VASARIS IR BANYIA DU KELIAI eli labirintas kuris

VASARIS IR BAŽNYČIA �

DU KELIAI � Šešėlių labirintas, kuris siūlė užtikrintą ir aprūpintą gyvenimą Savas kelias į neaiškų, bet laisvą visais atžvilgiais nuo veidmainingo gyvenimo

ABEJONĖS � Seminarijoje neįrodinėjo, kad yra Dievas Jis ėjo ieškodamas Dievo, ėjo atvirais jausmais ir protu Nusivylė dvasinėje seminarijoje , , Dievas – begalinė gėrybė, teigiamybė, žmogus – visokių blogybių nešiotojas"

ABEJONĖS � , , Kam visa tai mums sakoma? Kas mes? Žmogžudžiai? Plėšikai? Paleistuviai? Liudas įstojo į kunigų seminariją vykdydamas tėvų norą, būdamas naivus, doras kaimo vaikas, pasiryžęs stiprinti savo tikėjimą. Ir kas jį sugadino?

ABEJONĖS � Vasaris pamatė , , nejaučiąs Dievui jokios meilės, neturįs su juo jokio emocinio ryšio". Vasario , , tikėjimas laikėsi vaikystėje įgyta psichologine inercija, o ne sąmoningu įsitikinimu“.

CELIBATO KLAUSIMAS � Jei Vasaris būtų siekęs tik laisvės mylėti moterį, jis būtų galėjęs pasinaudoti kunigų patarimais. Vasaris kaip jaunas žmogus turėjo polinkių į malonumus, jam nebuvo svetimas gyvenimo grožis, jis norėjo dirbti, būti mylimas ir mylėti Gyvenimo laisve jis norėjo naudotis dėl aukštesnio tikslo – dėl kūrybos

� Vasarį , , žavi paprastas, nesuvaržytas sutana gyvenimas, kurį iš ko atėmė seminarija – tartum išrautas iš žemės daigas Liudas džiūsta, vysta niūriuose rūmuose“.

IŠVADOS � Liudas Vasaris atėjo į romaną per bažnyčios patalpas, ruošdamasis jai tarnauti ir tarnavęs. Ir išėjo iš romano psichologiškai laisvu žmogumi. Išėjo, kad galėtų tarnauti žmonėms.

VASARIS IR POEZIJA �

� Vasaris pasikinkęs tris arkliukus – talentą, moterį, meilę – važiuoja pasaulį stebinti, sau garbės laurų pelnytis Svarbią vietą Vasario gyvenime užima santykiai su moterimi - , , moteris jam simbolizuoja tą kilnią, švelnią ir gražią gyvenimo realybę, kuri gali teikti įkvėpimo, išgyvenimų, medžiagos poetinei kūrybai ir nuo kurios katalikų bažnyčia atitveria, atplėšia poetą kūrėją“

Kūrybos laisvės apribojimas � Kūrybinė laisvė – tai asmenybės laisvė Vasario ieškojimai ir kančia – asmenybės ieškojimai ir kančia Vasario veržimasis iš kunigystės – tai asmenybės kova už galimybę save išreikšti

Meilė � Žmogaus kūrybinį genijų ir kaip labai svarbią jo sudėtinę dalį didieji pasaulio protai laikė MEILĘ, gražią, taurią, aistringą Balzakas meilę vadino , , dieviškąja aistra“ T. Manas tvirtina: , , Ji – varomoji jėga, pranokstanti žmogaus darbą“

Meilė � Meilė romane iškyla kaip stichinė jėga, palietusi žmogiškąją Liudo Vasario prigimtį, pažadinusi natūralius įgimtus jausmus, neleidusi atvėsti jo vyriškai širdžiai“ Poezijos mūza idealiai atliko savo moterišką vaidmenį: apie ką poetas berašytų, kiekvienai jo giesmei pradžią suteikia meilė“ Klierikai gi tvirtino apie žmogaus priklausymą nuo Dievo, apie žmogiškos meilės niekingumą ir vengimą

Kunigo ir poeto talento suderinamumas � Vasaris bando save įtikinti, kad kaip poetas jis ne kunigas ir priešingai, bet , , visus veiksmus pirmiausia vertina kaip kunigo, o ne kaip poeto“ Kunigas sukaustyta savo širdim negali pajusti kunkuliuojančio, aistromis verdančio gyvenimo Kunigas negali tiesiogiai pažvelgti ir betarpiškai susipažinti su gyvenimu, todėl negali būti nuoširdžiu, tikru poetu.

Kunigo ir poeto talento suderinamumas � , , Čia visai ne nupuolimas ar pasidavimas kūniškajai prigimčiai, bet savo prigimties supratimas ir įvertinimas“ Vasario nukunigėjimas kyla iš ji , , sielos kūrybinio troškulio, iš noro dalyvauti tame nuostabiai margame gyvenime, jausti jo džiaugsmus, jo visą turinį“ Vasaris visus reiškinius vertina doroviniu blogio ir gėrio mastu

IŠVADOS � Vasaris buvo poetas – jautė savo talentą ir jautė savo talento varžtus. Vasaris grįžta į save, į savo prigimtį, į savo pasaulio suvokimą. Vasaris nuėjo sunkų kelią. Jis daug iškentėjo, kol suvokė. Pagaliau atsitiesė, pasuko į šviesą , į gyvenimą. Liudas Vasaris poetas, tapęs tikru POETU.