VALIUT KURS POLITIKA Jei vyriausyb ar CB yra

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Jei vyriausybė ar CB yra nepatenkinti esamu valiutos kursu, padėtimi valiutų rinkoje ar MB, tai ji gali keisti situaciją taikydama vieną iš šių valiutų politikos priemonių: • Naudojami rezerviniai aktyvai • Įvedama valiutos mainų kontrolė • Lankstus kursas keičiamas fiksuotu • Fiksuotas kursas keičiamas lanksčiu • Taikomi įvairūs tarpiniai valiutų kursai MB deficito finansavimas panaudojant rezervinius aktyvus. Taikant šią valiutų politikos priemonę šalis naudoja savo rezervus (“kietą” valiutą, auksą ir pan. ) finansuoti MB deficitą, o valiutos kurso ar ekonominės politikos nekeičia. Ši priemonė dar skaidoma į du tipus.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA A. Laikinas deficito finansavimas Taikomas tada, kai manoma, kad einamosios sąskaitos balanso deficitas yra laikinas ir greitai išsilygins. CB panaudoja rezervinius aktyvus apriboti pinigų pasiūlą tada, kai susidaro MB deficitas, ir papildyti juos, kai MB vėl tampa perteklinis, arba atvirkščiai. Dažniausiai toks MB deficitas susidaro dėl sezoninių ar kitų laikinų priežasčių. Pvz. , šalis X yra monokultūrinė ir augina kavą. Tarkim, kad ji taiko lankstų valiutos kursą. Kavos gamyba – sezoninė veikla ir nuo jos priklauso valiutos įplaukos. Rudenį užsienio valiutos pasiūla išauga, ji keičiama į nacionalinę valiutą, kurios kursas pakyla. Pavasarį užsienio valiutos įplaukų nėra, todėl paklausa užsienio valiutai išlieka santykinai didelė, nes apmokant importą nacionalinė valiuta yra keičiama į užsienio valiutą ir jos kursas krenta. Tokie valiutos svyravimai nenaudingi, todėl reikalinga valstybės intervencija. Valstybė gali supirkti užsienio valiutą rudenį ir parduoti pavasarį ir taip sumažinti valiutos kurso svyravimus.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Pavyzdyje X šalies valiuta yra doleris. Šalis daugiau eksportuoja ir uždirba daugiau užsienio valiutos (svarų) rudens-žiemos sezonu nei pavasariovasaros sezono metu. Jei valstybė nebandys įtakoti laikino nukrypimo nuo pusiausvyros, nacionalinės valiutos kursas svaro atžvilgiu pakils iki 1, 40 (taškas B) derliaus nuėmimo metu, kai šalis daug eksportuos, ir nukris iki 1, 80 (taškas A) ne sezono metu. Importuotojams tada užsienio valiuta taps brangi. Valstybė gali stabilizuoti valiutos kursą ties 1, 60 ir taip pašalinti importuotojų nuostolį. Tai gali būti padaryta sezono metu valstybei superkant svarus po 1, 6 dolerio bei visą supirktą valiutą ne sezono metu parduodant taip pat po 1, 6. Tokiu būdu, pavasario-vasaros užsienio valiutos deficitą finansuodama rudens-žiemos sezono metu supirktais valiutos rezervais valstybė atneša gryną socialinį išlošį. Grynasis išlošis matuojamas plotų ACD ir BDE suma. Ši politika gali būti taikoma, kai sunkumai yra trumpalaikiai. Jei jie yra ilgalaikiai, tai bus išeikvotas rezervas. O įvertinti, ar sunkumai ilgalaikiai, ar trumpalaikiai yra sunku. (DB neigiamas pavyzdys).

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA B. Deficitas be pasekmių atsiranda tada, kai valstybių valiutos tarnauja kaip kitų šalių rezerviniai aktyvai: JAV doleris, euras, Japonijos jena. Pasaulinės ekonomikos augimas veda prie paklausos tokiai valiutai kaip tarptautinio atsiskaitymo ar kaupimo priemonei augimo. Valstybės gali atlikti papildomą pinigų emisiją ir taip finansuoti MB deficitą. Tačiau ilgainiui tos valiutos gali būti išleista per daug ir ji gali nuvertėti, todėl reikia labai atidžiai sekti pinigų emisiją ir pokyčius pasaulio valiutų rinkose.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Valiutos mainų kontrolė Kai perkama užsienio valiuta, didėja jos paklausa ir nacionalinės valiutos pasiūla ir krenta nacionalinės valiutos kursas. Šalies vyriausybė gali sustiprinti atsiskaitymų tarp šalies rezidentų ir likusio pasaulio kontrolę, jei kursas krenta. Tai galima padaryti normuojant rezidentų galimybę įsigyti užsienio valiutą. Valstybė imasi administracinių priemonių, siekdama apriboti užsienio valiutos išvežimą importo tikslais. Valiutos mainų kontrolė savo poveikiu yra praktiškai lygiavertė kiekybiniams importo apribojimams. Valiutų kontrolė nėra efektyvi, nes reikalingos didelės administracinės išlaidos bei resursų eikvojimas. Netgi optimaliai organizuota valiutų kontrolė gali turėti žymių padarinių tiek ekonomikai, tiek socialinei sferai. Taikant kontrolę valstybė kas keli mėnesiai skelbia aukcioną pirkti užsienio valiutą. Tokia sistema leidžia vyriausybei gauti didžiules pajamas iš pravedamų valiutos aukcionų, nes valiuta superkama pigiau, o parduodama brangiau.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Realybėje valiutos kontrolės režimai lydimi didelių socialinių padarinių. Praktikoje vyriausybės nenaudoja valiutų aukcionų, o duoda teisę pirkti užsienio valiutą žemu valiutos kursu taikant daug sudėtingesnes taisykles. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad valiutos kontrolė yra sveikintinas dalykas, nes padeda šaliai subalansuoti užsienio valiutos pasiūlą ir paklausą, be to, valstybė išeliminuoja didelius nominalaus valiutos kurso svyravimus, tačiau valiutos kontrolė sukelia nemaža ekonominių problemų. Viena, atsiranda nusivylimas valstybės biurokratija, nes vyriausybė privalo supirkti ir parduoti visą užsienio valiutą, kurios reikia ar kurią uždirbo šalies rezidentai. Antra, daug didesnis sunkumas atsiranda dėl skirtumo tarp nominalaus ir realaus valiutos kursų. Kol nominali vertė išlieka PGP vertės lygyje, tol pririšimas yra tvarus. Tačiau jei šalyje infliacija yra didesnė nei užsienyje, tai realus valiutos kursas palyginus su nominaliuoju sumažėja. Dėl to gali sutrikti pinigų pasiūla. Gali būti ir atv. Taigi, taikant kurso kontrolę valstybė negali pilnai vykdyti nei kontraktinės, nei ekspansinės monetarinės politikos. Valiutos kontrolė praktikoje yra sunkiai galima TVF narėse dėl konvertabilumo įsipareigojimų.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Pastoviai fiksuotas valiutos kursas dažniausiai įvedamas dviem atvejais: • kai šalyje didelė infliacija • kai šalyje nestabili ekonominė situacija. Fiksuotas kursas sumažina ir stabilizuoja infliaciją bei apriboja jos augimą, nes riboja ekspansinės monetarinės politikos taikymo galimybes. Tuo būdu sumažėja ir makroekonominių šokų galimybė, sudaromos palankios sąlygos užsienio prekybai. Bet: nors sukuriama stabilesnė aplinka tarptautinei prekybai, tačiau šalis praranda dalį autonomiškumo, nes jos valiuta tampa tiesiogiai priklausoma nuo kitos šalies, su kuria susiejo savo valiutą, monetarinės politikos. Kursą fiksuojant iškyla problema nustatyti, koks yra realus valiutos kursas, kurį būtų galima pririšti. Dažniausiai pririšama prie žemesnio nei realus valiutos kursas, nes toks kursas skatina eksportą. Taip kursus nustato silpnai išsivysčiusios arba pereinamosios ekonomikos šalys. Realų valiutos kursą galima nustatyti lyginant prekių krepšelių kainas skirtingose šalyse remiantis PGP.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Išskiriami du fiksuoto valiutos kurso nustatymo būdai: • Dviejų ar daugiau šalių susitarimu • Pati šalies nustato savo šalies valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu ir prisiima atsakomybe dėl kurso išlaikymo. Antrasis būdas gali būti 2 rūšių – kai šalis susieja savo valiutą su viena užsienio valiuta (pvz. , Lietuvoje) ir kai susiejama su valiutų krepšeliu. Viena pastoviai fiksuoto valiutos kurso versijų – aukso standarto sistema buvo taikoma iki I pasaulinio karo. Svarbiausias jos bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso rezervais. Šalies valiuta turėjo nustatytą aukso paritetą, o valiutos kursai buvo pastovūs. Fiksuotas kursas ir intervencijos Taikant fiksuotą valiutos kursą būtinos intervencijos valiutų rinkoje siekiant, kad realus kursas per daug nenukryptų nuo nominalaus. Kai CB užsienio valiutą parduoda, tai jos pasiūla rinkoje išauga, ir atv. , kai užsienio valiutą perka, tai užsienio valiutos paklausa išauga. Abiem atvejais įtakojamas realus valiutos kursas. Intervencijoms atlikti reikalingi dideli valiutos rezervai.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Jei šalies ekonomika auga, tai padidėja importas ir paklausa užsienio valiutai. Taikant plaukiojantį kursą valiuta nuvertėtų. Taikant fiksuotą kursą reikia išlaikyti pusiausvyrą rinkoje pagal esamą kursą. Tam reikia parduoti užsienio valiutą ir užkirsti kelią valiutos nuvertėjimui. Taigi, pasiūlos ir paklausos pusiausvyra valiutų rinkoje atstatoma tik po intervencijos. Panašiai atsitiks, jei užsienyje pakils palūkanos, tai valiuta išplauks iš šalies ir vėl reikės atstatyti pusiausvyrą. Intervencijos reikalingos ir kai yra priešinga situacija, t. y. kai palūkanų norma kyla šalyje. Tada užsienio kapitalas plaukia į šalį ir siekiant užkirsti kelią realaus kurso pakilimui CB turi supirkinėti užsienio valiutą. Portfelinio kapitalo judėjimas šaliai su fiksuotu valiutos kursu kelia nemažą iššūkį. Jo įplaukimas padidina šalies užsienio rezervus ir palengvina kurso palaikymą, tačiau bet kuriuo momentu šis kapitalas gali sugalvoti išskristi. Jei CB neturi pakankamų valiutos rezervų, tada gali susidaryti valiutos krizė. Daug šalių su fiksuotu kursu yra įvedusios limitus kapitalo įplaukimui bei išplaukimui. Valstybė gali išlaikyti fiksuotą valiutos kursą tiek, kiek ji gali vykdyti intervencijas valiutų rinkoje. Teoriškai – neribotai, tačiau CB greitai gali likti be rezervų.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Makroekonominis reguliavimas taikant fiksuotą kursą Jei fiksuotą kursą taip lengva valdyti darant intervencijas, tai kodėl kitos šalys, ypač industrinės, netaiko šio kurso? Juk valiutos stabilumas sumažintų verslo riziką. Reiškia fiksuotas kursas turi ir trūkumų. Tarkim, kad taikant fiksuotą kursą atsiranda einamosios sąskaitos deficitas. CB turi finansuoti šitą deficitą per intervencijas parduodama užsienio valiutą. Bet CB negali tą daryti neribotai, nes baigsis rezervai. Kai jie baigsis, tai reikės arba devalvuoti valiutą, arba priimti griežtos ekonomijos programą. Tokiu atveju reikės keisti ir vidaus makroekonomines proporcijas. Jeigu šalies ekonomika auga sparčiai, tai privataus sektoriaus paklausa užsienio valiutai didėja, dėl ko susidaro einamosios sąskaitos deficitas, kuris reikalauja, jog CB valiutų rinkoje parduotų užsienio valiutą. Dėl to, kad CB užsienio valiutą parduoda, jos kiekis sumažėja ir dėl to atsiranda 2 įdomios pasekmės. Pirma pasekmė: trumpalaikėje perspektyvoje kursas stabilizuojamas. Pradeda veikti automatinio savireguliavimo mechanizmas, kuris garantuoja, kad perspektyvoje ESD sumažės. Bet antra pasekmė: Jei CB intervencijos sumažins vietinės valiutos pasiūlą, sumažės visuminė paklausa, o tai savo ruožtu ves prie gamybos ir kainų sumažėjimo bei nedarbo išaugimo. Išeina, kad CB išsaugojo valiutos kursą tik ekonomikos kritimo sąskaita. Ar ne per brangiai? Taikant fiksuotą kursą ir intervencijas CB negali taikyti diskretinės monetarinės politikos skatinti ekonomikos augimą, nes pinigų pasiūla vidaus rinkoje tampa priklausoma nuo išorinio balanso, kuris tampa dėmesio centru. Atsiranda prieštaravimas tarp vidaus ir išorės politikos.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Lentelėje įvardijamos monetarinės politikos, kurios turėtų būti vykdomos esant vienai ar kitai situacijai vidaus ar išorės balanse. Matome, kad dviem atvejais vidinis subalansavimas reikalauja vienos politikos, o išorinis – kitos. Šios dvi situacijos fiksuoto valiutos kurso taikymą kai kurioms valstybėms daro problematišku. Abiem atvejais reikia aukoti vidinį balansą norint subalansuoti išorinį arba patirti neigiamas pasekmes, pvz. , esant infliacijai ir ESD vykdyti ekspansinę politiką būtų tas pats, kas užpilti benzino ant degančio namo. Išeitis: išorinio balanso problemoms spręsti naudoti monetarinę politiką, o vidinėms - fiskalinę politiką. Esant fiksuotam kursui fiskalinė politika gali būti labai efektyviai naudojama gamybai ir kainoms subalansuoti, pvz. , mažinami mokesčiai ar/ir didinamos vyriausybės išlaidos. Tokią fiskalinę politiką sunkiau taikyti, jei biudžetas yra deficitinis.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Plaukiojantis valiutos kursas Jis nereikalauja didelių rezervų, suteikia valstybėms monetarinę nepriklausomybę bei nesukuria rinkos asimetriškumo mechanizmo. Teoriškai plaukiojantis kursas – pigi ir efektyvi priemonės subalansuoti ūkio proporcijas. Nors plaukiojantis valiutos kursas pats subalansuoja ekonomiką, tačiau kol tai pasiekiama, galimi labai dideli valiutos kurso svyravimai, neigiamai veikiantys šalies ūkį. Spekuliacija padidina svyravimų amplitudę, bet kartu ir stabilizuoja. Įvedant plaukiojantį valiutos kursą atsižvelgiama į du veiksnius: galimą spekuliaciją ir infliaciją. Esant infliacijai, plaukiojančio valiutos kurso įvedimas neigiamai veikia ekonomiką. Dabartiniu metu didžioji tarptautinės prekybos dalis vyksta atsiskaitant valiuta su plaukiojančiu kursu. Įvedus plaukiojančius valiutų kursus, padidėjo rizika bei nestabilumas tarptautinėje valiutų rinkoje. Dornbusch teigė, kad lanksti valiutų sistema yra nestabili todėl, kad daugelis šalių vykdo chaotiškas monetarines politikas.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Plaukiojančio kurso įvedimas 1973 buvo vienas iš tarptautinės valiutos sistemos krizės pasekmių ir svarbiausias naujos sistemos elementas. Plaukiojantys valiutų kursai turėjo atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių MB. Pakitusios realijos buvo formaliai legalizuotos TVF, padarius pataisas jo statute 1978 m. Valstybės turi teisę laisvai pasirinkti valiutos kursų nustatymo principus. Valiutos kursą galima nustatyti pagal kitą valiutą, remiantis valiutų krepšeliu arba iš viso nenustatinėti. TVF statuto pataisa taip pat legalizavo aukso demonetarizaciją. Auksas nustojo vykdyti pasaulinių pinigų funkciją, todėl juo remiantis nebenustatinėjamas ir valiutos kursas. Pagrindinis lankstaus valiutų kurso bruožas yra valiutos nestabilumas (volatility), galintis sukelti rimtas problemas, ypač kylančios ekonomikos šalyse, nes jose finansų sektorius turi daug skolų doleriais ir yra trapus. Kai įsipareigojimai yra užsienio valiuta, o turtas – vietine, netikėtas valiutos nuvertėjimas stipriai pablogina bankų ir įmonių sąskaitų balansus (skolos padidėja, o turtas sumažėja), o tai sukelia grėsmę šalies finansų sistemos stabilumui. Todėl šios šalys prisibijo plaukiojančio valiutos kurso, nors vis daugiau šalių pasirenka plaukiojantį kursą dėl vis didėjančio finansinio kapitalo judėjimo.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Dauguma liberalių ekonomistų mano, kad daugeliu atvejų geriau turėti lankstų valiutos kursą nei fiksuotą, nes lankstus kursas labiau reaguoja į užsienio valiutų rinkos pokyčius. Be to, vyriausybės gali taikyti nepriklausomą vidaus monetarinę politiką stabilumui pasiekti, ko negalima daryti esant fiksuotum kursui. Ir tik tam tikromis sąlygomis fiksuotas kursas taikytinas dėl didesnio stabilumo ir žemos infliacijos, pvz. , Malaizija labai sėkmingai įsivedė fiksuotą kursą po krizės 1998. Kai kas teigia, kad fiksuoti kursai tokie nejudrūs, kad paslepia vertingą informaciją, reikalingą rinkoms sėkmingai funkcionuoti, nes kursai neatspindi tikrosios valiutų vertės. Šis informacijos maskavimas sukūrė kurso kintamumo įspūdį , kuris skatina spekuliantus „atakuoti“ fiksuotas valiutas. Atsakydamos į šias atakas šalys stengiasi apsaugoti savo valiutas vietoj to, kad jas devalvuoti.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Kompromisinis valiutos kursas Tai mišrus kursas, apimantis fiksuoto ir plaukiojančio valiutos kursų elementus. Jis gali būti 2 tipų: • Koreguotas susiejimas Jo esmė – palaikyti fiksuotą valiutos kursą tol, kol pakaks nedidelių vidaus reguliavimo dozių kursui išlaikyti arba devalvuoti valiutą ir susieti su nauju oficialiu valiutos kursu, jei senas fiksuotas kursas reikalauja per didelių intervencijų. Viena šios politikos versijų yra Bretton – Woods sistema, gyvavusi 1944 – 1971 metais. Valiutų rinkos kursai galėjo svyruoti labai siaurose ribose (1%). Valiutų paritetų pokyčiai (devalvacija ar revalvacija) įvykdavo retai. • Valdomas plaukiojimas Jo esmė – CB keičia valiutos kursą palaipsniui kartu naudodama vidaus makroekonominį reguliavimą, kol pasiekiama nauja pusiausvyra. • Tai yra plaukiojančio ir fiksuoto kurso derinys • CB kišasi, kad palaikytų valiutos kurso svyravimus iki tam tikrų ribų. • Kad palaikytų valdomą plaukiojantį valiutos kursą, CB turi būti sukaupęs užsienio valiutų rezervą.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Valiutų valdybos modelis VVM gali būti apibūdintas kaip monetarinis režimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą į apyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Emituojamoji vietinė valiuta bet kuriuo momentu fiksuotu kursu gali būti konvertuojama į rezervinę valiutą. Kai kuriose valstybėse, kuriose funkcionuoja VVM, egzistuoja iš kelių asmenų sudaryta direktorių taryba, kuri atsakinga ir už vietinės valiutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta, ir už fiksuoto kurso su rezervine valiuta palaikymą. Įvedus VVM, žymiai apribojamos CB teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija, pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA VVM ir centrinio banko skirtumai: • Valiutų valdyba paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, o centrinis bankas emituoja dar ir indėlius. • Esant VVM, turi būti griežtai palaikomas vietinės valiutos fiksuotas kursas su rezervine valiuta. • VVM atveju visa emituojamoji nacionalinė valiuta 100 procentų arba daugiau turi būti padengta užsienio valiutos atsargomis, kurios sudaromos iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių popierių. • Egzistuojant VVM, nacionalinė valiuta nustatytu fiksuotu kursu be apribojimų keičiama į rezervinę valiutą. Klasikinio CB išleista valiuta gali būti konvertuojama tiek ir neribotai, tiek ir ribotai. • Monetarinė politika, funkcionuojant VVM, yra griežtai reglamentuota taisyklėmis. Jokia diskretinė monetarinė politika negalima, pinigų kiekio apyvartoje pokyčiai priklauso tik nuo užsienio valiutos srautų iš užsienio ir atvirkščiai. Tuo tarpu CB (ne VVM) pinigų emisijos pagalba gali siekti įtakoti tokiusmakroekonominius rodiklius kaip infliacija, augimas, nedarbas, palūkanų normos. • Esant VVM, CB netenka paskutiniojo skolintojo funkcijos, nes komerciniai bankai turi patys rūpintis savo finansine padėtimi ir nelaukti pagalbos iš šalies. • VV nekontroliuoja komercinių bankų, šią funkciją paprastai atlieka Finansų ministerija. Klasikinio CB funkcionavimo atveju, komerciniai bankai būna kontroliuojami CB, reguliariai būna peržiūrimi jų aktyvų bei kapitalo struktūra, stebimi likvidumo, kapitalo pakankamumo rodikliai, nustatomos jų veiklą reglamentuojančios taisyklės, kas užtikrina stabilesnę bankų sistemą bei didesnį visuomenės pasitikėjimą ja. • VV negali finansuoti vietinės Vyriausybės išlaidų, kas apsaugo CB nuo politinio spaudimo.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Pagrindiniai VVM CB ypatumai: • negalima įtakoti palūkanų normos, • jis negali būti kaip paskutinis likvidumo šaltinis; • negali kredituoti valstybės. Valiutų valdybos privalumai: • Neutralizuojama politikų įtaka; • Pinigų politika tampa aiški, suprantama; • fiksuotas valiutos kursas stiprina pasitikėjimą, užtikrinamos ilgalaikės užsienio investicijos. • Valdžia negali įtakoti palūkanų normos; • sudaromos palankesnės sąlygos užsienio prekybai; • Infliacijos ir palūkanų normos sumažėjimas iki bazinės valiutos normos lygio; • TVF palankumas.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Didžiausias VVM trūkumas - išnyksta pinigų politika, kuri yra labai svarbus įrankis veikti MB. Šiam tikslui belieka naudoti tik fiskalinę politiką. Antras didelis trūkumas - VV, ribodama pinigų kiekį cirkuliacijoje šalies viduje, sukuria defliacines tendencijas. Dar daugiau, šie procesai yra nekontroliuojami, nes CB negali paveikti pinigų pasiūlos, o kartu ir infliacinių bei defliacinių procesų. Defliaciniai procesai atsiranda todėl, kad pinigų kiekį galima padidinti tik tada, kai į šalį įplaukė užsienio valiuta, o ji įplaukia tik tada, kai yra prekybos balanso ar investicijų balanso perteklius. Įtakoti defliacinius procesus Vyriausybė gali pasitelkdama fiskalinę politiką, tačiau tai būna sunkiai pasiekiama, nes besivystančios šalys, kurios naudoja VVM, dažnai susiduria su biudžeto subalansavimo problema. Valiutų valdyba taikytina šiais atvejais: • Ji labiau tinka mažoms šalims, nes lengviau sudaryti pakankamus rezervus. • Kai reikia atstatyti pasitikėjimą valiuta ir ekonomika, pvz. , kai didelė infliacija • Jei valiuta yra šalies ekonominės politikos ramstis, pvz. , kai šalis labai atvira

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA Lietuvoje VVM buvo įteisintas 1994. 03. 17 priimtu Lito patikimumo įstatymu. Bazine valiuta buvo pasirinktas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas keitimo santykis 4: 1 (4 litai už 1 JAV dolerį). Įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, LB neteko daugelio klasikinio CB funkcijų, o svarbiausia CB funkcija – emituoti pinigus ir reguliuoti jų pasiūlą - buvo apribota nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijomis. Įsigaliojęs VVM nebuvo toks griežtas, kokio reikalavo šio modelio šalininkai. LB išsaugojo kelis klasikinio CB principus: • Iš komercinių bankų ir toliau buvo reikalaujama laikyti privalomąsias atsargas LB; • LB turėjo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, taigi vykdyti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją; • Bankų priežiūros struktūrinis padalinys nebuvo atskirtas nuo LB.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA 1994 m. VVM buvo įvestas tikintis monetarinio stabilumo – norint garantuoti nacionalinės valiutos kurso bei kainų lygio pastovumą, taip pat siekiant užtikrinti neutralesnę LB veiklą. Įvedus VVM, LB buvo pavesta atlikinėti tik kelias funkcijas: • LB privalėjo garantuoti laisvą litų keitimą Lietuvos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų fiksuotą lito kursą ir atvirkščiai; • LB buvo pavesta valdyti oficialiąsias atsargas, bet jis teturėjo sprendimų teisę tik investuojant atsargas, nes pačių atsargų apimtys priklausė nuo užsienio valiutos srautų; • LB turėjo užsiimti finansinių institucijų veiklos priežiūra, bet ši funkcija apsiribojo finansinių institucijų licencijavimu bei formalia juridinių aktų laikymosi kontrole.

VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA LB neteko galimybės: • Monetarinėmis priemonėmis įtakoti pinigų emisijos dydį; • Atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją; • Būti finansiniu agentu Vyriausybei; • Reguliuoti užsienio valiutų srautų įtaką pinigų pasiūlai. Yra keletas ūkio sferų, kurias paveikė VVM: • Egzistuojant VVM, Lietuva, pati stokojanti kreditinių išteklių, yra priversta kredituoti Vakarų valstybes. Mat LB sudaromos užsienio valiutos atsargos turi būti saugomos Vakarų CB. • LB negali kredituoti Vyriausybės. Tai didino jo neutralumą ir nepolitizuotumą, tačiau įvedus VVM pinigų politikos ir pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją faktiškai perėmė Vyriausybė, pvz. , ji platina VVP.