Viljamas ekspyras Hamletas Skaidres ruo Roberta snait 3

Viljamas Šekspyras , , Hamletas” Skaidres ruošė Roberta Čėsnaitė, 3 ga kl.

“Hamletas” - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parrašyta 1600– 1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. “Hamletas” – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai. Ši drama yra pirmasis ir daugiausia į lietuvių kalbą verstas Šekspyro kūrinys. Drama vyksta Danijoje, Kronborgo pilyje (dabar Helsingioras).

Pagrindinis tragedijos veikėjas princas Hamletas ( Hamletas - iš anglų kalbos išvertus reiškia mėgstantis būti namie, namų žmogus, siekiantis tikslo) nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu.

Vienas svarbiausių Hamleto bruožų dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę.

Svarbiausia Hamleto, kaip draminio charakterio, ypatybė – jo neryžtingumas ir abejonė.

Atrodo, jog šis personažas susidūrė su tokiomis sudėtingomis moralinėmis ir egzistencinėmis problemomis, kurios tarytum nuslopino veiksmo valią ir herojaus troškimų neleido paversti vienu paprastu keršto veiksmu.

Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį

Hamletas - lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Hamletui skaudu matyti nesvetingą pasaulį. Jo akyse subyra gyvenimo vertybės, jį sukausto tarsi grandinėmis neviltis ir siaubas. Griūva visi Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti.

Tačiau jis yra aktyvios dvasinės veiklos herojus, nepaprastai ryški figūra nykios ir veidmainingos dvaro aplinkos fone. Jo vienintelis tikras varžovas tragedijoje-gudrus ir klastingas Klaudijus, tačiau Hamletas jį pranoksta proto galia, intelektu, įžvalgumu, gebėjimu neišsiduoti, mokėjimu pasinaudoti įvairiomis aplinkybėmis.

Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio.

Hamleto sarkazmas (skausminga ironija) dramos istorijoje beveik nepranokstamas. Hamletas didingas tuo, kad aiškiai įžvelgia žmogaus esmę, tragiškas-kad yra nusivylęs žmogaus prigimtimis ir savo galimybėmis.

Hamleto draugas ir jį suprantantis žmogus šioje tragedijoje yra Horatio personažas, kurio vardas tarytum yra Antikos idealų simbolis.

Hamletas klausė savęs: , , Būti ar nebūti? “ Tačiau klausimas tėra poetinė retorika, o esmė – patiems skaitytojams suformuluoti atsakymą, ką jis pasirinko. Ir jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus šią dramą, jos pakaktų ir mūsų kasdienai, ir amžinoms problemoms atspindėti. Tragedija , , Hamletas“ lyg užduoda mums klausimus : , , Kas aš esu dabar? Kas yra pareiga, meilė, laimė, kas yra tikra ir kas yra laikina? “, atskleidžia modernaus žmogaus situaciją, kai jis tampa savo paties susikurtų gyvenimo ir elgesio modelių belaisviu. Hamletas pasitraukia iš šio pasaulio, o tai rodo, koks jis negailestingas pats sau. Tuo pačiu, žuvimas – ir pralaimėjimas, ir pergalė. Toks dramatiškas poelgis verčia mus susimąstyti apie gyvenimą, ypač tada, kai privalome rinktis, apsispręsti, kai turime patys padaryti išvadas.