Viljamas ekspyras Sonetai Paruo lietuvi kalbos mokytojai Vilija

Viljamas Šekspyras. Sonetai. Paruošė lietuvių kalbos mokytojai Vilija Mataitė (Kauno VDU „Rasos“ gimnazija) ir Mindaugas Grigaitis (Kauno Senamiesčio progimnazija)

Viljamas Šekspyras (1564 -1616) http: //www. youtube. com/watch? v=u. QTAUZOsb. EA

Viljamas Šekspyras (1564 -1616) Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Sukūrė apie 2000 naujų anglų kalbos žodžių bei frazių. Viljamo Šekspyro tėvas buvo pasiturintis miestietis, pirštinių meistras, tikriausiai dar prekiavęs odomis ir vilna.

Viljamas Šekspyras (1564 -1616) V. Šekspyras mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija. Ten ir susipažįsta su antikiniais autoriais bei susidomi literatūra. 1592 m. atvyko į Londoną, kur vaidino, daug rašė scenai. Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas – buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus.

Viljamas Šekspyras (1564 -1616) 1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė naują trupę – „Lordo Šambeliono žmones“. Grupės populiarumą lėmė Šekspyro dramos. „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. 1599 m. trupė pasistatė teatrą „Globe“. Šekspyras taip įvardijo šio teatro credo : „Visas pasaulis - scena, o žmonės - tik aktoriai. Kiekvienas turi savo vaidmenis. Ir per gyvenimą suvaidina jų ne vieną“.

Kūrybos bruožai Šekspyro kūryboje slypi didžiulė visos žmonijos patirtis. Jis kalba ne tiek apie visuotinius dalykus (tauta, Dievas, istorija), bet apie asmeninius žmogaus išgyvenimus ir jo vidinio pasaulio prieštaringumą. Tai renesanso rašytojas, jo kūrybos centre yra žmogus. Juntamos ir baroko nuojautos: žmogus yra prieštaringas, išgyvena daug nepaaiškinamų jausmų, iš kurių stipriausi yra bėgančio laiko jausmas ir mirties baimė.

Šekspyro sonetai Šekspyras šias idėjas išreiškė savo sonetuose. Griežtos sandaros keturiolikos eilučių eilėraštis. Jam būdingiausi meilės ir filosofiniai motyvai. Tai naujo tipo eilėraštis, kurio gana griežta forma buvo patogi išreikšti ne tik jausmus, bet ir apmąstymus. Sonetas komponuojamas kaip skirtingų temų, jausminių ar dvasinių būsenų sugretinimas, supriešinimas.

Šekspyro sonetų temos Sonetų lyrinis „aš“ yra pasišventęs nesavanaudiškai meilei ir draugystei. Dvasios aristokratiškumas, savo principų laikymasis yra didžiausia vertybė. 1 - 126 sonetai yra skirti poeto bičiuliui. Tikra draugystė lyriniam „aš“ yra vertybė: išdavystės, apkalbos, prisitaikėliškumas yra smerkiami kaip netoleruojamos blogybės.

Šekspyro sonetų temos Kita svarbi tema – grožis ir meilė. Jo įsitikinimu, grožis žmogui yra duotas gamtos, bet jį pajusti galima tik mylint. Sukuria naują, renesansui nebūdingą moters paveikslą. Renesanso autoriai idealizavo meilę, ją laikė aukščiausia buvimo forma. Šekspyras pirmasis atskyrė meilės jausmą nuo jos objekto. Sonetuose dažnai kalbama apie tamsiąją damą.

Šekspyro sonetų temos Viena yra mylėti, bet kita, kai meilė įsikūnija konkrečiame žmoguje. Tuomet ji susiduria su šiurkščia tikrove ir gali skaudinti. Tamsioji dama – tai aistros ir kūniškų instinktų paženklintas moteriškumas. Ji traukia lyrinį subjektą savo fiziniu grožiu, bet nebeteikia dvasinės palaimos, nes juos jungia tik fizinė trauka, kuri bloškia žmogų į egoizmą ir norą užvaldyti kitą.

Šekspyro sonetų temos Taigi meilės jausmas yra dvilypis: šalia dvasinės meilės egzistuoja neapykanta, eilėraščio žmogus niekina save patį, kad negali atsispirti instinktui žavėtis neištikima, dvasiškai skurdžia moterimi. Šekspyras vienas pirmųjų parodė prarają tarp meilės idealo ir realiame žmoguje įsikūnijusios meilės.

Šekspyro sonetų temos Vėlyvuose sonetuose vyrauja bėgančio laiko ir mirties tema. Sonetams yra būdingas struktūravimas pagal gamtos ciklą: diena-naktis, žiema-pavasaris ir pan. Gausu gamtos įvaizdžių, kuriais perteikiamas gyvenimo ir žmogaus laikinumas. Laikinumas kelia nerimą, bet jis gali būti įveiktas kūryba. Kūryba suvokiama kaip pergalė prieš mirtį.

1 sonetas Iš gero medžio laukiam atžalos, Kad ji pratęstų mirštantį jos grožį. Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė, Bet greit kita jos vietoj suliepsnos. O tu, susižavėjęs savimi, Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį, Lyg meilės priešas, tu jos turtą grobi Ir savyje vien sau jėgų semi. Tu, šio pasaulio žiedas išdidus, Pavasario skelbėjas trumpaamžis, Tu kaip šykštuolis, viską pasiglemžęs, Patsai save skriaudi, skriaudi kitus. Nenešk į grabą dovanos retos, Kurią gavai iš motinos gamtos.

Klausimai 1. Kokia šio eilėraščio tema (išrinkite iš mūsų užrašytų)? Argumentuokite. 2. Paaiškinkite eilučių „O tu, susižavėjęs savimi, /Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį“ prasmę. 3. Ką reiškia dovanos metafora paskutinėse eilutėse: „Nenešk į grabą dovanos retos, / Kurią gavai iš motinos gamtos. “

Atsakymai Kokia šio eilėraščio tema (išrinkite iš mūsų užrašytų)? Argumentuokite. Tema – vidinis aristokratiškumas, žmogaus dvasingumas ir kova prieš puikybę bei egicentrizmą. Paaiškinkite eilučių „O tu, susižavėjęs savimi, /Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį“ prasmę. Lyrinis „aš“ smerkia savimeilę. Puikybė ir susireikšminimas jam atrodo kaip vidinio lobio, t. y. tyros meilės ir draugystės (brangaus lobio) ieškojimo išniekinimas. Ką reiškia dovanos metafora paskutinėse eilutėse: „Nenešk į grabą dovanos retos, / Kurią gavai iš motinos gamtos. “ Ieškok tikrumo, meilės ir draugystės dabar, nes mirusiam tau jie nebus reikalingi.

5 sonetas Bemiegis Laikas dirba pamažu Ir rodo mums didingą savo meną. Bet tai, kas akiai miela ir gražu, Šiame pasauly neilgai gyvena. Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama, Žalioji vasara nuo mūsų bėga. . . Jau atslenka tylom gūdi žiema Ir beria mums į veidą šaižų sniegą. Tiktai kvapnių žiedų laki dvasia, Mažoj stiklinėj celėj uždaryta, Tau primena kas vakarą, kas rytą, Kaip tu džiaugeisi saule laukuose. Prarado gėlės grožį trumpalaikį, Bet sielą jo nevystančią išlaikė.

Klausimai 1. Kokios temos dominuoja šiame sonete? 2. Raskite gamtos ciklo motyvą ir paaiškinkite jo prasmę. 3. Paaiškinkite paskutinių eilučių prasmę: „Prarado gėlės grožį trumpalaikį, / Bet sielą jo nevystančią išlaikė. “

Atsakymai 1. Kokios temos dominuoja šiame sonete? Bėgančio laiko ir nenykstančios dvasios tema. Laikas bėga, net tvirta ir savo teisingų principų neišduodanti dvasia išlieka atspari prieš viską naikinantį laiką. 2. Raskite gamtos ciklo motyvą ir paaiškinkite jo prasmę. 2 posmelis: Vasarą keičia žiema rodo, kad brandą keičia senatvė, o gyvenimo aistrą – mirties nuojauta. 3. Gyvenimas baigiasi, viskas, ką esame nuveikę, praeina, bet visada išlaikomi geri prisiminimai apie tai, kas gyvenime buvo gera ir malonu.

24 sonetas Akis manoji stengiasi slaptai Tave nupiešti širdyje kaip gyvą. Aš rėmus tau atstoju, kaip matai, Ir išlaikau gražiausią perspektyvą. Šviesa iš tavo spindinčių akių Dirbtuvės mano prieblandon srovena. Gėrėkis savo atvaizdu puikiu Ir pro kūrėją žvilgtelk į jo meną! Taip mes draugaujam: savo akimis Tave bandau aš sieloj nutapyti, O tavo akys džiaugias tylomis Ir mano celėje lyg saulė švyti. Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos, Kad širdį atvaizduot — negali jos.

Klausimai 1. Kokios dvi temos susipina į visumą šiame sonete? 2. Ką reiškia jau antrame sonete pasikartojanti celės metafora? 3. Apibūdinkite paskutiniame posmelyje kuriamą kontrastą.

Atsakymai 1. Kokios dvi temos susipina į visumą šiame sonete? Žavėjimosi grožiu ir kūrybos: kūryba yra neatsiejama nuo grožio, bet grožis yra klastingas, nes jis vilioja, bet gali palikti ir tuštumą, nesuteikti dvasinio pasitenkinimo. Sonetas ir kuriamas lyriniam subjektui blaškantis tarp noro kurti ir baimės, kad įkvepianti grožis gali virsti kančia. 2. Ką reiškia jau antrame sonete pasikartojanti celės metafora? Reiškia atskiro žmogaus gyvenimą: me esame izoliuoti savyje, tarsi uždaryti savyje, kai pajuntamas ryšys su kitu toje celėje tarsi nušvinta šviesa. 3. Apibūdinkite paskutiniame posmelyje kuriamą kontrastą. Kontrastuoja žmogaus keliamas įspūdis (AKYS) ir tai, kas tas žmogus iš tiesų yra (ŠIRDIS). Žiūrėdamas į akis lyrinis „aš“ jaučia trauką, žavisi, bet kartu supranta, kad jis nesugeba įveikti nežinomybės, kas už tų akių iš tiesų slypi.

65 sonetas Jei plieną ir granitą Laikas griauna, Jei žemė ir vanduo — neamžini, Tad kaip, o, kaipgi grožio žiedą jauną Tu nuo mirties apginti ketini? Kaip tau išsaugot rožės aromatą, Jei mūsų priešas, Laikas pavydus, Naikina žemėj visa, ką tik mato — Akmens pilis ir žalvario vartus? Šiurpi mintis! Prieš Laiką — mes bejėgiai Kas deimantą paslėps nuo pražūties? Kas drįs pastoti kelią metų bėgiui Ir tuo išgelbės grožį nuo mirties? Tokios jėgos nėra. . . Tačiau, man rodos, Įamžins mano meilę raidės juodos.

Klausimai 1. Sonete susipina trys temos. Kokios? Kokią prasmę jos sukuria? 2. Kokia menine priemone baigiamas pirmasis posmelis? 3. Kokia metafora naudojama kūrybos amžinumui išsakyti?

Atsakymai Sonete susipina trys temos. Kokios? Kokią prasmę jos sukuria? Visa ko laikinumas, grožis ir kūryba. Prieš bėgantį laiką niekas negali kovoti, visas fizinis grožis, kurio didžiuojasi žmonės praeina, netgi jausmai, kuriuos žmonės brangina, gali išblėsti ir tik kūryba gali užfiksuoti ir įamžinti bent to grožio ir jausmo įspūdį. Kokia menine priemone baigiamas pirmasis posmelis? Retoriniu klausimu Kokia metafora naudojama kūrybos amžinumui išsakyti? Įamžins mano meilę raidės juodos.

Namų darbas Išanalizuoti 116, 132, 154 Šekspyro sonetus. Parašyti po pastraipą apie kiekvieną sonetą: kokia tema atskleidžiama, kokios meninės priemonės naudojamos, kokius pamąstymus kiekvienas sonetas kelia. Pastraipos rašomos kaip maži rašinėliai (iš viso turi būti 3), t. y. jos turi būti kuriamos iš rišliai jungiamų sakinių. Būtina laikytis pastraipos struktūros: teiginys, pagrindimas, apibendrinimas. Visi teiginiai turi būti argumentuoti ir iliustruoti tekstu.

116 sonetas Dviejų širdžių ištikima draugystė Jokių nepaiso kliūčių kelyje. Juk meilė — dar ne meilė, jeigu ją Sutriuškina klasta ar išdavystė. Tikroji meilė — tai žvaigždė skaisti, Kuri nė mirksniui nepaliauja degti Ir drąsina jūreivi gūdžią naktį, Kai laivą svaido viesulai pikti. Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo; Jai visagalis Laikas nebaisus, Kuris naikina lūpų radastus Ir iš visų tą pačią duoklę ima. Jei tau meluoja posmai šių eilių, — Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu. . .

132 sonetas Kaip man patinka tavo akys juodos! Lyg jusdamos, kad pamiršai mane, Jos užsivilko gedulą — ir rodos, Kad žiūri su užuojauta švelnia. Skaistveidė saulė mūsų žvilgsnį keri, Kai teka jauno rytmečio gaisuos; Mus jaudina pirma žvaigždė vakarė, Skelbėja tyliai žengiančios tamsos. O aš tavų akių gelmėj juodojoj Palaimą ir užuomaršą randu, Nors gaila man, kad gedulo šydu Širdies aptraukti tu nesugalvojai. . . Tuomet sakyčiau drąsiai visada, Kad grožio saulė būna tik juoda!

154 sonetas Amūras kartą pamiškėj miegojo, Palikęs deglą smilkstantį. Ūmai Smagus būrelis nimfų greitakojų Iš tankumyno išlėkė linksmai. Viena jų, apveidi, guvi mergaitė, Suprato, kas čia guli po medžiu, Ir nuginklavo mieganti dievaiti, Kurs tiek skaisčių sudegino širdžių! Ji panarino deglą į upelį, Skaidrus vanduo įkaito kaip ugnis. Ligas visokias puikiai gydo jis, Tik man vienam pagelbėti negali. Aistra įšildo vandenį, bet nieks Juo atvėsinti meilės nepajėgs.