz. : o, bet, tačiau Sudėtiniai: • Vieniniai, pvz. : vis dėlto, vis tiek, užtat, o betgi, o tačiau, o vis dėlto, bet užtat • Nevieniniai: kartojamieji, pvz. : nei. . . nei poriniai, pvz. , kai. . . tai, kad ir. . . bet, kuo. . . tuo 140

141 Sujungiamieji jungtukai • • Sudedamieji (ir, bei, nei; ir. . . ir, čia. . . čia, nei. . . nei, ) Priešpriešiniai (o, bet, tačiau) Skiriamieji (ar, arba) Aiškinamieji (paremiamieji) (tai yra, būtent, kaip antai). 141

142 Prijungiamieji jungtukai Paprastai atsako į sakinio dalies klausimą. Pagal tai, kokius šalutinius dėmenis jungia: • Laiko (kai, kada, kol, iki, ligi, vos tik) • Priežasties (nes, kadangi, dėl to kad. . ) • Sąlygos (jei, jeigu, nebent, jei. . . tai. . ) • Tikslo (idant) • Nuolaidos (nors (ir), tegul, kad ir. . . ) • Lyginamieji (kaip, lyg, tartum. . . • 142 Nereikšminiai (kad, jog, kad. . . tai, kad. . . tad)

143 Jungtukų nagrinėjimo schema • • • Kalbos dalis Pagal sandarą Pagal funkciją 143

144 Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jos dalims papildomų prasminių atspalvių. Pagal kilmę: pirminės (nebesiejamos su kitais žodžiais, pvz. , dar, net, vos), antrinės (dar jaučiama sąsaja su vksm. , pvz. , gal, nors, rasi, su įvardžiais, pvz. , antai ir kt. 144

145 Dalelyčių reikšminės grupės Klausiamosios bei abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose. Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei. Jomis neigiame ir atskiras sąvokas, ir viso sakinio turinį. Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi. Jomis 145 tvirtinama pasakytoji mintis.

146 Dalelyčių reikšminės grupės Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt. Jos ne tik pabrėžia, bet drauge ir patikslina, išskiria, lygina. Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, kone, kuo tik, per, veik, tik, vis, vėl, vos tik ir kt. Šios dalelytės ne tikslina, bet ir pabrėžia. Išskiriamosios dalelytės: bent, ypač, ir, 146 nebent, net, nors, tiktai, vien ir kt.

147 Dalelyčių reikšminės grupės Parodomosios dalelytės: ana, antai, aure, štai, šit, va. Lyginamosios dalelytės: lyg, tarsi, tartum, tarytum ir kt. Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios – te, tegul, kad, o skatinamosios – še, te. 147

148 Dalelyčių nagrinėjimo schema • • • Kalbos dalis Pagal kilmę Pagal reikšmę 148

149 Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais. Pagal kilmę: • senybiniai (nesusieti su kitu žodžiu), pvz. , ant, pas, per, pro. . . • naujybiniai (yra kilę iš kitų kalbos dalių, turi bendrašaknių ž. ), pvz. , abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, pasak, paskui, pirma, 149 prieš, pusiau, šalia, šiapus, tarp, virš. . .

150 Prielinksnių vartojimas su linksniais • • • Su kilmininku (genityvu), pvz. , ant, dėl Su galininku (akutazyvu), pvz. , apie, pagal, pas, prieš. . . Su įnagininku (abliatyvu), pvz. , su, ties Su keliais linksniais (po, už. . ). 150

151 Prielinksnių nagrinėjimo schema • • • Kalbos dalis Pagal kilmę Pagal valdymą 151

152 Jaustukas, ištiktukas Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairius jausmus, pvz. : oi, ach, dėkui, valio. Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsu ar vaizdus. • Veiksmažodiniai i. , pvz. , pykšti, čiūžt, žvilgt; • Mėgdžiojamieji (onomatopėjiniai) i. , pvz. , 152 trakšt, miau. . .