VENTOJI NAKTIS Pareng tikybos vyr mokytoja Vita Vilimien

ŠVENTOJI NAKTIS Parengė tikybos vyr. mokytoja Vita Vilimienė

Pažvelk, vaikeli, Medžiai kaip nurimę!. . Pamynę puošnų rūbą Sau po kojom. Kokia rimtis, Koks įstabus gražumas Advento naktį Miglomis nuklostė.

Pažvelk. Ir įsileisk į savo širdį Gražumą neregėtą. Pakelk akis į dangų, Kur aušrinė šviečia. Adventas - tai laukimas, Kad ir tavoj širdy kažkas užgimtų.

Pasirengimas Kalėdoms liudija žmogaus troškulį atsiverti Tam, kuris ateina. Tam, kuriam esu reikalingas, kuris rūpinasi manimi ir myli nekeldamas jokių sąlygų. Kalėdos – Dievo ir žmogaus susitikimo diena.

Artinasi Išganytojas, o niekas nieko nepastebi. Pasaulis ir toliau gyvena įprastai, visiškai abejingas būsimam įvykiui. Apie tai žino tik Marija ir Juozapas.

Marija, tu pagimdei Dievą vidurnakčio valandą. Atėjo metas pakelti Kūdikėlį ant rankų ir įsižiūrėti į Jo mažytį veidą. Tavyje buvęs Dievas dabar ilsisi tavo glėbyje maitinamas ir prižiūrimas Tavo neapsakomos, beribės meilės.

Tik akimirką, trumpą ir brangią akimirką, judu su Juozapu galėjote praleisti vieni du su savo Dievu šią stebuklo valandą.

Tyliai veriasi tvartelio durys, kai vienas po kito prie prakartėlės ima rinktis svečiai.

Čia pasibaigia kelionė. Čia, kad ir kas benutiktų, savo širdis atiduoda mažajam Meilės Karaliui.

Jei kalbėtume ištikimųjų kalba – tų, kurie Įsikūnijimą ne tik apmąstė, bet diena iš dienos juo gyveno, tuomet galbūt širdimi įsiklausytume į evangelisto Jono žodžius „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5).

Jei kalbėtume tylinčiųjų kalba – tų, kuriems nebereikia kalbėti apie Kalėdas, nes jų gyvenimuose Dievas tampa žmogumi, mes nieko nesakytume.

Tik mums būtų kuždama į širdį: Kristus neturi kito kūno dabar kaip tik tavo, Kitų rankų - tik tavo, Kitų kojų – tik tavo.

Tavosios yra akys, kuriomis Kristaus gailestingumas turėtų žvelgti į pasaulį.

Tavo yra kojos, kuriomis Jis eina daryti gera.

Tavo yra rankos, kuriomis jis nori mus dabar palaiminti.