ventasis Ratas Biblija ivertus i senosios graik kalbos
Šventasis Raštas
Biblija (išvertus iš senosios graikų kalbos) – knygos.
Biblija - tai Šventasis Raštas. Biblija - tai Dievo žodis.
Biblija - tai Senasis ir Naujasis testamentai.
Testamentas - tai sutartis, šiuo atveju – sutartis tarp Dievo ir žmogaus.
Biblija pirmiausia siejama su religija. Tačiau tai ir kultūros dokumentas. Joje daug istorinių žinių apie civilizacijos raidą, žydų tautą, apie didvyrius ir paprastus žmones.
Biblija darė ir daro įtaką menui, literatūrai. Biblija - literatūros įkvėpimo šaltinis.
Biblijos posakiai, citatos įaugo į mūsų kalbos vartoseną. “Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? ”
Mūsų pamokų svarbiausias tikslas – atpažinti Biblijos dalykus kultūros ir literatūros tekstuose.
Biblija - Senasis Testamentas, pradėtas rašyti maždaug Xa. prieš Kristų, susiklostė V-VIa. pr. Kristų. Palyginkite - Antikos epas “Iliada” sukurtas VIIIa. pr. Kr. Naujasis Testamentas užrašytas I -IIa. po Kristaus.
Pasak Katalikų Bažnyčios, Biblijos autoriai yra du: Dievas ir žmogus. Tai dievo įkvėptas kūrinys. Dievas kalbėjęs per žmones žmonių kalba.
Bibliją rašę karaliai ir žvejai, darbininkai ir politikai, karvedžiai ir valstiečiai, komersantai ir poetai.
Biblija gimė Palestinoje, kuri driekėsi palei Viduržemio jūrą tarp Egipto ir Mesapotamijos.
Senasis Testamentas Žydus (kitaip hebrajus, arba izraelitus) Dievas išsirinkęs kaip tautą, kuri turėjo sužinoti jo tiesas, jas užrašyti ir skelbti.
Senasis Testamentas buvo parašytas senosiomis hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Hebrajų kalba dar vadinama ivritu (tai Izraelio valstybinė kalba; kita populiari žydų kalba jidiš).
Nei Senojo, nei Naujojo Testamento originalų nėra išlikusių.
Struktūra Senąjį Testamentą sudaro šios knygos Penkiaknygė (Mozės knygos): Pradžios knyga - pasaulio sukūrimas, žmogaus kilmė, tvanas ir kt. Išėjimo knyga - kaip dievas išvedė žydus iš vergijos, Dešimt Įsakymų Kunigų (Levitų) knyga Skaičių knyga Pakartoto Įstatymo knyga
Mozė - Penkiaknygės autorius Mozė (hebr. tar. Mošė) pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės. Dykumoje jis išvydo krūmą, kuris liepsnojo, bet nesudegė. Mozė suprato tai Dievas jam kalba. Dievas įdavė Dešimt įstatymų Dekalogą. Mozė jį skelbė. Istoriniuose šaltiniuose Mozė nėra žinomas. Degantis krūmas – neužgesusi dvasinė ugnis. Dekalogas – tobulumas ir išbaigtumas.
Mikelandželas. Mozė. 1516 m.
Istorinės knygos (jose žydų tautos istorija) Jozuės knyga Teisėjų knyga Rutos knyga Pirmoji ir antroji Samuelio knygos Pirmoji ir antroji Karalių knygos Pirmoji ir antroji Metraščių knygos Nehemijo knyga Esteros knyga
Išminties knygos ( literatūriškiausios ) Jobo knyga – Jobas nepaprastai doras žmogus knygos pesonažas; nors neteko turtų, dešimties sūnų, sveikatos – nekeikė Dievo ir kantriai kentėj Psalmynas (giesmynas); Patarlių knyga – Saliamono pamokymai, kaip teisingai ir išmintingai gyventi; Mokytojo (Koheleto) knyga - Saliamono liudijim kad malonumai, turtai ir valdžia negali patenkinti žmogaus; Giesmių giesmė – meilės jausmų poetinė raiška Išminties knyga; Siracido knyga.
Pranašų knygos : Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezechielio, Danieliaus, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo knygos. Pranašai – Dievo pasirinkti žmonės, skelbiantys Jo tiesas žemėje
Naujasis Testamentas Dievas sudaro sutartį su žmonėmis per Jėzų Kristų. Čia pasakojama apie Kristaus gyvenimą ir mokymą.
Naujasis Testamentas parašytas senąja graikų (koinė) kalba, kuri tuomet buvo įsigalėjusi Romos imperijoje.
Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos, kurios gali būti suskirstytos į dalis.
Evangelijos: Evangelija pagal Matą, Evangelija pagal Morkų, Evangelija pagal Luką, Evangelija pagal Joną. Evangelija – geroji naujiena: žinia apie Jėzaus asmenį ir darbus.
Kas tie Evangelijų autoriai?
Šv. Matas - apaštalas, evangelistas Mato hebr. vardas reiškia „Dievo dovaną“. Matas buvo muitininkas, tai yra mokesčių rinkėjas. Jėzus į savo sekėjų gretas priima žmogų, kuris pagal ano meto kriterijus buvo laikomas nusidėjėliu. Matas mokesčių rinkėjo darbe turėjo reikalų su “nešvariais” pinigais. Tačiau Jėzus nė vieno neatstumia: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. ” Dievo gailestingumas gali stebuklingai pakeisti žmogų.
Viešpats įsakmiai paliepė, Matas paliko žemiškąją gerovę ir išsižadėjo pinigų. Guido Reni (1575 1642)
Šv. Lukas buvo gydytojas, taip pat gebėjo piešti. Rogyras van der Veidenas. Šv. Lukas, tapantis Madoną.
Šv. Morkus tapo pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Čia Morkus buvo nukankintas stabmeldžiai, pavydėdami Morkui pasisekimo, užpuolė jį, surišo ir porą dienų valkiojo gatvėmis. Visą sumuštą, žaizdotą įmetė jį į kalėjimą, kur jis mirė. Šv. Morkus
Šv. Jonas buvo Jono Krikštytojo mokinys. Paskutinės Vakarienės metu jis buvo garbingoje vietoje kairėje Jėzaus pusėje. Šv. Jonas vienas iš labiausiai gerbiamų šventųjų. Jo vardu pavadinta daugybė bažnyčių. Jonas dažniausiai vaizduojamas laikantis knygą. Jis yra teologų, rašytojų bei visų, prisidedančių prie knygų leidybos, globėjas.
Carlo Dolci (Italija) Šv. Jonas, evangelistas, 1640
Visuotiniai laiškai: Jokūbo laiškas, Pirmasis Petro laiškas, Antrasis Petro laiškas, Pirmasis Jono laiškas, Antrasis Jono laiškas , Trečiasis Jono laiškas, Judo laiškas.
Pranašystė Apreiškimas Jonui Apokalipsė, paskutinių dienų įvykiai prieš Paskutinį teismą.
Apokaliptinėje literatūroje išdėstomi tokie tikėjimo dalykai, kaip mirusiųjų prisikėlimas, paskutinio teismo diena, rojus ir pragaras. Šiuo metu sąvoka apokalipsė dažniausiai naudojama nusakyti pasaulio pabaigai, didžiulio masto katastrofai.
A. Diureris. Keturi Apokalipsės raiteliai
Paskutinis Teismas
Mikelandželas. Siksto koplyčios freskos. Paskutinis teismas
Pragaro kančios
Sandro Botičeli. Pragaro ratai. Iliustracija Dantės “Dieviškajai komedijai” ( I d. “Pragaras”)
William Adolphe Bouguereau. Dantė ir Vergilijus pragare (1850)
Pauliaus laiškai: romiečiams, korintiečiams, galatams, efeziečiams filipiečiams, kolosiečiams tesalonikiečiams, Timotiejui Titui, Filemonui, hebrajams.
XVa. išrasta spausdintinė grafika. Pirmoji knyga – Maince Johano Gutenbergo išspausdinta Biblija 1454 m.
Biblijos vertimai Biblija išversta į maždaug 1300 kalbų. Į lietuvių kalbą išverstų citatų, psalmių įdėta jau pirmojoje lietuviškoje knygoje Martyno Mažvydo “Katekizmo prasti žodžiai” (1547).
Visą Bibliją į lietuvių kalbą 1590 m. išvertė Jonas Bretkūnas – lietuvių raštijos pradininkas, teologas, liuteronas. Deja, šis vertimas liko neišspausdintas.
Bibliją vertė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas ( įpusėtą darbą nutraukė mirtis ), arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, kunigas Česlovas Kavaliauskas (Naująjį Testamentą), JAV prelatas profesorius Antanas Rubšys (Senąjį Testamentą).
Giesmių giesmė Tai viena Senojo Testamento dalių, ji vadinama meilės lyrikos šedevru.
Poetas Sigitas Geda – vienas iš Giesmių giesmės vertėjų į lietuvių kalbą.
Vertė S. Geda, dailininkas R. Orantas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Giesmių giesmę į lietuvių kalbą yra išvertęs ir Antanas Baranauskas.
Vertė Antanas Baranauskas, Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
Giesmių giesmėje vaizduojamas mylimųjų dialogas. Mylimoji – Sulamita, mylimasis – tai ir karalius Saliamonas, ir piemuo.
Knyga interpretuojama įvairiai: tai Dievo ir tautos, Kristaus ir Bažnyčios meilės simbolinė išraiška; tai vyro ir moters meilė – tiek dvasinė, tiek žemiška, kūniška (juk kūniškoji meilė taip pat dievo duota). Giesmių giesmė erotinės lyrikos pirmtakė.
Giesmių giemė (ištraukos) Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! Malonesnė tavo meilė negu vynas, negu tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai, – užtat tave mergaitės myli. Imk mane su savimi! Skubėkime! Vesk mane, karaliau, į savo kambarius.
Tu, mano meile, panaši į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų. Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis, o tavo kaklas karoliais. Iš aukso nukalsim tau grandinėles, išpuošime jas sidabru.
Mano mylimasis man miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų. Mano mylimasis man henos žiedų puokštė En Gedžio vynuogių soduose. Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži, tavo akys kaip balandžių! Koks tu gražus, mano mylimasis, iš tikrųjų gražus!
Mano mylimasis panašus į gazelę ar jauną briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius. Mylimasis mane kalbina! Jis man taria: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais. . .
Sugaudykit mums lapes tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi! Mylimasis man, aš jam; jis gano savo kaimenę tarp lelijų. Kol atvės diena ir ištįs šešėliai, klajok, mano mylimasis, kaip gazelė ar jaunas briedis ant Betero kalnų.
Scenos iš E. Nekrošiaus spektaklio Giesmių giesmė
Šešėlių teatro (rež. N. Indriūnaitė) miniatiūra Giesmių giesmė
Stasio Krasausko autoriniai atspaudai. Ciklas Giesmių giesmė, autocinkografija.
Kiti Biblijos siužetai
Pasaulio sutvėrimas “Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. <. . . > Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. <. . . > ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi. . . ”
H. Boschas. Pasaulio sutvėrimas. Užvertas suveriamas altorius. 1504 m.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas. Trylikos paveikslų ciklas. 1905 1906
Žmogaus sutvėrimas “Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; <. . . > Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. ”
A. Diureris. Adomas ir Ieva. 1507 m.
Rojus “O Viešpats Dievas buvo pradžioje įveisęs linksmybių Rojų; jame patalpino sutvertą žmogų. <. . . > Ir jis jam įsakė: Valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk. . . ”
Jan Bruegel. Rojus. 1620
M. K. Čiurlionis. Rojus
Gyvybės (arba Pažinimo) medis Pradžios knygoje aprašytas medis, Dievo pasodintas Edeno sodo viduryje; medžio vaisiai teikę nemirtingumą. Suvalgę Pažinimo medžio vaisių, Adomas ir Ieva pažino gėrį ir blogį, tuo sulaužydami Dievo draudimą. Dėl to jie tapo mirtingi ir buvo išvaryti iš Edeno sodo. Pažinimo medis – pažinimas ir kančia.
Mazačas. Išvarymas iš rojaus
Kainas ir Abelis – pirmieji Ievos ir Adomo sūnūs Kainas buvo žemdirbys, o Abelis avių piemuo. Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių, o Abelis avinėlių. Viešpats priėmė Abelio auką, bet nepriėmė Kaino aukos. Todėl Kainas labai supyko. Jiems būnant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir nužudė jį. Ši istorija, pateikta iškart po pasakojimo apie nuopuolį, yra ne kas kita, kaip istorija apie nuodėmę ir jos pasekmes. Ryšys su Dievu suardytas, žmogus išmestas iš Edeno ir pašalintas iš Dievo artybės. Todėl tragiškų padarinių ilgai laukti nereikėjo. Įvykdyta pirmoji brolžudystė.
Sodoma ir Gomora Biblijoje minimi miestai Sodoma ir Gomora pagarsėję gyventojų ištvirkavimu ir nedorumu. Sodoma ir Gomora netvarka, palaidas gyvenimas, ydingų papročių miestai.
Pasaulio tvanas Biblija pasakoja: "Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje. . . " Todėl Viešpats nutarė sunaikinti žmogiškąją giminę.
Pasaulinis tvanas, freska, Mikelandželas
Nojus – pagrindinis Pasaulio tvano herojus. Jis doras žmogus, vienintelis, kuriam Dievas leido išsigelbėti, kai už nuodėmes užleido tvaną. Nojaus laikai – labai seni laikai. Nojaus laivas – gyvenimo kelias.
Nojaus Arka, 1675 m. paveikslas.
Po didžiojo potvynio Nojus vėl tapo žemdirbiu ir išmoko daryti vyną. Kartą per daug išgėręs užmigo palapinėje. Jį tokį užklupo Chamas.
Chamas Biblijoje minimas Chamas – antrasis Nojaus sūnus. Nojus jį prakeikė už nepagarbų elgesį – už tai, kad palapinėje pamatęs girtą apsinuoginusį tėvą apie tai juokdamasis pranešė lauke buvusiems savo broliams. Bendrinėje kalboje chamas reiškia nejautrų, brutalų žmogų.
Babelio bokštas Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje (religiniu požiūriu). Pasak šio padavimo, po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Dievo − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas. Babelio bokštas – tai žmonių tuštybės, puikybės padarinys.
Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas „Babelio bokštas“ (1563 m. )
Abraomas – biblinis personžas, laikomas žydų protėviu. Pasak Biblijos, sudaręs sandorą su Dievu. Dievas užtikrino, kad iš Abraomo giminės kils tautos. Senatvėje žmona Sara pagimė sūnų Izaoką, nuo kurio ir turėjo prasidėti naujoji tauta. Plačiai žinomas pasakojimas apie tai, kaip Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepė jam paaukoti sūnų Izaoką. Tačiau, kai Abraomas jau buvo bežudąs savo sūnų, angelas jį sustabdė.
Abraomas aukoja Izaoką , 1650 m. Laurent de La. Hire
Dovydas Karalius Dovydas (hebr. “mylimas“) pagal Bibliją buvo Judėjos karalius. Jis apibūdinamas kaip karys, muzikantas ir poetas. Jam priskiriama daugelio psalmių autorystė. Dovydo broliai iš pavydo išprovokavo jį kautis su trijų metrų milžinu Galijotu. Dovydas sugebėjo užmušti milžiną paprasta akmenų svaidykle.
Caravagio (1571 1610), italų dailininkas. Dovydas ir Galijotas
Jėzus – išgelbėtojas, Kristus (mesijas) – pateptasis Dievobaimingai merginai, vardu Marija, pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyru tapo Juozapas, priklausęs karališkajai Dovydo giminei. Mesijas Jėzus gimė Betliejaus mieste.
Kristaus gimimas. Nežinomas dailininkas. XIXa.
Erodas Judėjos valdovas, bet nekenčiamas, nes bijodamas sosto varžovų išžudė daug žydų. Pasak Naujojo Testamento, išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą, liepęs išžudyti visus naujagimius, tarp kurių turėjęs būti galimas jo konkurentas dėl sosto. Dievas pamokęs Jėzaus tėvus bėgti į Egiptą. Istorinių tai patvirtinančių duomenų nėra.
Erodas užima Jeruzalę, Žano Fouquet pav.
A. Diureris. Mergelė Marija su kūdikiu ir šv. Ona. Apie 1519 m.
Rafaelis. Marija su kūdikiu. XVIa.
Šv. Jonas Krikštytojas. Paveikslas iš Pivašiūnų bažnyčios.
Kristaus krikštijimas Jordano upėje. Mozaika, VIa.
Mazačas. Krikštas Jėzus Kristus buvo pakrikštytas, kai jam sukako 30 m.
Ticianas. Kristaus krikštas. 1540
Paskutinė vakarienė – Velykų vakarienė Jėzus drauge su savo mokiniais valgė paskutinį kartą prieš suėmimą.
Leonardas da Vnčis. Paskutinė vakarienė. 1498
Bernardino Lanino. Paskutinė vakarienė
S. Dali. Paskutinė vakarienė. XXa.
Šventasis Gralis Yra keletas versijų dėl šv. Gralio prigimties: labiausiai paplitusi versija yra tai, kad šv. Gralis yra taurė, iš kurios gėręs Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę , pasak kitos versijos, Gralis šventas akmuo, susijęs su slaptuoju Jėzaus gyvenimu, pagal trečią versiją, Gralis brangi mistinė relikvija, išlikusi tvano metu.
Perkeltine prasme Šventojo Gralio sąvoka vartojama apibūdinti sunkiai pasiekiamam arba nepasiekiamam tikslui. Anot įvairių legendų – Gralio taurė ją radusiam galėjo atnešti nuodėmių atleidimą, amžiną laimę ar net nemirtingumą. Viduramžiais šios taurės paieškos buvo populiarios.
Jėzus Kristus su eucharistija ir Graliu. Juan de Juanes
Judas Vienas iš 12 apaštalų už 30 sidabrinių išdavė Jėzų Kristų. Vėliau sužinojęs, kad Jėzus nuteistas nukryžiuoti, iš nevilties pasikorė. Judas laikomas išdavystės ir parsidavėliškumo ženklu.
Judo išdavikiškas pabučiavimas
Žydų vyresnybė, matydama Jėzaus galią (jis gydė žmones ir darė stebuklus, skelbėsi esąs Dievo sūnus), sumanė jį nužudyti. Poncijus Pilotas, žiaurus teisėjas, nors priėjo išvadą, kad Jėzus nekaltas, leido jį nukryžiuoti.
Kristus prieš Pilotą. Mihály Munkácsy. 1881
Kristaus nukryžiavimas. Vitražas
Golgota Tai kalva netoli Jeruzalės, ant kurios buvo vykdomos mirties bausmės ir kur, pagal Bibliją, buvęs nukryžiuotas Jėzus Kristus. Golgota kankinimo, kančių vieta, kančių šaltinis.
Rogyras van der Veidenas. Nuėmimas nuo kryžiaus. Altoriaus paveikslas. 1435 m
Džiotas. Kristaus apraudojimas. XIVa.
S. Botičelis. Kristaus apraudojimas. XVa.
Alyvų kalnas Po trijų dienų Jėzaus kapą rado tuščią. Angelas pranešė, kad Jėzus prisikėlė. Nuo Alyvų kalno Jėzus buvo paimtas į dangų.
Amen – hebrajiškai tebūnie tai tiesa
Angelas kilni dvasia Demonas – dvasinė būtybė, tarnaujanti šėtonui
- Slides: 125